Atsakymas slapiamlietui:
1. Aš galiu sutikti, kad vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos žmogus pats sau turi atsakyti: “kas aš esu?”. Tačiau aš ne visai tam ir prieštaravau.. Aš rašiau: „Tikrai yra klaida daryti prielaidą, kad visi žmonės yra vienodi, ir kad visus labiausiai jaudina klausimas – "iš kur mes?". Tai buvo atsakymas tavo minčiai, kad: „Kas dar be Dievo atveda žmogų prie pasaulio kaip visumos išgyvenimo?“.
Žodžiu, esmė tokia, kad klausimas „kas aš esu?“ gali turėti daugybę plotmių. Vieni atsakymo ieško tikėjimo erdvėje, kiti mokslo (taip, yra ir taip, plačiau atsakysiu 4 punkte), dar kiti socialinėje sferoje, dar kiti – kūrybinėje ir t.t. Nesakau, kad aš turiu atsakymą į klausimą „kas aš“, ar kad kuri nors iš tų sferų gali pateikti absoliutų, galutinį ir lengvą atsakymą į tą klausimą, – na, tačiau kiekviena iš jų yra pajėgi vesti žmogų prie pasaulio, kaip visumos išgyvenimo. Tam konkrečiam žmogui.
Dievas ir tikėjimas, vien todėl, kad tau atrodo svarbiausias, – nuo to nepasidaro svarbiausias kitiems. Ir tikrai ne vienintelis. Yra daugybė žmonių, kurie nekapsto giliau į savo pačias pradines egzistencijos gelmes, kadangi save pozicionuoja, save vertina ir save kuria realybės ir dabarties sferose. Ir, jeigu tau tai atrodo klaidinga ar mažiau prasminga, – na, tiesiog, mano požiūriu, toks manymas būtų pernelyg persunktas egocentriškumo, kitų vertinimo pagal savo mintis, ieškojimus ir savo prasmes.
2. Mokslininkus pateikiau kaip pavyzdį žmonių, kurie turi ypatingai gilų suvokimą mokslo srityse – ir vis tiek jose atranda kažką stulbinančio, neįtikėtino, jaudinančio, kvapą gniaužiančio. Aš nė pro kur negaliu lygintis prie jų suvokimų, – tad kodėl manęs turėtų nejaudinti mokslinis pasaulio pažinimas, net jei apie tai išgirstu 1,2,3 ar 4 ar milijoną kartų?
Todėl man keisti pasirodė tavo teiginiai, kad: pakėlus mokslinį išsilavinimą, nebelieka nieko įdomaus tame (perfrazavau). Tarsi naktį atsigulęs gamtoje (net, jei būtum kosmologijos ekspertas), ant žemės, ir žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, – begalinę, neaprėpiamą Visatą, – vieną kartą pasakai: vau. Antrą kartą atsigulsi, žiūrėsi į tą patį dangų, ir sakysi: „meh, nebeįdomu“.
Nežinau, gal tau taip ir yra. Tačiau čia vėl išplaukia pastebėjimas, kad ne visi žmonės vienodi.
Man tikrai nereikia, kad paaiškintum, kad kažkokiame Visatos fakte nėra nieko ypatingo. Nes nėra ypatingo tau. Man yra. Aš nepuolu aiškinti, kad tikinčiųjų jausmuose, tikėjimuose ir pan., nėra nieko žadinančio, kad jų jausmai – nieko verti ir netikri. Aš galiu ginčytis dėl religijos visai kitose plotmėse (socialinėse, kultūrinėse, moksliniame diskurse ir pan.), kur apčiuopiama religija, kaip fenomenas. Tačiau niekada nedrįsčiau sakyti, kad tikinčiųjų jausmai – netikri, nieko verti ar „neypatingi“. Ir man atrodo kiek keista, kai žmogus taip sako apie netikinčiųjų jausmus.
