Pereiti prie turinio

Žvilgsnis KITAIP: Atsakymas ateistams: Dievas negali neegzistuoti.

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
zipphead2013-09-16 14:34
Žmonės šiais laikais galvoja, kad mokslas išsiaiškino vos ne viską, o jeigu neišsiaiškino – tai labai greit išsiaiškins. Mokslas dažnai yra priešinamas su religija, nors realiai tam nėra jokios priežasties – mokslo atradimai religijai neprieštarauja. Jeigu kalbėti apie Dievo egzistavimo paneigimą, tai šiuolaikiniai žmonijos moksliniai ir technologiniai pasiekimai, kad ir kokie jie mums atrodytų įspūdingi, iš tiesų yra per daug menki ir juokingi, kad galėtų atsakyti į tokį esminį, tūkstantmetį Visatos klausimą.

Ateistai, kurių šiais laikais ypač daug, yra tvirtai įsitikinę, kad Dievo nėra, ir skleidžia savo nuomonę kitiems, nors neturi tam jokių įrodymų. Mokslo pasiekimai? O kada jie įrodė, kad Dievas neegzistuoja? Kad tokių įrodymų niekada nebuvo pateikta. Žmonės praktiškai neturi jokio pagrindo teigti, kad Dievo egzistavimas, atseit, yra neįmanomas.

Norėčiau pateikti priešingą požiūrį: manau, kad Dievo NEEGZISTAVIMAS yra neįmanomas. Kodėl? Dėl labai paprastos ir logiškos priežasties. Kokia ta priežastis? Bandysiu nuosekliai paaiškinti.

Kad ir į kiek klausimų atsakytų šiuolaikinis mokslas, bet jis niekaip neprisikasa prie esminės Visatos egzistavimo ir atsiradimo priežasties. Kad ir kiek būtų atsakyta klausimų, bet tie atsakyti klausimai tik užduoda vėl naujus klausimus. Šiais laikais manoma, kad Visatos egzistavimo priežastis – didysis sprogimas, įvykęs prieš milijardus metų, kai singuliarinis taškas, turintis begalinę masę, staiga ėmė plėstis ir davė pradžią materijai, žvaigždėms, galaktikoms ir viskam, kas sudaro dabartinę Visatą. Ši hipotezė šiais laikais yra visuotinai priimta, mokslininkai yra surinkę daugybę ją patvirtinančių įrodymų: galaktikų tolimo viena nuo kitos greitis, reliktinis spinduliavimas, raudonasis poslinkis ir t. t. Taigi, didįjį sprogimą galime laikyti beveik įrodytu Visatos atsiradimo faktu, ir dėl jo realumo kažin ar verta ginčytis. Bet ar tai yra galutinis atsakymas į visus su pasaulio sandara susijusius klausimus? Toli gražu ne. Iškyla dar daugiau klausimų:

Iš kur atsirado tas singuliarinis taškas?

Dėl kokių priežasčių jis „sprogo“, t. y. pradėjo plėstis?

Kas buvo už to taško ribų? Tuo pačiu – kas yra už mūsų Visatos ribų?

Kaip atrodo visatos pakraštys? Gal tai kieto pavidalo „siena“, gal tiesiog riba, prie kurios priartėjęs išnyksti, kaip papuolęs į juodąją skylę, o gal kažkas kita, kol kas sunkiai įsivaizduojamo mūsų protui?

Ar mūsų Visata yra vienintelė? O gal yra daugiau visatų?

Ir taip toliau. Pamodeliuokime situaciją: tarkime, mokslininkai kada nors išsiaiškins, kad Visatų yra ne viena, o kelios, ir jos plečiasi kažkokioje mums nepažįstamoje erdvėje X. Tarkime, ta erdvė X yra visai kitokio tipo – žalia, raudona, oranžinė (na, čia vaizduoju primityviai, vaizdingumo dėlei, gal ten net nėra spalvų), o joje kažkokiu būdu susidaro singuliariniai taškai, kurie sprogsta ir pavirsta juodais besiplečiančių visatų rutuliais su baltomis galaktikų dėmėmis. Gražus vaizdelis, ar ne?

