„Afrikos Trojos“ paslaptis

Civilizacijos gimsta ir miršta. Šio kol kas iki galo nesuprantamo proceso paslaptį atskleisti galbūt padės „miesto vaiduoklio“ griuvėsiai, slypintys Afrikos centriniuose rajonuose.

Kalaharis. Viena baisiausių planetos dykumų. Tačiau būtent ten po įkaitusio smėlio barchanais XIX amžiaus viduryje buvo aptikta „Juodoji Atlantida“ – tai padarė atsitiktinai užklydęs į tuos kraštus kaubojus.

Džonas Farinis buvo turtingas fermeris Teksase ir apie jokias keliones nesvajojo. Tačiau kartą kaubojų užeigėlėje prie jo prisėdo metisas Hertas Lou ir ėmė gundyti pasakojimais apie savo tolimą tėvynę – Pietų Afriką, kur deimantai voliojasi po kojomis kiekviename žingsnyje. Farinis niekad nesvajojo apie deimantus ar tuo labiau Afriką. Tačiau kažkurią akimirką jame plyksterėjo avantiūristiška nuotykių ieškotojo kibirkštėlė.

Jau po 2 savaičių ekipažas nuvežė du naujus draugus į uostą prie Atlanto, ten jie nusipirko žemėlapius, knygų apie geologiją ir šiokių tokių atsargų, reikalingų gyvenimui dykumoje.

Tačiau kai pasiekė Afrikos krantus, Farinis suprato, kad jame prabudo gamtos tyrinėtojo dvasia. Jis ėmė vaikytis paskui retus vabalus ir drugelius. Beje, dalį jo surinktos kolekcijos dabar galima pamatyti JAV ir Anglijos muziejuose.

Negrų kaimeliuose Farinis užrašinėjo užkeikimus lietui iššaukti, legendas, dainas, pasakas. Ir tai pasufleravo jam dar vieną tyrinėjimų kryptį – vienoje sakmėje buvo kalbama apie turtingą karalystę „visų smėlynų viduryje“, kuri dabar paslėpta nuo žmogaus akių.

Kur gi ieškoti tos karalystės? Negrai neapibrėžtai mostelėdavo ranka pietų kryptimi. Ir greitai ką tik iškeptas gamtotyrininkas ir etnografas pasuko savo karavaną tolyn, kol nepasiekė paslaptingų griuvėsių.

Stovyklą įkūrė netoliese. Dabar kiekvieną dieną, vos tik prašvisdavo, Farinis bėgo į griuvėsius, kad matuotų, pieštų, prižiūrėtų kaip dirba aptingę kaitroje darbininkai. Vieną tokią dienq jie atkapstė akmeninį elipsės formos baseiną. Du kanalai kažkada tiekė jam vandenį. Paskui fermeris, apsėstas archeologinės karštligės, aptiko aukštų kolonų liekanas, šventyklos pamatus, stambiais blokais grįstą akmeninę platformą. Visa tai buvo nupiešta.

Kai buvo nustatyta griuvėsių vieta (23,5 laipsnio pietų platumos ir 21,5 laipsnio rytų ilgumos), Farinis pastebėjo, kad akmeninės sienos, styrojusios iš barchano dar vakar, galas išnyko. Jis nuskubėjo į tą vietą, patrepseno batu ir įsitikino, kad akmenys neprasmego, kad juos paprasčiausiai užpustė smėlis. Tai irgi buvo atradimas. Paskutinis.

1866 metais Džonas Farinis perskaitė ataskaitą apie savo darbus Afrikoje Londono Karališkosios mokslo draugijos nariams. Jį palankiai išklausė, mokslo vyrams patiko Kalahario floros ir faunos aprašymai, sukėlė susižavėjimą drugelių kolekcija. Kai dėl detalaus pranešimo apie paslaptingus akmeninius griuvėsius, tai pasakojant apie juos, mokslinčiai žiovavo iš nuobodulio. Na, kokie gali būti statiniai pas negrus? Palmių trobelės? Miražas visa tai!

