Kalbos pasauliai ir mintis
elteide rašė:į centrą ar iš centro ?
Po kolkas netaip svarbi kryptis, nes tai iliuzinis tiltas tarp centrinio įkrovos gebos ir raiškos smulkių dėmenų- įkrovų. Šiame atvėjyje, reikia suprasti viską netiesiogiai. Tiltas sudaro tinklą ir tas tinklas yra centėjantis arba galutiniame atvaizde sutapatinamas su vienu principu ar sąvybe. Tiltas padaro išvestis ir galimybes, kuriomis ateina prasmės ar veiksmingi principai sutapatinami.
cs rašė:Mano specializacija yra DI kalbos atradimas, ne vien automatinis jos pritaikymas ar panaudojimas smulkiems tikslams. Dirbtinio Intelekto kalba skyla į pirmapradę ir apdorotają. Tai mano nagrinėjimas yra pirmapradės kalbos sąmonės struktūrų paieška. Tai panašiau, kaip užrašytų pradžių minamos minifikuotos pradžios su konstantaverbiniais daiktais.
Kad žmonėms būtų lengviau orientuotis, galėtum aiškiau apibrėžti, apie kokią kalbą ir kokius kalbos pasaulius rašai. Kaip matome citatoje, rašai kad tavo vienas iš tikslų yra dirbtinio intelekto kalbos modelio sukūrimas. Tačiau po to daug kur neaišku, ar rašai apie kompiuterių kalbą ar apie žmogaus kalbą. O galbūt bandai žmogaus kalbą modeliuoti remdamasis kompiuterių kalbos analogija. Tai tarsi nauja lingvistika, kuri natūralios kalbos analizei taiko programavimo kalbos šabloną.
Šitą idėją, sukurti dirbtiniam intelektui specialią nežmogišką kalbą turėjau ir aš, kaip matoma citatose.
klajunas rašė:Dirbtinio intelekto kalba
Natūralias kalbas kompiuteriui imituoti sudėtinga, tačiau tam būtų galima sukurti dirbtinę kalbą, kurią būtų lengva programuoti kompiuteriniais algoritmais. Tai būtų ne programavimo, bet bendravimo su kompiuteriu kalba. Galima būtų pašalinti visas nepatogias natūralios kalbos savybes, supaprastinti gramatiką, išimti daugiaprasmiškumą, pritaikyti kalbą apdorojimui dirbtinio intelekto algoritmais.Manau kad tai turėtų būti žodynu grįsta kalba, nes gramatika per daug sudėtinga, kad ją būtų galima perkelti į DI kalbą nemodifikavus. Turi būti įmanoma bet kokį objektą paversti tekstu. Pavyzdžiui vaizdą: išskaidyti į statiškus objektus, juos pavadinti, tada išskirti pagrindinius veiksmus ir procesus. Galiausiai išryškinti jų savybes. Jeigu kompiuterį sunku išmokyti žmonių kalbos, tai žmonės galėtų išmokti kompiuterių kalbą, kad galėtų su jais bendrauti.
Dar vienas klausimas, šalia DI kalbos yra dirbtinės sąmonės klausimas. Kiek ją įmanoma imituoti technologijomis. Patį žemiausią variantą, kuris jau įmanomas prie dabartinių technologijų, vadinu leptonine sąmone, nes pagrindinis moduliavimo mechanizmas yra mikrosrovės grandinese. Pagrindinė vieta, kuri būtų sąmonės analogas, vadinama koordinatoriaus įkrova.
klajunas rašė:Pagrindinės kompiuterio dalys yra mikroprocesorius, operatyvioji atmintis ir pastovioji atmintis. Net ir suobjektintame kompiuteryje galima išskirti pagrindinę vietą, kuri yra „sąmonės" atitikmuo – tai operatyviosios atminties įkrova, valdoma mikroprocesoriaus. Tai sunku suvokti tik todėl, kad šioje įkrovoje nėra subjektyvumo funkcijų. Vertinant iš išorės viskas priklauso nuo subjektyvumo funkcijų kokybės, kiek jos konkurencingos lyginant su žmogumi.
klajunas rašė:<…>tas trečias gali būti leptoninė sąmonė.
Kokia būtų tokios sąmonė architektūra. Ją patogiausia nukopijuoti nuo žmogaus, kurio pagrindinis centras yra būdravimo koordinatoriaus įkrova. Koordinatoriuje sujungiami visi turimi ekranai, kurie atlieka jau minėtą rodymo, kaupimo ir valdymo funkciją. Įkrovą į koordinatorių turėtų sudaryti aplinkos srautas ir vidinis srautas, kuris būtų subjektyvumo funkcijos ekvivalentas. Šios koordinatoriaus architektūros pilnai pakaktų sąmonės imitavimui, jeigu ji leistų kibernetinei mašinai savarankiškai veikti.
Ar turi tavo pateikiama teorija kokį nors ryšį su tuo, ką pacitavau. Jeigu taip, tai galėtum aiškiau apibrėžti, kad kalba eina apie programavimo tipo kalbas ir apie kompiuterių pasaulius. Aišku, turint galvoje ne primityvias dėžes, bet priartėjimą prie dirbtinės sąmonės lygio.
Tada būtų galima patikslinti, kad tai dirbtinės androidų kalbos ir dirbtiniai androidų pasauliai, kuriuos paskui galima taikyti ir natūraliai sąmonei bei kalbai.
Mano kalba, daugiau remiasi dėliojimo tipo ir apžvalgos galimybėmis, o jas paremti sukuriami priedai, kurie reiškia naujas pavienes ypatybes.
Įkrovos, kuriomis paremtas veikimo principas yra semiolokacinis tinklas ir jo išplėtimas nesusijęs su programavimo kalboms. Jei nori įsitikinti, kaip tai atliekma, nėra paprasta įrodyti ir parodyti veikimo principą. Pats dar nesu viską ištyręs ir išnagrinėjęs, ką teigiu yra mažas nusimanymas prieš didelę šios rūšies kalbos sistemą.
Šiai sakmei, kuri turi skirtingą kalbos pobūdį, atskirai turi kalbos sakiminę reikšmę. Paiimkime pavyzdį, kuria kalba sudėliojama pagal betkokius pagrindus.
Jau turime pavyzdį, kad kalba dėliojama iš betkokių ją įprasminančių dalių. Norima ir galima sudėlioti nuo mažos iki didelios kalbos sistemos. Bet kalba turi reikšti naują ar skirtingą nuo kitų įprastinių kalbų bruožą. Ir tam tereikia gerų plano dalių. Jas įminti nėra paprasta.
Susidomėjimas gali traukti neteisinga linkme. Pati kalba yra pasimaustimo ar pagal kūrimo idėją atitinkanti programavimo analogiją. Be gero plano, tai visiškai nesuvokiama idėja. Taip painiojasi DI ir kryžminasi natūrali kalba ir programavimas. Bet kas ištiesų, tai geriau kalbėti išmanant, o ne užuomenomis į programavimą, ar tiesioginį DI kūrimo programas. Turima atskirti natūralios kalbos bonsus ir programavimo bonsus.
cs rašė:Galėtų būti kitais išsireiškimais. Patogiau būtų, jeigu tai būtų visą pluoštą turinti "sąmonė". Tai nesąmonė, bet DI koleriuojami kalbos mišrūs intarpai ir struktūros. Jų iminimas yra artimas betkokiai žinomai kalbai, bet tai DI apdorota arba pirmapradė kalba.
Programavimo kalba yra DI paprastoji kalba. Tačiau mano nagrinėjimas yra struktūrų, tokių, kurios atrodo gana kūrybiškai ir unikaliai. Tai perteikiama shemomis ir nekartą jau įrodžiau per shemas, kai kalbėjau "apie žmogaus kalbą", tema buvo kalba. Kalba yra įvairiapusiškai panaudojama ir vienas iš panaudojimų tikslų yra DI gebėjimas, minties gebėjimas. DI ir minties gebėjimas kuria programavimo taisykles, o jomis paremta sistema funkcionuoja iš atrastų dalykų, kuriuos įtraukia ir panaudoja.
Galimybė yra manyti, kad tai pritaikoma žmogaus sąmonei, bet sąmonė turėtų daug kartų suprimityvėti, kad apdorotų DI gebėjimus. Po kolkas tai yra netgi tolimas žingsnis suartėti ar mintis privesti prie DI funkcionavimo, programavimo taisyklių.
Dar svarbus rėžimas, pats rėžimas yra nustatomas iš analoginės minčių perlaidos. Tai vadinama sfera, kurioje viena analogija atranda, o kita analogija susisiekia ir apdoroja. Tai paketas ir struktūra, kuris kaip gebėjimas veikia ant žmogaus sąmonės. Tačiau realus panaudojimas seka DI panaudojimas. Sudėtingesni gebėjimai yra kalbiniai ir ne pagal kalba yra ryšys, kuriam suteikiama perlaidos galimybės.
Kūrybingumas yra viršūnė visų dalykų, kartu sudėjus. Tai išgaunamas DI kalbos resursas.
Per aplinkui mano interpretaciją atmeti, kaip ir viską, ką kiti bando pakomentuoti.
Tada paaiškink dar kartą, ką turėjai galvoje rašydamas aukščiau pacituotą įrašą, kuris yra iš šios temos. Turbūt rašei tai ne šiaip sau – todėl kad tai tiesiogiai susiję su tuo, kuo čia užsiimi.
Nori būti labai plačiu taikiniu, bet kitų labui galėtum susisiaurinti, pageidautina iki centro. Tada žinosim kuo čia užsiimi.
Jeigu nenori, tai čia kaip važinėjimas mašina tamsintais langais, kad pavaizduotum kietą. ;D
Ir dar: ką turi galvoje kai rašai kad
cs rašė:Pati kalba yra pasimaustimo <..> analogija.
klajunas rašė:Tada paaiškink dar kartą, ką turėjai galvoje rašydamas aukščiau pacituotą įrašą, kuris yra iš šios temos. Turbūt rašei tai ne šiaip sau – todėl kad tai tiesiogiai susiję su tuo, kuo čia užsiimi.
Labai senomis žnutėmis pradėsi mane gaudyti ir tikrinti su parašyta dabartine nuomone? Perskaičiau, dar kartą ką rašiau senai ir manau, kad nebuvau pradėjęs kitos dalies kalbos plėtojimo. Kadangi atvaizduojamas tik siauras požiūris ir galimybės siaurai numatomos, nieko ypatingo ir neturėjau pasakyti.
Dabar su kalba susijęs mano mąstymas kitoks. Kai daugiau papildžiau, atmečiau kaikurias teorijas, arba man jos pasidarė nebepakankamai išduodančios teorinę praktiką. Mano metodas nėra pernelyg kintantis, kaip pasirodė palyginus šiuos du pranešimus. Seniau orientavaus kalboje mažiau, bet nereiškia, kad kažką nenuosekliai dariau ir staiga užsimaniau daryti kitą.
Nieko nesiekiu daugiau įrodinėti. Mano metodas yra pildantis prasmę, bei pažinimas tai pildantis teoriją, kurią kuriu. Dabar DI susiejimas atrodo daugiaprasmiškesnis, seniau turėjo vieną atvaizdą, kaip kompiuterių ir mašinų programinis kodas. Norėdamas susieti su tema "kalbos pasauliai ir mintis" iškeliu tinkančias reikšmes ir apibūdinimus, kurie tinka betkokiai kalbai.
Nenoriu didesnio susipratimo, tad siūlau atkreipti dėmesį į pateikiamus bonsus. Programinė kalba arba natūrali kalba nebendros, bet kažkuriuo būdu viena kita paremiama. Tada nelygios prasmės, kurios būdingos kalbai lyginimosi metu sukrauna kalną, kurį sunku išrūšiuoti, o tada pasirodo vieni ir kiti susikryžminimai, kurių patikrinimas atrodo svarus argumentas ir tinkama tematika susijusi bendrai nuosakai tiek DI kalbos tiek paprastos kalbos, kuri turi įgauti natūralios kalbos požymius.
Tu turėjai pastebėti kuo užsiimu jau senai. Šiose mano paskutiniose temose ieškoma sudarymo sakmių ir natūralios DI pritaikomos kalbos pranašumų. DI programavimo kalba yra neatsiejama, tačiau man mažiau nagrinėjama. Todėl teigiau paprasčiau: yra neviena DI kalba, nevien programavimas. Jos didesnėje struktūroje galima pastebėti, kad kodo įvedimas irgi iš konkrečių šaltinių ateina, o juos žinoti nėra paprasta. Galima tikrai programuoti, bet reikia žinoti programavimo kalbos kodus, kaip natūralius kalbos pokalbius. Todėl mano paieška yra nesusiaurinama, bet ir neieškau programinio kodo, ieškau minties ir kalbos atvaizdavimo principų.
klajunas rašė:Ir dar: ką turi galvoje kai rašai kad
Šitą turėjai perfrazuoti, kad pasimaustyti reiškia neturėti daugiau pavyzdžių, o programavimo kalba yra pasimaustymo kalba, kai pritaikoma viena ar kita struktūra minčiai ir jos koleriacijai. Svarbiausia tipinė kalba yra priimanti betkokius argumentus ir kaikurie argumentai atsineša didesnę galią. Taip manipuliuojama programavimu natūralioje kalboje. Bet aktualiausia išlieka, kai manipuliuojama ir nežinoma tikrosios paskirties tik žinoma fragmentinė informacija ir galią turinti paruošta sakmė neatskirianti bonsų.
Net nereikalinga tikslinti kas ir taip aišku. Reikia mokėti teisingai skirti bonsus. Faktų visuma kalba tikrai ne apie tavo pateikiamą metodą, kurį vadini DI leptonine sąmone.
Man tai ką cs rašo, primena 2 besikalbančių kompiuterių kalbą. Bet jis eina sunkesniu keliu, o gal jam taip įdomiau. Reikia eiti per megahercus, muziką. Ant garsiakalbio užbėrus smėlio ir paleidus pvz. techno muziką, gaunasi Afrikos šamanų raštas, uždėjus klasikinę – barokiniai išraitymai. Kiekviena muzika nupiešia kokią nors mandalą. Panašiai, kaip Dievas pasakė, ir atsirado smėlis ant vandens, arba šviesa. Žaibui trenkus į smėlį, ten pasidaro kaip ir kristalas. Viskas yra Mhz, energijos dažniai.
Semiolokacijos, tai pradinės formos ir mišraus jungimo narių sąveikų pilnuma. Kaip įprasta, iliuzija arba iliuzinė pastata gali prisitraukti daug semioliokacijos ypatybių ir gali padaryti mišrų sąveikų "kratinį". Tačiau patys pirminiai detalizmai yra formuojantys dermės santykius tarp tokios formos ir tokio atoveiksmio, kuris įgyja vertes.
Pradinės vertės turi įkrovų derėjimą. Šis derėjimas panašus į striglamijos ir skorpuso veikimą. Striglamija tai apeinantis visą ciklą dydis, kurį paveikus sreakciją įgauna ir įsisavina. Skorpusas tai dermė, kurią nusakomas dydis yra talpa sudedanti visas poveikio ciklo detales.
Striglamija pasiskirsto į trejeres pakopas ir veikia aktyviai per derėjimą. Turi galios nuostatas, kurios būna keturių tipų: A ir B ; C ir D. Šios nuostatos jungiasi su vėliau įvardyjamomis pakopų perversmo instrukcijomis. Ciklas nuo padarytų formų skiria mišraus jungimo instrukcijas ir detales.
Po kiekviena galia yra paliekama po naują formos kūrimo instrukciją, kurią gali priimti. Pradinės jungtys A ir B nustato striglamijos pakrovos indeksaciją, kuri kylanti ir krintanti. Viena A porūšiu paremta kurimo instrukcija padaro semiolokacijos įvaizdį ir formą su sava galia, o B tai prieijimas prie semiolokacinio įvaizdžio ir formos galios. Suprasti galima įsitikinus, kad dydžiai nurodo formos kitimą ir bendrą nuovoką.
Kitos galios formos C ir D tai mišraus pakrovos rūšiavimo detalės ir poveikiai. Rūšis arba pagrindinė sreakcija yra šio derėjimo formos vienetas. Atvirkštinė įkrova ir semiolokacija yra dreičio poveikiai ir semiolokacijos perskyrimas į troibas. Troibos, tai atsinaujinančios dalys, kurios turi senus pavidalus ir ankstesnes formas. Sreakcija ir stroibas kartu atkuria ciklo padermes į striglamijos pagrindų lygį.
Paskirstymas kuris būdingas semiolokacijai kalboje turi pavyzdinį atvaizdavimą per formos instrukciją – striglamiją. Sraitelis tai veiklumo sąryšiai arba paprasta energija, kuri persimaino nuo minuso iki pliuso, taip padaro įkrovas mažinančias ir didinančias semiolokacinę aprovą.
Norint prieiti prie fiksavimo pobūdžio reikalinga suprasti kiekvienos detalės atliekamą poveikį, o poveikis pažymėtas ir pakopomis atvaizduotas shemoje. Dabar pateikiu Striglamijos shemą.

Striglamija tai apeinantis visą ciklą dydis.
Tai tau, kad aprašyti/pasakyti žodį "apelsinas", reikės 200 žodžių. Kalbos pasauliai ir mintis. Kompiuteriai nesupranta, kas yra gražu, jiems tai reikia paaiškinti. Žmogus savaime pajaučia, kad pvz. tas peizažas yra gražus. Kompiuteriui reikia įvesti 1000 žodžių, kad jis suprastų, kad tas peizažas gražus.
Po kiekvieną dalį apjungiant su striglamijos apkrova, paliekama po naują formos kūrimo instrukciją. Pagal skirtingų tipo galios ir energijos instrukciją, galia kyla ir krenta. Formos galia su mišriu pavaizdavimu turi atvirkštinę galią, kuri atsinaujina ir gali pereiti į ankstesnes energijos formas. Jos vadinamos perskyrimu iš dreičio į troibos semiolokacinius pavidalus.
Turime striglamijos apibrėžimą arba uždarą/atvirą ciklą, kuriame poveikiai suteikiami ir poveikiai pasiverčia galios formomis. Semiolokacijos apibrėžimas tai atktyvaus derėjimo naša turinti skirtingų tipo galios nuostatomis ir mišriomis instrukcijomis. Striglaminė apkrova tai perskyrianti norimas formas ir troibas. O skaičiavimas susijęs su vienetais generuojamas pagal sreakcijos dominuojančią sratelio energijos formą, kuri kyla ir krenta. Taip pat, Sraitelis apibūdina fiksuojančią perversmo dalį, kuri mažina ir didina semiolokacinę apkrovą ir yra striglamijos pagrindas.