Ir ar tai jau irgi būtų galutinis atsakymas? Ne. Tuomet jau kiltų daugybė klausimų apie tą erdvę X: iš kur ji atsirado, kas buvo prieš jai atsirandant, ar ji turi ribas, kas yra už jos, kodėl joje susidarė Visata ar visatos, ir t. t. Taigi, atsakymų ne sumažėtų, o tik dar labiau padaugėtų.

Taigi, link ko bandau eiti:  kad ir kiek mokslas išsiaiškintų, kad ir kiek daug klausimų atsakytų, bet vis tiek atsiras naujų klausimų – kas buvo prieš tai, ką mes žinome dabar, ir kas yra už to, ką mes pažįstame dabar. Taigi, ko gero, galiausiai mokslas turės prieiti išvadą, kad egsistuoja kažkokia begalinė energijos ar kažkokios kitokios mums dar nepažįstamos ir nesuvokiamos substancijos forma, kuri egzistavo visada, kuri iš niekur neatsirado ir kuri yra VISKO priežastis, bei palaiko nuolatinę egzistuojančią Visatos tvarką ir pusiausvyrą. Ar įsivaizduojate kitokią galutinę mokslo stotelę? Kažin, ar gali būti kitokių variantų.

Ir kas tai būtų? Tai būtų akivaizdus Šventojo Rašto pamatinių tiesų įrodymas, tiksliau, paties Dievo egzistavimo įrodymas. Juk Dievas būtent ir yra laikomas visur esančiu, nesukurtu ir begaliniu, Dievas yra visko, kas egzistuoja pasaulyje, pirminė priežastis. Taigi, ar vis dar galvojate, kad „Dievo tikrai nėra, tai davatkų prasimanymai“?

Aišku, jeigu kažkas įsivaizduoja, kad krikščionys tiki į senį su barzda ant debesies, tuomet tikrai labai klysta. Dievas nėra joks senis ant debesies, jis apskritai neturi jokio nei žmogiško, nei materialaus pavidalo. Kas yra Dievas pagal tikrąjį krikščionišką supratimą, paminėta yra aukščiau – visur esantis, visko priežastis, palaikantis Visatos tvarką, niekieno nesukurtas. Taip mums teigia krikščioniškos tiesos, su kuriomis dauguma susipažįstame dar vaikystėje. Tuo tarpu senio ant debesies įvaizdis yra tiesiog juokingas ir nieko bendro neturi nei su krikščionių Dievu, nei Krikščionybei artimai giminiško Islamo Alachu (musulmonų Alachas – tai tas pats, kas ir krikščionių Dievas, žodis „Allah“ arabų kalba reiškia ne ką kitą, o Dievą, ir lingvistiškai yra kilęs iš tos pačios semiotiškos šaknies, kaip ir Biblijoje minimas hebrajiškas terminas „Eli“ arba „Elohim“).

Senio ant debesies (dažnai dar ir su žaibu rankoje) įvaizdis iš tikrųjų yra perimtas iš senųjų indoeuropietiškų kultų: panašiai buvo vaizduojami baltų Perkūnas, slavų Perunas, germanų Toras, graikų Dzeusas, romėnų Jupiteris ir t. t. Atėjus krikščionybės erai, dalis žmonių Dievo sąvokai pritaikė senuosius pagoniškus įvaizdžius (kaip ir kai kurias šventes, pavyzdžiui, Kalėdas – iš tikrųjų Jėzaus gimimo data yra žinoma tik metų, bet ne mėnesių ir dienų tikslumu), nors realiai tie įvaizdžiai neatitiko krikščioniškos monoteizmo esmės. Keista, kad tie klaidingi įvaizdžiai, akivaizdžiai besikirsdami su Biblijos tiesomis, išliko iki šių laikų.

Galvojantiems, kad Dievas, į kurį tikime, yra senis ant debesies, galima atsakyti: būkite ramūs, toks „dievas“, kokį jūs įsivaizduojate, tikrai neegzistuoja, o jeigu norite sužinoti, kas iš tiesų yra Dievas, perskaitykite pradžiai bent Katekizmą, iš kurio moko vaikus prieš pirmą komuniją, o vėliau – Šventąjį Raštą. Keista kartais žiūrėti, kaip krikščionis vadina paranojikais ir neišmanėliais tie žmonės, kurie patys net nesidomėjo religija ir net nežino, ką neigia.

