Šuns širdis ir kiti eksperimentai

Kas galėjo pamanyti, kad rusų rašytojo Michailo Bulgakovo kultinė fantastinė apysaka „Šuns širdis“ pagrįsta realiais įvykiais?

Sunku patikėti, kad tokių dalykų išvis būta. Vienas dalykas skiepyti vaismedžius Mičiurino metodais ir visai kitas – atlikti eksperimentus su žmonėmis, persodinti jiems gyvūno organus siekiant atjauninti arba, net baisu ištarti, „pagerinti veislę“… Vis dėlto XIX amžiaus mokslo bandymai pranoko net drąsiausius fantastinius romanus. Ir Michailas Bulgakovas – patyręs, plačia profesine pasaulėžiūra garsėjęs gydytojas, be abejonės, turėjo apie juos žinoti. Ir ne jis vienas.

Jaunystės eliksyras

1817 metais britų kolonijoje Mauricijaus saloje, amerikiečio ir prancūzės šeimoje, gimė labai ypatingas vaikas. Tėvai net pavadino jį ypatingai, palikę ir prancūzišką, ir saksišką pavardes – Šarlis Eduardas Braunas-Sekaras.

Šarlio tėvas jūrininkas kartą negrįžo iš plaukiojimo, taigi motinai teko auklėti sūnų vienai. Dėl to berniukas pažinojo tik prancūzišką kultūrą, nors iki pat gyvenimo galo kalbėjo su ausį rėžiančiu anglišku akcentu.

Atėjus metui, Šarlis išvyko studijuoti į Paryžių, kad taptų gydytoju. Baigęs mokslus daug važinėjo po pasaulį, dirbo įvairiose šalyse, bet Šarlio atrastąja tėvyne vis dėlto buvo Prancūzija – ji vėliau tapo ir jo šlovės liudininke.

1846 metais jaunasis gydytojas grįžo į Mauricijų. Ir kaip tik laiku, nes saloje įsiplieskė choleros epidemija. Š. E. Braunas-Sekaras iš paskutiniųjų kovojo už kiekvieno paciento gyvybę ir, jei tikėsime ilgais liežuviais, jau tuomet naudojosi savo praktika, kad atliktų mokslinius eksperimentus.

Paskui Š. E. Braunas-Sekaras išvyko į tėvo gimtinę – Jungtines Amerikos Valstijas – ir ten dirbo garsiausiose ligoninėse, dėstė Harvardo universitete. O dar po kelių metų šis „pasaulio pilietis“ persikėlė gyventi į Londoną, įsidarbino ligoninėje paralyžiuotiesiems ir epileptikams. Čia gydytojas irgi neapleido savo tyrinėjimų, rašė mokslinius darbus. Dažniausiai Š. E. Brauno-Sekaro eksperimentų vienintelis dalyvis buvo jis pats, nors minimi ir keli anoniminiai pacientai.

Gydytojui buvo jau per penkiasdešimt, kai jis gavo Prancūzijos pilietybę ir visiems laikams ten įsikūrė. 1869-aisiais Š. E. Braunas-Sekaras tapo Prancūzijos kolegijos Paryžiuje medicinos fakulteto profesoriumi, o dar po dešimtmečio pradėjo vadovauti eksperimentinės fiziologijos fakultetui. Būtent ten jis atliko savo drąsiausius gyvūnų audinių bei organų transplantavimo bandymus.

1886-aisiais Š. E. Braunas-Sekaras buvo išrinktas Mokslų akademijos nariu, tačiau, būdamas ant aštuntos dešimties slenksčio, staiga pajuto, kad ne tik fizinės, bet ir protinės jėgos sparčiai senka. O jis dar turėjo tiek sumanymų, tiek darbų! Tuomet medikas prisiminė, kad gyvūnai aktyviausi būna lytinio brendimo laikotarpiu. Ir ši mintis tapo jo idee fixe, visos naujų eksperimentų serijos pagrindu.

Kaip bandymų triušį Š. E. Braunas-Sekaras pasirinko patį save. Jis gamino antpilą iš jaunų šunų ir jūrų kiaulyčių sėklidžių audinių ir leido šį skystį sau po oda. Injekcijos buvo nepaprastai skausmingos. Bet kai skausmas atslūgdavo, senasis profesorius pajusdavo, jog pamažu grįžta ir kadaise turėtos jėgos, proto aštrumas, net seksualinis tonusas.

1889 metų birželio 1-ąją Š. E. Braunas-Sekaras Biologų draugijoje perskaitė sensacingą mokslinį pranešimą apie savo eksperimentų rezultatus. Pateikė konkrečius skaičius apie padidėjusią raumenų masę, pagerėjusį žarnyno ir šlapimo pūslės darbą, aktyvesnę smegenų veiklą.

