Skip to main content

Krakenas egzistuoja: milžiniškasis kalmaras iš legendų į ekraną

Įsivaizduokite XVIII a. Norvegijos pakrantę. Žvejai grįžta į krantą išbalę ir pasakoja, kad jūra po jų valtimis staiga tapo sekli, tarsi iš gelmių būtų iškilusi sala. Vos spėję nusiirti, jie išvydo, kaip iš vandens kyla blizgančios, gyvatiškai besiraitančios rankos, storos kaip laivo stiebai. Taip gimė krakeno legenda – pabaisos, kuri, kaip tikėta, gali į dugną nusitempti visą laivą. Šimtmečius mokslininkai ją laikė jūreivių prasimanymu. Tačiau 2004 m. rudenį Japonijos tyrėjų kamera beveik kilometro gylyje užfiksavo tai, ko iki tol nebuvo matęs nė vienas žmogus: gyvą milžiniškąjį kalmarą.

Iš kur atplaukė krakenas

Skandinavų jūreiviai apie milžiniškas jūrų būtybes kalbėjo jau viduramžiais, tačiau garsiausią aprašymą XVIII a. viduryje paliko Bergeno vyskupas Erikas Pontopidanas (Erik Pontoppidan) savo veikale apie Norvegijos gamtą. Jis rašė apie krakeną – padarą, kurio nugara iš tolo atrodo kaip salų virtinė, o iškilusios „rankos“ primena laivų stiebus. Sakyta, kad nirdamas jis sukelia tokį sūkurį, jog į gelmę įtraukia net laivus.

Pasakojimai keliavo iš uosto į uostą ir su kiekvienu perpasakojimu augo. Krakenas tapo jūreivių baimių simboliu, o XIX a. jį išgarsino literatūra: garsiajame Žiulio Verno (Jules Verne) romane apie kapitoną Nemą milžiniškas kalmaras puola povandeninį laivą „Nautilus“. Daugiau pasakojimų apie paslaptingus padarus rasite rubrikoje Būtybės.

Kai legenda išplaukė į krantą

Mokslas krakeną „sugavo“ ne atviroje jūroje, o paplūdimiuose. XIX a. Šiaurės Atlanto pakrantėse ir Niufaundlende vis dažniau buvo randama bangų išmestų milžiniškų kalmarų kūnų. 1857 m. danų zoologas Japetas Stenstrupas (Japetus Steenstrup) aprašė juos kaip atskirą gentį ir pavadino Architeuthis. Nuo tada legendinis krakenas turėjo ir mokslinį vardą.

Viena įspūdingiausių istorijų nutiko 1861 m. Prancūzų karo laivo „Alecton“ įgula prie Kanarų salų pastebėjo paviršiuje plūduriuojantį milžinišką kalmarą. Jūreiviai bandė jį sugauti – šaudė, smeigė harpūnus, mėtė virvės kilpą. Pasakojama, kad kova truko kelias valandas, tačiau kalmaro kūnas neišlaikė ir plyšo, o į denį pavyko užtempti tik jo galinę dalį. Šis epizodas tapo vienu pirmųjų patikimesnių susidūrimų su gyvu milžinu liudijimų.

Ką žinome apie tikrąjį milžiną

Kašalotas grumiasi su milžiniškuoju kalmaru tamsiose vandenyno gelmėse
  • Didžiausi milžiniškieji kalmarai, skaičiuojant su ilgaisiais medžiokliniais čiuptuvais, gali siekti apie 12–13 m ilgio; patelės paprastai didesnės už patinus.
  • Jų akys – vienos didžiausių gyvūnų pasaulyje, apie lėkštės dydžio. Jos padeda pagauti menkiausią šviesos blyksnį visiškoje tamsoje.
  • Jie gyvena keleto šimtų metrų ir didesniame gylyje, kur beveik nepatenka saulės šviesa.
  • Didžiausias jų priešas – kašalotas. Ant šių banginių odos randama apvalių randų nuo kalmarų siurbtukų, o jų skrandžiuose – kalmarų snapų.

Būtent kašalotų ir kalmarų dvikovos, ko gero, ir įkvėpė dalį jūreivių pasakojimų. Banginio ir pabaisos grumtynės paviršiuje iš tolo galėjo atrodyti kaip tikra pasaulio pabaiga.