Todėl nelogiška ir neigti religinę moralę, kaip „atgyvenusią ir neaktualią“. Kas yra religinė moralė? Tai yra paklusimas Dievo tvarkai, amžinai Visatos ir pasaulio tvarkai. Moralė yra viskas, kas pozityvu, teigiama ir užtikrina gyvenimą ir tobulėjimą. Tuo tarpu amoralumas arba nuodėmės – tai, kas kertasi su Dieviška Visatos ir gyvenimo tvarka, neša blogį, mirtį ir susinaikinimą. Visos nuodėmės anksčiau ar vėliau priveda prie liepto galo ir susinaikinimo arba atskirą individą, arba netgi visą visuomenę, jeigu tampa masiniu reiškiniu. Todėl sakyti, kad moralė nereikalinga – tai tas pats, kas kirsti šaką, ant kurios sėdime. Nes be moralės gyvenimas neįmanomas. Tiksliau, gal ir įmanomas trumpą laiką, bet vėliau tai priveda prie baisių pasekmių.

Rusų istoriko ir etnografo Levo Gumiliovo knygoje „Senovės Rusia ir Didžioji Stepė“ yra labai įdomių istorinių įžvalgų apie didžiųjų monoteistinių religijų – Krikščionybės ir Islamo – atsiradimą, plėtrą ir ideologiją. Viena iš įdomiausių – apie keturias būties formas:

1. Tai, kas nesukurtas, bet kuriantis. Čia ir yra būtent tai, ką mes vadiname Dievu.

2. Tai, kas sukurtas ir kuriantis. Tai yra žmogiškasis intelektas, kuris gali keisti pasaulį ir kurti naujus, iki tol gamtoje neegzistavusius dalykus.

3. Tai, kas sukurtas, bet nekuriantis. Ši kategorija labai plati – į ją patenka visa gyvoji ir negyvoji Gamta, viskas, kas yra aplink mus, ir mūsų pačių biologiniai organizmai.

4. Tai, kas nesukurtas ir nekuriantis. Ši kategorija – tai, kas numirę, suirę, taip pat mirusių žmonių atpalaiduota gyvybinė energija. Tiksliau, tai vadinamasis dvasių, arba pomirtinis pasaulis.

Mes visi gyvename antrajame ir trečiajame lygmenyje. Pirmasis – Dievo lygmuo – mums yra sunkiai suprantamas ir aprėpiamas, mes apie jį žinome daugiausiai iš religijų. Į ketvirtąjį lygmenį patenkame po mirties. Įdomi hipotezė, reikėtų pasakyti. Ir pakankamai logiška – ne mistifikuota, ne mitologizuota, ne romantizuota, o beveik moksliška.

Tam tikri žmonės, ko gero, iš prigimties turi labiau išvystytą sugebėjimą iš antrojo ir trečiojo lygmens “prisijungti” prie pirmojo lygmens, arba kaip rašoma Biblijoje – bendrauti su Dievu. Ar ne tokius žmones mes vadiname pranašais ai aiškiaregiais? Nereikia primityviai galvoti, kad Abraomas, Mozė, Elijas, Jėzus ar Mahometas kalbėjosi su Dievu balsu – tas vadinamasis bendravimas tikriausiai vyko pasąmoninių minčių lygmeniu. Iš tikrųjų, vadinamąjį “šeštąjį pojūtį” turi dauguma žmonių, tik vienų jis iš prigimties stipresnis, kitų silpnesnis. Juk manau, daugeliui teko girdėti apie pranašingus sapnus, nuojautas ar pasitvirtinusius ateities numatymus? Juk tai ir gali būti to paties “šeštojo pojūčio’ pasireiškimai.