Kolegos plojo Š. E. Braunui-Sekarui atsistoję. Jo pranešimas paskui buvo išleistas kaip brošiūra ir plačiai išgarsėjo. O senstelėję Prancūzijos turtuoliai ir garsenybės (ypač moteriškos lyties) užvertė profesorių prašymais padėti jiems susigrąžinti jaunystę.

Mokslininkui, savaime suprantama, buvo reikalingi pinigai tolimesniems tyrinėjimams, taigi Š. E. Braunas-Sekaras ėmė pardavinėti sėklidžių serumą injekcijoms. Kūrėjas jį buvo pavadinęs sekardinu, tačiau publika labai greitai perkrikštijo serumą savaip – jaunystės eliksyru.

Deja, visuotinė euforija dėl sekardino buvo trumpalaikė. Ažiotažui, kurį Prancūzijoje sukėlė „jaunystės eliksyras“, pasiekus aukščiausią tašką, jo atradėjas savo didžiam siaubui pajuto sparčiai blogėjant sveikatą. Š. E. Braunas-Sekaras kasdien vis labiau silpo tiek fiziškai, tiek psichiškai. Senėjimo procesas keistai pagreitėjo, medicinos mokslų šviesulys ėmė blėsti ir po penkerių metų visiškai užgeso.

Prabėgo daug metų, ir mokslininkai išsiaiškino, kad medžiaga, kurią Š. E. Braunas-Sekaras išskyrė iš gyvūnų sėklidžių, niekaip negalėjo paveikti hormonų pusiausvyros žmogaus organizme. O jauninamąjį efektą, kurį juto senasis profesorius ir kai kurie jo pacientai, lėmė grynai psichologinės priežastys – paprasčiau sakant, placebas.

Š. E. Braunui-Sekarui dar gyvam esant jo vardas buvo apaugęs legendomis. Sklandė kalbos, kad per choleros epidemiją Mauricijuje jis valgė pacientų ekskrementus, kad patirtų ligos vystymosi simptomus. Kad leido į nukirstą nusikaltėlio galvą šviežią kraują bandydamas ją atgaivinti. Persodino šuniui antrą galvą, gaidžiui prisiuvo katino uodegą… Tad nieko nuostabaus, jog pamišusio mokslininko eksperimentuotojo legenda prasiskverbė ir į to laikmečio literatūrą: poetas ir rašytojas Viljė de Lilis-Adanas paskyrė Š. E. Braunui-Sekarui vieną iš savo ciklo „Keistos istorijos“ novelių.

Daktaro Voronovo eksperimentai

Nepaisant to, kad Š. E. Brauno-Sekaro garsiausias eksperimentas pasirodė esąs didelė klaida, medicinos bendruomenė nepradėjo mažiau vertinti jo mokslinių darbų. Daugumai profesoriaus pasekėjų nelemtas atsitikimas su tariamu jaunystės eliksyru kaip tik tapo masinančia paskata tęsti tyrinėjimus šia kryptimi.
Vienas tokių pasekėjų buvo rusas gydytojas, galiausiai tapęs vienu garsiausių prancūzų chirurgų.

Samuilas Voronovas gimė 1886 metais Rusijos žydų šeimoje nedideliame kaimelyje prie Voronežo. Sulaukęs aštuoniolikos, emigravo į Prancūziją, kur, pasivadinęs Seržu Voronovu, pradėjo studijuoti mediciną. Jaunuolis buvo kaip reta gabus. Bet ir su mokytojais jam pasisekė: globoti emigrantą ėmėsi garsus biologas, chirurgas Aleksis Karelis, Nobelio premijos fiziologijos ir medicinos srityse laureatas.

Padedamas mokytojų ir dėl savo paties talento, kuris visiems jau buvo akivaizdus, S. Voronovas gavo Prancūzijos pilietybę. Kaip chirurgas, jis itin domėjosi savo vyresniojo kolegos profesoriaus Š. E. Brauno-Sekaro eksperimentais. Net švirkštėsi sekardiną – tik, deja, ypatingojo jo poveikio nepajuto. Tada S. Voronovas sumojo, kad preparate tiesiog nėra organizmą jauninančių ir senėjimą stabdančių hormonų. To pakako, kad mintis sukurti tikrą jaunystės eliksyrą jo nebepaleistų visą likusį gyvenimą.

Netrukus S. Voronovas sulaukė labai viliojamo pasiūlymo – tapti Egipto vicesultono asmeniniu gydytoju. Ketverius metus dirbo jis egzotiškoje šalyje, kur ne kartą teko bendrauti su eunuchais. Pakitimai vyro organizme po kastracijos nepaprastai domino daktarą, o darbas Egipte buvo puiki proga sukaupti neįkainojamų duomenų. S. Voronovas jau tada nujautė, kad jokios injekcijos – tik chirurgo įsikišimas gali padėti atjauninti žmogaus organizmą.