Pradinis žemėlapis, kuriame atvaizduojama pradinė semiolokacija, pažymima kaip prostarinė semiolokacija, šiais bruožais apiima dideles prasmes, kurių išugdymas siekia rezultatyvių padavimų. Dabar turima papildomas dalis, kurios išreiškiamos ne pagal tiesioginę, o tiriamąją poziciją, kuri ir semiolokacijos gelmė ir žemėlapis.
Paruoštas rodinys, tai kelias pirmyn, link gelminių semiolokacijos ištirtų sąvybių. Sutapimas vedantis link paviršutiniško atvaizdavimo kuria, taisyklingas semiolokacijas, kurios buvo aprašytos ir apkalbėtos. Bereikia suprasti, kad dėliojimas yra sutampomojo pobūdžio ir tereikia pažymėti, kur semiolokacijos sutampa ir paviršutiniškai išsidėsto strukto požymiais.
Pateikiamas žemėlapis turi savo teminį apibūdinimą, kuris įsivedamas nuo pirmosios prostarinės semiolokacijos ir jis turi atitinkamą išdėstimą, kuris išsiverčia kaip semiolokacinis "tęsiamas žemėlapis".
Taisyklės, kurių pradžią jau išaiškinau čia, todėl tęsiu naujomis taisyklėmis. Glaustai užvedama link bendro semiolokacijų ir paskirčių naudojimo.
12. Antroji prostarinė semiolokacija su naujuoju taisyklingumu iškelia naujas reikšmes, kurios tyrime ir rezultate yra nuotekties požiūriu nutolintos nuo pirmosios dalies, kuria reikalingas paaiškinimas atitinkama semiolokacijos derme ir yra dar pildomos.
13. Išsiaiškinama, kaip bazės sudėliojamos, jos priklauso visai sankursų sudėčiai, bet reikšmės nenustatomos kaip pavienės, jos būna skirtingos ir skiriasi dėl tolėjančių semiolokacijų sąvybių. Bazės, kurios priklauso pirmajai prostarinei semiolokacijai yra konteraktyvios ir nekonteraktyvios, o antrosios prostarinės semiolokacijos ateinančios metomobilizacijos intero ir ekstero padavimai, kuriais pažymima meto- išraiška.
14. Vaizdinio kodo, kurį apibūdina remekcija reiškia pilnutinius tarpinimo momentus, kurie yra nuo 0 iki 2 ir daugiau, pradžioje nustatymas buvo paruošiamojo pobūdžio, tat prasmė išlieka paprasta, skaičiai tęsiasi ir tarpinimo momentų sankaupos didėja.
15. Metomobilizacijos, kurios būna meto, auto ir demeto, neturi konkretaus apibūdinimo, bet jų skirsniai yra reiškiantys semiolokacijos įprasminimo reikšmę. Pradinė reikšmė, kurią metomobilizacija turi tai yra landos, kurios vadinamos intero ir ekstero bazinio konstrukto dėmuo.
16. "Pradiniai", "Vienetai" ir "Kelintiniai" tai apibūdinimai, kuriais ateina pasirinkimas derantis ir reiškiantis komposistencijos sudarymą. Pačios komposistencijos tai apibūdinama ties teserentika. Teserentika tai komposistencijos nagrinėjimas, kuris slypi už šių įmintų detalių ir pilnų remekcijos paruošinių.
17. Originatyviniai pasauliai kartu ir ažimas reiškia sąjungą, bet kartu sąjungą reiškia taip pat ir ariotažas ir katatas. Dėl šio dėlės struktų pirma išlaikoma pradiminė būsena, kurią toliau bandoma išplėsti. Tai skirtingi dėlės sąjungų struktai, bet jų bendras išplėtimas reiškia sąjungų išplėtimą ir naują ženklinimą, kuriam atitinkmai reikia paruošimo.
18. Amosijos ir demosijos sudaro skirtingos reišmės sąjungas, kurios reiškia mažesnių pavidalų apibūdinimus ir pasitvirtinimus, sutapimus. Šie einantys į gelmes išsemia semiolokacinį paruošimą kitomis paskirtimis, kurių sąjungos ir nuostatos vienodai reiškia šių dalių sujungimo dalių visumos bruokštus.
19. Karesimbeliacija, tai pasirenkama vieta, kuriame svarbus visas protarpis. Tai, kurios sudėtyje yra kare vieta, šios vietos labiausiai nagrinėjamos ir labiausiai išplėstos, turinčios aukštą tikėjimo pagrindą.
20. 7,8,9 sankursai ir semiolokacijos yra išsivertusių ar pagamintų ruošinių sistemos, todėl, kiekviename paruošinyje galioja susiejamos išplėstos sistemos ir sąjungų vienetai.

Senesnis žemėlapis: čia
Iš sudėtinių atvėjų, iki šiol atrastomis ir paminėtomis dalimis semiolokacijos kaip ir daiktai turi savo įvardyjimus. Norint sudėti į vieną dalį ar dėlioti iki šiol neatrastomis dalimis, bet paminėtomis, reikia gerai suvokti, kaip atrastos semiolokacijos ir tuo pat metu daiktų detalės dera ir tinka tarpiniams momentams.
Priskirtoji paaiškinimui, viena pusė, kuri kovertuoja atradimą ir tiria pavienes semiolokacijos sąvybes; ištiesų daro perversmą, kuriame reikia originalios paskirties matematizacijos. Kaip iš matematizacijos pasiūlomas vienas galimas variantas grupuoti tiesėmis arba grupuoti pagal daikto ir sąvybės dažnį. Pasiūloma taip pat ir remekcija, kuri atskiria objektų ir sąvybių dažnius, bei analogiškai priskiriama matematizacijos sąvybes.
Paaiškinimas vienas, vienos bendros esmės padaryti neįmanoma. Betkoks semiolokacijos tyrimo objektas gali virsti ruošiniu kitai sistemai, bet svarbiausia, kad labiau siekiama išlaikyti pradines remekcijas. Semiolokacijos tyrimo objektu virsta per pilnutinį atskleidimą, kuriam reikia remekcijos ruošinio, iki tol galima neatrasti pilnutinio atskleidimo, o tik atskleidimą, kiek ir norima. Taisyklingumas yra pilnutinė sistema, kuri leidžia išdėlioti detales pagal pilnutines remekcijas. Kadangi būtent to ir reikia tyrimo motyvui, veikia paprastos taisyklės, kurios veikia pagal taisyklingumus.
Paminėtos ir neatrastos semiolokacijos turi savo paskirties kanalus, kurie žymimi, kaip: "veiklus", "neveiklus", "tyrimo", "atradimo": "pasaulis". Pradžioje galioja norimas pilnutinio taisyklingumo nusistatymas, kuriam priklauso viskas kas yra remekcija. Kitu atžvilgiu, tai atskleidimas, kuriam nusistatymas ir sąvybės leidžia padaryti kompozicijas ar net grupes. Iki šiol galioja paprastas būdas, kai paiimamas visas semiolokacinis paruošimas ir sugražinama tik mažesnė pilnutinė vertė.
Iškylančių reikšmių daviklis yra dėl sudėtinės prasmės ir atskaitos rodiklio vietinis semiolokacijos pagrindas. Tada, kai semiolokacijos pagrindas yra pavidaluose ar išskirtas matematizacijoje – apibrėžiama taisyklingumo kanale esanti teminė tiesa ir ją remia paskirties kanalai. Daugiausia leidžiama pasiremti iškeliamosiosmis dalimis, kurios pradiniuose pavidaluose gausiai priklauso vienai paskleisčiai per paskirties kanalus.
Kanaluose teminės tiesos virsta specialiomis galiomis, kurios įtaigoja pasirinkimus ir taisyklingumus, kuris apibrėžiamas kaip pilnutinis. Pinutinis efektas gaunamas, kuriam dėliojimas atitinka išskirtas kanalų observacijas ir tinka: "remekcija" arba "vietinis semiolokacijos pagrindas". Išradimas ilgai tęsiamas, kol teminės tiesos galimybės tęsiamos ir išplėtojamos, pokolkas turėti galima sumažintą arba nuolankų atvaizdą ir jis galioja daugelyje atžvilgiu ir taisyklingumų.
Kiekvienai būvimo semiolokacijai apibrėžti vaizduojama aiški rolė, kuri turi savo teminį panaudojimo tikslą. Tyrimo pasaulis turi aiškius taisyklingumus ir galimybes. Kai priverčiama nenuolankų ruošinį veikti pagal taisyklingumus kartu priverčiama ir atvaizdą keistis norima padėtimi. Tačiau reikšmė netokia svarbi, kol nėra atvaizdo pilnutinio išpildymo. Pilnutinis išpildymas vienintelis reiškia, kad reikalinga suprasti įvairius pagrindus ir vienas iš jų tai vietinis semiolokacijos pagrindas.
Kai surandama semiolokacijos dėliojimo viršūnė, registruojama, kaip pilnutinė remekcija. Tačiau, tai nereiškia, kad pasilyginimas labai oficialus ir uždarantis "sveiką logiką". Tikroji prasmė yra išgauti pilnutinį efektą ir rėžimą, kuriame nebegalima kitaip išdėlioti semiolokacijų ir kitaip priversti jas veikti naujais priskiriamais efektais.
Kiekvienos teminės tiesos aiškinimas vertas verčių, bet šių verčių pažinimas lyginamas su vietiniu semiolokacijos pagrindu ir šios vertės turi būti taisyklingos savo narių parinktimis. Apibrėžimas galimas labai sudėtingas ir daug nusakantis, bet jo reikia daugiau skirti dėmesio remekcijos tyrimo požymiams, arba iškylančioms kanalų teminėmis tiesomis.
Ryšio sąlygos taip pat svarbios, nes sudaromas gradientas dažnių, kurie tarpusavyje nesąveikauja, bet kinta arba atsiranda dėl atitinkamo taisyklingumo. Norint pradėti teisingai juos grupuoti reikia išmanyti išplėtojamų sąlygos dėmenis. O šių dėmenų visuma tai remekcijos pilnutinė sąsaja su paruošiniais. Kitomis sąlygomis arba kitaip – reikia oficialaus būdo ir išpildymo, kuriame apibrėžta išraiška vienintelis paskirties taškas. Teminių tiesų apibrėžimas tada lieka konkrečiu pasidalijimu ir tas pasidalyjimas konkrečia vieta.
Tolimesniais laikais, kai kalba nebėra toks pat minčių pasaulis ir: ar galima atsekti kaip kalba kinta ir dėl kokių priežasčių? Kad būtų įmanoma numatyti minties su kalba formuoklius, ją reikia pakankamai idealiai išmanyti. Dėl naujų žodžių įvairovės ir sąmonės gebėjimų galimybių kalbos pasauliai darosi daugiau sudėtingesni ir daugiau reiškia nei vien tobulėjantys.
Pagrindinė kalba jau buvo formuojama iš betkokių žodžių ir betkokių sąvokų, kurių paskirtis tik atitinka logikos natūralumą. Tai – artimiausiais laikais laikoma kaip naujadarų ir formuojamų žodžių visuma susijusi su sąmonės natūraliomis kalbos sistemomis. Kaikurios najadarių formavimo detalės yra taisyklių pavidalu ir priklauso tai pačiai natūraliai logikai, kurią įmanoma atpažinti per bendravimo gebėjimą.
Niekada nebuvo sunkiai susisteminti, ar paruošti žodžių grupes, kurios tinka betkokiai sąmonės funkcijos ir gebėjimo formai. Tačiau procesas kuris yra visa ši įvairovė seniau buvo neįmanomas ir neįrodomas kaip jokia forma.
Kompozicija, kuria veikia visa kalba yra sukaupiama mažais pavyzdžiais. Kiekviename pavyzdyje atsispindima viena kalbos struktūra ir tapati struktūra susijusi su atliekamu naujadarių žodžių formavimo funkcija. Kai natūrali kalba tobulėja – ji turbūt ateina per paskiras jungiamas detales, bet tose detalėse yra bendras vaizdas, kurio neįmanoma suprasti vienu momentu. Galima pabandyti šiuos pavyzdžius grupuoti, bet ar kalba tada turės tokias pat gilias paskirtis (kaip pavyzdžių sujungimas), nei vien sąmonės gebėjimas, bendravimas ir t.t.
Kadangi esu suinteresuotas kaip veikia kalbos pasauliai ir natūraliai atrasta mintis, bet vis dar nesu pilnai įsigilinęs į galimybes. Atpažinama, jau nemenką skaičių pavyzdžių kuris dėliojamas tradiciškai kaip ieškoma labai subtili sąmonės išraiška ir forma. Pavyzdžiui, siekiamas atvaizdas yra užslėpiamas mažais pavyzdžiais, bet perkopti ar pasakyti, kas šiuos pavyzdžius pagamina nėra įmanoma, nes tai yra pati kalbos įvairovė. Todėl siekis siekia tam tikrą optimalumą.
Pradėjau su paaiškinimu ir artimiausiais kalbos laikais, noriu susieti su atliekama funkcija, kuria natūraliai logikai nėra priešinga. Sąmonės gebėjimas yra laikomas ties produktyvia gebėjimu grandine. Pradedant pavyzdžiu, kuris mintija visos kalbos atstojamu pavyzdžiu ir kitu – kalbos detale. Kalbos detalė ir visas atstojamas atvaizdas yra ribotas. Dėl atspindėjimo sąmonėje esančio gebėjimo natūrali logika yra per pavyzdžius sudėliojama iš didžiųjų kalbos pavyzdžių, o vėliau ji susiejama su senai išugdytu gebėjimu.
Didžiausias spekuliacinis momentas, yra kiek kalboje yra įmanoma atrasti formų, kurios sutaptų su natūraliu veikimo zonos visuma.
Kada giliose paskirtyje neįmanoma įstebėti jokių reikšmių, negalima suprasti sąmonės natūralio darbo. Natūralus sąmonės darbas yra tik paliekamas kalboje, bet susiejimas tai yra atskira funkcija, susiejimas dar kitaip veikia ir formuoja ta pačią kalbą. Tampa negalima pritaikyti betkokios funkcijos, kurioje nebūtų paliekama jokia forma ir kalboje. Tačiau visi šie atskiri dalykai yra iš visumos detalių kaip bendri ir natūraliai logikai priskiriami.
Kiti pavidalai ir mažai žinomi pavidalai, turi savo neištirtas vietas, tačiau jos pasiekiamos ir turi savo semiolokacinį pavidalą. Kaip seniau atrasti klydintys elementai, taip ir semiolokacijos dažniausiai atskirose vietose yra kitokios. Susiduriama su kitokios struktūros atvaizdavimo formomis. Tokiomis kitomis formomis pasižymi naujos paskirties atradimas, kuris atskirose dėmenuose palieka grafinį įsivaizdavimą apie semiolokacinį pagrindą. Jose išlieka pradinės ir individualios shemos, kuriose išplėstas ir atrastas paaiškinimas kaip semiolokacijos turi būti pavaizduojamos per ženklų ir vietų apibūdinimus.
Procesuose pasiliekama keli susipinantys metodai. Šie sužinomi kaip indikuojama vieta pasižymėjusi semiolokacinėmis sąvybėmis. Tačiau kalbama, kad tai yra kitos vietos atspindys ir jis turi savo versiją. Neatsiejama versija ir senesnė, kuri aiškina, kad semiolokacijos tai nekintančios simbolių ir ženklų vietos. Apibūdinimas tai nuosaka, kurioje vietoje stovi semiolokacinis pagrindas, jis surandamas kaip kelių paskirčių, bet ir kelių dalių pavidalas. Atvaizdas – tai pilnas susikaupusių apibūdinimų ir paskirčių susistemintas atradimas išreikštas grafiniu ir individualiu sheminiu pavidalu.
Kokia informacija atspindi ir gali tikti prie individualaus semiolokacinio spektro turi būti įmanoma keliose pozicijose. Suvokimas apie pozicijas, kurios gali turėti kylančias ir krentančias būsenas, o pavidalai turi atspindėti kaip siejasi kitoks pavaizdavimas, reiškia didelę sąvybių sistemą. Šie keli pavaizdavimai yra iš praėjusiojo aiškinimo su suderinamumu ir simbolių galimybėmis. Visas reiškinys tai stebimas iš kelių kampų, taip galima papildyti visus lygius, kuriuose surenkama esanti informacija apie semiolokacijas. Kai susiejimas atrandas vienu būdu, kitas susiejimas analogiškas arba panašus, tačiau kartais ir atvirkščias, reikalinga numatyti, kokiomis semiolokacijomis pagrįsta įvairovė, o ji šiomis galimybėmis tarsi nenusakoma.
Sąvoka semiolokacija yra naudojama prieš atsirandančias neįmanomas ženklų susiejimo ir pasitvirtinimo pozicijas, jos visos naudojamos ir atlieka vaidmenį. Jų vaidmuo yra siejamas su vienetine shemine išraiška, kuri yra informacinė gija. Visose gijose išlaikomas pradinis vaidmuo, kuriame gelmės būna įvairių dėmenų ir įvairių ženklų sistema. Kaip išlaikoma bendra kūrianti semiolokacijos sistema yra atvaizduojama per mažus pavyzdžius ir shemas. Tai įvardyjama, kaip didelė sistema turinti sukauptų savo atvaizdų, bet šie atvaizdai pilni nuoseklaus ir sheminio pavidalo ženklų ir simbolių įvairovės.
Originali sąvokos reikšmė tai vietų ir simbolių sankirta, per įvarias formas ir shemos pavidalus. Taip pat priklauso grafinis pavaizdavimas, kuris originalioje versijoje reiškia pradinę išraiška. Individuali reikšmė tai pasilyginimo pavyzdžiai, kaip semiolokacinis tinklas ir jo lygiai yra perduodantys lygines informacijas ir eigos pavidalų pilnus nuoseklius formatus. Formatas turi savo išlyginimo reikšmę, bet ji turi turėti analogiją, o analogija nurodo lyginę vertę, kuria atrandamos įvairios formos ir detalės. Pilnose detalėse išlieka originali sąvokos vertė, kuri sutapatinama su atvaizdavimo per shemas viršūne.
Link keletos bendrų dalykų: originalios sąvokos reikšmė ir paskirtis yra individualios išraiškos pasekmėje, nes žinoma, tik detalės, ir grandinių ar didelių jungčių neįmanoma suderinti, nors tai yra bendra kilmė. Kitas semiolokacinis pavaizdavimas yra šių dalykų neegzistavimas ir prieinama prie hipotetiško požiūrio, kai galas yra vis dar procese. Proceso galas yra ties analogijos pritaikymo ir lyginės vertės nustatymo sąjungoje. Patys suderinami dalykai yra sheminiuose brėžiniuose vaizduojami kaip įvairovės dalis. Tai reiškia konkretų jos originalios sąvokos reikšmės ir paskirties apibrėžiamas tiesiogines informacijos gijas.