3. Į šitą punktą neatsakysiu (atsakinėju tik kad chronologijos nesugadinčiau), kadangi galiu su tomis mintimis sutikti. Parašei labai gražiai ir poetiškai. Tik pro jokį galą nesuprantu, kodėl tai siejasi tik su tikėjimu. Aš lygiai tą patį galėčiau parašyti iš ateisto perspektyvos. Ateistas lygiai toks pat pajėgus gyventi akimirkoje, lygiai toks pat pajėgus jausti pasaulio grožį, didingumą, vienybę, – ir tikrai nebūtinai turi, pamatęs vabalą, mintyse pradėti kartoti biologijos vadovėlį apie tą vabalą. Pasaulio grožio suvokimas, žavėjimasis ir jautimas nėra išskirtinė teistų privilegija. (uf, vis dėl to, gavosi, kad atsakiau į tą punktą…)
4. Mokslo beribiškumą turėjau omenyje ta prasme, kad nėra ribų moksliniam pažinimui. Tikrai nesakau, kad mokslas gali pateikti atsakymus į visų sričių klausimus. To ir nereikia. Be to, mokslo tikslas nėra padaryti žmogų laimingu. Mokslas iš vis tikslo neturi. Tai tėra tik metodas pažinti realybę. Ką su tuo realybės pažinimu darysi, kur jį panaudosi, – čia tavo reikalas. Savaime tas pažinimas laimės nesuteiks ir neturi suteikti. Kaip nesuteiks ir tikybos pamokų lankymas ir informacija apie kažkokį tai Jėzusėlį. Ką tu darysi su ta informacija, kaip ją suvoki, kaip per save perleisi, kiek įsigilinsi, kiek susiesi su savo identitetu, kiek asociacijų sukursi ir t.t., – tai yra reikšminga, ir tai gali padėti žmogui pasijausti laimingesniu.
Dėl atsakymo į klausimą: „kas aš?“ – kodėl mokslas negali to atsakyti? Jis gali atsakyti kuo puikiausiai. Jeigu tau atsakymas nepatinka, jis tavęs neguodžia, neleidžia pasijausti svarbiu, tuščiai nepatenkina tavo ego – tai nereiškia, kad tai nėra atsakymas. Tačiau tuo mokslo metodas ir nuostabus: jam visiškai nusispjauti, ko tu nori, ko tu tikiesi. Jis šaltai ir grubiai pasako: yra taip, tu esi „tas“, tvarkykis su ta informacija kaip nori. Jei kai kurie žmonės tos informacijos nesugeba priimti ir verčiau ieško tuščios paguodos, – tai jų problemos, o ne mokslo negebėjimo atsakyti į klausimus ar padėti žmonėms.
5. Anam punkte paaiškinau, ką turėjau omenyje sakydamas „mokslas beribis“, tad eilėraščių kūrimas – tikrai ne į temą 🙂 Bet kuriuo atveju, eilėraščio sukurti lygiai taip pat nepadėtų sukurti ir pats tikėjimo principas. Tikėjimas gali įkvėpti, suteikti minčių, jausmo. Tą patį gali ir mokslinis pažinimas, gamtos ir Visatos suvokimas. Jeigu nesutinki, dar kartą pakartosių, – manau, kad tuomet per daug egocentriškas tavo požiūris, nesugebant priimti akivaizdaus dalyko, kad yra kitokių žmonių.
6. Aš suprantu, kad mano užduotas klausimas labai grubus ir provokacinis, todėl į jį stengiesi atsakyti kuo labiau save paaiškindamas. Na, tačiau tavo paaiškinimas visiškai neatsakė į mano klausimą (arba aš tiesiog nesupratau. Jei nesupratau – atsiprašau).
Temoje ne kartą kartojai, kad tik tikėjimas gali suteikti žmogui prasmę, vietą, „visumos išgyvenimą“ ir t.t. Sakai, kad netikintieji to negali patirti. Ir pats save laikai netikinčiuoju.
Todėl, logiška, jog, pagal tave, ir tu esi be vietos, nepatiriantis tos laimės ir kitų išgyvenimų.
Tad būtų įdomu išgirsti tavo atsakymą be išvedžiojimų. Klausimas labai paprastas.
Pagal tavo logiką, netikintieji negali būti tikrai laimingi, negali turėti vietos gyvenime.
Tu deklaruoji save netikinčiuoju.
Reiškia, tu negali būti laimingas, ir negali turėti vietos gyvenime, taip? Ar ne?
O šiaip man tavo logika net šiurpinančiai panaši į a.t.sielio. Tiesiog skaitydamas žinutes kartais suabejoju, ar tau, ar jam atsakinėju 😀
slapiaslietus rašė:3. Klausimas, į kurį gali atsakyti kiekvienas bent sau: išmetus religiją iš visuomenės gyvenimo, bendravimo klimatas tokioj visuomenėj pagerės, ar pablogės?
Per prievartą išmetus religiją – pablogėtų.
Religijai natūraliai sunykus – totaliai, vienareikšmiškai, neabejotinai – klimatas pagerėtų.
Kaip ir bet kokiam kitam aklam tikėjimui, dogmatizmui ir doktrinai, atskiriančiai žmones, o ne juos vienijančiai.
Keista, kad savo žinutėse sakai, kad aklas tikėjimas blogai, reikia viskuo abejoti, ir nepriimti už totalią, neabejotiną tiesą. Tačiau tuo pačiu sakai, kad aklas religinis tikėjimas, neabejojimas dievu ir atsidavimas jam – labai gerai.
Na, gryna a.tsielio logika 😀
Atsiprašau už tokią ilgą žinutę.