Dar daugiau – “šeštasis pojūtis” sutinkamas ne tik žmonių tarpe, bet ir gamtoje. Juk žinome, kad katės nujaučia savo mirtį ir retai kada nudvesia namie – prieš tai jos išeina iš namų. Daugeliui pažįstamas šunų kaukimas prieš kieno nors mirtį. Gali būti, kad gyvūnų “šeštasis pojūtis” yra netgi stipresnis nei žmonių, o žmonėms jis užslopintas dėl to, kad žmonėms labiau būdingas loginis mąstymas, slopinantis instinktus. Aišku, jokiu būdu nesakau, kad loginis mąstymas yra blogai – iš tiesų tai yra vienas geriausių dalykų, juk būtent tai mus ir skiria nuo gyvūnų (gyvūnai nemąsto ne tik logiškai, bet ir apskritai negali mąstyti) ir civilizaciją žmonės pastatė būtent sugebėjimo mąstyti dėka.

Tik blogai tai, kad sukūrę civilizaciją, mes praradome moralinį pagrindą, kaip Biblinis Liuciferis ėmėme maištauti prieš patį Dievą ir amžinąsias dorovės taisykles, galvodami kad “mes viską žinome geriau”, ir Biblijos bei Korano pranašystės teigia, kad dėl šito mums teks labai pasigailėti… Nes prieš Dievą, prieš amžinuosius dėsnius – neprikovosi. Mes per maži vabalai, kad prikovotume.

Aišku, tai, ką čia rašau, nepretenduoja į absoliučią tiesą, lygiai taip pat, kaip ateistai, kurie sako, kad “Dievo nėra”, taip pat negali į ją pretenduoti, nes jie neturi jokių įrodymų. Kaip viskas bus toliau – pamatysime patys, gali būti, kad tai spės pamatyti dar mūsų karta. Nes Biblijos ir Korano pranašystės šiais laikais akivaizdžiai artėja prie išsipildymo (gal ne po 20 ir net ne po 50 metų, bet tas faktas, kad pranašystės po truputį pildosi, darosi akivaizdus paskaičius Apreiškimą Jonui, arba Apokalipsės Knygą – aprašyta pasaulio politinė situacija bei moralinės tendencijos akivaizdžiai atitinka), o masinis religijos atmetimas, demoralizacija ir vartojimo, malonumų bei pinigų kultas veda pasaulį ne pačia geriausia linkme. Ką jūs rinksitės – laikytis Dievo tvarkos, ar nesilaikyti, galvoti, kad “mes galingi, mes visagaliai, mums nereikia autoritetų, mes viską žinome geriau”? Tai kiekvieno pasirinkimas. Aš pasirinkau laikytis – savo paties labui.

La Hawk

Slender2015-03-15 17:39

Iš kur atsirado tas singuliarinis taškas?

Dar nėra žinoma, tačiau nereikia kišti čia dievo. Iš kur atsirado dievas?

Dėl kokių priežasčių jis „sprogo“, t. y. pradėjo plėstis?

Visata neturi tikslo/priežasties. Tikslą susikūrė patys žmonės

Kas buvo už to taško ribų? Tuo pačiu – kas yra už mūsų Visatos ribų?

Nieko. Buvo tik singuliarimas. Nebubo jokio už.

Jeigu atsakyti į esminius visatos klausimus yra sunku, tai nereiškia, kad neturėtume to bandyti ir kad vieną dieno to nepadarysime. Na o klausimai "kodėl" yra nereikšmingi

idenmeyou2015-03-15 20:50
Naivokas būdas tvirtinti, kad jeigu negalima paaiškinti visų visatos procesų tai už visatos vairo turi slypėti Dievas. Tai, kad ir visus galėtume paaiškinti kodėl Dievas negalėtų būti lygiai taip pat.

Visata yra daug sudėtingesnė nei žmogus, apie žmogų mes žinome išties nemažai, mes suprantame daugybę žmogaus savybių ir aspektų, apie visatą žinome kur kas mažiau. Dabartiniame mūsų supratimo taške nesvarbu ką mes pasirinksime visatą su kūrėju ar be jo, visvien mes nežinosime realiai kur randames, tad tai tik požiūrio taškas, bet ne tiesos, supratimo.

Vitus2015-03-15 21:16

zipphead rašė:Ateistai, kurių šiais laikais ypač daug, yra tvirtai įsitikinę, kad Dievo nėra, ir skleidžia savo nuomonę kitiems, nors neturi tam jokių įrodymų.