Grįžęs į Paryžių, jis pradėjo eksperimentų seriją, kurios metu persodindavo gyvūnų audinius sergantiems žmonėms. Pavyzdžiui, šimpanzės liaukų fragmentus jis transplantuodavo skydliaukės ligomis sergantiems pacientams, ir tokios operacijos duodavo pastebimą rezultatą.

Tas pats metodas pasirodė esąs veiksmingas ir gydant silpnaprotystę. 1914-aisiais keturiolikmečiam berniukui, pripažintam idiotu, S. Voronovas suleido beždžionės užkrūčio liaukos sekreto. Ir vaikas, kurio psichikos vystymasis sustojo šešerių metų, atsigavo: žvilgsnis vėl tapo gyvas, pradėjo reikštis protiniai sugebėjimai, suvokimas ir net smalsumas.

Savo jaunystės sugrąžinimo eksperimentams S. Voronovas iš pradžių naudojo gyvulius – avis, ožkas, bulius. Plonytes jaunų gyvūnų sėklidžių nuopjovas jis persodindavo į senų gyvulių sėklides ir stebėdavo, kaip tie atgauna energiją ir veržlumą. Bet paskui atėjo eilė beždžionėms ir žmonėms.

Kalbama, kad pirmąsias transplantacijas S. Voronovas atliko milijonieriams, o biologinę medžiagą operacijoms imdavo iš nuteistųjų mirties bausme. Kaip galima suprasti, negyvi nusikaltėliai nebuvo neišsenkantis šaltinis, todėl pagrindiniai „donorai“ buvo šimpanzės ir babuinai.

Pirmoji oficialiai užregistruota beždžionės liaukų persodinimo žmogui operacija buvo atlikta 1920 metų birželio 12 dieną. O dar po trejų metų S. Voronovas tarptautiniame chirurgų kongrese Londone septynių šimtų kolegų akivaizdoje perskaitė sensacingą ataskaitą apie savo pasiekimus žmogaus organizmo atjauninimo srityje.

S. Voronovo išrastas unikalus metodas padarė jį turtingiausiu mediku pasaulyje. Operacijos jo klinikose Prancūzijoje ir Alžyre buvo atliekamos kone konvejeriu. Klientų srautai neseko: milijonieriai, politikai, scenos ir kino ekrano žvaigždės… Kad patenkintų vis augančią paklausą, medikui teko įsigyti nuosavą beždžionių veislyną.

Chirurgas ir pats gyveno kaip žvaigždė: nuomojo aukščiausios klasės viešbučio visą pirmąjį aukštą, išlaikė dvi meilužes, būrį tarnų ir sekretorių, apsaugininkų ir vairuotojų. Teisėtos S. Voronovo žmonos, beje, irgi nesiskundė nei gyvenimu, nei sutuoktinio dėmesio stoka. Tiesa, pirmosios dvi ponios Voronovos mirė viena po kitos ir labai keistomis, net paslaptingomis aplinkybėmis; tik trečioji pergyveno savo vyrą.
Tiesa, reikia pripažinti, kad chirurgo šlovė buvo šiek tiek nepatogi, jei taip galima pasakyti. Juk visa Prancūzija žinojo, kad po jo operacijų pacientai pradėdavo audringą seksualinį gyvenimą, todėl mesjė Voronovo paslaugos ir buvo tokios paklausios. Apie tai net sklandė anekdotai. Ir tik patys didžiausi skeptikai drįsdavo balsu pasvarstyti, ar tokios manipuliacijos prieš gamtą nesibaigs kada nors bloguoju. Juk XX amžiaus pradžioje niekas supratimo neturėjo, kokios pasekmės laukia S. Voronovo pacientų ateityje, kokių jie susilauks palikuonių.

Tačiau operacijų, kaip ir Š. E. Brauno-Sekaro injekcijų, poveikis pasirodė esąs trumpalaikis. Mokslas ilgainiui atrado, kad ta stebuklingoji medžiaga sėklidėse yra testosteronas ir kad šis hormonas žmogaus organizmą veikia neilgai.

Mokslininkų bendruomenė nusisuko nuo S. Voronovo. Laikraščiai, anksčiau aukštinę jo eksperimentus, į pabaigą atvirai iš jų tyčiojosi. Neįtikėtina, bet jau mūsų laikais, 1990-aisiais, kažkas paskleidė prielaidą, jog būtent savo operacijų metu S. Voronovas pernešė žmogui AIDS virusą… Ir tik pastaraisiais metais medicinos pasaulis vėl ėmė pripažinti chirurgo nuopelnus kovoje su senėjimu.

