Realybės baimė

Tikras moteriškumas ir tikras vyriškumas kelia baimę…
Kiekvienai moteriai beprotiškai norisi, kad greta jos būtų stiprus ir pasitikintis savimi vyriškis. Kad spręstų visus klausimus, kad už jo – kaip už mūro sienos. Kad galima būtų atsipalaiduoti, niekur nebelėkti ir jausti, kad tavimi rūpinamasi. Tačiau kažkodėl, sutikus tokį vyrą, viduje užgimsta baimė.

 

Mano pažįstama dabar bendrauja su stipriu vyriškiu. Jis atsakingas, vyriškas. Priima sprendimus. Visiškai ją aprūpina. Iškart pasiūlė tekėti už jo, kad nereikėtų gyventi susimetus. Nori vaikų ir nuolat apie tai kalba.

 

Ji tokio vyro laukė labai ilgai. Svajojo. Bendravo su keliais vaikinais, kurie nenorėjo nieko – nei namų, nei šeimos. Ir štai pasirodė princas. O ji bijo.

 

Ko bijo? To, kad su juo visiškai nepavyks. Su juo gyvenant, reikia būti Moterimi. Tikra. Arba nebūti iš viso. Tokio vyro nepavyks auklėti, kontroliuoti, kankinti isterijomis be rimtos priežasties. Jis tau nepaklus. Jis pats priims sprendimus – ir tau su tuo teks susitaikyti. Tau reikės prie jo prisitaikyti. Mokytis būti švelnia ir mylinčia. Gimdyti vaikus, o ne komanduoti kariuomenės divizijoms ar bent jau kokiam nors kolektyvui. Keistis ir augti. Baisoka.

 

Kaip gi gyventi su tikru vyru?

 

Su tikru vyru tu atsiduri minų lauke. Kai nuklysti iš kelio – prarandi kontaktą su savimi. Tai darosi pavojinga, baisu. Su juo iš tiesų negalima bet kaip, aplinkui – minos. Galima tiktai pasikliauti, pasitikėti, patikėti juo ir žengti petys petin.

 

Su paprastais viskas aišku. Tu žinai, koks daugmaž scenarijus. Tuoktis nenori, kabina makaronus ant ausų. Reikalauja, kad tu eitum dirbti. Negali pakęsti tavo emocijų. Neturi atsakomybės jausmo. Tu žinai, ko galima iš jo laukti. Pasirengusi tam, ką gausi. Nors tuo pat metu gali turėti iliuzijų, kad viskas bus kitaip. Širdies gilumoje tu vis tiek žinai, kur link visa tai veda. Tačiau neprisipažįsti.

Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt

Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!

 

Ir su tokiu galima būti ne visai moterimi. Kažkur gali elgtis kaip moteris, kažkur – kaip vyras. Kaip patogiau. Nebūtina labai stipriai keistis, darbuotis su savo įpročiais – pasidaro lengviau. Tačiau su tokiais vyrais nesulauksi moteriškos laimės. Nors daugeliui pakanka ir komforto, jis labiau pageidaujamas ir naudingesnis. Laimė – tai visgi kažkas iš mitologijos. O čia – viskas suprantama.

Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis

 

O vyrai turi potencialą – vystytis viena ar kita linkme. Su skirtingomis moterimis jie sugeba elgtis skirtingai. Su kažkuria iškart pavirsta klusniais sūneliais, o su kai kuriomis staiga išdygsta sparnai ir jie tampa tikrais vyrais. Ir skirtumas tarp pirmos ir antros moters yra šis, kuri iš jų bijo gyventi greta tikro vyro, o kuri – ne.

 

Jeigu moteriai tikrasis vyriškumas, vyriška energija kelia baimę, ji pradeda stengtis vyrą pažaboti, padaryti jį sau patogiu. Tuo pat metu sužlugdant savo pačios svajonę apie tvirtą petį šalia. Nes tikras vyras priims tokius sprendimus, kurie moteriai iš pradžių nepatiks. Jūsų „ego“ maištaus, kai jis ims už jus spręsti, su kuo bendrauti, o su kuo – ne. Kai jis lauks iš jūsų paklusnumo, o ne protingų patarimų. Jis kai kuriais atvejais bus griežtas ir kietas, o kai kuriais – netgi truputėlį žiaurus.