2004 m.: pirmosios nuotraukos iš gelmių

Gyvas milžiniškasis kalmaras gelmėse priplaukia prie masalo ir automatinės kameros

Ilgai milžiniškąjį kalmarą buvo galima pamatyti tik negyvą. Japonų zoologas Cunemis Kubodera (Tsunemi Kubodera) iš Tokijo nacionalinio gamtos ir mokslo muziejaus ir banginių stebėtojas Kiočis Moris (Kyoichi Mori) nusprendė ieškoti jo ten, kur maitinasi kašalotai, – prie Ogasavaros salų, toli į pietus nuo Tokijo. Jie nuleisdavo į gelmę automatinę kamerą su masalu ir kantriai laukdavo.

2004 m. rugsėjo 30 d. kantrybė atsipirko. Maždaug 900 m gylyje prie masalo priplaukė milžiniškasis kalmaras ir užkibo. Kamera kelias valandas fotografavo, kaip jis grumiasi bandydamas išsilaisvinti. Galiausiai gyvūnas ištrūko, palikęs apie 5,5 m ilgio čiuptuvo dalį. DNR tyrimas patvirtino – tai Architeuthis. 2005 m. tyrėjai paskelbė straipsnį moksliniame žurnale „Proceedings of the Royal Society B“, o pasaulio laikraščiai pagaliau galėjo rašyti: krakenas egzistuoja.

Nuotraukos atskleidė ir tai, ko nesitikėta: kalmaras pasirodė esąs ne lėtas, srovės nešiojamas padaras, o aktyvus ir stiprus plėšrūnas.

2012 m.: pirmasis vaizdo įrašas natūralioje aplinkoje

Nuotraukos – dar ne filmas. 2012 m. vasarą Kubodera kartu su amerikiečių jūrų biologe Idita Vider (Edith Widder) ir Naujosios Zelandijos tyrėju Stivu O’Šėjumi (Steve O’Shea) dalyvavo ekspedicijoje prie tų pačių Ogasavaros salų. Nusileidę į gelmę povandeniniu aparatu, jie pirmą kartą nufilmavo milžiniškąjį kalmarą jo natūralioje aplinkoje. Gyvūną padėjo prisivilioti šviečiantis masalas, imituojantis medūzos švytėjimą. Filmuota medžiaga pasaulį pasiekė 2013 m. pradžioje ir tapo tikra sensacija.

2019 m. panašiu būdu milžiniškąjį kalmarą pavyko nufilmuoti ir Meksikos įlankoje. Vadinasi, šie gyvūnai paplitę kur kas plačiau, nei manyta.

Ką žinome ir kas lieka paslaptimi

Skeptikai primena: tikrasis milžiniškasis kalmaras nėra laivus skandinanti pabaisa. Jis nepuola žmonių ir į paviršių greičiausiai iškyla tik sirgdamas ar mirdamas. Legendose jo dydis išaugo kelis kartus, o jūreivių akyse dažnai susiliedavo banginiai, plūduriuojantys rąstai, jūržolių sangrūdos ir paprasčiausia baimė. Vis dėlto daug kas iki šiol neaišku: kiek jie gyvena, kaip dauginasi, kiek jų yra vandenynuose ir kokio dydžio gali užaugti patys didžiausi. Romantikai mėgsta priminti, kad vandenyno gelmės ištirtos menkiau nei kai kurie kosmoso kampeliai, tad tamsoje gali slėptis dar ne viena staigmena.

Krakeno istorija – retas atvejis, kai legenda pasirodė turinti tikrą branduolį. Jūreiviai perdėjo, bet ne viską prasimanė: gelmėse iš tiesų gyvena milžinas lėkštės dydžio akimis. Ar manote, kad vandenynas slepia dar daugiau „legendinių“ būtybių? Pasidalykite mintimis forume.

Šaltiniai

Komentarų dar nėra

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Gerbkite kitus – įžeidžiantys komentarai ir reklama šalinami automatiškai.

Diskutuokime ir Facebook'e! Kasdien – paslaptys, naujienos ir vardadienių sveikinimai.

Sekti Anomalija.lt Facebook'e