Keista logika.
Aš teigiu, kad aplink Mėnulį skrieja verdantis arbatinukas.
Visi tie, kurie netiki arbatinuku, privalo įrodyti, kad jis ten neskraido 🙂

paragraf 782015-03-15 21:18

Vitus rašė:

zipphead rašė:Ateistai, kurių šiais laikais ypač daug, yra tvirtai įsitikinę, kad Dievo nėra, ir skleidžia savo nuomonę kitiems, nors neturi tam jokių įrodymų.

Keista logika.

Šiaip įdomu pasidarė, ar galėtum pateikti nors vieną moksliškai pagrįstą įrodymą jog dievo tikrai nėra?

Vitus2015-03-15 22:53

paragraf 78 rašė:Šiaip įdomu pasidarė, ar galėtum pateikti nors vieną moksliškai pagrįstą įrodymą jog dievo tikrai nėra?

Nesu girdėjęs, kad mokslininkai būtų ieškoję ir įrodinėję tai, ko nėra. Nebent iš neturėjimo ką veikti 🙂

Jie labiau suinteresuoti surasti (įrodyti) tai, kas gali egzistuoti. Bet net ir šiuo atveju, nelabai įsivaizduoju, kaip galima būtų įrodyti, kad egzistuoja kažkas, ko negalima paliesti, pasverti, pamatuoti ar apskaičiuoti? Kas tokiu atveju galėtų būti mokslinis įrodymas? "Šeštasis pojūtis?" 🙂

TinSoldier2015-03-15 22:54
Užknisa, kad negalima pačiam žinučių parašytų ištrinti 😀
Sharikovas2015-03-15 23:39
Ale Frankas Turekas, silpnai.

zipphead rašė:Aišku, jeigu kažkas įsivaizduoja, kad krikščionys tiki į senį su barzda ant debesies, tuomet tikrai labai klysta. Dievas nėra joks senis ant debesies, jis apskritai neturi jokio nei žmogiško, nei materialaus pavidalo.

Pabandyk krikscioniui pasakyti, kad Jezus ne Dievas 🙂

paragraf 782015-03-16 07:30

Vitus rašė:

paragraf 78 rašė:Šiaip įdomu pasidarė, ar galėtum pateikti nors vieną moksliškai pagrįstą įrodymą jog dievo tikrai nėra?

Nesu girdėjęs, kad mokslininkai būtų ieškoję ir įrodinėję tai, ko nėra. Nebent iš neturėjimo ką veikti 🙂

Tai vadinasi daroma prielaida jog to nėra ir tada be įrodymų tikima kad to nėra? Tokia prieiga būtų baisiai nemoksliška.

Vytautas2015-03-16 08:08

paragraf 78 rašė:Tai vadinasi daroma prielaida jog to nėra ir tada be įrodymų tikima kad to nėra? Tokia prieiga būtų baisiai nemoksliška.

Galima su logika sužaisti ir priešingai  :). Kadangi nėra įrodymų kad tai yra tai bent šiuo momentu sakom kad to nėra nes nėra įrodymų. Sakyčiau logiškesnis teiginys nes kalbam apie konkrečių įrodymų būvimą nebuvimą. Vienu atveju remiamasi įrodymų nebuvimu ir darant logišką išvadą kad to nėra, kitu atveju tikėjimu be įrodymų. Iš logikos pusės pirmas atvejas tvirtesnis. Bet čia jau iš patirties kad jei aukštesnė sistema nenorės "būti matoma" to niekas niekaip ir neįrodys. Tiesiog jokių čia šansų mokslui. Iš kitos pusės taip ir reikia. Tame jokios problemos. Tiesiog dievas nenori kad apie jį ką nors žinotumėt ir nėra ko dėl to svaigti, melstis, aukoti ir t.t.. Tam tiesiog nėra jokio pagrindo. Kas tikinčių prašė melstis, aukoti ir bendrai atlikti kažką. Patys. Gryna saviveikla. Iš kur jūs žinot kad to reikia. Vadovaujatės labai žmogiškomis nuostatomis kad reikia garbinti stipresnį. Bet čia žmonių santykių atributas ir nepasakyčiau kad teisingas. Baimės jausmas daugiau nieko.  O apie tą stipresnį relaiai nieko nežinot.  🙂

TinSoldier2015-03-16 08:23

paragraf 78 rašė:Tai vadinasi daroma prielaida jog to nėra ir tada be įrodymų tikima kad to nėra? Tokia prieiga būtų baisiai nemoksliška.