 

Viena mano pažįstama jau seniai gyvena viena. Ir nenori nieko keisti. Visos jos kalbos apie tai, kad tikri vyrai neegzistuoja, sklandžiai perauga į griežtą poziciją, jog vienai gyventi patogiau. Nes jos gyvenime buvo vyras, pasirengęs paimti ją savo globon, tačiau tai turėjo savo kainą. Persikėlimas į kitą miestą. Reikėjo palikti darbovietę ir užsiimti su vaikais. Be to – dviem vaikais iš jos pirmos santuokos, o jis norėjo dar porelės savų. Jis neleido jai savęs kontroliuoti ir reguliuoti. Jis norėjo suteikti jai tokį gyvenimą, apie kokį ji svajojo, tačiau tai buvo pernelyg baisu. Ir tada ji nusprendė, kad geriau bus vienai. Pačiai viską spręsti ir savimi pasikliauti. Laimės čia ne per daugiausia, bet komfortiška ir patogu.

 

Vyras iš tiesų gali keistis. Kiekvieno iš jų viduje esama vyriško kodo, kurį moteris arba aktyvuoja, arba nuslopina. Viena ir ta pati moteris skirtingame amžiuje gali atlikti įvairias funkcijas vienam ir tam pačiam vyrui. Persitvarkyti sudėtinga, tačiau įmanoma.

 

Aš pamenu šitą baimę.

 

Kai mudu su būsimu vyru tik susipažinome, neretai susitikdavome valgykloje, pietų metu. Aš jau turėjau santykius – beprasmiškus ir be perspektyvos. Tačiau sklandžiau iliuzijose, kad iš jų būtinai kažkas išeis. Man norėjosi globos, apsaugos, tvirto peties. Tačiau nieko tokio nebuvo.

 

Tą dieną atėjau į valgyklą per patį įkarštį, visos vietos buvo užimtos, išskyrus vieną. Greta jo. Mes nelabai vienas kitą mėgome. Ir prisėdau aš ten ne itin noriai. Tačiau, kai tik patekau į jo lauką, mano protas kažkodėl iškart nusiramino. Mus skyrė keli centimetrai erdvės. Mes paprasčiausiai sėdėjome greta. O aš pajutau, kad šalia manęs – vyras. Ir per nugarą nuvilnijo šaltukas. Iš baimės. Nes bendrauti su tokiais vyrais nemokėjau.

 

Mano sutuoktinis buvo dar visai geltonsnapis – mėgo pasilinksminti, turėjo daug draugų, gerbėjų iš merginų tarpo. Į jį mažai kas žiūrėjo rimtai. Ir mūsų kolegos galvojo, kad nieko mums neišeis. Pasinaudos manimi ir pames. Tiesiog jie nežinojo, kad jo viduje esama vyriško kodo. Kurį tą dieną pajutau. Man nepavyko to kodo aktyvuoti iš karto ir kurį laiką gyvenau taip, kaip buvo patogiau – viską dariau pati, komandavau vyrui.

 

O kai tai netikėtai nutiko, aš vėl prisiminiau tą baimės pojūtį. Po vieno barnio vyras visur pakeitė slaptažodžius. Mes drauge dirbome, aš jam padėdavau (nors tiksliau reikėtų sakyti – kontroliuodavau). Ir staiga nebegaliu patekti nei į paštą, nei į elektroninę piniginę – niekur. Jis pakeitė visus slaptažodžius, atėmė iš manęs galimybę jį kontroliuoti ir diktuoti jam sąlygas. Pirmoji emocija – baimė. Vėliau – pyktis. Po to – nuoskauda. Vėliau – vėl baimė. Ir tik po dviejų savaičių man atlėgo.

 

Prireikė dviejų savaičių, kad suprasčiau, jog mano gyvenimas nebebus toks, kaip anksčiau. Mūsų namuose atsirado Vyras.