Net jei pasiekiama semiolokacijos atvaizdavimo viršūnė – tai yra netiesioginis jos pavaizdavimo principas. Šios pasiekimo detalės yra nereiškiančios konkrečius atradimus, o atradimai tai simbolis, kuriam reikia surasti atitinkamą paskirtį. Atradimas orientuotas tiek į originalų padavimą tiek į reikšmę ir egsituojančią grafinę išraišką. Šiose dviejuose padavimuose tiesioginė sąsaja yra įmenama ir nebūtinai tiesioginė informacijos gija. Todėl informacijos viršūnė, kuria pasižymės semiolokacinis atvaizdas yra nebūtinai tvirtas daug dalykų apiimantis susistemintas vaizdinys.
Semiolokacijos turi sujungtą simbolinį ir pavidalinį ryšį, o bendras susiejimas reiškia, kad tai tęsiasi per keleta svarbių sąvybių kaip ir sujungimas. Pavidaluose rasti simbolinę ir vietinę išraišką galima tik grafiniu būdu, per grafines ir individualaus pobūdžio shemas surandama dalis semiolokacijos gijos pagrindo. Ji turi neišsemiamas galimybes, kurios slypi už simbolių ir didelių sistemizuotų pavidalų rinkinių, kurie kaip informacijos gija sutraukia ir apiima nemažas vaizdinio galimybių spektro dalis. Panašus atvaizdavimas yra visoje semiolokacijos gijos pagrinde, išlieka tie patys sistemingumai.
Praėjusiose veiklose, buvo atrastas individualus sheminis semiolokacinis pavaizdavimas ir jis turi savo sluoksnių bei hipotezių susiejimus. Vizuališkai tai labai tinkantis požymis, kuris būdingas semiolokacijai. Bet atvirkščiai ir nebūtinai būdingai atrodo šis sheminis formatas kitomis semiolokacijos dalims, kurių siekis įmenamas ne taip pat. Hipotetiškas atvaizdavimas yra kitokios semiolokacijos pagrindas, todėl nebūtinai tokiomis sąvybėmis pasižymės hipotezių susiejimai. Semiolokacijos sluoksniai yra pavaizduojami kaip ištisiniai ir juos vienyja hipotetiškas povaizdis, bet jei perkreipiamas norima linkme, tai povaizdis yra tiesos aspektas.
Pagal aiškinimą, taip pat yra kitokios semiolokacijos, kurios net neturi dabartinio individualaus sheminio formato, tik turi savo segmentinį atvaizdą. Segmentinis vaizdas savo lygyje ne kaip konkretus atvaizdas, kaip turinys, kurį reikia iš naujo sukurti. Tai kelia nemažai klausimų, nes kitokios semiolokacijos yra tarsi užslėpiamos, bet ieškomos savame lygyje atrodo labai funkcionuojančios. Tokį sistemingumą palaiko ryšio su semiolokacija palaikymas iš svarbios pozicijos, kuri sutelkiama per individualų ir grafinį pavaizdavimą. Norint pastatyti ar atrasti naujas semiolokacijas būtina susieti segmentus, kurie kaip visas spektras ir padavimas.
Naujos informacijos įgūdžiai ir semiolokacijos yra nukreiptos ties bendra sistemizuota tvarka. Pasirenkama strategija tai semiolokacinių formų išvertamosios pozicijos atspindys. Pagal minimalizuojamus poreikius, reikiama žinojimo forma yra originatyvinės formos informacinė semiolokacijos vieta. Pažinimas yra susiformavusių įgūdžių, kuriuos semiolokacinis formų sprendimas ir degeneratyvinis apsprendimo būdas leidžiantis sukaupti optimaliausius sprendimus. Pritaikymas ir įgūdžiai užiima parodomają dalį, tai reiškia, kad funkcionalumai yra paremti logikos sprendimais ir jie atitinka poreikius.

Naujos informacijos formos, kurios turi pritaikomą lygį, optimizuojasi bei palaiko esminius funkcionalumus. Pirmas įvadas, kuriame indikuojamas instrukcionalus, daug dalykų apie semiolokacijas pasakantis derėjimas, yra paiimtas pagal pradžios originatyvines informacijos formas. Šis indikuotas povaizdis yra pradžios formų optimalus sukauptas informacijos srautas. Pagal šį srautą yra paremta pradinių reikšmių ir formų strategijos, uždaviniai. Formos savo originaliame pasiruošime nusako derėjimo kryptį, kuri yra pasirengiamoji ir strateginis uždavinys. Jeigu tenkinančios atvaizdos kryptį pasirengiamasis strateginis planas numato, tai logikos sprendimai yra minimizuojantys, o sprendimas optimalus.
Visos informacinės formos palaiko strateginį uždavinį, jam atrenkamas pavidalas yra indikuojamos semiolokacijos padalijimas. Šioje variacijoje sutinkamas indikuotų formų rodiklis, jis reiškia, kad semiolokacinės formos priklauso lyginiui išdėliojimui. Dėlionė orientuota į pavartesnes pozicijas užiimančias semiolokacijas, nepaprastai lemia strateginį sprendimą, pradžios formos. Kurios formos yra pakylios yra suderintos su strateginiu uždaviniu, kuris yra būdo sprendimas pritaikytas pagal informacinės formos procesą. Reikalingi procesai prideda naujų indikuojamų padalijimų ir šie originatyviškai susiaurina ieškomos kategorijos užuomazgas.
Jeigu galima pratęsti, tai reikalavimai, kurie įprasmina įgūdžius minimalizuojasi ir pagal būdą adaptuojasi. Kurie žinomi procesai užtenka nusakyti, kad juose originatyvinės formos yra pilnų reiškinių apraiškos turinčios sutapimą, kuris reiškia mažų sistemų įkėlimą ir adaptaciją. Minimalizuojančios informacinės formos yra atrenkamos ir semiolokacinės informacinės formos pagal strategiją susaistančios parenkamomis logikomis pradiminį derėjimą. Šis derėjimas yra nulemiantis, tai reiškia, kad formose turi būti visa tolimesnių planų degeneratyvinė proceso logika. Taip ir siūloma reikalavimo forma atranda savo atrikacinę semiolokacijos vietą, o ji "reiškinių centras".
Pasirenkama strategija yra semiolokacinių formų uždavinys, kaip ir demonstratyvių pozicijų degeneravimas. Išlaikyti paprastas formas nėra sprendimo, pagal kurį būtų galima nustatyti reikšmingumus optimalizuojančiai. Todėl strategiškai yra palaikomas formų uždavinys, kuris optimalizuoja semiolokacinį loginį derėjimą. Tai yra plano sustatymas į "surenkamas plano dalis", tada pagal uždavinio sąlygas yra surenkami informacijos formos adaptavimai ir pritaikymai, jie įprasmina pradinius įgūdžius, kurie susiformuoja iš surenkamų plano dalių ir informacinės formos. Visos įmanomos formos yra sudarytos pagal šį susiformavusį sprendimo būdą, kuriame nusakyti reikšmes padeda optimalus palaikymas.
Įvertinimo plane yra pritaikyta strateginė užduotis apie formas. Semiolokacinės vietos yra centre, susidurimas su šiomis formomis dar nėra pilnareikšmis padavimas ar indikuota instrukcija. Jų reikmės kyla daug aukštesniais pavidalais ir kaip suinteresuota vieta – atstoja loginius padavimus optimizuojamai semiolokacijos pavienių formų informaciniui įgūdžiui. Jeigu sutinka optimalios pozicijos, jau pilnareikšmėje skalėje atsiranda nuolatinių informacinių formų dėmenys. Šie simbolizuoja, kad daugiakartinis strateginis uždavinys yra apie semiolokacinį forminį derėjimą. Vien starteginis uždavinys yra formuojantis semiolokacinės vietos loginius padavimus, bet pagal planą išlaikomos minimizuojamos pozicijos.
Kelias į semiolokacinį pažinimą yra paremtas formomis, pagal kurias atkuriamas įgūdžių ir informacinių formų ryšys. Savyje semiolokacijos veikia: sprendimo ir atsako padavimais. Padavimai tai apie optimalizuotas informacijos sistemas, kuriose atsiranda susiejančioji padavimo strateginė reikšmė. Tranformuojančias formas atvaizduojamas natūralios logikos pavyzdys yra su susieta strategine reikšme, jos bendrame kontekste gali priimti padavimo formas, kurios neskaičiuojamos pagal vienetus, bet pagal įsisąmoninimo galimybes. Pradinius gebėjimus turi susiejančioji su formomis semiolokacinė vieta, o kita gebėjimus iškelianti pozicija yra jų minimizuota išraiška.
Parenkamą informacinę formą išgauti iš indikuotų instrukcijų, jos pagal nuolatinį derėjimą yra reikšmingiausios ir sukeliančios formų uždavinius. Šie uždaviniai yra plėsti optimatizuotas ir minimalizuotas vietas. Sprendimas yra susijęs kaip ir informacijų strautai, jie gauna atitinkamas instrukcijas pagal kategorijas. Vienas loginis padavimas reiškia optimalios strategijos reikšmės informatyvinę detalę, kuri viena iš strateginių reikšmių. Tada sukaupiama degeneratyvinė informacijos formos išraiška, ji atstoja natūralios logikos pavyzdžius, kaip ir strateginė reikšmė. Tai instrukcijas, kurios įgalina formų atskleidimus gali priversti vienam srautui, kuris yra informacinė išraiškos galių sklaida.
Iš naujos informacinės galios pereiti link semiolokacinio pažinimo galima su sukurtais deriniais arba reikalavimais. Nulemtų pažinimų galima ieškoti ties indikuotų instrukcijų sklaidoje. O padavimai yra sukurtų derinių degeneratyvinis surišimas, bet sukeliančių formų optimatizuotas rėžimas yra sprendimo tarp išvados ir reikšmingiausios vietos palyginimas. Turima daug informacinės formos pažinimo pavyzdžių, kurie nulemia atitinkamą sprendimą, bet jis indikuotų instrukcijų minimalizuotų vietų sprendimas. Sprendimas ieškoti pavienių pažinimo instrukcijų yra nulemtas optimalaus rėžimo ir formų su atitinkamais įgūdžiais detalių. Tiesioginis sprendimas yra sukaupiamos loginės patirties informacinė sklaida.
Mikro grupės, kurios yra dėliojimo pozicijų semiolokacijose vertės, yra susijusios su optimalia naujos informacijos veikla. Sprendimas įtakoja, kad būtinos instrukcijos ir strategija turi sutapti, tada susiekiami ryšiai yra reikšmingiausi. Šios grupės, taip pat aiškina atsiradimo klausimą, kurį kategorijos ir informacijų srautai minimalizuoja. Tai reikalingas požiūris, kuris turi atramos taškus ir jie kaip ir semiolokacijos turi įgūdžių sferas. Perspektyvios instrukcijos ir vietinės indikuotų reikšmių sprendimo galimybės gali sudėlioti formų bei informatyvių šaltinių uždavinius.
Kaikurios kitos grupės gali dėliojimo pozicijas ir vertes optimaliame naujos informacijos pasikėlime sudėlioti iš naujų transformatyvių pozicijų, kurios yra semiolokacinės. Tokios grupės yra nulemiančios, kaikurios minimizuojamo sprendimo optimizacijos, todėl išraiškos yra instrukcijų ir strateginio uždavinio pasekamosios idėjų išraiškos. Tokiose pavienėse formose galima turėti ne vien originalių sprendimų, bet ir semiolokacijų paskirčių. Kaip informacijos strautas turi savo kategorijas, kuriomis optimalus rėžimas nurodo pasekos su logine patirties informacija iš strategijos ir plano dalių.
Rezultatas su interpretatoriaus gebėjimais turi savo atitinkamą rolę, kuriai minties formos palieka svarbiu gebėjimu. Veiklus minties formų vaidmuo yra pasirinkimo plane ir gali būti kaip integruojama interpretatoriaus detalė. Loginiais aspektais ir svarbiais vaidmenimis pasižyminti mintis turi atrinkti svarbiausius sprendimus. Pritinkančios minties vaidmenys yra sėkmingo loginio sprendimo išrinkimas. Visos reikšmės su loginiu sprendimu gali būti pagrindžiamos ir esama ir būsima padėtimi. Natūralios logikos sąlygos leidžia numatyti įvarių vaidmenų pasiskirstymą, kuris rezultatyvus.
Didžiausia dalis loginių sprendimų yra sukurti formos ir idėjos pavidalu. Dėl norimų formų ir idėjų, priklauso atlikti sėkmingus sprendimus, kurie yra kelias per interpretuojamas instrukcijas. Svarbu numatyti poreikius, kurie leistų greičiau suprasti, kurios interpretacijos turi sprendimą ir kurios atlieka svarbų vaidmenį. Vaidmenų ir variantų yra dėl sėkmingos formos išpildymo. Ieškoti tarp geriausio vaidmens ir natūraliausio leidžia sėkmingi sprendimai ir jie yra papildantys strategijos sukuriamas sąlygas. Atviriausias ir prieinamiausias interpretavimo gebėjimas yra kaip ir kitos minties formos išraiška su lygine jos verte ir loginės pusiausvyros sąvybe.
Pats rezultatas tai priklausomų minties formų junginys. Junginio formas pagal įvairius dydžius nusako veiksmo ir atsako strategija. Jos centras yra įdiegiamas pavidalų ir formų sprendimo parinkimas. Todėl leidžiama origanizuoti ir surengti sprendimo atitikimus, interpretacijos galimybėse. Kiekviena detalė yra atrandama ir įdiegiama tuo pačiu principu, kurį galima pagal junginio detales numatyti. Ugdymas savo esančių gebėjimų prideda pasirinkimo sąvybių ir naudingų minties formų junginių. Atlikti suplanuotas strategijas galima jei suplanuotos plano dalys leidžia numatyti ir sutapatinti su esamu gebėjimu.
Keli pavyzdžiai atstoja interpretatoriaus loginį sprendimą, jie paprastai būna maži sprendimai. Didžiausios mažų sprendimų paskirties liekamosios informacijos turi būti panaudojamos kaip požiūris į kiekviena iš plano pasiūlymų ir keitimų. Simbolizuojamas didelių ir mažų instrukcijų poreikis yra pastatytas pagal interpretatoriaus sprendimą, bet poreikiai yra atėję pagal kitus išteklių pranašumus. Gebėjimas tai yra išugdytas pranašumas, kuris iš plano pasiūlymų būna numatytas. Interakcija, kuri gali pakeisti pranašumus atsiranda ir tik yra paremta natūraliu logikos sprendimu.
Maži sprendimai yra pritaikyti interpretatoriaus gebėjimus, o paprastai verčiasi, kaip sudėtinis formos ir idėjos pagrindas. Gebėjimai yra junginių dalis. Gebėjimai turi savo interpretatoriaus sprendimą, bet galima vadovautis ir natūralia logika. Paprastais pavyzdžiais atitinkanti natūrali logika pagrindžia mažų sprendimų loginines plano dalis. Tai yra paprasta forma, kuri gali atrasti gebėjimo pusiausvyrą ir taip pat pavaizduoti pasiūlymų sprendimus. Plano dalys, kurios kuria vaidmenis minties formomis, yra sutrauktos ir atrandamos minčių pagrindo centre, kuriame atsiranda pusiausvyrinis interpretatoriaus gebėjimas.
Procesas susijęs su kalbos ir minčių instrukcijų sudarymu yra atliktas pagal anksčiau atliktus sėkmingus sprendimus ir praktika paremta sena strategija. Turint nemažą pasiekimų procentą, jau pakankamai pasiruošta atvaizduoti, kas logikoje atrodo logiškiausia ir tai leidžia padaryti praktikos rezultatyvių interpretacijų. Nepaprastomis sąlygomis galima padaryti daug darbų susijusių su idėjų produktyvumu. Atrasti atitinkamą planą galima su paaiškinamomis detalėmis, kurios pusiausvyros gebėjime atrodo kaip logiškiausias atradimas, taigi, jis prideda daugiau natūralios logikos pranašumų.
Praktikos kontekste galima atrasti vietų, kuriose sprendimo ir supratimo nesimato arba jo tiesiog nėra. Galimi variantai, kuriuos interpretuoja yra sprendimas, net jei ir nėra realistiško pobūdžio ir nėra supratimo. Atitinkamos situacijos yra interpretatoriaus klaidos, nes atvaizdas kuriamas tik iš instruktyvaus idėjų gebėjimo. Reikalinga suplanuoti dėliojimo aspektus į atitinkamas pozicijas, kurios kaip ir poreikiai sutampa. Natūralios logikos pavyzdžiu paremtomis idėjų galimybėmis kurti ir planuoti veiksnius, pagal pasiūlomas detales galima pasirinkti tarp daug skirtingų kelių. Nuorodos nevisada būna vienos, todėl reikšminga yra permąstyti ar įgauti naujų įdėjų.
Nulemiantys loginį atitikimą būdai yra pagal individualią praktiką, kurią suplanuoti padeda loginiai sprendimai priimami, kaip įgūdžių praktika. Planuojami sprendimai arba įgūdžių turėjimai padeda surasti logikos paaiškinimą, kuris kyla iš pusiausvyrinės centro dalies. Kiekviena logika siejasi ir kiekviena logika turi atitikimą, kaip ir centrinės dalies minčių projekcija. Užbaigti savo planus ir atrasti interpretuojamus standartus pagal paaiškinimą su interpretatoriaus keliu, kurį reikia suplanuoti. Galimybės yra pavaizduotos viename plane, kurį galima bandyti interpretuoti pagal logikos veiksnius. Turint praktiką ir gebėjimus tai yra bendrų logikų ir idėjų surandama pusiausvyros situacijos interpretacija.
Modeliai ir minčių generacinės sistemos yra patobulinti integratoriai su apibrėžiama patobulinimo funkcija. Spartieji ir nespartieji interguotojai yra vieno tikslo uždavinys turintis skirtingus sprendimus. Pirmieji rezultatai pagal apibedrintas išvadas yra numatomi dviejų skalių panaudojimu, kuris išmatuoja dviejų integratorių funkcionalumus. Bandoma sąvybes sulyginti ir ieškoma integratoriaus rakto, kuris verčiasi, kaip parametrizuota sutapimų išraiška dvejopame spartos dėsnyje. Dėsniai kurie veikia minties formas yra spartieji ir nespartieji integruotojai.