Skaitau, skaitau ir negaliu patikėt, kad čia tu taip parašei 😀

Nori pasakyti, kad nemoksliška netikėti ir tuo, kad visus žmones kaip marionetes valdo už nugarų stovintys nematomi, nejaučiami buratinai? Vien todėl, kad be realių kriterijų neįmanoma to patikrinti?

Tai, gal, tuomet, reiktų pradėti kalbėtis su tais buratinais? Kad virveles palankiau tampytų?

paragraf 782015-03-16 08:55
Aš tik norėjau parodyti, kad jei jau apeliuojame į mokslą, tada reikėtų juo ir vadovautis, nes to reikalauja mokslinis metodas 🙂
O tai po to gaunasi, kaip kad žymiojo mokslininko Kelvino pasisakyme: Bus įrodyta jog Rentgeno spinduliai yra fikcija. Arba kaip kad kai buvo iškelta žemynų dreifo teorija, mokslininkai vieningai ją pasmerkė, nes nebuvo akivaizdžių įrodymų, tačiau praėjus maždaug 50 metų ta teorija buvo visuotinai pripažinta, nes atsirado būdai įrodyti.
O teiginys: tai neegzistuoja, nes tai neegzistuoja, tikrai yra nemoksliškas. Tai nuomonė, pasaulėžiūra, na pritempus galima filosofija palaikyti, bet tikrai ne gamtamoksliu 🙂
Man nuo vaikystės svarbiausias klausimas yra "Kodėl?". Tad atsakymas tai neegzistuoja nes tai neegzistuoja, arba taip yra nes tiesiog taip yra, manęs niekada netenkino.

TinSoldier rašė:Nori pasakyti, kad nemoksliška netikėti ir tuo, kad visus žmones kaip marionetes valdo už nugarų stovintys nematomi, nejaučiami buratinai? Vien todėl, kad be realių kriterijų neįmanoma to patikrinti?

Kaip jau sakiau, ne tikėjimas objekto buvimu ar nebuvimu yra moksliškas ar nemoksliškas, o pati prieiga.
Dažnai girdžiu sakant: mokslininkai įrodė, kad dievo nėra.
Tačiau uždavus klausimą: kokie objektyvūs moksliniai tyrimai įrodė, kad dievo nėra? Pasigirsta tik neaiškūs išvedžiojimai.
Jei laikytis tokio principo, tai tada bet koks pasakymas: žemė plokščia, mėnulis holograma, mes gyvename matricoje, Obama reptiloidas yra tokie patys moksliški 🙂
Tai kad kažko neįmanoma patikrinti, tai nereiškia jog tai neegzistuoja. Pavyzdžiui bet kokį pseudomokslą, kritikai mokslininkai, nekritikuoja taip: čia yra pseudomokslas, nes tai nesąmonė. Ne, jie ima, daro tyrimus ir įrodo jog vienas ar kitas dalykas realiai neegzistuoja.
Kita vertus, tai jog kažko kol kas neįmanoma įrodyti, taip pat nepadaro reiškinio negzistujančiu. Dar kai mokiausi mokykloje ir domėjausi astronomija, to meto knygose buvo rašoma jog Saulės sistema yra vienintelis toks dalinys visatoje, nes prie kitų žvaigždių planeos neegzistuoja, bet jau baigiant mokyklą pradėjo rastis knygų kuriose buvo pasakojama apie Bernaro žvaigždės planetą, dabar jau kas mėnesį pasirodo žinutės apie egzoplanetas. O prieš gerus 50 metų būtum išjuoktas didelės dalies astronomų jei būtum prašnekęs apie kitų žvaigždžių planetas (na bent jau CCCP tai tikrai).

Tiesiog manau, jog jei visa kam keliami moksliniai kriterijai, tai jie turėtų būti keliami viskam, o ne vykdyti reiškinių selekciją, kad vieniems reiškiniams juos kelti, o kitiems ne. 🙂

TinSoldier rašė:visus žmones kaip marionetes valdo už nugarų stovintys nematomi, nejaučiami buratinai?