Mokslas daugybę metų demonstravo neįtikėtiną abejingumą vaiduokliškam miestui Kalaharyje. Tačiau visgi atsirado Pietų Afrikoje žmogus, kuris kruopščiai rinko visą informaciją apie šią dykumos paslaptį. Jo dosjė buvo pavadinta „Afrikos Troja“. Duomenų rinkėjas tikėjo kiekvienu Farinio žodžiu. Be to, jis susirašinėjo su visais, kas mate Kalahario griuvėsius ir siuntė ten savo žmones, kad užrašinėtų negrų legendas ir mitus.

Tai buvo daktaras Boršerdas. Jis žinojo apie vaiduoklišką miestą daugiau už kitus, tačiau prieš mirtį kažkodėl sudegino savo archyvą. Išliko tik neaiškūs gandai apie tai, kad Boršerdas laikė Kalaharį Bibline Ofyro žeme…

Daug metų Boršerdas ruošė ekspediciją į pietinį Kalaharį, jis tikėjo sėkme, nujautė nuostabius atradimus. Ir visgi sugebėjo įtikinti mokslininkus, kad reikia ieškoti toliau. Paskutinis argumentas, įtikinęs skeptikus, buvo vieno policininko pasakojimas, kurį užrašė Boršerdas. Policininkas buvo pasiųstas į dykumą patikrinti brakonierių takus. Seržantas aptiko slaptus nusikaltėlių klanų kelius, pažymėjo juos žemėlapyje, o grįždamas atgal, surado akmens skaldyklą.

Iš smėlynų styrojo akmenys, jų dydžiai buvo skirtingi – kaip plytos ir didesni. Policininką nustebino kitas dalykas – jis aptiko ten žvejų valtelę – vos ne dykumos centre. Visiška sensacija.

Vadinasi, gilioje senovėje vaiduokliškas miestas Kalaharyje buvo sujungtas su Nosobo upės intakais ir Ngami ežeru. Vanduo paslaptingoje vietoje garantavo jai klestėjimą vidury dykumos.

Pietų Afrikos archeologus įtikino pasakojimas apie akmens skaldyklą ir valtį. Prasidėjo apsiruošimas naujai ekspedicijai. Šįkart buvo nutarta veikti su užmoju – išsirūpino asignavimus, įsigijo džipus, vikšrinius visureigius su priekabomis. Ir visa ta technika ėmė negailestingai malti Kalahario smėlynus.

Boršerdas dėl amžiaus ekspedicijoje nedalyvavo, tačiau pagal jo patarimus griuvėsių ieškojo pirmiausiai tame kvadrate, kurį praeitame amžiuje pažymėjo Farinis. Deja, ten nieko nerado.

Tada už paskutinius pinigus pagal Boršerdo patarimą į orą pakėlė lėktuvą su aero fotografavimo aparatūra. Jis užfiksavo šimtus kvadratinių kilometrų, tačiau paslaptis pasirodė besanti atkakli…

Pasvėrę savo kuklias galimybes, archeologai nutarė palaukti patogaus momento, kai sinoptikai praneš apie smarkią smėlio audrą Kalaharyje, po kurios gali paviršiuje pasirodyti griuvėsiai. Tačiau laikas ėjo, palaipsniui blėso viltys gauti naujų asignavimų ir geso entuziazmas.

Vis dėlto šiokių tokių radinių būta. Dabar galima kalbėti apie 150 archeologinių atradimų, liudijančių apie gana savotišką ir aukštą civilizaciją, susiklosčiusią Rytų Afrikoje dar neatmenamais laikais. Sugriuvo paplitusi nuomonė, neva negrai galėjo statyti tik palmių trobeles.

Štai kad ir kompleksas „Dzimba dza mabvė“ – 400 monumentalių akmeninių statinių liekanos – negrų Monomotapės karalystės sostinės griuvėsiai. Pagal vieną vietinę legendą, karaliaus Mutato valdos driekėsi tais laikais nuo indijos vandenyno per Kalaharį iki Atlanto. Ir visai gali būti, kad paslaptingas miestas dykumoje – tai viena iš šios nuostabios afrikietiškos civilizacijos grandžių.