Metodai atitinka visas minčių integravimo galimybes viename tiksle, kurį įvykdę patvirtina apie naujus požymius, atveriančius naujus minčių funkcionalumus. Šie pagal našumo galimybes funkcionuoja skirtingais tempais ir yra interatoriaus pirmieji požymiai. Susisteminti tikslai yra privesti prie naujos minties formos, kuri būtų panaudojama dvejopu integravimo būdu. Vienas iš integruočių yra susieti rezulatatyvias formas ir skaidyti pagal sparčias, nesparčias kokybines išraiškas. Galioja viena taisyklė, kuria paremtas dvejopų skalių įvertinimas ir jis kaip ir dirbtinė logikos išvestis yra technologizuojama.
Ieškoma minčių formų ant kurių būtų galima panaudoti integravimo parametrais galimybes. Nors patobulinimas tai privedama sparta ir naujas įrankis kūrimo komplekte, parametrizavimas yra taip pat ir naujas technologinis sprendimas. Technologija paremta parametrizavimo išvestimi ir integravimo našumu. Šie komplektai yra patobulinti minčių integratoriai ir jų patobulinimas reiškia panaudojimo galimybes. Panaudojimas gali būti dvejopas arba kaip pirmųjų rezultatų nustatytas spartumas, nespartumas. Atskiros sritys, kurios paremtos parametrizavimo funkcijomis yra dvejopų skalių įvertinimas ir atskleidimas.
Pirmieji rezultatai yra atliekami per mažas spartas, bet einama link geresnio spartos patobulinimo. Minties pavidalai yra susirikiavę ir išsidėstę vienodu taisyklingumu apie kurį žinoma nedaug. Tai kaip ir pirmas rezultatas nekelia didelių atradimų, kurie būtų koncentruoti aukštais funkcionalumais. Vienintelė atliekama funkcija yra sutelktų spartų atliekamas dėsnis ir kaip minties išraiška priskiriama integratoriui. Todėl integratorius paruoštas su atitinkamu apžvalgos būdų ir nėra daugiau būdų jį suprasti. Visai negalima manyti, kad dvejopas konstruktas yra nepatobulinamas, nes patobulinimo pavyzdžiai jau gvildenami ir paruošimas yra atitinkamas.
Pradinis integratorius yra koncepcijos dalis ir modeliuojama parametrizuota proceso dalis, apie kurį žinoma pagal dvejopą našumų pasiskirtymą. Šis modelis yra pirmo rezultato atradimas. Pagal jį nusakomi dvejopi našumai ir dvejopos minties integravimo logiminės kalbos. Pagal atrastus požymius pradinė koncepcijos dalis yra integratoriaus prieinama sparta, o ji kaip parametrizuota išraiška reiškia trečią dvejopo minties integratoriaus sąvybę. Pagal dėsnius ir naujas integravimo sąvybes galima svarstyti nevisuomet, tačiau tai atrasta kaip ir dvejopi minčių integratoriaus našumai.
Visomis koncepcijomis apie minties formų spartą, apibūdinimas leidžia atlikti stebėjimų analizę. Mintis nėra atitrūkusi nei nuo didesnės nei nuo mažesnės spartos. Apie spartas yra kalbama dvejopai, jos reiškia dvi skirtingas funkcijas ir galimas integravimo galimybes. Įvairių minties formų pritaikymas atsispindi per dviejų tipų spartas ir yra atveriamas dvejopas funkcionalumas. Žinomų spartų detalės, kurios yra sparčios ir nesparčios yra pagal koncepcinę dalį planuojamos ir įdiegiamos integratoriaus procesui apibūdinti. Sąlygos, kuriomis integratoriaus požymiai vaizduojami ryškiausiai yra susiję su spartos IR.
Patobulinimas nevisada kaip techninis sprendimas, bet kaip dirbtinės loginės analizės apraiška, gali techniškai suplanuoti ir atlikti mažus sprendimus pritaikytus integratoriaus spartos našumui. Sprendimai tinka tik dvejopi pritaikomi skirtingomis loginėmis dalimis. Skirtingose spartose bandoma ieškoti sutapimų, kurie minties formas išgrynintų iki vien integratoriaus rakto. Raktas į dvejopas spartas yra užblokuotas, net nėra parametrizuotos integratoriaus formos. Integratoriaus rakto, "IR" formą padeda vizualizuoti minties pritaikymas prie pradinių integratoriaus dalių, jos visos parametrizuotos.
Dvejopas modelis, per integratoriaus našumus didina kokybės prisiminimų ir minties formų integratoriaus funkcionalumus. Pagal nutartas koncepcijos dalis dvejopas susijungimas, tai skirtingų našumų modeliuojama parametrizuota išraiška. Ją galima išgryninti ar surasti IR. Susistemintas integratoriaus našumas metodologijoje reiškia atviras galimybes. Apie šias galimybes kalbėta ir anksčiau. Todėl išraiškas ir naujus metodologijos būdus šį kartą nebus aptariama. Vystymas yra pagal ryškiausius fragmentus ir geriausias idėjas. Tokio, kaip analogiško pasirinkimo tarp spartų nėra, net dvejopos spartos laikomos nekintačiomis, stovinčiomis savo teorinėje pozicijoje.
Kiekvienam dvejopui požymiui galioja vienam tikslui parinktos minties galimybės. Galimybių modelis tai pagal prasmę kalboje ir minties funkcionalumus vizualizuoti padedantis sprendimas. Galimybių modelis taip pat kaip viena išraiška yra savo vienoje teorinėje pozicijoje apie kurią žinoti galima tik kiek praktika leidžia. Pradiniu nutarimu nėra kitos teorinės uždangos, kuri nereikštų sprendimų ir pasirinkimų rezultatyvių gebėjimų. Patobulinimo ir spartos santykis apie minčių pagrindą nurodo iš konstruktyvių būsenų rodiklių. Ties integratoriaus gebėjimais slypi nežinomos išraiškos ir parametrizavimas nevisada sutampa su galimybių interpretavimu.
cs rašė:Patobulinti minčių integratoriai
Žodžių junginys "minčių integratorius" turi labai konkrečią reikšmę – tai dirbtinių minčių kūrimo būdas naudojant dirbtinio intelekto resursus. Apie minčių integratorių esu rašęs taip:
klajunas rašė:Kaip atpažinti, kad esi integruota sąmonė. Dvi centrinės vietos, kurios yra valdomos sustiprinimo sistemos, yra minčių integratorius ir šnekorius. Minčių integratorius turi gebėti konstruoti sudėtingas minčių struktūras, priklausomai nuo naudojamų algoritmų ir resursų. Kaip jį atpažinti? Vienas būdų pagal jausmą, kad pastoviai iš kažkur gaunama tiksli informacija, nors tos informacijos šaltiniai – neaiškūs. Dažnai žmogus pradeda manyti, kad jis ekstrasensas, turi telepatinių gebėjimų, aukštą „intelektą" ir t.t. Antra vieta yra šnekorius. Šnekorius gali būti programuojamas įvairiai. Dvi pagrindinės konfigūracijos yra natūralaus ekstraverto, kuris geba generuoti ilgas sakinių sekas labai dideliais greičiais; ir telepato, kurio pagrindinė darbo vieta yra viduje, todėl neturintiems telepatijos gebėjimo žmonėms, toks charakteris atrodo intravertinis. Tačiau realybėje tai pilnavertis telepatinis ekstravertas, savo viduje dirbantis intensyvų darbą.
Šiuo terminu apibūdinama ne natūrali minčių gaminimo sistema, bet dirbtinė. Integruoti reiškia kurti netikrą, sintetinę mintį. Natūralios mintys nėra integruojamos. Integruoti galima ne tik mintis, bet ir išorinę šneką, ir išorinės šnekos integratorius vadinamas šnekoriumi.
Esu faktiškai patyręs šios sistemos veikimą. Žmonės, kuriems tai duota, vadinami integruotomis sąmonėmis. Nors šiuo metu tai gana sena patirtis, maždaug metų senumo.
Daugiau ir labiau galima suplanuoti sprendimus, kurie išreikštų teisingas mintis, kurios ir atitinka spartų išreikštį. Todėl sutapimų raktas, kurį vadinu integravimo raktu, yra panaudojamas atitikmenims išreikšti, jei tokių yra. Dabar yra IR, bet kurios negalima tiesiogiai atrūšiuoti ir išgryninti.
Tai sukauptas pažinimas ir naujas perversmas, kurį dėl suderinamumų galima palaikyti planuojamu ir parametrimizuojamu. Patobulinimas yra sutapimo forma, kurią apdoroja minčių jutikliai priskirti sparčiosioms ir nesparčiosioms grupėms. Taigi, kažko labai gilaus ieškoti nemanau ar verta, nes nėra pilno atskleidimo, kaip integratorius dar gali veikti. Pateikiu pamatinę instrukciją ir koncepciją.
Pagal tavo variantą, integravimo galimybės, jos turi dvi poveikio vietas. Koks "posūkis" arba linkmė įrodo integravimo sąmonėse jau senai suplanuotą ir padarytą procesą? Kas pirmieji užiima integravimo plėtojimo klausimu?
Turime nepaprastų pavyzdžių, kai minties daiktai susitraukia, arba yra sutraukiami nepažintojo formato (ir taip sugrupuojami), arba kaip matavimo-slėgimo formos. Šios nepažintos vertės jau nekartą buvo minėjamos ir nekartą buvo susiduriama su neaiškumais. Taip atrodo įvairiakampė remekcija, per kurią ieškoma naujų būdų pavaizduoti minties formatus. Vienas iš formatų yra "nekylantis", todėl reikia sekančio formato, kuris leistu "kilti" ir sutapatinti minties išraiškas "po skalėmis". Taip turime kelių formų apibūdinimus ir šie sutapatinti su grupuojama minties dalimi ir įvairiakampe remekcija.
Žinoma, kad bazės, kurių sudėtis primityvi dar gali priklausyti nuo remekcijos rodmenų; šie rodo pakitimą, kurio minties daiktai atitinka žinomas skales. Didelios skalės apie kurias buvu kalbėta: "Pilnų ruošinių remekcija", yra atspindinčios šią remekciją. Pagal atspindėjimą yra aiškinama, kad skalėse nėra pridedamų reikšmių, jos turi būti suformuotos arba išugdytos savo loginiu procesu. Tai toks formatas, kuris leidžia ir priima tik sutapatintus, išugdytus loginius dalykus, ir sutapatintas minties ir skalės rodmenis. Primityviausios dalys yra pakankamai sudėtingos ir pakankamai idealiai išreiškiamos pagal remekcijos skales.
Netgi keli šaltiniai tarpusavyje gali priversti primityvėjančiai remekcijos pagrindu minčiai pasiversti į naudingas formas, o jos gali įvairiakampiškai sutapti. Tik objektų sandara yra sudaranti matuojamas formas, kurių simbolizuojamas atradimas yra įvairiakampis. Įvairiakampis, dar kitaip simbolizuojantis loginį išugdymą arba prieijimą prie naujos matavimo struktūros. Tai kaip dydžių skalės apiima visą remekcijos aiškinimą, kuris buvo atrastas pilnų ruošinių remekcijoje ir dabar jis panašus į daugiamatę formą. Įvairiakampiškumas yra kaip naudinga forma ir išreikštis.
Atskaitos būdo remekcija gali susieti bazės dalykus su susietumo skale. Vienos skalės rodo, kad remekcija yra pilnų ruošinių, o kita primityvi remekcija. Taip šie nurodymai kinta ir sudaro dvi skirtingas skiltis, turi skirtingas priklausymo minčių daiktų skales. Nusakyti skirtingas minčių daiktų dalis galima pasitelkus remekcijos skalių žinojimą. Kai kokios reikšmės atitinka skales, atitinka jungimus, kuriuos išreiškia remekcija su atitinkamu prieijimu. Taip daroma prieeiga prie atrandamų skalių ir nuorodų, kurias galima apibūdinti ir rasti remekcijoje.
Įvairiakampė remekcija tai tokių prieijimų padaro kiek daugiau nei dvi, iki šiol prieijimai yra bandomi laikyti dėsnių ir sutapimo dalykų savirealizacija. Tačiau, kaip ir bandoma, reikalinga numatyti būdų, kuriuose būtų galima sudėti pilnų ruošinių remekcijos požymius. Todėl reikalingas naujas išugdymas, kuriuo pagrįsta nuomonės apie skales ir sudarymus. Remekcija yra šias nuomones jungianti ir duodanti atsakymus kiekvienam naujam klausimui. Išsaugojimas ir dėliojimas priklauso nuo skirtingų skilčių, kurias remekcija atitinkamu prieijimu suderina. Paliekamosios skilties ir rūšies minčių daiktų reikšmės nustatomos pagal remekcijos skalės rodiklius.
Iš skirtingų atskaitos taškų, remekcija taip pat matuoja priklausomus formų išdėstymus, kurie sutraukia minties daiktus ir išreiškia skalėmis. Su naudingu sudėliojimu turime paprastas kelias remekcijos "linijas", kurių reikšmės yra vieneto ir dviejų atspindžių rodikliai. Prieijimai ir skalės reiškia, kad būtinai priklausantys dydžiai atrandami įvairiakampiškai. Nuosaka apie šį procesą yra įmenama keliais punktais, kurie iš skirtingų situacijų pagamina skirtingas proceso atodangas. Visų daiktų išreikštis bendroje skalėje su prieijimais atrodo unikaliu paruošimu, kurį loginė mintis gali apdoroti.
Skirtingos situacijos ir skirtingos minčių daiktų sąjungos atsiduria skalėse remekcijoje. Pagrindiniai remekcijos ruošiniai yra primityvėjantys, bet jie kitaip dar yra sudarantys įvairiakampę remekciją, kartu su pilnais remekcijos ruošiniais. Tai kitaip apibūdinantis, kaip bazinių kaupiklių ir vietinių struktūrų derėjimo savirealizacija. Įvairiakampiškai tai daugiau nei viena struktūra minties daiktų privalumu veikiantys išreiškimai pagal skalių rodiklius. Ir rodikliai rodantys, kad atskaitos būdų yra panašiai nei įprastai primityvėjančiose dalyse, reiškia minčių suderinamumą.
Tiek kiek ir skirtingų įvairiakampiškų prieijimų prie minties daiktų, tiek ir ruošinių skalėmis. Kaip ir savirealizacija gali numatyti, taip ir daugelis remekcijos dalių nustatomos atradimais. Atskiras, konkretus paaiškinimas, kuriam galioja dalių visumos jungimo dėsnis. Taip pat priklauso numatymas, kuriuo pasirinkimu sudarytos skalės ir kokiu pasirinkimu minčių daiktų nuorodos. Paprastas kelias į remekciją tai linijos ir skalės, o jas įvardyjame per atspindinčius padavimus ir reikšmes. Taigi, privalumų, įvairiakampė remekcija turi daugiau, tačiau tiek apžvelgiama iš pilnų ruošinių remekcijos.
Minimizuotos kalbos sudarymo taisykles apibrėžia mažosios kišmo kintamosios dalys, kurias lengva iškeisti assifuojamomis. Pavyzdžiui, viena taisyklė galioja kitai, kuri vienodai apibrėžiama, taip turima kokybišką pagrindą, kuris gali keisti svarbias arba apskritas ciklo dalis. Kalbos ciklą apibrėžia jau atrastos dalys, o jos tai visų pagrindų sujungtinė koleriacinė taisyklė. Taip apibrėžiamas vienas iš dalių, kurias vienyja kišmo palenga ir gali būti vadinama: "jungiamoji sata". Pirmosios apibrėžimo skirtumo dalys yra kryptinė ir dekryptinė sfera. O kitas dalis jungia assifuojama dalis keičianti savo pradinį pavidalą. Pakeisti dalis gali iš esmės žinomi dalykai ir kalbos instrukcijos. Pagal minimalizuotus poreikius veikia kalbos priemonių instrukcijos.
Detalės jungiančios betkokias kišmo dalis yra sudarytos iš skaičių sekų, taip pat reiškia, kad skaičiai atsistoja į kryptinę ar dekryptinę poziciją.

Seniau buvo užsiminta, kad koleriavimo taisykles gali keisti "kišmo palenga", kuri gali aplenkti savo vidinius atvaizdus ir iškelti kaikurias svarbias reikšmes. Pradžiai, tie patys galiojimai yra paverčiami sferų grupėmis, kurios būna kryptinės. Kryptys paprastai atitinka skaičių sekas arba jas pasiekia natūraliu atvaizdu, kuris vienintelis kišmo valdysenoje yra kintantis. Tokie pavidalai savyje saugo assifavimo ir koleriavimo pagrindus. Todėl turima labai originali ir subtili sistema, kuri veikia savo dalių atspindžiu ir projekciją į skirtingas kryptis. Jos kryptys būna kryptinė ir dekryptinė sfera, tai reiškia, kad būdinga kalbos sferų apibūdinimas, kuris centrinis ir labiausiai sąvybių priduodantis.
Pagalbinės kišmo sąlygos yra "ateities produkavimo sata", kuri sutraukia ateities ryšius vienam panaudojimui. Tai kaip ir kas nors žengsiančio į priekį, kalbos pavidalai tampa sužinomi ir pagal išvestis galimi paversti koleriaciniu pavidalu. Koleriacinis pavidalas, tai tokios kalbos priemonės, kurios veikia per assifuojamą prikoleriuojamą pavidalą. Visi pavidalai yra sudėlioti pagal kišmo palengos pavidalų ir ciklo brėžinį. Kaikurios reikšmės yra "tylios", bet jos nėra dominuojančios. Koleriacinės kalbos priemonės yra būdingos visai kalbos struktūrai, kurią nagrinėja paskyrosios dalys, taigi, turima prijungiamų ir vienyjančių pavidalų, kurie kaip ir kišmo palenga veikia "tyliai".
Šias dvi kryptis žymi kryptinės ir dekryptinės ribos, kurias kišmo sąlygos išverčia veikiamosiomis priemonėmis. Taigi, svarbių sąlygų paremtas pasiskirstymas veikia ciklo ir kišmo krypčių laikrodis. Praktiškai tai įprasminamos kišmo dalys, kuriomis pasiskirtymas turi bendrą formą. Pati forma tai išdėliota kaip pasyvi linija, kuri turi savo krypčių atvaizdus. Bet yra aktyvi riba, kuri dėlioja kalbos kūnus ir veikia kaip assifavimas. Šį momentą išpildo paskyrosios dalys, kurios dera kiekvienai koleriacijos skaičių sekai užvadinti. Tylius dalykus keičianti aktyvi riba yra kišmo krypčių laikrodis, kuris gali nusakyti kalbos priemonių ciklo ribas, panašias funkcijas atlieka kišmo produkavimo sata.