Praktišai nerasi religijų kurios sakytų kad žmogus yra valdomas 🙂

crystal2015-03-16 12:30

paragraf 78 rašė:Kita vertus, tai jog kažko kol kas neįmanoma įrodyti, taip pat nepadaro reiškinio negzistujančiu.<…>

Mažai tikėtina, kad tarp Marso ir Žemės skraido arbatinukas, mažai tikėtina, kad mus už virvelių tampo buratinai, mažai tikėtina ir kad egzistuoja dievas. Niekur niekas nesako, kad „kažkas neegzistuoja, nes neegzistuoja“. Svarbiausia, kad nebūtų daromos klaidingos išvados apie egzistavimo ir neegzistavimo tikimybių vienodumą. Nes juk žinoma, kažkokią super menką tikimybę visada galime palikti visoms savo išgalvotoms būtybėms, nu gi maža ką…

Kitas dalykas, norint taikyti tikimybės vertinimą, teiginys turi būti kažkiek apibrėžtas. Dievo sąvoka yra itin neapibrėžtas reikalas, teoriškai turintis dar net ir truputėli mažesnę tikimybę būti epiriškai pagrįstas, nei kad arbatinukas, kurio savybes daugiau mažiau „žinom“. Jei mes leisimės į dieduko paieškas ant debesies, tuomet jau turėsim konkretų apibrėžimą, turintį menką tikimybę. Jei mes leisimės į paieškas to, kurio neturime apibrėžimo, neaišku ar atrastasis reiškinys/objektas bus vertas vadinti dievu. Aišku, čia turiu omeny mokslinį kontekstą, kad jau tema užsivėlė apie „neįrodyta nereiškia, kad neegzistuoja“.

paragraf 782015-03-16 13:31
Na, sutik, kad "mažai tikėtina" nėra tas pats kas "įrodyta". Tad jei yra tikimybė, tada vadinasi, norint tai paneigti reikia rimto tyrimo, dažnai net jei tai "neįtikėtina", reikia tyrimo, o čia juk kaip pats sakai "mažai tikėtina". Taigi, jei yra tikimybė, mes negalime atmesti jog to nėra. Pvz. arbatinukas kosmose, maža tikimybė, bet atlikus tyrimą išsiaiškinama, kad kažkoks astronautas išmetė arbatinuką arba niekas nemetė arbatinuko ir tada mes įrodome jo buvimą ar nebuvimą, nes buvo tikimybė. Jei yra tikėtina, kad dievas yra, tada tikėjimas ar netikėjimas juo tėra pasaulėžiūrinis dalykas, kol tai neįrodyta kitaip.
Tad tada neaišku kam visos tos pjautynės yra jis ar nėra 🙂
Nes man asmeniškai mano gyvenimui ir pasaulėžiūrai didelio skirtumo klausimas ar jis yra ar jo nėra kaip ir nesudaro 🙂
Deja, tas pasakymas, jog "įrodyta, kad dievo nėra" yra gana dažnas. Todėl ir paklausiau, kas ir kaip tai įrodė 🙂
Vitus2015-03-16 13:49

paragraf 78 rašė:Tai vadinasi daroma prielaida jog to nėra ir tada be įrodymų tikima kad to nėra? Tokia prieiga būtų baisiai nemoksliška.

Ne. Mokslininkams nėra jokio būtinumo įrodinėti, kad arbatinukas neskraido aplink Mėnulį. Įrodinėti turi tas, kuris teigia, kad arbatinukas egzistuoja. Kai įrodymai pateikti, tada mokslininkai gali juos patikrinti ir patvirtinti arba paneigti arbatinuko egzistavimą.

paragraf 78 rašė:Man nuo vaikystės svarbiausias klausimas yra "Kodėl?". Tad atsakymas tai neegzistuoja nes tai neegzistuoja, arba taip yra nes tiesiog taip yra, manęs niekada netenkino.

Į klausimą: "kodėl" visuomet yra paprastas atsakymas: o kodėl ne? 🙂
Klausimų "kodėl" galima sugalvoti nesuskaičiuojamą daugybę. Jei į visus atsakinėti, tai daugiau niekam neliks laiko. Kai žmogus suaauga, jis nustoja klausinėti ir priima jį supantį pasaulį tokį, koks jis yra.

