Sniego žmogaus pėdomis

Ko gero nerasime žmogaus besidominčio paranormaliuoju pasauliu, kuris nebūtų girdėjęs apie vadinamąjį sniego žmogų, gal kiek mažiau yra žmonių girdėjusių kitus jo pavadinimus, kaip kad jetis ar almasty, kuriuos aptarsime vėliau.

Nors mokslininkai labai abejoja šio kriptido egzistavimu, o ir dalis kriptozoologų jiems pritaria, tačiau yra nemažai tyrėjų kurie ne tik tiki, bet ir ieško sniego žmogaus buvimo įrodymų. Čia keliamos įvairios teorijos, pradedant populiariausia, kad tai yra iki mūsų dienų užsilikęs reliktinis hominidas iki vadinamosios M teorijos, kuri teigia, jog jetis yra ateivis iš kitos dimensijos.

Manoma, jog susitikimų su sniego žmogumi būta ir gilioje senovėje. Štai Kazachstane buvo rasti, 6 – 7 tūkst. metų senumo piešiniai olose, kuriuose kai kas įžvelgia mūsų aptariamo kriptido bruožus. Taip pat teigiama, jog susitikimai ir liudijimai apie sniego žmogų yra aprašyti Herodoto, Plinijaus, Plutarcho, o taip pat Karlo Linėjaus (kurio gyvūnų klasifikacija mes šiuo metu naudojamės) bei žinomo gamtos tyrėjo Nikolajaus Prževalskio veikaluose.

Žinoma kol kas dar niekam nepavyko pateikti neginčijamų įrodymų, jog sniego žmogus iš tiesų egzistuoja. Visi įrodymai kurie pateikiami paprastai būna arba klastotė arba veiklos liekanos kurios priklauso jau žinomiems gyvūnams. Tiesos dėlei reikia pripažinti, kad yra ir tokių radinių kurių negalime priskirti jokiam žinomam gyvūnui, bet čia vėlgi kyla klausimas ar tie radiniai iš tiesų priklauso sniego žmogui?

Taip pat reikia pastebėti, jog yra rimtų mokslininkų kurie neabejoja sniego žmogaus egzistavimu, čia galima paminėti antropologijos profesorių, mokslinės monografijos „Klausimas apie reliktinių hominidų egzistavimą” autorių B. F. Poršnevą, ir Smitstono instituto anatomą ir antropologą Džoną Neipirą, kuris yra knygos „Bigfutas: jetis ir saskuačis mituose bei realiame gyvenime” autorius. Yra ir daug kitų rimtų mokslininkų kuriems rūpi sniego žmogaus klausimas.

Esminis klausimas yra tas, kad visiškai neaišku iš kur galėjo rastis šis reliktinis hominidas ir galų gale kas jis iš tiesų yra. Vieni mano kad tai gali būti iki mūsų dienų išlikęs australopitekas arba neandartalietis, kiti laiko tiesiog mokslo dar neatrastu gyvūnu neturinčiu nieko bendra su žmogumi, dar treti mano jog tai gali būti ateivis iš kitos dimensijos, šie teoriją turėtų patvirtinti liudijimai apie tai, kaip jetis akimirksniu geba persikelti iš vienos vietos į kitą, taip pat kai kurių autorių manymu, šią teoriją patvirtina ir tai, jog nėra randama jokių sniego žmogaus veiklos produktų: išmatų, lavonų ir panašiai.

Taip pat egzistuoja teorija, jog šis hominidas vystėsi paraleliai su Homo sapiens, tačiau jo evoliucija pasuko visiškai kita linkme. Taip pat manoma, jog vystantis šiam hominidui, jo evoliucija pasuko kiek kita linkme, tad jis vietoj technologijų išvystė ekstrasensorinius sugebėjimus. Šiuos sugebėjimus turėtų patvirtinti liudijimai kuriuose minima, jog sniego žmogus sutiktus žmones tarsi užhipnotizavo. Kaip yra iš tiesų, niekas konkrečiai pasakyti negali, nors pačių įvairiausių teorijų egzistuoja labai daug.

Sniego žmogaus vardai

Sniego žmogaus vardas žinomas net ir tiems kas niekada specialiai nesidomėjo kriptozoologija. Tad kartu trumpai apžvelkime kitus šio kriptido vardus naudojamus kriptozoologinėje literatūroje bei kitų šalių kalbose. Mitai apie panašius į šį reliktinį hominidą padarus sklando po visą pasaulį ir žinomi nuo senų senovės.

Šiai sričiai kartais, kaip mitologijoje egzistuojanti atmaina priskiriami ir tokie padarai kaip antikiniam pasauliui žinomi satyrai arba Ramajanoje minimi rakšasai. Visi šie padarai laikomi sniego žmogaus atmainomis išsaugotais įvairių šalių mitologijoje.