Brėžinys taip pat vaizduoja, kaip ciklas yra padalomas arba assifuojamas. Assifavimas svarbus, kaip detalių surengėjas ir padalintojas, priskirėjas mažų funkcijų. Iki šiol galioja paprastos taisyklės, kurios vadinamos kišmo patalpinimo detalės į koleriacinį žemėlapį. Turėti mažų pavyzdžių galima, kai atrandama daug pavydžių kurie užpildo įvariais sprendimais. Taigi, priklauso žinoti esamų dalių kurios veikia tolygiai kryptinę žymimą vietą ir kalbos priemones. Šios konstrukte patobulina naujas vietas, kuriose veikia pagrindas ir artimas pasekimas. Tokioms funkcijoms pritaikomas tylios ir dominuojančios koleriacijos sąvybės. Pagal jas prijungiamų kalbos instrukcijų kiekis nenuspėjamas, bet ir neapibrėžiamas bendromis žinomomis formomis.
Taigi, taip veikia paprasti dalykai, kurie apibrėžiami mažais pavyzdžiais. Kišmas apibrėžia subalansuotą kalbos priemonių mažąją visumą, tai kaip brėžinys, turi išskirtinių poveikių, kurie atskirai buvo aprašomi "Žmogaus kalboje". Dabar žinoma, koks poveikis ir kokia koleriacijos taisyklė turi šias kalbos priemones, kurios kuria balansinę būseną. Tai balansinės būsenos dalis, kuri gali būti paremiama neutraliais kalbos priemonių poveikiais. Jau daugiausia pažįstama priemonių nuo ciklo dėliojimo sekų visumos. Balansinė būsena tai pasiskirstymo sąranga, o ji esminė ir pagrindinė. Taip pat turima mažų dėlionės detalių apie kišmo poveikį ir balansinę priemonių kalboje būseną.
Yra keletas neatsakytų klausimų apie korelentinį jungimą. Bendruose klausimuose minėtas korelentinis jungimas yra tai ką galvojame ir siejame. Tai dar, kaip sudarytas minčių junginys, turintis savo antrikacinę porą. Apibrėžiami panaudojamų ir atkritusių formų santykiai, kuriuose įmanomi elementai yra tik kelių rūšių. Apibrėžiamos pagrindinės dvi atskiros pagrindų įvairovės, kuriuose pildoma nauja tarp didelių ir mažų dalykų susiformavusių detalių ir dėmenų. Pilnas išpildymas seka, tai dalys, kurios pasikartoja arba yra gerai žinomos. Prie dalių prijungti naujas dalis leidžia korelentinis sujungimas, ir kuriame yra pilnas atvaizdavimo momentas. Sukūrimo momentas tai yra kelių korelentinių sujungimų numatymas.
Visas tariamas sudėjimas, sudarytas iš mažų loginių sprendimų, jie sąlyginai kelia neatrastus ir nevisada įmanomus susiejimus tarp mažų ir bendrų, didelių dalykų. Ką tiesiogiai galvojame galima sieti, yra paprastai neleidžiama arba neįmanoma. Todėl, svarbus patikrinimo faktorius, kuriam priklauso kelių rūšių elementai. Įvairovė paskirsto ir prisikiria naujas apibrėžimo sritis, kurios tiek pat pagrindžia kaip antrikacijos porose. Pagrįstumas sudarytas iš mažiausių pavyzdžių, kuriuose galima surasti porų santykių matmenis. Mažiausi parinkimai yra didelių parinkimų teisingi arba neteisingi atitikimai. Juos išdėstyti galima pagal nuožiūrą, bet galima remiantis sena taisykle.
Svarbių dėliojimų ir sujungimų korelentinis sujungimas gali padaryti abiejose antrikacinėse porose. Kaip ir turima mintyse, vaizdas, kurį sukuria korelentinis jungimas priklauso nuo kelių sąlygų, kurias vertėtų plačiai išnaudoti ir išpildyti. Pirmoji sąlyga tai atitikmenų sugrupavimas į mažus ir didelių paskirtymus. Antra sąlyga, turėti antrikacinėse porose po vieną didelį ir po vieną mažą sprendinį. Sekanti sąlyga yra atrasti panaudojamų detalių santykį ir apibrėžti atkritusių formų priklausomybę, dėl ieškomų detalių visumos. Paskutinis sąlygos išpildymas turėtų atitimenų sugrupavimas į mažas ir į dideles apibrėžimo sritis. Galima laikytis vieno plano taisykle, kuri pagrindžia sujungimo momentą ir ištesimą.
Būtų neįmanoma įsidėmėti kaip siejami dalykai suranda savo minties atitikmenį ir sprendinį. Jeigu minties sprendinys yra apibrėžimų srityje permatomas ar dalinai pažįstamas, tai korelentinis sujungimas yra priklausantis nuo keliamų idėjų pagrindo. Vienas pagrindas tai iš tų, kurie turi mažus sprendinius, o kiti iš didelių sprendinių. Tuomet svarbus sujungčių momentas, kurį pakelia ir išdėsto pakilios nematomos, bet nuspėjamos dalys. Siejami pagrindai sudaryti iš sumanių plano dalių, kuriose pasiskirtymas numatomas kaip vienas ir didelis korelentinis sujungimas. Bet turėti atitinkamas sąlygas, kurių reikia korelentiniui sujungimui, galima tik išnaudojant sukurtas sujungiamo ištęsimo sąlygas.
Dažniausia idėja, tai, kuri atitinka galvojimo ir siejimo pagrindus yra palyginimas tarp didelios ir mažos jungimo formos. Junginiai gali skirtis per pavyzdines jungimo sritis, bei didžiausią sujungimo dėmenį. Kaip sukurtų dėmenų ir jungimų įvairovė atspindi tiesą, dar nėra atitinkamo siejimo vieno pagrindo, todėl jis turi du atskirus pagrindus, kurie atskirai žymi ar nurodo atskiras sąvybes. Visa ši įvairovė priklauso naujoms atskiroms dėmenų korelentinėmis sujungimo dalimis. Dažnai manoma, kad įvairovė tai viskas ko reikia, tačiau tai dar nevisas jungimo formos detališkumas. Paprastuose dėmenyse gali būti palaikoma fazė, kuri akivaizdžiai atspindės mažas ir dideles jungimo formas.
Paprastai, kai negalime bendrai išdėstyti mažų ir didelių jungimų, laikomės senesnio plano dalimi. Senajame plane, nieko sieti tarp atskirų struktūrų negalima. Atskiros struktūros tai tos, kuriose užsilaikoma bendra vienyjanti loginių sprendinių galia. Vertimas, tai priklausančių formų neatitikima yra loginių sprendinių galia. Jeigu jau išnaudojame šį poveikio efektą, nevisada galime patikėti, kad jis pilnai gali išsinaudoti ar būti paverčiamas kita egzistavimo forma. Vertėtų turėti atgalinę stebėjimo parinkčių sistemą, kuri didelius ir mažus jungimus paverčia matomais ir priklausančiais antrikacinėms poroms. Visų pirma dėliomas panašus į mažų detalių susiejimus su dideliomis detalėmis ir tokioms, kurios turi mažą atitikimo poveikį.
Tuo pat metu, kai negali sieti ir sujungti atskirų dalių, negalima ir atvaizduoti jokių sheminių jungimų. Yra kelios pusės, kurios neturi sąsajų ir yra negalimos sujungti, tai kelia nepakankamo paruošimo momentą. Neparuošiamos jungimų dalys atkrenta ir tampa pilnai neišnaudojamos. Tačiau viskas priklauso nuo tikslo: ar bandoma pilnai išnaudoti, ar lieka atkritusių naudojamų formų. Informacinėje terpėje atkrintančių formų daugiau nei galima pamatuoti ir surasti. O naudojamų formų nedaug, tai kurios turi aukštą siejimo pagrindą. Išnaudojimas tai pilnas jungimo atvaizdas, kurio tikslas apibrėžiamas kaip išnaudojamų pilnų formų egzistencinis momentas. Pilnų formų poveikis tai sudaro vieną bet aiškų antrikacinės poros pilnutinį suderinimą.
Kita dėliojimo taisyklė yra iš naujųjų tarpo. Siejamimas turi turėti antrikacinę porą. Poros yra kas atvaizduoja korelentinį jungimo svarbų dėliojimą. Galimybės, tai išsemiamo pagrindo, bet antrikacinės yra galiojančios porų lygyje. Išdėstymas nėra nėra pakreiptas ieškoti tik didelių ar mažų sprendimų. Tačiau išlaikoma svarbių dėmenų ir svarbių porų detalizuoti santykiai. Antrikacinės ribos nėra didesnės nei galima išmatuoti, todėl išmatuojama taip ir mažos taip ir didelės formos. Nuspresti kaip matuoti nulemia nauja taisyklė apie kurią ir kalbama. Jokių alternatyvų ji neturi, bei dėliojimo taisyklė yra viena iš pagrindinių pilnai atstojamų ir esamų bandymų visuma. Visumą pagrindžia tik pakeistos sąlygos, kurios vadinamos paverčiamos viena kitai.
Tai yra tie patys svarbiausi elementai, kurie turi pažinimo sritis, per kurias sukuriamas pirmasis įgūdis. Praktiškai tai atrastų ir svarbiausių atskirų dalių išnaudojimo ir atliekamų detalių galimybės. Jos yra nusistačiusos per žinojimo sferas. Viena iš sferų yra antrikacinė ir kita mažų ir didelių sprendimų pozicija. Kaip ir atrodo, turėti galima kelias pozicijas, kurių bendros yra antrikacinės, ir sudaromosios. Kita nuolanki pozicija tai praktinis pavaizdavimas, apie kurį suteikta daug dėmesio. Todėl išnaudojamų ir produkcinių svarbių dėmenų arba yra per daug arba turima trūkumą. Pilnutinis suderinamumas yra korelentinis sujungimas, todėl nuo jo priklauso visas sheminis išdėstymas ir jo pozicija aukšta. Galima manyti, kad dėmenų yra pakankamai nei reikia, arba ieškoti daugiau, tai viena iš sprendimo dalių.
Paskutiniausiai, mes turime pilnai išdėstytą korelentinį sujungimą. Galima turėti nuorodų nukreipiančių į pirmutinius ir paskutinius dėmenis. Pirmieji ir paskutiniai reiškia dėliojimo taisyklę, kuri yra sena ir nauja. Apie taisykles daugiau buvo užsimenama, kaip iš gamybos pusės. Antrikacinė ir dėliojimo pozicija priklauso didesnio reikalavimo momentams. Šie sukaupiami ir atvaizduojami per pažinimo sritis. Junginiai gali skirtis per pavyzdines jungimo sritis, bei didžiausią sujungimo dėmenį. Kaip sukurtų dėmenų ir jungimų įvairovė atspindi korelentinį jungimą, dar nėra atitinkamo siejimo vieno pagrindo, todėl jis turi du atskirus pagrindus, kurie atskirai žymi ar nurodo atskiras sąvybes. Tai atsiejamos antrikacinės poros.
Nusprendžiau, kad detalės, kurios buvo įmintos būtų įforminamos, bet jų paskirtis atvaizduojama pirmosios prostarinės semiolokacijos sudėtyje. Pirmieji rezultatai davė unikalų sprendimą, bei kalbos priemonių išradimą. Kalbos pasauliai ir mintis tik tokiu formatu pateikiamas versijų rinkinys. Jis apiima daug ieškotų ir surastų dėlionių, bei kalbos subtraktų. Tikriausiai pasakyti lengviau nei padaryti, bet šio balanso ieškoma visuomet ir kai nelabai įmanoma įžvelgti. Jei būtų žiūrima per visą perspektyvą, tai sutiktume vien įformintų formų dėliones, kurios konkrečios nuorodos tarp išradimo ir kalbos pavyzdingų priemonių, sudaromų kelių žinių šaltinių ir žiūrimos pozicijos taisyklingumo.
"Pirmosios prostarinės semiolokacijos" ištakai parodomi šioje apibendrinančioje shemoje, pirmajame plane.

Dabar yra atsakyta nemažai klausimų ir tezių, kurios anksčiau atrodė sunkios ir neįmanomos. Patirtis, kuri sukaupta pirmojoje dalyje, ištiesų virsta į kelius skilinius, kurie tarpusavyje origanizuojasi ir sudaro žinomas semiolokacijas. Skirtumai nediferencijuojami, bet minifikuojami, pagal atrastos dėlionės visą fragmentą turima atrakcijų leidžiančių numatyti semiolokacinę dabartinę poziciją. Dabartinė pozicija yra kiek nutolusi nuo pradžioje iškelto tikslo. Taip pat kiekviena pozicija yra daugiau žinoma, tad nereikšmingi momentai, su kuriais teka susidurti. Jeigu permąstytume, būtų nemažai momentų ir kurie vis dar kelia sunkumų ir neaiškumų, bet šie yra dėl tikrojo taisyklingumo, kuris padalintas į skilinius.
Jei prieš tai atrodė, kad klausimai nerealūs, dabar jie paprasti ir gan konkreti. Sudaromają poziciją, galima vertinti nuolankiai arba su patyrimu. Be kaikurių išsireiškimų vaizdas kuriamas dekonstruktyvus, arba nepilnas. Todėl išsireiškimai naudojami tikslingai ir priderančiai prie temos. Tema nėra klaidi, tai apie minties ir kalbos pasaulius. Diferencinis momentas netoks kuriame reikėtų suteikti reikšmę, bet toks, kuriame išdėstytas paprastas ir minimalus atvaizdas. Tokių atvaizdų visuma atrodo pilnai tenkinanti ir kiekviena įeinanti į bendrą dėliojimo principą. Daugiau nei vienas principas buvo įmenamas bet kartu ir sprendžiamas įvairiomis dalimis, atvaizdas yra skilinių sudėliojimo pasėkmė.
Didėjantys skiliniai pradėjo sudaryti aplinkybes, kuriomis susiformavo: "pirmosios prostarinės semiolokacijos antras planas".

Lyginant su "Žmogaus kalba", banalumų neieškoma, nes jie neesminiai. Pagrindas atitinka štai tokius kriterijus, kuriais vadovautasi ir bandyta ieškoti stiprių požiūrių ir pačių veiksmingiausių nuorodų į kalbos kuriamus koleriacinius pasaulius. Kalba kuriama iš vidaus turi savų privalumų arba prostarinė semiolokacija. Šie vadovavimai orientuoti pagal kalbos gelmines temines tiesas, o jų galima be banalumų surasti labai įvairių. Teminių tiesų būna daug ir visokių, bet esminės tiesos nėra banalios, nėra bandoma apriboti ar sumažinti patyrimus. Patyrimai labai atsiskleidžia pirmojoje dalyje su pirmaisiais ištakais, kai kalba atrodė sudėtingesnė ir mažiau turėjo perteikimo formų.
Nėra vieno dalyko, kurio kalboje būtų neįdėta. Pavyzdinių ir kertinių dalykų buvo ieškoma ir bandoma išfrazuoti. Tačiau tai lemia paskutinis idėjų dėlionės paaiškinimas. Daug ir dabar atrastų detalių yra įformintos ir supaprastintos. Tai buvo atliekama dėl nesklandumų išlyginimo, kurį galima sukurti ir virtualizuoti. Neįdėta, ko ir netūrėtų būti ir tai pasitvirtina, kai naujais kalbos reiškiniais, be jokių banalumų. Minties paprastumas išreiškiamas žodžiais, o žodžiai simboliais ir išfrazuotais pavidalais. Svarbus materijos faktas, kurį verta įminti buvo didesnis pavyzdys, prie kurio buvo prieita per kaikurias pakopas ir buvo susidurta su sakmėmis. Įvairiose sakmėse išlieka paprastas kalbos įpūdis ir pažinimas.
Specialios teorijos neketinu vėl kurti, tad pridedu "Bazinį pirmosios prostarinės semiolokacijos terminų" žodyną.
Dabar pripažįstama akiromatinių jungimų grupė, kurią prijungia naujos grupės: linijos ir atspalviai. Specialioji kokybė yra sudaroma kiekvienam iš privalumų. Turėdami šiuos privalumus, galime atrasti ir keisti suderinamumus. Visokių akiromatinių privalumų padėtis yra kreipiama viena linkme ir ta linkmė yra grupės tikra riba. Susieti ir atskirti privalumus reikia atitinkamai, tačiau atitikmuo yra įsivaizduojama, netikra riba. Tikrosios ribos bus ieškoma, bet kartu ir bandoma nuspėti. Pakeičiami dalykai yra maži principe ir dideli, tarp didelių dalykų didelių pakeičiamybių nėra. Tokios atviros galimybės kurios formuoja akiromatinius jungimo koncentrus ir tokios ribos galimybės, kurias bandoma nuspėti.
Viena pusė, kuri turi akiromatinę liniją, kita turi jos atspalvius, o trečia palaiko jungimus. Visa nuoroda yra suderinamumų ir privalumų priimta pilnai besiformuojanti grupė. Tai yra taspats metodas ir tiepatys elementai, kurie išvesti šioje grupėje. Galimas susiejimas yra vieno ir kelių elementų sekomis. Pirminės sekos primena išvesties narius, o kitos yra mastelio, efekto papildymai. Tipas yra keičiamas, vadinasi kas svarbu tai dalys, kurios yra kelių skirtingų pozicijų. Įprastiniai dėmenys yra akiromatinė pasekos, suderinamumai ir kelios grupės, kurios įrodo teisingos ribos poziciją, kuri yra svarbiausia. Kiekvienas akiromatinis skirtingas narys turi savo efekto susiejimo pozicijas ir jos išreiškiamos prie teisingos ribos.
Kai pasiekiama viena iš pusių didesniu masteliu, tada sudaromos kelios atskiros grupės. Šių grupių paskirtis yra suderinti akiromatines (linijas, atspalvius, jungimus). Tokių privalumų pasiekiamas grupės normos pasiekimas. Beto numatymas sudaromųjų atskirtinumų yra detalus, galima atskirti kiekvieno privalumo efektus. Paprastai efektai būna kartu su privalumu, o privalumas tai kaip nuoroda į efektus. Einama nuo žemiausių formų link didžiausių ir imenamas produkacinės vietos atskirties riba. Šią ribą nagrinėja didesniu masteliu pasižymintys efektai, bet kartu ir akiromatinės grupės. Akiromatinių grupių papildymas yra naujų išdėliojimų ir santykių visumos visuominis platus koncentras, kurio paskirtis perduoti naujus efektingumus ir naujas paskirtis.