Ką žinojo Šerloko Holmso tėvas

Š. E. Brauno-Sekaro ir S. Voronovo eksperimentai pakerėjo ir paties sero Arturo Konano Doilio vaizduotę.
Praėjusio amžiaus 3-iojo dešimtmečio pradžioje Anglijos periodinėje spaudoje buvo išspausdintas rašytojo apsakymas „Keturpėsčias žmogus“, vėliau įtrauktas ir į knygą „Šerloko Holmso archyvas“ – paskutinį istorijų apie genialųjį seklį rinkinį.

„Keturpėsčias žmogus“ buvo ne visai įprastas pasakojimas šiam ciklui: jo siužetas buvo veikiau fantastinis, nei detektyvinis. Apsakymo herojus – pagyvenusio mokslininko fiziologo jaunas asistentas, – kreipiasi į Šerloką Holmsą, kad pasipasakotų apie gresiančios didžiulės nelaimės nuojautą. Pasak jaunuolio, jo darbdavys pradėjo nepaaiškinamai elgtis. Pirmiausia, senukas užsidegė aistra jaunai merginai; antra, jam periodiškai – ir labai tiksliais laiko tarpais, – užeina agresijos priepuoliai; profesorius gauna paslaptingus laiškus bei siuntinius nuo kruopščiai slepiamų adresatų; ir galiausiai, mokslininką ėmė pulti jo paties šuo.

Pastaroji aplinkybė itin sudomino Šerloką Holmsą: kodėl ištikimasis aviganis staiga pajuto poreikį sudraskyti savo mylimą šeimininką į gabalus? (Beje, įdomus sutapimas, kad ir šio kūrinio, kaip ir M. Bulgakovo „Šuns širdies“, pagrindiniai veikėjai yra profesorius, jo asistentas ir šuo.)
Bet kol seklys mąstė, kur galėtų slypėti bylos raktas, profesoriaus būklė progresavo. Kartą naktį asistentas susidūrė su mokslininku koridoriuje ir pamatė, jog tas ropoja grindimis keturpėsčias. Ir ne keliais, o remdamasis į grindis visa pėda, galvą nuleidęs žemai tarp rankų. Nuostabiausia, kad net tokia poza senukas judėjo greitai ir lengvai.

Paskui, kitą naktį, jau profesoriaus dukra pasipasakojo mačiusi tėvo veidą savo miegamojo lange – trečiame aukšte! Merginai pasirodė, kad jis bando atverti langą.

Šerlokui Holmsui ir jo ištikimam kompanionui daktarui Votsonui pavyko susekti, iš ko profesorius gauna tuos slaptus laiškus ir siuntinius, kuriuose, tarp kitko, būdavo supakuoti ne mažiau paslaptingi vaistai. Adresato vardas buvo slaviškas – visai kaip S. Voronovo. O kai profesoriaus pamišimo paslaptis pagaliau buvo atskleista, paaiškėjo, jog senukas gėrė „stebuklingą“ serumą su beždžionės hormonais. Jis grąžino mokslininkui jaunystę, bet galiausiai pavertė jį pusiau gyvuliu.

A. Konano Doilio apsakymas baigėsi praktiškai ta pačia nata, kaip ir M. Bulgakovo „Šuns širdis“. Tik jo pabaigoje Šerlokas Holmsas pasižadėjo padaryti galą akivaizdžiai pavojingiems „stebuklingo“ serumo gamintojo eksperimentams ir… pasakė kai ką pranašiško: „Atsiras ir kitų, ir jie veiks meistriškiau. Žmonijai gresia pavojus – ir labai baisus pavojus. Tik pagalvokite, Votsonai: savanaudžiai, gašlūnai, pliuškiai – visi jie panorės pratęsti savo nieko vertus gyvenimėlius. (…) Ir tai jau nebebus natūrali atranka. Kokia dvokiančia kloaka tada taps mūsų vargšas pasaulis!“

A. Konanas Doilis, žinoma, ne vienintelis įspėjo žmoniją apie tokių eksperimentų grėsmę. Tą patį kone žodis žodin rašė ir nepakartojamą Šarikovo personažą sukūręs M. Bulgakovas. Ir Robertas Luisas Stivensonas savo „Keistoje daktaro Džekilo ir pono Haido istorijoje“. Ir Herbertas Velsas „Daktaro Moro saloje“… Jų pranašystės pagaliau pradeda pildytis: žmonija tiesiog nebegali liautis save „tobulinti“ kamieninėmis ląstelėmis, anabolikais, plastinėmis operacijomis, genų inžinerija. O kas pasakys, kaip visa tai atsilieps visų mūsų ateičiai?

Straipsnio autorius: Aistis Girnius