Buvo aiškiai nustatyta, kad nei mokslas, nei religija nežino galutinio atsakymo kas yra gyvybė savo pilnumoje ir kaip ji atsirado. Yra tik daliniai paaiškinimai ir dalinės turimų duomenų interpretacijos. Visi supranta, kad gyvybė yra visumos dalis ir kad dalies atsiradimo priežastis yra visuma. Tokį konstruktą leidžia sukonstruoti žmogaus racionalus protas. Tačiau šis spekuliatyvinis žinojimas yra tuščias ir nedaug duodantis naudos. Jeigu manai, kad taip mokydami mokykloje vienos tezės, labai daug laimėtume – klysti.
Visuma/dalis tiriama spekuliatyviai ir realiai. Spekuliacija labai skurdus, net bevertis žinojimas, o tai ką realiai renka mokslas yra lengvai apčiuopiama. Jau išsiaiškinom kad mokslas kol kas surinko ne viską, galima sakyti net tik kruopelę visų žinių apie gyvybę, bet jos vienu teiginiu išplėstų į begalinius išvedžiojimus, nusverti neįmanoma. Visa esmė: jeigu žmogus visumos dalis, tai jo pirmoji priežastis turi būti visumoje. Dar pridedam: pagrindimo svarbiausi nariai yra kūrėjas, kūrimas ir kūrinys.
Vieniems visuma – protas, kitiems – dėsnis, tačiau net nežinoma kas tas protas arba dėsnis iš tikro yra. O gal net nėra jokio skirtumo, koks skirtumas kas konstruoja žmogų protas ar dėsnis? Kam svarbus žmogiškas ryšys, tas laukia proto, kas nori tirti, tas mato tik dėsnį, kuris turi būti išaiškintas. Paprasti subjektyvūs pasirinkimai; ne tiesa; ne žinojimas.
Atsakymas: tai nelaikoma tikru pilnu žinojimu, tai tik abstrakti forma, kuria išreiškiama pagrindinė realybės suvokimo informacija. Viskas tuo pasakyta. Toliau to realių žinių nėra. Nėra jokios prasmės ginčytis. Niekas nežino atsakymo, nes tai ne atsakymas, kurio laukiama. Visa kita – kartojimasis tas pats per tą patį. Pagailėkit serverių.