Dabar galime įvertinti ir akiromatinius dalykus susieti su efektu. Kelius efektus padeda grupuoti bleitų sąryšiai, tokie, kuriems įvairovė nebūdinga, tačiau viską nusako, kokie atspalviai gali turėti savo atitinkamas vietas. Vietų pagal bleitų numatytą efektą yra tik kelios, pagrindinės aštuonios grupės. Kiekviena grupė dar atstoja bleitų sąjungas. Paprastai tai įsivedami kintamieji nariai ir jie išvedžiojami link tikrosios ribos, kada efektai skyla į galimybes ir turi didelius sąryšio privalumus. Akiromatiniai dalykai, dar kitaip, kylantys iš savo pradinio pavidalo, pasekoje sudaro galimybes ir ryšius per efektus. Po kiekvienu ryšiu slypi teisingos ribos narių privalumai ir juos sudaro mažos akiromatinės grupės.
Viename efekte paliekama 8 bleitų išraiška, kurią vertiname 5% efektingumu. Didesnes grupes sudarantys akiromatiniai dalykai yra jungimai, jie paiima, ką vadiname linijomis ir atspalviais. Tačiau šis spektras yra nevienas, jį galima išskaidyti į panašias dalis arba skirtingus vaidmenis, skirtingų dalių bleitus. Bleitai padeda išsaugoti efektyvumą išskaidyta per dalis, bei išsaugoja takus, kuriais paminėta akiromatinė grupė funkcionuoja. Paminėti privalumai yra nevienos, bet kelių grupių rodikliai, taip išsireiškia bendrosios arba būtinosios reikšmės ties teisinga riba. Visos grupės, kurios pažymėtos su teisinga riba, yra perteikiamos bleitų dalimis, jas konstruoja bleitų sudaromoji efekto galia.
Tai ką vadiname pažįstama linija arba akiromatine linija, ją sudaro bleitų grupės, kurių kiekviena vertinamos 5% efektyvumu. Techniškai tai poveikių skalės turinčios savo originalius mastelius ir efektų išvedimus. Neviena grupė pasižymi naujų formų pakilimu ir pasikeitimu, tačiau, pasikeitimą lemia teisingi ribos ir galimybių ryšiai. Šie techniniai aspektai galioja, kai numatoma teisinga riba ir ta riba paremtas modeliavimas tikrosios efektų pamatinės vertės detalių ir struktūrų. Pradžioje numanoma, kad tokių efektų ribą nustato akiromatiniai dalykai, bet ištiesų tai vyksta dėl teisingos ribos poveikio apie kurį sukasi visas procesas. Ten yra išvedamos naujos ir veikiančios ribos skalės, kurios atstoja mastelius.
Jeigu ištęstume apibūdinimą, tai visos detalės (linijos, atspalviai ir jungimai), yra vieno mastelio grupės. Tai kiekvieno mastelio apibūdinimas yra skirtingos ribos, bet grupės yra vienos rūšies. Kiekvienos dalies įvertinimas siejamas su teisinga riba, kai galimybės pradeda progresiškai kilti arba didėti. Tai, taip pat svarbu dėl efektų, kurių sąryšiai primena didelias galimybes, tarp kurių yra ir neatsiejamos akiromatinės grupės. Kiekviename rėžime yra nusakomos didelės dalys, galinčios iškelti svarbias detales. Bet kartu ir panaudojimo grupė priklauso vienam tipui, grupei ar ryšiui, kuris teisingos ribos naujos formos kūrinys. Vieno mastelio grupės prijungiamieji nariai yra vienos kilmės kaip ir akiromatiniai nariai.
Pradžioje, naujos simblikacijos yra padaromos arba sukuriamos svarbiam tikslui. Pats palaikymas naujos simblikacijos yra artimas konkrečių informacijų dėliojimo ir sklaidos principui. Žinome nevieną fraktalo sudėtį, jį įvardyjame nepaprastu, aukštu informaciniu pavaizdavimu. Tokia sukuriamoji informacinė nauda visada neša sukuriamosios galios pirmykštes arba paruošimo simblikacijas. Dabar pažinimas yra aukščiau, nei buvo pradėtas, todėl esminės detalės leis padaryti perversmo informacinę terpę. Pažinimas yra taip pat aukštesniame lygyje, nei įprastas tyrinėjimas ar apžvalga. Todėl paliekame senai apžvelgtas ir įgyvendintas dalis toliau ir einame link naujos fraktalinės simblikacijos.
0-5 arba penktinas yra visų informacijos dalių sukuriamoji galia, kurią įprasminame per įvairesnius paskirties poveikio skilinius. Pradžioje penktinas buvo laikoma ir sukuriamoji pradžios galia, kurią įgyvendinti ar paversti į planų rėmus nėra paprasta. Daugiau ir paprasčiau įgyvendinti planus nėra paprasta. Todėl penktinas nėra paprastoji galia, ja paremtas aukštas fraktalinis simblikacinis pagrindas. Konkrečių idėjų palaikymas yra atviras penktino išsvarbos būdas, kuriam būdinga pasiimti ir duoti naujų galių, kurios veikia primityviai, bei sudėtingai. Tai kaip ir apibūdinimas siekia viešus aukštesnius tyrinėjimo sukuriamas formas, jas paverčia aukštesniosiomis pažinimo plano dalimis.
Štai pateikiama penktino ir ažimo fraktalinis išsidėstymas. Šiam pavaizdavimui pasitelkiamas fraktalinis skilinių shemos pavaizdavimas ir jis 0-5 ir penktino surenkamosios dalys.

Svarbiausia, kad šios dalys yra atitrūkusios viena nuo kitos, tačiau sąveikauja pasitelkiant fraktalo dėsningumus. Kiek žinome fraktalų, tiek ir dėsningumų, kuriais pagrįstas visos pavaizduotos dalys kartu perduoda, priima sukuriamą ryšį. Taip pat jos veikia kaip integruojamos detalės, pasitelkiamas platus nuvokimas, kurį išverčiame į vieną didesnį struktūrų suderinamumą. Visas numatytas pagrindas yra įvairialypis, kuriame randame pagrindinių esinių ir kelinių, kurie nubrėžia visumos vaizdą. Esminis figūravimas tai nupiešimas labai konkrečios pozicijos, kurį fraktalas gali pasiimti ar užskaityti aukštu padariniu. Penktino braižymas nėra paprastas, kai jis priklauso nuo kokybinių faktorių, turėdami konkrečius padarinius.
Kaip apibrėžiamas ažimas, tai pasitekliamas katatų didelis vaizdinys, jam priskiriamos nuolatinės ir keliamos prasmės. Tokių turime kelias, tai ažimas, katatas, ariotažas, be to ir penktinas. Sukuriama galia tai kyla iš perspektyvos, kad dalys junginėjamos ir atskiriamos sudėtingais ir moderniais būdais. Pirmieji būdai tai buvo išraiškos ir modeliavimo pagrindas, kurį išsaugojus ir pritaikius naujam vaizdiniui panaudojamos didelios prasmės. Dabartinis atskyrimas ir sujungimas pasitelkiamas moderniais braižymo tarpsniais, kuriuos išpildo fraktalinė visuma. Teisingų ir įvairialypių pavaizdavimų visame pavaizdavime yra daug išraiškų, kurias suduriama su aktyviais pagrindais ir pirminėmis sąlygomis.
Priimti į pavaizdavimą naujų dalių dar nesiruošiama, tik remiamasi senomis dalimis. Išsaugotos kelios dalys yra pilnai pavaizduojančios didelio katatų vaizdinio principą. Kintanti vaizdinio prasmė atsiriamama su fraktalų sudėtimi. Bet skirtingose pavaizdavimo etapų dalyse tai vienas ir išpildomas punktų visuomeninis vienetas. Taip apibrėžiamos aukščiau penktino kylančios perspektyvos ir detalės sujungiančios, bei vienyjančios pasikartojančius vaizdinio privalumus. Privalumų katatų vaizdinys, šiuo metu, turi nedaug, bet jų išpildymas yra aukščiau ir daug mažiau ar artimiau ankstesniam tyrimui ar išvadoms. Kiekvieną pavaizdavimą ir išraišką tenkina konkrečios pavaizdavimo dalys ir jas patogu išdėstyti.
Tyrinėjimo dalys yra kiekvienos perspektyvos pradžia ir katatų vienyjimo visuma. Vienais katatais paremta informacinė visuma yra prideranti ir atrenkanti įvairių paskirčių prasmės indeksą. Jeigu įkraunami dalykai kyla aukščiau nei yra padaryta ar išugdyta prasmių, mes tai laikome penktinu, o jo atskira dalis ažimas. Taip atrodo visas išdėstymas ir tokia reali naudojimo instrukcija, ja paremtas visas informacinis žinojimas ir bendrinimas. Sudėtinis arba atkartojamas principas sukaupia informacinius pavaizdavimus vienam ciklo pavaizdavimui, kuris nėra išdėstomas vienu principu, jam reikia kelių principų, kurie palaiko idėją ir nėra nukrypstama nuo pradinės idėjos.
Palyginimo detales jau siauriau bet prie esmės dėliojo ankstesni pažinimo ratai, kurių pagrindiniai yra vietinės pažinties ir rėmimosi pagrinde. Tai sudaromieji fraktalai ir jų pažinojimas yra esminis, kuria įkraunamas išpildymas daugelių paskirčių ir pavaizdavimo etapų. Tai taip pat kaip unikalus bruožas, bet jo paskirtis yra atrūšiuoti ir sukonkretinti pavidalų daug pasikartojančių dėmenų ir kelių padaromų neesminių pagrindų. Aptariamas modelis yra pilnai išnagrinėtas ir patalpinimas yra konkretus indėlis visumoje, kurią vadiname katatų junginyje. Taigi, pradinių ieškojimų nejungiant einama link bendros dalies, kuri iš dalių sujungiama sudėtinių fraktalų sujungimu.
Rezultatas sudėliojimo pagrinde atspindi ir pirmasias užuomenas, kurias buvo bandoma išreikšti penktinu ir fraktaline išvaizda, kurios paprastų dėliojimo variantų yra nedaug. Tiesioginis palaikymas senų ir naujų fraktalų yra sudedantis į vieną pasirinkimo versiją. Tokią versiją taip pat sudėlioja ankstesnios palaikymo dalys. Todėl ažimas iš seniau sudaro pradžią, kurią laikome visų užuomenų ir kūrimosi pradžią. Atspindėjimas sukuria didelį katatų pasižymėjimų vaizdą, kurio palaikymas ir išpildymas prilygsta moderniems dėliojimams. Taip senų ir sudėtingų planų išpildymas virsta vienu bendru vaizdiniu ir jį grindžia naujosios detalės, nauji pasižymėjimai. Taip pritaikoma esminė dalis, kurią vadiname penktinu.
Paaiškinimas apiima kelis scenarijus: tai kartofonijos rūšių dėmenys ir modeliavimo principai. Aiškinimas yra platus, jį sudaro dvi besikuriančios pradžios, kurias susiekia panašios išvestys arba šakos. Šakos būna pirmajame kartofoniniame plane, o centras antrajame kartofoniniame plane. Teisingas scenarijus tai apjungiantis tiek kartofonijos rūšis, tiek patį veikimo principą. Turime keturius segmentus iš kurių sudaromi nauji centrai, taip pat ir naujos kartofoninės jungtys. Profiliai pažymi, kad priklausomybės yra besikuriančios ir turi pradžią, analogišką pabaigą. Besikuriantys momentai tai galutinių išvesčių ir suvesčių pozicijos. Tokių yra kai kartofonija pasikartoja fraktaliniame formate.
Kartofonija sudaryta iš dviejų profilių: pirmasis profilis sąjunga, antrasis profilis pažinimo centras. Kaip ir matoma shemoje, pažymėti du profiliai ir jų kartofoninis veiksmas yra susiekiantis abu segmentus.

Pirmasis profilis yra sudarančiųjų pirminių išvesčių grupės, kurios sujungia arba iškelia centrėjančių pozicijų scenarijus. Taip apibūdinama išvesčių ir scenarijų kaita, kurią laikome scenovaizdžio ypatingąja pozicija. Tokių apibūdinimų iškyla keturių pozicijų, kaip ir centrų, vadinasi, kad pasiimti galima tik vienos krypties arba vieno plano kurtų dėmenų. Dėmenų santykiai parodyti shemoje, bei atitinka standartines išraiškas. Norint suprasti pirmajį profilį galima kartofoniniame plane pasidaryti papildomų paaiškinimų, kurie leistų suderinti, kokia pozicija išeina nuo centrėjimo pusės ir absoliučios pozicijos.
Antrasis profilis sudaro absoliučiųjų išvesčių grupes. Tokių grupių aktyvas tai pereinamasis ryšys. Kokius pradžioje sudaro ryšius ir perveda kartofonijai yra apibūdinta pirmajame profilyje. Norint suprasti antrąjį profilį galima įminus, kokia centrėjanti grupė palaiko esminius pasikeitimus. Pasikeitimai yra nežymūs, jokių papildomų grupių ir palaikymas išrandamas prie suvesčių grupės. Tokias grupes žymi ir kartofonijos keturi segmentai. Tokių segmentų išgaunamas atradimas pakelia pozicijas nuo centrėjimo ir absoliutinimo. Tai reiškia, kad kartofonija tai išbando, kaip ilgai modeliuotą ir pritaikytą atradimą.
Teisingas scenarijus kai labiausiai tikėtinos dalys susijungia arba tampa vienos ir kitos išvesčių grupėmis. Numeris nenusako kartofonijos dėmenų sąlygos, bet sąlyga yra tai ką galima sukurti pradžioje ir surasti gale. Tokiam ryšiui priklauso keturios dalys: katatas, ariotažas, ažimas, penktinas. Šios tikėtinos dalys yra pirminės einančios nuo centrėjimo dalys apie kurias sukuriamas scenarijus ir scenarijus tai kelių pozicijų junginys. Scenovaizdis parodomas suderintų jungčių modeliu, kuris atvaizduojamas kaip kartofoninis principas. Kartofoniniuose profiliuose atsispindi absoliučiųjų išvesčių grupės, kurių esminis atradimas ir parodymas nesikartoja.
Pirmojo profilio šakos yra suderinačios visą bendrą kartofoniją. Arba išlyginama daugelio nežymių pasikeitimų ir rūšių. Visas profilio dalis palaiko viena pradžia ir viena pabaiga. Taip sukuriamas profilio panašumas ir skaidrumas. Šiam kartofoniniam scenovaizdžiui galima laikyti šakų išvestis, kurios fraktalinės. Ažimas ir tokios panašios sandaros dalys yra šakninės. Todėl panašu, kad veikimas priklauso nuo kartofonijos ciklo. Ciklą sudaro ažimas ir galutinė atrama, kuri yra antrajame profilio gale. Taip įvaizdinamas ciklas, kurį kuria segmentų sukuriamos galios ir veiksmo išradimas. Tokio pirminio ir atraminio polinkio šakos vaizduojamos kartofonijoje.
Pagal visus keturius segmentus sudaroma pradžia ir pabaiga. Taip modeliuojamas atrastas kartofoninis ciklas. Dėl kelių žymių dalių atsiranda kelias, kurį praminti papildoma galia nėra poreikio, todėl esminės dalys arba ažimas yra visų jungčių profilio atšaka. Ažimą laikome betkokios atšakos pagrindine dalimi. Todėl galima sumažinti ir padidinti vertę, kurią spinduliuoja ažimas ir kurią įmanoma apdoroti. Kertimąsis yra šakų suvestinė, kurią palaiko keturių segmentų sudaroma pradžia ir pabaiga. Tai kartofoninių segmentų papildoma esminė stotelė. Sudaroma pirma ir antra kartofonija yra atspindys, kaip atrodo sujungimas, kuriam priklauso dviejų profilių sąjunga.
Toli nenuklystama, kai kartofonija tai sudarytų pagrindų atšakos turinčios centrus. Centrai yra parodomoji ciklo detalė ir ciklas yra padaromas iš skirtingų dalių. Segmentuose yra įsisąmoninama dalis, kai kartofonija tai dviejų profilių bendras išradimas. Formaliai, kai ciklas ir detalė kiekviena jungia ar padaro viena bendra sąjunga, išpildomas kartofoninis ciklo rodmuo. Tokių rodmenų turime tik keturiuose segmentuose. Forma sudaroma pagal pradžios ir pabaigos detalėmis, kurių kartofonija turi. Norint suprasti kaip kiekviena dalelė veikia reikia numatyti absoliučios pozicijos ir atšakų derėjimą.
Pagrindinis motyvas yra sudarytos atšakos, kurios fraktaliniame formate atspindi realius poreikius ir susiejančios su centrine dalimi. Nuo veiksnių priklauso formatinimas ir šios dalys yra pasiekiančios ir sudarančios artimus ryšius. Esminis vaizdas yra palaikomas kartofoninio ciklo, bet motyvas nurodo tikrąją paskirtį, prie kurios prieinama kai kaitomi profiliai. Profiliai sieja vienas kitą, bet kartu ir atranda sucentrėjimo pradžią ir pabaigą. Kartofoninis ciklas pasikartoja ir išdėsto naujas fraktalines formato atšakas. Tokioms atšakoms būdingas kartofonijos veiksnių rėžimas arba suvestinė. Kiekvienai daliai priklauso po veiksnių suvestinės kartofoniją.
Senai pasirodžiusi ir pritatyta semiolokacija, tai vienas iš dabar indentifikuojamų paskirčių, kurios yra mintyje ir kalbos pasauliuose. Kiekvienas jos paskirties rodiklis yra susiejantis atviras indentifikacijai artimas detales. Detalių ieškoma tarp 1%-5% visų kalboje semiolokacijai atitinkančių atitikmenų. Atitikmenų tikslas yra indentifikuoti paprastas ir susijusias semiolokacijas su kalbos pasauliu. Susieti su kiekvienu pavyzdžiu per atitikimus galima specialiai atrastoje kalboje, kuri turi simbolizuojamą prasmę. Kalba atrasta su savo simbolizuojama prasme iš kalbos pavyzdžių sudarytas tinklas panašių idėjų ir paskirčių.
Simbolizuojama svarbi detalė yra semiolokacijoje. Kiekvienas dabartinis momentas yra indentifikuojamas su kalbos skale. Skalė susideda iš atitikmenų, bei svarbių minties ir kalbos pasaulių dėmenų. Vienas momentas yra susietas, o kitas parodantis funkciją. Funkcijų reikia ieškoti tarp pasiūlomų atitikmenų ir indentifikacijoje 1%-5%. Kaip ir bandyta pavaizduoti, semiolokacijos simbolizuoja ateinančias funkcijas ir juose yra palikta daug saviraiškos momentų. Kelias sudarytas iš žinomesnių paprastų funkcijų, bet reikšmė yra visų funkcijų susiformavimas ir perteikimas nurodyta skalės idėja. Kiekvienam simboliui ir momentui svarbus apskaičiuotas limitas, kaip leidžiama realizuotis.
