Supera rašė:Evoliucija kaip ir įrodyta, žmogaus kūne yra evoliucijos pėdsakų, tie patys dinozaurų kaulai, bet to neužtenka kai kuriem, kad patikėtų jog evoliucija tikrai buvo arba kad dinozaurai egzistavo. Žmonės jau tokie padarai, kad jei patys savo akim nepamatys, tai nepatikės. Manau tas pats ir su paranormaliais dalykais.
Evoliucija NĖRA įrodyta. Viso labo, tai tik hipotezė, ilgainiui vystyta ir pavirtusi teorija, tačiau teorija dar nėra įrodyta, kadangi trūksta tiesioginių įrodymų ir gilesnio supratimo apie mutacijas. Jeigu pasidomėtum, kaip šiuolaikinėje biologijoje tiriamos gyvybės rūšys, turėtum nesunkiai tą pastebėti.
Pavyzdžiui, ar teko girdėti, kaip yra nustatomi giminystės ryšiai tarp rūšių? Dažnai sudarant filogenetinius medžius. Vienas paprastesnių būdų sudaryti filogenetinį medį – naudoti UPGMA (Unweighted Pair-Group Method). Šiuo būdu galima labai nesunkiai sudaryti krūvos rūšių giminystės medį, tačiau kartu ir labai stipriai nugrybauti, nes priimamos kelios kritinės prielaidos – mutacijos vyksta pastoviu greičiu (kas iš tiesų akivaizdžiai klaidinga) ir laikoma, kad dvi genetinės sekos, tarp kurių atstumas mažiausias, išsiskyrė vėliausiai. Na jeigu mutacijos vyksta pastoviu greičiu, ši prielaida kaip ir logiška, bet tai nebūtinai bus tiesa, nes yra įmanomos ir atgalinės mutacijos, kurios, pavyzdžiui, sūnaus seką padaro panašesnę į senelio seką (tai ypač būdinga paprastesnių genetinių sekų organizmams). Tačiau, kita vertus, gan paprasta šiuo metodu nustatyti, kas yra žmogaus tėvai, seneliai. Tai yra, kol neišeini už rūšies ribų arba protėviai ne itin tolimi (keli šimtai tūkstančių metų), tol viskas kaip ir gerai. Tačiau, nežinodami mutacijų prigimties (na kažką žinome, tik nesugebame mutacijų numatyti ir apskaičiuoti, nes jos priklauso nuo daugelio faktorių, tokių kaip radioaktyvioji spinduliuotė, DNR "kopijavimo" klaidos, netolimų super novų sprogimai, Žemės magnetinio lauko sustiprėjimas, susilpnėjimas ir krūva kitų), mes negalime gauti tikslių duomenų apie tam tikrų rūšių prigimtį.
Dar daugiau, buvo pastebėta, kaip bakterijos prisitaiko prie antibiotikų poveikio (labai norėčiau rasti tą mokslinį darbą ir įdėti nuorodą, bet nerandu tiesiog dabar). Buvo galimi du variantai:
1. Jos išvysto atsparumą antibiotikams, t.y. mutuoja.
2. Populiacijoje jau nuo seno yra atsparių antibiotikams bakterijų ir jos užima išnykusių vietą, dėl ko populiacija tampa atspari.
Spėkime, kuris variantas teisingas. Ogi antras. Ir tas buvo pastebėta tyrimais. Būtent šis tyrimas dar kartą parodo, jog mes ne visiškai suprantame, kaip veikia mutacijos, o pati evoliucijos teorija ne visai pilna. Ir tas, giliau pamąsčius, atrodo tikrai logiška. Tiesiog kodėl bakterijos turi staiga imti mutuoti, kad išvystytų atsparumą antibiotikams? Gal jos tą ir padarytų, jeigu galėtų, tačiau mutacijos yra išorinis veiksnys, kurio bakterijos lemti negali, o ir reikiamų mutacijų skaičius gali būti pakankamai didelis, kad jos taptų atsparesnės (ir greičiausiai tik viena ar kelios genetinės sekos bus atsparios, o visos kitos, kurių galimybių daug daugiau – ne). Tik va čia ir atsiranda problema, jog mes kol kas nesame pastebėję tokių mutacijų, kurios prisidėtų prie gyvybės formos geresnio gebėjimo prisitaikyti prie kintančios aplinkos, t.y. dažniau mutacijos bevertės ar net kenksmingos.
Kita vertus, įdomus ir kitas dalykas. Kai kurios mutacijos vyksta rečiau, kitos dažniau. Pavyzdžiui, žmogaus hemoglobino genas yra labai silpnai mutuojantis, nes bet kokia ryškesnė hemoglobino mutacija lemtų žmogaus mirtį, todėl šis genas mutuoja, bet daug lėčiau negu kiti žmogaus genai. Tad, jeigu paimtum kokį šimtą žmonių atsitiktinai ir apskaičiuotum hemoglobino geno entropiją tokioje populiacijoje, gautum skaičių, artimą nuliui.
