Su laisva valia yra taip, kad kiekvienas tokią turi. Kalbant subanalintai, kiekvienas bet kuriuo momentu gali daryti bet ką. Gali eiti ir užmušti žmogų, jeigu to nori. Gali vietoje žmonos mušimos jai pasakyti, kaip ją myli, ir kad labai atsiprašai už tai, kad ją anksčiau įskaudinai, ir daugiau to nedarysi (bei, žinoma, to nedaryti). Gali imti ir nuspręsti pradėti sportuoti, mokytis, tobulėti. Kitaip sakant, kiekvienas gali daryti ką panorėjęs. Netgi psichinių problemų turinti asmenybė gali imti ir pasveikti (tarp kitko, John Nash, žaidimų teorijos kūrėjas, būtent tą ir padarė). Tad, jeigu Dievas ir yra, tai jis davė žmogui neribotą laisvą valią. Bet Dievas kartu, būdamas išmintingas, suprato, jog toks kiekis laisvos valios žmogui, kaip mažai, paliegusiai, jaunai ir silpnai būtybei bus per daug, tad nusprendė pabūti supratingesnis konkrečios rūšies požiūriu. Nors, jeigu jis elgtųsi tik dieviškai, turbūt kiekvieną laisvos valios ignoravimą jis paniekintų ir tokį padarą nubaustų savo taisyklių ribose. Tad jau vien iš to pastebime dievišką protą, kuris žmogui nesuvokiamas, nes dieviškas protas nebūtinai remiasi loginiu mąstymu. Galbūt dieviškas protas suvokia tokią supratimo formą, kuri viršija ir logikos galimybes. Dar daugiau, visus savo pamąstymus apie dievišką protą, jeigu tik toks yra, laikai visiškus spekuliacijų objektu, nes iš anksto pripažįstu, jog man toks protas nepažinus.
Tad jo, uždariau dabar visus galimus ginčus man dėl mano požiūrio. Bet tą padariau sąmoningai, kad galbūt dėl to kiltų dar gilesnė ir prasmingesnė diskusija, kuri mums padėtų susiprasti esminius dalykus laisvos valios klausimu. Štai dabar rašau šią žinutę. Ir pagal vieną forumietį aš tarsi turėčiau jausti malonumą, ją rašydamas. Bet dėl kažkokių mistinių priežasčių to malonumo net nejaučiu. Priešingai – jaučiu netgi diskomfortą dėl to, jog galiu neišdėstyti savo minčių suprantamai visiems protingiems žmonėms, kad po to užsitęstų kokybišką diskusija ir galiausiai bendras sutarimas arba bent jau galimos nagrinėjimo temos ateityje. Tai kokį čia malonumą jaučiu? Panašu į tai, kad jokio. Tad peršasi išvada, jog žmogus negali daryti kažko tik dėl malonumo. Žmogus gali daryti labai daug nemalonių dalykų vien todėl, kad tikisi kažko gero ateityje. Kitaip tariant, žmogus yra protingas padaras, gebantis projektuoti savo egzistenciją ne tik dabartyje, bet ir ateityje. Tačiau tas gebėjimas projektuoti vėlgi nesuteikia jokių garantijų, kad štai ateityje žmogus turės kažkokį malonumą. Kitaip tariant, matome, jog vargšas Homo Sapiens Sapiens neretai gyvena iliuzijų ir vilčių pasaulyje, kuris kartais pasiteisina, o kartais jį be galo nuvilia. Bet kuriuo atveju vaizduotė ir gero tikėjimasis buvo viena iš varomųjų žmogaus evoliucijos jėgų. Jeigu vaizduotę ir gero tikėjimąsi vadinsime malonumu, tuomet galbūt ir galėsime sutikti, kad žmogus viską daro dėl malonumo. 🙂