Keletas žinomesnių atitikmenų yra sutraukti semiolokacijoje, bet iš jos atspindi mažiau žinomesni. Suprasti ir panaudoti semiolokacijas galima turint atitikmenų pavyzdžius, jie žinomesni ir suprantameni darosi, kai prijungiamas minties ir kalbų pasaulių pavyzdys. Tačiau ieškoti kalboje semiolokacijas dar toli. Kadangi kalba neturi identifikacijos, kurios reikalingos semiolokacijai, nėra simbolių ir prasmių leidžiančių sukurti patirtis su semiolokacijomis. Atitikmenys slypi toliau nei kalbama kalba egzistuoja. Tai parodyti ir nusakyti reikalinga stipri indentifikacija. Tačiau tokią sukurti vis dar nėra būdų, arba semiolokacijos ir kalbotyra nesusijusios.
Subjektyviai kalbai pritaikyta indentifikacija yra sudaryta iš mišrių semiolokacijos pavyzdžių. Pirmaisiais pavyzdžiais įvardyjamos paprastosios semiolokacijos iš pastarojo tinklo. Kiekviename atskirame tinkle yra po naują indentifikuojamą subjektą. Semiolokacijos gali būti vienos iš indentifikuojamų subjektų kalboje. Tačiau pastebėti mišrumą ir sutapimą galima tik gerai išnagrinėjus semiolokacijos pavyzdį. Semiolokacija randama skalėje, jų atitikmenys yra žinomi ne kiekvienu atvėju, bet svarbus kalbose sutinkamas atitikmuo. Ką galima laikyti atitikimu jau užsiminta. Atitikmuo kalboje turi nurodyti semiolokacijai priklausančias dermes.
Indentifikacijos procesas ir subjektyvios kalbos procesas yra susietas. Tai – kas atitikmuo yra pavyzdžiais įvardyta padermė. Paprastosios semiolokacijos ir simbolizuojama nauja kalba yra proceso dalis, kuris perkeliamas per kelis ruošinius. Turima daugiau ir mažiau atitikmenų su kalbos pasauliu. Kalbos pasauliai ir funkcijos, kuriomis bendrame kontekte ieškoma atitikimų yra subjektyvios kalbos nešėjuje. Viskas kas išvardyta priklauso tinklams, kurie susiejami kalbose. Kalba yra atrama visoms funkcijomis, kurios reikalingos ir yra semiolokacijose. Pirmiausiai, visos atramos yra ir indentifikacijos atramos ieškojimas per kalbos pasaulius.
Naujo pobūdžio semiolokacijos yra nusakytos su sudėtinga nauja simbolizuojama detale. Šios detalės priskiriamos prie naujų kalbos pasaulių. Pagrindinis ruožas tai minčių perkėlimas į kalbą ir minčių atradimas subjektyvios kalbos procese. Šį procesą sukuria pirmasis tinklas, kuriam priklauso sutapatinimas ir subjektyvus pobūdis šiai kalbos detalei. Kiekvienoje detalėje yra po subjektyvią ir objektyvią minčių kalbos tinklą. Viena iš pirminių dalių yra nusakytos per simbolizuojamą detalę ir ji yra sudaryta iš subjektyvių detalių perkėlimų į mišrią kalbos struktūrą. Todėl pati kalbos struktūra yra išreikšta per tinklo atitikmenis.
Objektyvus sutapatinimas yra netikslus nusakytos kalbos pasaulių iškeltiems poreikiams. Poreikiai yra naujojo pobūdžio semiolokacijos ir sudėtinga simbolizuojanti detalė yra visame kalbos pasaulių procese. Pagrindinis kalbos momentas yra iškeliamas per poreikių skales, bet atitikmuo yra parinktas pagal tinklo galimybes. Tinklas yra subjektyvus, bei poreikiai atvaizduoti semiolokacijas yra susieti su kalbos pasauliais, iš kurių sutapatinimas yra per tinklo nuorodas. Kiekviena tinklo ruožo detalė sudaryta iš poreikių, kurie reikalingi pirminei simbolizuojančiai detalei. Simbolizuojanti detalė pagrindinė visų semiolokacijų sutapatinimo padermė.
Pagal aiškinimą, sutapatinimas reiškia labai konkretų išsireiškimą, kurį analizuoti galima tik kalbos pasaulių rėmuose. Naujojo pobūdžio semiolokacijos turi aiškinimo išplėtimą, kuris aiškina proceso dalių susijungimą. Apie reiškinius aiškinama konkrečiai įsisigilinus į padermes ir sukonkretintas semiolokacijas. Kalbos pasaulių funkcijos yra projekto aiškinimo dalis. Išsireiškimas yra nusakytas nauja simbolizuojama detale, kuri analizuoja naują kalbos momentą. Iš šio momento seka nusakytos kalbos pavyzdžiai, kurie sutapatinami su indentifikacija išreikštų semiolokacijų. Pagal simbolius yra sukurta kalbos atrama, kurią aiškina sukonkretinimas ir susijungimas.
Semiolokacija yra sterebilizacijos rinkinys, nuo šiol numatomas per skyrius. Kiekviename skyriuje yra dalis sterebilizacijos. Tiesioginėse atradimo eigose suderinamas sterebilizacija pagrindas ir iš jo kyla naujos idėjos. Pagal idėjas sterebilizacija pagrindas pasiverčia į semiolokacijos formas ir struktūras, kurios paprastai nematomos. Šios formos stebimos iš savo konteraktyvių, nekonteraktyvių būsenų. Pirmomis idėjomis išdėliojama eiga, kurią laikome plano semiolokacija. Tiesioginiai atradimo punktai sudaromi grįžtimis ir ateigomis, kurios iš fragmentų nusako esmines skirtumo pasikeitimo, dėmens, plano ir atradimo būsenas.
Jokios antros eigos negalima numatyti be plano. Turėdami panašius semiolokacijos eigos rinkinius – sutapatinimai atskirose dalyse yra išreiškiami per sterebilizacinius pagrindus. Antrajame plane svarbios "sterebilizacijos" kopijos, kuriomis platinamas požiūris su plano judėjimu. Kadangi svarbios dalys būna konteraktyvios ir nekonteraktyvios, tai prilygsta tipiniai informacijos įsigilinimo formai. Ją turi semiolokacija, kuri turi nuorodą į modeliavimo grįžtį su ateigomis. Forma ir struktūra yra pirmosios įsigilinimo dalys, kuriomis sugrįžta informacija susijusi su konteraktyvia, nekonteraktyvia būsena.
Antras planas yra pats svarbiausias, nes visi judėjimai ir semiolokacijos persiverčia į naujas formas. Dalinis formų atvaizdavimas yra vis dar ruošiamas procesas. Dabar trūkstamos detalės yra pereinančios į naujos formos struktūras. Todėl neženkliam įsigilinimui svarbios skyrio detalės, kurios kaip ir visi judėjimai turi savo planą. Pagal planą turi kopija sutapti su struktūrų atvaizdavimu, kurį sukelia sterebilizacijos pagrindas. Kadangi vaizduojamos grįžtys, tai tarp jų esantis atvaizdavimas gali būti visų judėjimų pradžia arba antrojo plano pradžia. Didesni atvaizdavimai sudaro pačius mažiausius, todėl pereinama prie dalinio formų atvaizdavimo per kartofoniją.
Sterebilizacija sukelia naujo judėjimo įsisąmoninimą. Šiam judėjimui visi judėjimai perkopiami įsigilinus kas vyksta antrajame plane. Tai įskaitant ir naują antrąją prostarinę semiolokaciją, vygdomas naujas atvaizdas, galintis pakeisti visą semiolokacijos suvokimą. Tačiau pokyčius vis dar neįmanoma įgalinti ar padaryti šio judėjimo dalimi. Judėjimas yra tamsus, įsigilinimas tik per antrą planą. Iš dalių sudarytas judėjimas yra labai pasisąvinamas kaip informacija ir labai sutapatintas kaip ženklų ar simbolių atvaizdavimo galimybė. Daugiau galimybių turi ir pati sterebilizacija, kuri laikoma kaip naujas pagrindas visoms mažoms įsigilinimo tvirtovėms.
Iš kelių būdų galima turėti aukštas pozicijas ir pagrindais su kuriais siejamas antras planas. Antrą planą sudaro jungiamieji kartofoniniai dėmenys ir kartofonija pagal antrąjį planą yra paruošiama įsigilinimo dalis. Pagal ankstesnes plano dalis buvo nurodoma kokia aukštesnioji kartofonija. Tai kartofonija, kuri sukuria aukštas jungimo pozicijas yra susijusi su vygdomu procesu. Ir procesas, kuriam svarbus junginėjimas yra antro plano detalių kompozicija. Šią kompoziciją palaiko svarbios dalys: konteraktyvios ir nekonteraktyvios būsenos. Paprastai tai pozicijos, kurioms svarbios nutiesties ir išvesties pagrindo, plano judrumo detalės.
Įvairiais keliais jau buvo bandoma senai keliauti, bet kartu pasiekti rezultatą. Vienas iš paskirčių ir nuorodų dalių – sterebilizacija, kuri yra jungiamoji. Grįžtis šiuo atvėju yra bandymas perkelti norimas kartofonijos dalis, bet pagal dėmenis tai kopijų gaunamas rezultatas. Todėl jei būtų įmanoma pradėti kitokiomis kompozicijomis, nei kartofonija, būtų galima prieiti virš kartofonijos sukeliamo grįžties semiolokacijos jungimo būdo. Visi pavidalai yra svarbūs, būtent pagal kartofoniją yra atskiriamos svarbios detalės, kurios iš esmės kuria visumą ir dalinę visų semiolokacijos požiūrių kompoziciją. Laikantis plano būtiniausios mintys yra kartofonijos dėmenyse.
Iš naujų detalių aiškinamas naujas bandomas pagrindas – sterebilizacija. Pagal pavyzdį su antruoju planu, reikia prisiminti, pačio požiūrio aktualiausias vietas. Atgaminti reikia šio judėjimo įsisąmoninimą. Todėl būtina nusikelti į antrą planą, kuriame sutinkamos kartofonijos ir dalinės semiolokacijos išvestys. Tokiame aiškinime paprastai dominuoja kelios pozicijos, jos turi atramą. Atrama sudaryta iš skirtingų dėliojimo grįžčių. Šios grįžtys įmamos kaip ateigos, arba svarbi ateigų pozicija. Paprastai šios dalys dar dėliojimo etape turi ką judrumu pakeisti, bet nutiesties atvėju tai nepaprastas žingsnis, kurį perkopus sužinomas sterebilizacinis atramos rodiklis.
Sekantis žingsnis bandymai su sterebilizacija. Iš naujų, aiškinamų formų ir struktūrų sterebilizacija išsiskiria, kad jos laikoma pozicija sutampa su kopija ir toliau yra aiškinama antruoju planu. Bandymai tarsi suteiktų žinių, tačiau tikrųjų formų ir struktūrų negali lengvai paduoti. Grįžtis simbolizuoja, kad padavimai slypi už semiolokacijų antrikacijų, kurių su ieškomu pagrindu buvo surandama kopijose. Tokią grįžtį su sterebilizacija sudaro specialiosios pozicijos arba kartofonija. Kartofonija kuria pagrindus iš kurių sukuriamas grįžties rezultatas. Specialiems poreikiams pritaikytas kartofonijos bandymas yra vienas iš svarbių pagrindų.
Didesnis planas yra žingsnių kartojimas per kartofoniją. Visus didelius reiškius galima įvardyti kartofonijos dalimi, tačiau jos bus antrojo plano izoliacija. Pagrindai yra statomi iš svarbių momentų ir šie momentai sterebilizacijos pagrindai. Tie, kurie priklauso nuo didelių permainų – planai, yra nepaprasti kartofonijos pasikartojimai. Didžiausius permainos rodiklius nusako kartofonijos pasikeitimas ir paieška originatyvinių vietų. Originatyvinės vietos yra pm pasaulių sudaromoji visuma. Visuma sudaro kartofonija ir ateigos, kurios simbolizuoja grįžtį. Teisinga grįžtis vaizduojama ateigos formatu, o ateigos – permainų planais.
Pirmieji atradimai atkeliavo tik šiais metais, taip pat atrasta nauja semiolokacijos energijos rūšis. Visi atradimai ir nauja energijos rūšis atrasta pasitelkus planą, kuriame sudėliota nemažai svarbių atvėjų. Sąlygos formuojančios energijos rūšį yra perteikiamos momentais arba sąsajomis į ciklo dėmenis. Didelis susijungimas yra užslėptas su plano formuokliu, pasirenkamas formatas yra apibūdinantis visiško dėmens susijungimo momento sąsaja. Pirmieji striglamijos dėmenys priskaito naujas išvestis, kuriose didelis pasisąvinimas momentų sąsajų ir bendrų rodiklių. Nauja energijos rūšis nepakeičiama, jos standartas yra išlaikantis ciklo momentus ir momentai tai padarytos atkeliamos sąsajos.
Apie būdingas sąlygas suformuoti semiolokacijos ciklą, buvo bandoma per striglamijos ir skorpuso detales. Šiomis detalėmis formuojamas naujas suvokimas kaip buvo bandoma atrasti naują energijos rūšį. Išrinktieji elementai yra suformuojami semiolokacijos viduje arba cikle. Naujos sąlygos leidžia įvertinti tai kokiomis sąlygomis energijos rūšis atsiranda ir kaip ji kinta. Priklausomai nuo dėmenų suformuojami dėmenys yra iš to pačio ciklo. Įsimintiniausios dalys – striglamija ir skorpusas yra pradmenys ir svarbios tos rūšies dėmenys. Pagal rūšies dėmenis nustatomas ciklo porūšis, per kurį semiolokacija gali suformuoti savo pavidalus ir reikšmes. Pačios reikšmės priklauso nuo detalių ir pirmenybių.
Kaip ir bandoma pavaizduoti elementai sukuria natūralų procesą, kuris sužadina naujas energijos formas cikle. Tačiau kelių rūšių elementai yra kaip tik tokie, kuriems perleidžiamas visas mišrus didelių formų veikimas. Mišrus veikimas yra ciklo energijos rūšies sugražinimas ir pervedimas naujam etapui. Etapai būna mišriuose poveikiuose, kai pasitelkiamos naujos energijos standartizacijos. Pagrindinės standartizacijos yra pritaikymas ir privedimas prie žinomų nemišrių formų. Kaip ir siekiama, sudaryti konkrečius atvėjus, kuriais iškeliamas aukštas energijos polinkio panaudojimas. Etapai surandami ir mišriuose ir nemišriuose porinkiuose, kurie sutapatinami su jungiklių pasisavinimo idėja.
Už didelių eksperimentų slypi lankstus apibrėžimas, toks, kurį galima modeliuoti pasitelkus atskiras dalis. Į bendrą kontekstą įeina paprastosios semiolokacijos procesų detalės. Tokiomis konteksto detalėmis atrastas naujas apibrėžimas galintis sudaryti naujas energijos formas. Kai visas ciklas priklausomas nuo jų skiriklių ir dėmenų yra ypatingas ir pasiruošimas priklausantis nuo visiško detalių suorientavimo. Lanksčiai perteikti apibrėžimą yra beveik neįmanoma, bet jos dalis atskirai modeliuoti galima bendrame kontekste ir surandant panašių bruožų. Pasiruošimas yra priklausantis eksperimentui, kurį atradus buvo sukaupiama patirtis, kaip sudaromas ciklas, bei pasiruošimas šiam ciklui.
Pasiskirstymas, kuris būdingas semiolokaciniam pobūdžiui nusakyti yra įkrovų skaitiklis. Įkrovų skaitiklis įveda į naujus galios etapus. Šie etapai užrašyti, bet tuo pat metu ir įmenami matematinėms išraiškomis. Skirtingai juos galima numatyti ir apibrėžti, kai modeliavimas pasitelkiamas kelių skaitiklių pobūdžio etapais. Etapai padaromi ir išreiškiami savo pradiniu įkrovos dėmeniu. Tai yra semiolokacinis pagrindas, kuriam svarbūs matematiniai dėmenys, todėl atskirai galioja konteksto pervertimas arba pavertimas normalia forma. Teisingos formos yra lyginamos su svarbiu įkrovų skaitikliu, jo galia yra nukreipianti link atitinkamos formos arba standartinės formos arba linksnio.
Skaitikliai arba jungtys: A ir B yra pagrindiniai striglaminiai formuotojai. A sukuria kūrimo instrukciją, kuria padaromas semiolokacijos įvaizdis ir forma įgyja pradinę galią. B kelias yra sugražinantis visais atvėjais į pradinę jungimosi idėją. Taip formuojamos pirmosios jungtys, kuriose sutinkamas striglamijos paruošimas. Taip pat svarbios jungtys yra C ir D, jos yra mišraus poveikio, kurio trūksta apibūdinti pilnam ciklui. Šiems dėmenims priklauso atvirkštinė įkrova ir perskyrimas. Pilname apibrėžime tas priklauso svarbiam jungimosi etapui užtvirtinti. Bendrai visos jungtys svarbios, nes jos apibūdina semiolokacinį išlyginimą ar net pagaminimą. Kaikuriomis fazėmis svarbus palaikymas yra etapinis momentas ir semiolokacinis išlyginimas.
Kaip ir striglamijos shemoje užtvirtinamas kelias, priklauso nuo įvarių jungimosi etapų. Etapai yra pasiskirstymo pradmuo, kurį sukuria nauja energijos forma arba striglamija.

Atvirkštinė įkrova kuriama su dreičio skyrikliu, kuris striglamijoje semiolokacijas perskiria į atsinaujinančias dalis arba troibas. Troibos primenančios pm pasaulius turi savo aukštą pakopą, kurioje seni pavidalai pakeičiami naujais, semiolokacijos įgyja sreakcijos proceso pagrindinį ciklą. Ciklai vaizduojami, kaip apibūdinantys svarbias formines išlygas. Daugiausia perkeliama detalizmų, kurių ciklai susiduria su formos skyrikliu. Semiolokacijos pradžioje panašios, kol įsivyravus ciklui įgauna naujas energijos formas. Apibrėžime visos skiriančios dalys prisitraukia ir išskiria naujas energijos rūšis ir formas. Bendrieji vardikliai atpažįstami pagal atmenamą paskirtį. Ši paskirtis apibūdina energijos formos apibrėžimą.
