Prieš 30 tūkstančių metų Žemėje vykusi branduolinė katastrofa – ne hipotezė

Žemėje vykusi branduolinė katastrofa – ne hipotezė, ne fantastinis išsigalvojimas, o reali tragedija, vykusi prieš 25-30 tūkstančius metų, po kurios planetoje stojo branduolinė žiema, žinoma kaip ledynmetis, ecology.md tinklapio autoriaus žodžius cituoja infa.lt.

Reiškinys, kurio niekas negalėjo paaiškinti. Vandenyne anglies dvideginio dujų randasi 60 kartų daugiau, nei atmosferoje. Atrodytų, jog čia nieko ypatingo nėra, tačiau reikalas tame, jog upės vandenyje jų yra tiek pat, kiek ir atmosferoje.

Jeigu paskaičiuotume visą anglies dvideginio kiekį, kurį išmetė ugnikalniai per pastaruosius 25.000 metų, tai jo kiekis vandenyne būtų padidėjęs ne daugiau, nei 15% (0,15 karto), bet niekaip ne 60 (t. y., 6.000%).

Teliko padaryti tik vieną prielaidą: Žemėje buvo milžiniškas gaisras ir išsiskyrusios anglies dvideginio dujos buvo „išplautos“ į Pasaulio vandenynus. Apskaičiavimai rodo: tam, kad galima būtų išgauti tokį kiekį CO2, reikia sudeginti 20.000 kartų daugiau anglies, nei šiandien yra mūsų biosferoje, rašo autorius.

„Žinoma, aš negalėjau patikėti tokiu fantastiniu rezultatu, kadangi, jei iš tokios milžiniškos biosferos išsiskirtų visas vanduo, tai Pasaulio vandenynų lygmuo pakiltų 70 metrų. Reikėjo ieškoti kito paaiškinimo. Ir staiga buvo aptikta, jog būtent toks vandens kiekis randasi Žemės polių poliarinėse kepurėse. Toks stulbinantis sutapimas nepaliko jokių abejonių, jog visas šis vanduo anksčiau tekėjo žuvusios biosferos gyvūnų ir augalų organizmuose. Gaunasi, kad senovės biosfera pagal savo masę buvo iš tiesų didesnė už mūsiškę 20.000 kartų.

Būtent todėl Žemėje išliko tokios didžiulės senovės upių vagos, kurios dešimtis ir net šimtus kartų didesnės už šiuolaikines. O Gobio dykumoje išliko grandiozinės išdžiūvusios vandens sistemos. Mūsų laikais tokio dydžio upių jau nebėra.

Palei vandeningų senovės upių krantus augo daugelio lygių miškai, kuriuose gyveno mastodontai, gliptodontai, kardadančiai tigrai, milžiniški urviniai lokiai ir kiti gigantai. Net visiems žinoma to periodo kiaulė (šernas), buvo šiuolaikinio raganosio dydžio, primena autorius.

Nesudėtingi apskaičiavimai rodo, jog esant tokiems biosferos dydžiams, atmosferos slėgis turi sudaryti 8-9 atmosferas. Ir čia aptiktas dar vienas sutapimas. Tyrėjai nutarė išmatuoti oro burbulių, aptiktų gintare – suakmenėjusioje medžio spygliuočių smaloje, slėgį. Ir jis pasirodė lygus 8 atmosferoms, o deguonies kiekis ore 28%.

Buvusios „prabangos“ nuo žuvusios biosferos likučiai – tai milžiniškos sekvojos, pasiekiančios 70 m aukštį, 150 metrų aukštį pasiekiantys eukaliptai, kurie dar visai neseniai buvo plačiai paplitę po visą planetą (šiuolaikinis miškas siekia ne daugiau 15-20 m aukščio), primena autorius.

Šiandien 70% Žemės teritorijos sudaro dykumos, pusdykumės ir menkai apgyvendintos erdvės. Gaunasi, jog 20.000 kartų didesnė biosfera galėjo būti mūsų planetoje (nors Žemė gali sutalpinti ir kur kas didesnę masę).

16 a. Antarktidos žemėlapis | ancientdestructions.com

Didelio tankio oras labiau laidus šilumai, todėl subtropinis klimatas siekė nuo ekvatoriaus iki Šiaurės ir Pietų ašigalių, kur nebuvo ledo šarvo ir buvo šilta. Tikrumą to, jog Antarktida buvo be ledų patvirtino amerikiečių admirolo Richard E. Byrd ekspedicija 1946-1947 metais aptikusi vandenyno dugne šalia Antarktidos dumblių nuosėdų pavyzdžius.

Tokios nuosėdos – liudija tai, jog 10-12 tūkstančių metų prieš mūsų erą (toks šių nuosėdų amžius) Antarktidoje tekėjo upės. Į tai nurodo ir aptikti šiame žemyne užšalę medžiai.

Piri Reiso ir Oronteus Finaeus žemėlapiuose, datuojamuose XVI amžiumi pažymėta Antarktida, oficialiai atrasta tik XVIII amžiuje, be to ji pažymėta neapledėjusi. Kaip rašo dauguma tyrėjų, šie žemėlapiai perpiešti nuo senovės šaltinių, buvusių Aleksandrijos bibliotekoje (galutinai sudegintoje mūsų eros VII amžiuje), ir juose pavaizduotas paviršius tokios Žemės, kokia ji buvo prieš 12.000 metų, reziumuoja autorius.

Inf. šaltinis: infa.lt