Šis reliktinis hominidas turi daug pavadinimų priklausomai nuo regiono, kuriame jis kaip manoma buvo pastebėtas. Ko gero pats žymiausias pavadinimas yra angliškasis bigfoot (kai kuriuose regionuose – skunk ape, grassman, fouke monster). Kitas nemažiau žymus, dažniausiai naudojamas buvusios Tarybų sąjungos teritorijoje yra jetis, kyla iš vienos šerpų genties žodžių je ir te, kas lietuviškai reikštų siaubingas žmogus. Jis taip paprastai yra vadinamas ir Tibete, Nepale ir Butane.

Tibete jis taip pat kartais vadinamas miche, migoi arba dzuteh, o Nepale jį kartais vadina bun manchi. Kai kuriuose Rusijos regionuose galima aptikti pavadinimą šišiga, o Ukrainoje čiugaisteriu. Kazanės totoriai jis vadinamas šurale, o vietiniai baškirai jarymtyk. Azerbaidžaniečiai dažnai sniego žmogų vadina gulei-bani. Kazachstane sniego žmogų vadina kiik-adam arba alabasty.

Jakutai vadina čiučiuna. Mongolai – almas, o kinai – ežen arba maožen. Senovės persai jį vadino div arba daeva, taip pat jį vadina dabartiniai iraniečiai ir tadžikai. Sibiro totoriai vadina picen, Abchazijoje – abnauaju. Kanadoje – sasquach arba nuk luk. Sumatroje – sedapa. Afrikos tautose yra labai daug pavadinimų, štai keli iš jų: agogve, kakundakari, kilomba. Amazonės regione žinomas mapinguari vardu, Australijoje kaip jovi, o Indonezijoje – orangpendek. Filipiniečiai žino padarą amomongo, o indai – mande barung. Malaizijoje jis vadinamas orang mavas. Škotai žino panašų padarą kurį vadina fear liath.

Taigi, šie vardai padės jums nepasiklysti kriptidų pasaulyje ieškant informacijos apie sniego žmogaus fenomeną. Žinoma, didelė dalis šių būtybių yra mitologinės būtybės, kurios tyrėjų buvo priskirtos sniego žmogaus fenomenui. Kurio iš šių būtybių iš tikro gali būti sniego žmogaus atitikmuo, jei žinoma jis iš tiesų egzistuoja, yra kitas klausimas, nes kartais atrodo, kad tereikia bent menkiausio panašumo į plaukuotą žmogų ir kai kurie tyrėjai šią mitologinę būtybe be vargo priskiria reliktiniam hominidui.

Pirmasis europietis išvydęs sniego žmogų

Nors apie sniego žmones, Himalajų regione pasakojama nuo seno, o vietiniai šerpai mini dažnai jį sutinkantys iš tiesų nėra žinoma ar ji egzistuoja realiai. Nepaisant to pasakojimai apie šį kriptidą jau seniai išėjo iš vietinių gyventojų šerpų mitologijos ribų ir tai vienas tai kitas alpinistas prasitaria regėjęs šį kriptidą.

Nors dabar daug kas pasakoja regėjęs sniego žmogų, tačiau pirmasis europiečio susitikimas su juo datuojamas 1925 metais. Teigiama, kad alpinistui Tambociui, kopiant į Cemo perėją (Himalajai), jetį jam parodė vietiniai vedliai šerpai. Būtybė buvo pastebėta už 200 – 300 metrų, o akinanti saulė neleido jos tinkamai įžiūrėti, tačiau alpinistas pasakojo, jog tai netrukdė įžiūrėti to, kad būtybė priminė žmogų, kuri laikas nuo laiko sustodavo ir, greičiausiai ieškodama augalų bei šaknų (veikiausiai rodadendrų), pakapstydavo kažką žemėje.

Netrukus būtybė dingo krūmuose. Alpinistas Tambocis pasakojo, jog vėliau toje vietoje jis aptiko panašius į žmogaus pėdsakus.

Toks buvo pirmojo europiečio mačiusio sniego žmogų liudijimas, na, o vėliau jis vis dažniau pradėtas pastebėti ne tik Himalajų regione, bet ir kitose pasaulio šalyse. Liudijimai vis nesiliauja plaukę, tad belieka viltis, kad ateityje mokslininkams ir tyrėjams pavyks nustatyti, kas yra ši būtybė ir ar ji yra reali.

Straipsnio autorius: Gabrielius E. Klimenka (Kviečiame aplankyti asmeninį G. E. Klimenkos blogą: Paranormaleco.blogspot.com)

Gabrieliaus E. Klimenkos knygą apie paranormalius reiškinius galite įsigyti čia.

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.