 

Buvo baisu. Baisu likti vienai. Likti be nieko. Likti apgautai. Patikėti ir nusivilti. Nustoti būti reikalingai. Prarasti reikšmę. Reikėjo keistis – ieškoti savęs, atsiskleisti naujaip, kažkuo užpildyti atsiradusią tuštumą. Sudėtinga buvo neužsidaryti savyje, nepasiduoti pykčiui, neišeiti. Tačiau man pavyko. Tegu ir su didelėmis pastangomis.

 

Drauge su tokiais rimtais apribojimais, atsirado visiškai nauji laisvės lygmenys. Atsirado daug laiko pabūti su vaikais. Galimybė nepergyventi, kaip užmokėti už butą. Aš paprasčiausiai nebemačiau, kiek šiuo momentu turime pinigų. Visiškai. Kai man kažko prireikdavo, aš paprašydavau. Ir dažniausiai – gaudavau. O problemas sprendė vyras.

 

Tai išlaisvino tiek jėgų, tiek laiko ir galimybių, kad atsirado mano tinklapis. Aš pradėjau rašyti. Seniai apie tai svajojau, o dabar pagaliau atsirado resursų. Mano vyro vyriškumas suteikė man galimybę susikoncentruoti ties savo moteriškumu. Taip mes ir augame toliau – drauge, sinchroniškai. O juk galėjau išsigąsti. Ir pabėgti. Pačioje pradžioje, kai tik pajutau grėsmę. Arba tą dieną, kai jis pademonstravo savo vyrišką prigimtį. Galėjau pasirinkti patogumus ir likti be nieko…

 

O kaipgi tikros moterys?

 

Daugelis vyrų lygiai taip pat vengia moteriškų moterų. Kai jų viduje nesubrendo vidinis vyras, kuriam reikia su jomis būti. Su ja juk irgi nepavyks „bet kaip“. Jeigu ji moteris, tai nesikamuos trijose darbovietėse. Ji užsiims mezgimu, keps pyragus ir nusimins, kad nėra pinigų. Ir su ja baisu. Reikia būti atsakingu, reikia būti vyru.

 

Ir mergaitės skundžiasi, kad nėra tų, kurie pasiryžę tuoktis, o ne gyventi susimetus. Kad nėra tų, kurie prisiims atsakomybę. Tačiau tai netiesa, tokių vyrų esama. Tiesiog jų mažai. Ir kai tampate moterimi pilna šio žodžio prasme, berniukai nustoja su jumis bendrauti. Jie pradeda jūsų baimintis. Ir atrodo, kad dabar jūs niekam daugiau nepatinkate. Tačiau tai netiesa. Tiesiog jūsų princas dar nepasiekė jūsų karalystės, jis dar keliauja. O kitų princų tame pačiame kvadratiniame kilometre yra labai nedaug.

 

Taip įdomiai viskas ir vyksta – tikros moterys turi nedaug gerbėjų. Tačiau tie, kurie jais tampa – rimti. Tikri vyrai nesusigundo neaišku kuo. Jie ieško tos, kuri galės tapti jo žmona ir mūza. Ir ieško ne naktiniuose klubuose, ne gatvėse, o ten, kur galima surasti normalių merginų. Jų nedomina trumpi sijonėliai, gilios iškirptės ir ryškus makiažas. Jie ieško tyros sielos ir gilaus žvilgsnio.

 

Viena mano draugė labai ilgai ugdė savyje moteriškumą. Santykių nebuvo, gerbėjų – irgi. Jie tarsi kažkur prasmego nuo to laiko, kai pradėjo keistis. Anksčiau jų buvo gausybė, o dabar staiga kažkur pradingo. Ji pergyveno – ar teisinga linkme eina, ar teisingai viską daro? Tačiau būti moteriška jai jau pradėjo patikti. Ir ji žengė toliau.