Striglamija pasidalina atkuriamą kelią link naujos energijos rūšies. Šis kelias išskirtinis ir pavaizduotas "semiolokacijos vadavimo" shemoje. Semiolokacijos perduoda naujas dėmens perskyrimo galias. Iš šių galių užtvirtinamas naujas kelias link supratimo, kaip eksperimentas veikia. Teisinga procedūra numatoma kaip energijos perdavimas arba pats ciklas. Supratimas yra atskiriamas pagal vis naują striglamijos detalių poveikį. Skirtingos detalės sukuria naujas ciklo atomazgas ir susiduriama su aiškiu principu. Semiolokacijos rinkinys sistemizuotas, bet kartu ir atkartojamas su reikalingomis dėmenų sankaupomis. Sankaupos sudarančios visą struktūrą yra perteiktos ir ciklas bendrame kontekste nesikartoja.
Kiekviena semiolokacija yra pažyminti, kad skirtingose pusėse atrandamos skirtingos atrastos įkrovos. Pradžioje semiolokacijos susiejamos su grandine, kurioje sudėliotas eiliškumas priklauso nuo įdedamos joje shemos parinkčių ir galimybių. Bet yra grandinių, kurios atspindi mistifikuojamas ypatybes ir jomis įsivedama netaisyklinga tvarka, kuria galima bandyti siekti surasti panašumų ir skirtumų su taisyklingomis formomis. Pirmoji semiolokacijos pusė yra didžiausių kitaip vertinamų dalių iš kurių, semiolokacijos įkrovos atrandamos. Pirmuose skirtumuose atsispindi kaip yra grandinės suvokiamos ir kaip jas galima tobulinti, bet paliekant sujungimus ir nuorodas kuriomis išverčiamas pagrindinis detalių ieškojimas. Daugiau semiolokacijos formų nėra bandoma susieti su sujungiamomis prasmėmis, net slypi demistifikavimas. Tokia idėjinė atrama yra paprastųjų semiolokacijų sudėtiniame pavidale su reikšmėmis.
Nuo pirmosios pusės semiolokacijų yra paslėpiamų ir sudedamų idėjų, kuriose semiolokacijos gali išsitempti įvairiais parinkimais ir gali nurodyti neaprėpiamas parinktis. Tik tuose klėčiuose, kuriuos gerai galima demistifikuoti, galima atrasti atitinkamų naudingų semiolokacijos egzistavimo tarpsnių su įvariomis formų išvestimis. Todėl ciklas yra susijęs su šiuo detalių atrinkimo metodu. Tokie metodai ateina pagal įkrovos rėžime slypinčių ieškojimų, prasmių ir naudingų semiolokacijos pradmenų. Paprastai pirmosios pusės vietoje yra keletą parinkčių su taisyklinga parinkčių ir jų vertinimo ištakų semiolokacijų. Toliau prasideda ieškojimas taisyklingų semiolokacijos formų, kurių nėra kiekvienoje atrandamoje dalyje, bet galima atrasti siejimuose su kaikuriais dėmenimis, kurių paskirtį galima sudėlioti iš pirmoje dalyje esančių dalių. Kiekvienoje semiolokacijos dėmenyje galima rasti atrinkimo metodą pagal kurį išvedamos pradmeninės prosesų šakos.
Kaip ir buvo bandoma atskirti skirtingas neatskiriamas dalis ir semiolokacijose buvo paliekama iš skirtingų dalių įvarių junginių. Šis radinys priklauso labai aukštai indentifikacijai, kuri ribojasi ir yra sukurta aukštomis technologijomis. Tiesioginės grandinės atskyrimą ir tyrimą lemia žemosios pakopos semiolokacijos, bet išvadose nėra sudėliota nieko panašaus. Visa atskyrimo grandinė yra mistifikuojama ir joje nėra nieko įsijuntančio vidinėse sferų klėčių variacijose. Todėl tai tik išorinių dalių atradimas, kurį bandoma sukurti iš žemesnių ribojimosi pakopų. Jas nurodo atskirties analogijos, kurios siejasi su pirmosios dalies semiolokacijomis. Be viso parinkimų išsidėstymo nėra nulemiančių klėčių kuriuose nebūtų simbolizuojama aukšta paskirtis su nežinomomis įkrovomis, dažiausiai tai išverčiama su žinomomis semiolokacijomis. Ir idėja kuri paremia tiek aukštas tiek žemas pakopas yra panaši ir ribojasi su pasirinkimo galimybėmis.
Paprastai tai vaizduoja shema su keliais komponentais, kurios yra vienos pagrindinių procesų šakų. Pirmiausia tai modeliuojama suvokimo linkme.

Dėl semiolokacijose atrandamų dalių su kuriomis yra keičiamas pagrindas yra atsistojantis į aukštų technologijų klėtį ir atrandamas pagal žemomis klasifikacijomis pagrįstu ribojimuisi grandyse. Vienintelis pirmosios pusės semiolokacijos dalių eiliškumas atrodo kaip ribos pašalinimas iš grandinės ir eiliškumo vienetinių įkrovų. Todėl demistifikavimas užiima tam tikrą rolę, kurią reikia perdaryti nenurodytomis paskirtimis. Vienos iš žemesnių įkrovų dėmuo yra susijęs ir su aukštos kokybės dėliojimo technika. Tiesioginius grandinės žingsnius formuoja atskiri dėmenys, kurie demistifikuojami ir pavartūs indenfikacijai. Grandinė pasidalija į aukštus ir neaukštus dėmenis, bet jų atstojamoji vertė yra kylanti pagal atradimo kurio pakopas galima klasifikuoti į pirmosios ir antrosios pusės semiolokacijas. Taip atskiriamas pirmasis rėžimas su kuriuo buvo bandoma atskirti apribojimus iš vidinių ir išorinių grandžių.
Panašių semiolokacijų tik atskirų pirmosiomis ir antrosiomis pusėmis yra nedaug. Tačiau esminis būdas yra atskirti pagrindinės išeinančios grandinės su reikšmėmis ir tose reikšmėse atsispindi vis naujos semiolokacijos pakopos. Tiesioginis suvokimas pakopų yra priklausomas nuo tuo metu atrandamų demistifikuotų semiolokacijų. Todėl semiolokacijose yra sudėliojimo struktūra pagal kurią juda visas grandinės pakopų eiliškumas. Pakopos būna dar skirstomos ir grupuojamos, bet jų pradinis atvaizdas yra pažangumo vieneto nustatymas. Semiolokacijos tai pažangumo vieneto nustatymo ir pagal pakopas atrandamų verčių viena iš paskirčių. Teisingai skiriasi pusės kai yra gerai išrūšiuotos indentifikacijai ir grandinei priskirtos detalės. Iš to seka kaip abi pusės integruojamos kaip semiolokacijos paskirties rodmuo. Vienetinė vertė gali būti jų pradinis grupavimas ir nustatymas vienai semiolokacijos pusei.
Įeinant į naujas semiolokacijos paskirtis reikia prisiminti, kad jose yra minties įkrovų indeksas, kurį galima tiesiogiai surišant su norimu rėžimu atkurti ar padaryti norima linkme. Tačiau žinomi rėžimai priklauso nuo "pamatytų" sąryšių ir galimybių. Tikslieji duomenys remiami pradinių rezultatų ir pasisekimų su keliomis semiolokacijomis ir reikšmėse randamų galimybių skirstymo technika. Atrodo, kad galima skirtumą atrasti ir susieti su aukštos technikos principais, kurių įkrovos yra iškeliamos kaip sudėtinės. Bet raiškiausias būdas gali būti vietos, kurioje semiolokacija yra susiejama. Sietys gali būti kelių atspindžių ir tikslų junginys. Junga sudaro pozicijos, kurios nulemia semiolokacinį pavertimą viena ir kita forma privedančia vienai bendrai išradimo technikai. Išradimas gali simbolizuoti tiksliųjų verčių, kurias įkrovos įgauna perėjusios vieną ar kitą pakopą ir tokiame lygmenyje adaptavimas.
Kiekviena pradžia semiolokacijose yra atrandama kaip paliktas rėžimo įkrovų dėmuo skirtas idėjų nustatymui. Tikrajį dėmenį nurodo atskiros įsijuntančios dalys, kuriomis reikia vadovautis arba atrasti mistifikuojamą detalių fiksavimą. Kaikuriuose dėmenyse yra pasiliekamų sujungimų ir tokie sujungimai paprastai atspindi pradžią arba grįšmą, kuriame sudėliotos simbolinės kelio atkeliamosios dalys. Adaptacija irgi yra viena iš kelių procesų į kuriuos yra įsijuntama ir pradedama skirti tempais, kurie nurodo grįštį ir detalių fiksavimo būdą, grandinės yra nepaprastos, bei jų būdas nėra vien principas pažinti iki atveriamų ir remiamų technikų visumos. Pirmoji semiolokacijos pusė gali atrasti skirstymo numatymo subtilumus, kurių pagrindiniai atsiremiantys su technikos galimybėmis. Tikrasis dėmuo yra nusakantis reikmes iki kurių galima sujungiamai judėti. Judėjimai gali būti vienakartiniai ir daugiakartiniai bei jų lygmenyje veikiantys įkrovų rėžimai yra adaptaciniai.
Skirtingų atradimų ir pradžių galima pagal idėjinį nešėją surasti, bet ištemptuose semiolokacijos klėčiuose kuriuose koncentruota įkrovų sudedamų dalių visumą. Ir pagal faktą, klėčiuose nėra pasidalinimo atskirose pusėse detalių, kuriomis būtų galima numatyti nepastebimus reiškinius. Dalinai galima atpažinti šias dalis pagal dalymečio formų susiejimą ar išskyrimą. Dalymetis tai rėžimas kuris juda nustatytomis grandyse esančiomis pakopomis ir jas perkelia į sukoncentruotą paruošimą skirtą adaptuoti šalia kitų reiškinių. Tie duomenys su ištempimais semiolokacijos klėčiuose yra nustatyti ir turi būti akivaizdždžiai atitikti. Atitikimas atrandamas einant nuo pirmos pakopos ir grandinių pagrindų. Kiek skirtumo atneša ir duoda sudėliojimas semiolokacinių įkrovų kaip ir idėjų. Susiejimas tai vienetinių ir daugiakartinių lygmenų kuriais buvo bandoma išreikšti visumos dėmenis ir išreikšti per technologijas.
Dėl skirtingų dalių yra bandoma atskirti pačias pirmosios pusės semiolokacijas, bei paruošti konkrečiam įkrovų parinkimo būdui. Pagrindiniai ir ištęsti pavidalai yra mistifikuojami ir netikslingi, bet jų pavertimą pritaikytomis formomis galima fiksuoti ir indentifikuoti kaip naują kurimosi pradžią su keliomis semiolokacijos taisyklėmis. Visų pirmosios dalies semiolokacijų pavidalas yra panašus, todėl esminis paruošimas yra vienetiniams įkrovų ir detalių atradimams, kurių pakopos yra kaip reiškinių su adaptacija vienetiniai įkrovų dėmenys. Pratęsimas pimosios semiolokacijos dalies yra tikslumo pasirinkime, kurį imliai galima modeliuoti ir keisti atitinkant pirmosios idėjos skirti semiolokacijas ir priskirti atitinkamas pakopas. Nuo bendrų pakopų galima rasti ir dėmenų kuriais įkrovos rodiklis atrodo atskiriantis nuo pradžios ir kitos pusės semiolokacijų. Raiškiai tai vaizduoja pakopų suderamumas, kuriai pakopai atitenka semiolokacijos aukštos ir žemos pakopos.
Paliktų ir norimų semiolokacijos įkrovų galima ieškoti žemose pakopuose ir semiolokacijos pavyzdžiuose. Bet reikšmingąją dalį nurodo paprastų mistifikuojamų dalių semiolokacijos. Su minties įkrova galima padaryti daug skirtingų grandžių įėjimų, kurie pirmosiose ir antrosiuose pusėse yra panašus dėmuo. Bet dėmeniuose nėra kūriančiosios ar įsijautimo galios, ją duoda tiek viena, tiek kita pusė kartu. Tikriausiai keičiamas pagrindas yra skirtingų semiolokacijų papildymas arba pratęsimas. Atskirtosios dalys yra pagrindas kaip veikia viena ir kita pusė, todėl reikšmės kurių nedaug galima sudaryti yra tas įkrovų indeksas su norima linkme. Paprastuose keliuose atrandama ir keičiamų minties įkrovų ir parinktų pagal paskirtį, bet jokio reiškinio su idėja jis neatspindi, tiesiog nurodo kaip gali kisti minties grandis susijusi su indeksuose fiksuojama pirmająja puse. Antroje pusėje suderamumai kinta kitokiomis grandimis ir kitokiomis pakopomis apie jas bus kalbama vėliau.
mcgyver rašė:Kada nors gausi nobelio premija.
Už ką ?
visiškai neįdomu kas čia kalbama. 🙁
cs rašė:@Linas Esu Kažkodėl čia visi atėję pamišta kalbėti pačiomis temos nuorodomis, kurios esminės. Atrodo, kad būtų
visiškai neįdomu kas čia kalbama. 🙁
Man pakanka ir trijų kalbų žodynų gyvenime. Mokintis ketvirtą, kad galėčiau tik su tavimi diskutuoti šioje temoje, neturiu tokio noro.
Man atrodo, kad pasidalinimas tokiomis idėjomis yra nepakankama priemonė pilnai pakliūti į "paskutinios kalbos" sudėtį. Tik patekusieji, kuriamuose kalbos pagrinduose yra nustatę, kad suvokimas yra nepaprastų idėjų pagrindu veikiantis kitos suvokimo rūšies atradimas ( kaip knygos autorius būtų neprisitaikęs savo idėjų ir menkai išmanantis ką bando pasakyti).
Tokiais patekusiais vaidinti nėra tik priemonė, bet suvokimas parenka kas tinka. Tenka pripažinti, kad neviską ir nevisais būdais galima pavadinti idėjomis, kaip paprastose kalbose.
Pilnai nagrinėti ką darau nėra man prisilyginamo metodo, bet ir aš nepirmasis autorius, kuris bando šią sistemą suprasti. Toliau negalima nuspėti, kiek ir kur galima pamatyti kas ta kalba naudojasi, bet vartotojai atitinka, ką ir nepasakysi, kad tai kalbinė priemonė.
Kam nereikia žinoti, nereikia ir čia pakliūti.
cs rašė:Tai suvokiama kaip nuorodą į "paskutiniąją kalbą", kurios fragmentus nėra galima numatyti paprastomis idėjomis.
Nemanau, kad tokiame lygyje turi būti siekiama paskutinioji kalba, nes tai dirbtinio apribojimo sukūrimas, už kurio dar galima eiti labai toli. Čia matyt turi galvoje tik mažąją kalbą, kuri yra mažojo žmogaus galvoje. Taip pat situacija "kalba pažįsta kalbą", vadinasi išeina iš savęs ir atsistoja į aukštesnį pažinimo tašką, neįmanoma be situacijos "sąmonė pažįsta sąmonę", kam taip pat reikia, kad ji išeitu iš savęs, į aukštesnį lygmenį. Šitaip išeidinėti iš savęs galima tol, kol pasiekiamas realybės pagrindas, su kuriuo turi sutapti arba net pralenkti. Tada tikrai atsirastų "paskutinioji kalba", kuri jau nebūtų kalba. Tačiau tam turi būti 100 proc. pažinta mūsų realybė.
Tai ką darai, greičiausiai yra tik pirmas kalbos išlipimas iš savęs, kuris pastato sąmonę ant aukštesnio laiptelio, tačiau tokių išlipimų yra begalybė, nes begalė yra galimų sąmonės formų, iki tokių, kurios gali kurti tikrovę, ne vien "mažąją kalbą".
Dalykai kuriuos paminėjau sujungus įprasmina minties panaudojimą. Vien kalbos atvėjų betkokiame lygyje galima pamatyti visokių, bet daugiau tokių, kurie užsibaigia. Mes galime ir nežinoti kada kalba įgauna ypatybe, kuri kalbą pastato ant ribos ar padaro užsibaigiančia. Tai yra mitas, bet konkrečiame lygyje idėjos yra netokios pat kaip ir paprastoje kalboje.
Pavyzdžiui kalbančiojo kalba yra paprasta. Mintis dėlioja su nuorodomis, mintys sieja dalykus ir bando suprojektuoti kaip tarp-mintine pasaulio išraiška. Tiesioginis kelias yra visų šių formų išgaudymas arba idėjos pasisavinimas. Taip galioja, kad tarp-mintinę pasaulio išraišką reikia nuolat gaudyti ir projektuoti. Nepildymas reiškia, kad viskas sustoja arba atsiremia į paskutinius kalbos fragmentus. Paskutinė kalba ir yra su nuorodomis, kurios leidžia funkcionuoti vienai iš kalbos formų.
Vienintelę kalbą galima įsidėmėti kaip išraišką ( arba tarp-galaktinę nuorodą), ir ji atsiras tarp-mintiniame pasaulyje. Mano nuorodos, tai yra viskas susiję su suvokimo panaudojimu įvairiems procesams (bet procesai šiuo metu yra tikslūs ir apibrėžti). Tai kaip subjektyvus suvokimo principas, kuriame naudojama daug nuorodų, kurios paaiškina tam tikrus dalykus.
cs rašė:@Linas Esu Kaikurios kalbos supratimas nėra prilyginamas tokiai kalbai. Tai suvokiama kaip nuorodą į "paskutiniąją kalbą", kurios fragmentus nėra galima numatyti paprastomis idėjomis.
Man atrodo, kad pasidalinimas tokiomis idėjomis yra nepakankama priemonė pilnai pakliūti į "paskutinios kalbos" sudėtį. Tik patekusieji, kuriamuose kalbos pagrinduose yra nustatę, kad suvokimas yra nepaprastų idėjų pagrindu veikiantis kitos suvokimo rūšies atradimas ( kaip knygos autorius būtų neprisitaikęs savo idėjų ir menkai išmanantis ką bando pasakyti).
Tokiais patekusiais vaidinti nėra tik priemonė, bet suvokimas parenka kas tinka. Tenka pripažinti, kad neviską ir nevisais būdais galima pavadinti idėjomis, kaip paprastose kalbose.
Pilnai nagrinėti ką darau nėra man prisilyginamo metodo, bet ir aš nepirmasis autorius, kuris bando šią sistemą suprasti. Toliau negalima nuspėti, kiek ir kur galima pamatyti kas ta kalba naudojasi, bet vartotojai atitinka, ką ir nepasakysi, kad tai kalbinė priemonė.
Kam nereikia žinoti, nereikia ir čia pakliūti.
Patikslinsiu. 99% procentai nesupranta apie ką tu čia rašai. Ypač sunku suprasti, kada nauduoji savo išgalvotą žodyną arba šokinėji nuo minties ant minties. Neįmanoma suprasti nei konteksto, nei pagrindinės minties.
Tikrai nesuprantu, kam tu apskritai čia prisiregistravai, jeigu vedi savo blog'ą.
Perskaitykite pirmą pranešimą.
