Trigubas „ateivių megastruktūros“ žvaigždės signalas glumina astronomus

Vadinamosios „ateivių megastruktūros“ žvaigždės paslaptis dar pagilėjo, rašo technologijos.lt.

KIC 8462852, kaip ji vadinama oficialioje aplinkoje, blyksi taip netaisyklingai, kad vienas astronomas leido sau spekuliuoti, kad niekas kita negali paaiškinti tokio neįprasto elgesio, kaip tik didžiulė ateivių konstrukcija. Atidesnis tyrimas parodė, kad šviesulys blanko jau šimtmetį. O nauja analizė rodo, kad žvaigždė pastaruosius ketverius metus temo sparčiau – kaip ir paslaptis.

„Atrodo, kaskart kam nors pažvelgus į šią žvaigždę, ji darosi vis paslaptingesnė,” sako tyrimui vadovavęs Benjamin Montet iš Kalifornijos technologijų universiteto (CIT) California Institute of Technology.

Ši kosmoso keistenybė pirmą kartą pastebėta, kai priešais ją praslinko egzoplaneta. Tokie reguliariai pasikartojantys pritemimai blokuoja daugių daugiausiai 1 procentą žvaigždės šviesos ir padėjo aptikti tūkstančius egzoplanetų.

Bet KIC 8462852, pagal jos atradėjos Tabetha Boyajian iš Jeilio universiteto vardą dar žinoma kaip Tabby žvaigždė, buvo kitokia. Jos šviesa pritemo ~20 procentų ir nesikartojo reguliariais intervalais – taigi, tai negalėjo būti planetos pėdsakas.

Astronomai teikia kuo įvairiausius potencialius paaiškinimus, nuo kasdienių iki labai neįprastų. Garsas apie šią astronominę įdomybę pasirodė žiniasklaidos antraštėse, kai Jasonas Wrightas, astronomas iš Pennsylvania’os valstijos universiteto, paskelbė, kad tokį signalą galėtų kurti pažangi ateivių civilizacija.

Kai Bradley Schaefer iš Louisiana’os valstijos universiteto Baton Rouge, patikrino žvaigždės elgesį per šimtmetį senose fotografinėse plokštelėse nuo 1890 metų iki 1989-ųjų, reikalai pasidarė dar įdomesni. Daugiau nei 1200 atvaizdų parodė, kad Tabby žvaigždė per šimtmetį pritemo 15 procentų.

Schaeferio darbas iš karto buvo kvestionuotas. Tačiau dabar su tokiomis plokštelėmis moka dirbti tiek mažai astronomų, kad, atrodė, niekas negali išspręsti šių debatų. Tai yra, kol Montet ir jo patarėjas Josh Simon susizgribo, kad atsakymas gali slypėti Keplerio duomenyse.

Jie išsiaiškino, kad pirmąjį 1000 Keplerio misijos dienų Tabby žvaigždės šviesis mažėjo ~0,34 procento per metus – dvigubai greičiau, nei išmatavo Schaeferis. Negana to, per kitas 200 dienų, prieš apsistodamas, žvaigždės šviesis sumenko dar 2,5%. Tai daug spartesnė kaita, nei pirmiau.

Tai reiškia, kad žvaigždėje vyksta trijų tipų pritemimai: stiprus, kaip tas, kuris išgarsino žvaigždę, santykinai lėtas, kaip stebėtasis Schaeferio ir patvirtintas Montet ir Simono, bei vidutiniškai spartus pritemimas, įvykęs per kelis šimtus dienų.

„Galime sugalvoti scenarijus, paaiškinančius vieną, ar gal du pritemimų tipus, bet niekas gražiai nepaaiškina visų trijų,” sako Montet.

Paaiškinti bandoma įvairiai, nuo aplink žvaigždę skriejančių kometų guotų iki vaizdą užstojančio debesies tarpžvaigždinėje erdvėje – bet nė vienas neatitiko visų duomenų.

O kaip pažangiųjų ateivių megastruktūra? „Kai pasitelkiami pažangūs ateiviai, kažką veikiantys su technologijomis, nepalyginamai pranokstančiomis mūsiškes, nelabai ir lieka nepaaiškinamų dalykų,” sako Simonas. „Bet iš tiesų nenorime to imtis, kol neišnaudosime visų galimų natūralių paaiškinimų.”
Netgi Wrightas, astronomas, pirmasis ir postulavęs ateivių megastruktūros galimybę, pripažįsta, kad tai paskutinysis galimas pasirinkimas pasirinkimas.

Tikimasi, kad Tabby žvaigždė greitai drastiškai pritems ir jie galės pasukti skirtingus antžeminius ir kosminius teleskopus jos link. Tranzito užfiksavimas kuo daugiau bangų ilgių turėtų padėti išsiaiškinti, kas užstoja žvaigždę – ar kometų spiečius, ateivių megastruktūra, ar dar kas nors iš kitos operos.