Tad iš esmės akivaizdu, kad evoliucijos teorija turi tikrai rimtą pagrindą, jos nereikėtų nurašyti, bet teigti šitai, tarsi tai būtų kažkoks dėsnis, nederėtų. Net Niutono dėsniai (kurie yra akivaizdžiai klaidingi ekstremaliose sistemose ir netgi GPS palydovai turi atsižvelgti į reliatyvistinius efektus, tokius kaip laiko pagreitėjimas, ir siųsti signalą kartu su paklaida, kad Žemėje esantys aparatai tiksliai apskaičiuotų tikrą laiką) turi tvirtesnį pagrindą negu evoliucijos teorija, nes juos galima nesunkiai patikrinti eksperimentiškai ir užrašyti matematinėmis lygtimis. Na o geriausias pagrindas, kurį turi evoliucijos teorija, yra tiesiog šiuolaikinių mokslininkų gebėjimas sekvenuoti genomą, kaupti sekas, po to jas lyginti BLAST, FASTA ar kitais dar sudėtingesniais algoritmais. Tačiau iki gero matematinio modelio, kuris būtų mažiau paremtas vien statistiniais metodais, dar tolokai.
Galų gale, nauji biologijos mokslo atradimai rodo dar tokių įdomybių, jog bet kokios gyvybės formos genetika kinta visą egzistavimo laikotarpį, o ne tik perduodant informaciją per paveldėjimą. Procesas, dėl kurio įvyksta pakitimai genuose, vadinamas atvirkštine transkriptaze. Tad galbūt reikėtų mąstyti apie evoliuciją kaip daugiau nei vien genų sekos pasikeitimą per kartas. Na, aišku, tai yra tiesa ir taip yra, tačiau per milijardus metų, jeigu būtų vien tik taip, tai vargu, ar būtume tokie, kokie esame. Nes genų sekos konkrečiu laiko momentu gali ir pasikeisti, ir nepasikeisti, tačiau ilguoju laikotarpiu jos keičiasi visą laiką ir tą lemia netgi ir aplinka, kurioje esame. Ir šiuolaikinėje biologijoje pradedama prieiti būtent prie tam tikrų lamarkizmo idėjų ir genetikos atradimų sintezės, paaiškinant evoliuciją.
Tad iš esmės evoliucijos teorija dar kinta ir nėra taip, kad liko kažkokie menki taškai, kuriuos reikia nušlifuoti. Darbų yra labai daug, iš kurių galima paminėti šiuos:
1. Giliau suprasti, kaip veikia mutacijos, kokie faktoriai lemia, kada tiksliai mutacija įvyksta, kada ne. Šitaip pagaliau tiksliai suprastume, kodėl ir iš kur atsirado būtent tokios mutacijos, kurios nulėmė gyvybės išsivystymą kad ir iki žmogaus.
2. Koks yra aplinkos poveikis gyvybės formų vystymuisi, genetikos pokyčiams. Dar Lamarkas pastebėjo, kad aplinka daro didelį poveikį gyvybės rūšims, tik jo teorija buvo nurašyta dėl labai kvailo eksperimento: Šios teorijos priešininkai dviems pelėms nupjovė uodegą ir, remdamiesi klaidingu supratimu apie aplinkos poveikį, tikėjosi, kad peliukai bus beuodegiai. Čia pasityčiojimas, tačiau blogai tai, kad aplinkos poveikio biologai ilgą laiką beveik nenagrinėjo, dėl ko evoliucija dabar ir yra tokia neišbaigta. Žinoma, kad beuodegių peliukų, tėvams nupjovus uodegas, neturėsime, tačiau kas bus, jeigu tą patį padarysime milijardui tokių pelių kartų? Šito ir nežinome, nes neturime gero modelio, apibrėžiančio aplinkos poveikį gyvybės formoms.
3. Sudaryti eksperimentą, vienareikšmiškai imituojantį evoliucijos procesą. Jeigu evoliucija veikia, tai ji turi veikti ne tik per milijonus ar milijardus metų, bet ir dabar, bet kuriuo laiko momentu. Greičiausiai taip ir yra, bet reikia eksperimento, kuriuo tas būtų parodyta, pavyzdžiui, kad ir bakterijos kažkokiu būdu išsivystęs prisitaikymas prie kokių nors vaistų poveikio (ne visos populiacijos, o konkretaus individo). Toks eksperimentas vienareikšmiškai įrodytų, jog evoliucija tikrai veikia, o mutacijos gali būti ir naudingos.
4. O šis darbas, manau, yra vienas svarbesnių. Iš esmės, kad evoliucijos teorija būtų visiškai įrodyta ir virstų dėsniu, reikėtų kažkokiu būdu įrodyti ryšį tarp to, kaip gyvybės sistema planetoje mažina lokalią entropiją. Tai yra, net jeigu sugebame parodyti, jog mutacijos gali būti ir naudingos, tačiau kita problema yra ta, kad jos turi būti pakankamai dažnos, kad gyvybė spėtų prisitaikyti prie kokių nors geologinių ar kosminių kataklizmų laiku. Tai yra, kažkuriuo momentu mutacija turi įvykti. Ir eksperimentai rodo, kad gyvybės formų populiacijos tokias mutacijas išvysto iš anksto, o ne iškart, vos įvykus kosminiams kataklizmams. Kaip tas įvyksta, kodėl įvyksta, ir reikėtų išsiaiškinti.