 

Netikėtai jos gyvenime atsirado vaikinas. Ne berniukas, bet ir ne vyras. Pakankamai rimtas, tačiau nepakankamai subrendęs. Su gera perspektyva tapti tikru vyru, tačiau be pamatų vystytis ta linkme. Ankstesniuose santykiuose jis buvo berniukas, kuris paklusniai darė viską, ko iš jo reikalavo ir buvo užgniaužtas. Jis ėmė jai asistuoti, o ji leido sau tai, ko anksčiau neleisdavo – turėti gerbėją.

 

Maždaug metus jis buvo tiesiog gerbėjas. Matyt, vyriškas pradas paėmė viršų, ir jis sugebėjo tęsti santykius, kai kiti būtų jau seniai nusivylę. Per tuos metus jis pasikeitė. Damos širdies siekimas leido jam sustiprėti, pasijausti labiau pasitikinčiu. Bendravimas su ja daug išmokė, ir po metų jis buvo jau visiškai kitas žmogus.

 

Tai buvo vyras. Tikras vyras. Kuris duoda žodį ir jo laikosi. Kuris imasi spręsti visus klausimus. Kuris pakenčia moters emocijas. Tokiu jis tapo, būdamas greta jos. Nes ji – Moteris. Ji žino savo kainą, ji vystosi tinkama linkme. Ir būnant greta jos, neįmanoma būti kitokiu.

 

Dabar jie jau keli metai kaip susituokę. Laukia šeimos pagausėjimo. Ir sulig kiekvienais metais ji darosi vis labiau moteriška, o jis – vis labiau vyriškas.

 

O juk galima išsigąsti – kur dingo vyrai? Niekas nenori susipažinti! Tai juk dėl to ir nenori susipažinti, kad nieko tokiai moteriai neturi pasiūlyti. Nes ši moteris skirta ne vienai nakčiai. Nes viduje jau užgimsta pagarba. Kaip motinai ar seseriai, kuriomis negalima pasinaudoti ir numesti likimo valiai.

 

Intymus vyriškumas ir moteriškumas – tai briliantas, ne kiekvienas sugeba suvokti jo vertę. Ne kiekvienas sugebės tapti tokios brangenybės „pirkėju“. Daugeliui žmonių pernelyg baisu nešioti tokį papuošalą, geriau pasitenkinti pigia bižuterija. Susirasti vyrą-skudurą, kuriam galima komanduoti. Arba susirasti žmoną, kuriai galima atsisėsti ant sprando. Nes taip patogiau, įprasčiau ir visiškai nebaisu.

 

Tačiau laimė – ji visada yra anapus komforto ribos. Ji slypi ten, kur baisoka ir neįprasta. Ten, kur augama, vystomasi ir tobulėjama, kur žmonės tampa tokiais, kokiais juos ir sukūrė Dievas. Kur vyras – tai medžiotojais, o moteris saugo namų židinį. Ten, kur vyras yra pavojingas, o moteris – išmintinga. Kur jis dėl savo moters atlieka žygdarbius, o moteris sugeba oriai priimti tokią meilę.

 

Nebijokite eiti ten, kur baisu. Bijoti reikia gyvenant nuosavo komforto narve. Bijokite savo jaukios pelkės, kurioje mirkti tegu ir šilta, tačiau nėra nei laimės, nei meilės.

 

Mylėkite vienas kitą, mokykitės aktyvuoti vyriškumo kodą savo partneryje ir moteriškumo kodą savyje. Mokykite to savo vaikus. Ir pasaulis neišvengiamai pasikeis.

 

Olga Valiajeva

 

Šaltinis seimairnamai.eu

Rekomenduojami video:


2500
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Naujausius Seniausius Geriausius
Avalon

Visi vyrai tikri tik skyriasi jų pasaulėžiūra. Jei mano, kad ambalų gyventi geriau labai klystą. Taip naivios moterys pakliūna pas smaurtautojus ir buvusius kalinius.

Kvailys

>> moteriai beprotiškai norisi, kad greta jos būtų stiprus ir pasitikintis savimi vyriškis.

– tai čia treniruotas kvailys, girtuoklis? nes sveikas ir protingas nepasitiki.

Taip pat skaitykite