Almiasas2015-03-16 13:56
Na ką gi, žiūriu diskutuojate čia apie Dievą ir ateizmą.

Tačiau matau, kad kol kas vienareikšmiškai, objektyviai, būtinai ir pakankamai iš principo neįmanoma įrodyti (ir neaišku ar kada nors iš viso bus įmanoma), kuris požiūris tikrai teisingas. Dėl to ir vieni, ir kiti pasiduoda "wishful thinking" mąstymui, ir pasirenka bei ima ginti tą variantą, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių jam yra priimtinesnis.

Šioje vietoje aš prisiminiau seną anekdotą, kuris mano galva ir nusako visą esmę.

Taigi, gūdus pokaris, stalininiai laikai, kaimo mokykla. Mokytoja aiškina:
– Vaikai, Dievo nėra. Kad tuo įsitikintume, parodykim jam špygą. Jei Dievo nėra, tai tada netrenks jis iš dangaus, nenubaus jūsų.
Na tai ir iškėlė visi vaikai špygas – na ir nieko neatsitiko. Tik vienas toks žydelis nieko neparodė.
Tai ir klausia jo mokytoja:
– Tai kodėl tu nieko neparodei?
– O kodėl aš turėčiau rodyti? Jei Dievo nėra, tai kokia prasmė tą špygą rodyti niekam, o jei tikrai yra, tai dar paskui užpyks ir nubaus.

Tai va 🙂

paragraf 782015-03-16 14:16

Vitus rašė:Įrodinėti turi tas, kuris teigia, kad arbatinukas egzistuoja. Kai įrodymai pateikti, tada mokslininkai gali juos patikrinti ir patvirtinti arba paneigti arbatinuko egzistavimą.

Kodėl taip manai?
Ar kartais įrodinėti turi ne tas kuris teigia priešingai nei visa pasaulėžiūra teigė N šimtmečių?
Štai Galilėjus, Kopernikas ir kiti, kai vystė naują pasaulėžiūrą, jie turėjo įrodinėti jos tikrumą. Bandymas dievą paneigti moksline metodika yra sąlyginai naujas bandymas, tad ar ne jis turėtų pateikti įrodymus, kad pagrįsti savo teiginį?
Jei mokslas vadovautųsi tokiu įrodymų principu kaip kad tu pateikei, tada greičiausiai vis dar su kuokomis vienas kitam galvas daužytume 🙂

paragraf 78 rašė:Į klausimą: "kodėl" visuomet yra paprastas atsakymas: o kodėl ne? 🙂

Na tai tada paklausiu: Dievas egzistuoja, o kodėl gi ne? juk viskas taip paprasta 🙂

Jei į visus atsakinėti, tai daugiau niekam neliks laiko. Kai žmogus suaauga, jis nustoja klausinėti ir priima jį supantį pasaulį tokį, koks jis yra.

Jei nustoji kelti klausimus ir į juos ieškoti atsakymų, tada nustoji tobulėti ir galų gale pereini prie degradacijos.
Kitas dalykas: o koks pasaulis yra iš tiesų?
Štai tu turi tam tikrą jo įvaizdį, bet iš to ką parašei šitame poste atrodo kad net nesusimąstai jog pažįsti tik labai menką pasaulio dalelę. Tad vėl grįžtame prie to paties: kai manaisi jog viską apie pasaulį žinai ir nekeli klausimų apie jį, tada degraduoji 🙂 laimingas tas kuris geba kelti klausimus ir stebėti atradimais iki pat smerties. 🙂

P.S. beje, kad būtų aišku, aš neginu teizmo kaip tokio, na bent jau neturiu tokio tikslo, tik bandau parodyti, kad pasaulis nėra paprasta vieta, o mes jo pažįstame tik labai menką dalelę, tad daug kas mums vis dar nepažinu (taip, man dabar provokavimo etapas ir nieko negaliu su tuo padaryti, tad prašau nepykti ir nesinervinti) 🙂

idenmeyou2015-03-16 16:56

paragraf 78 rašė:Šiaip įdomu pasidarė, ar galėtum pateikti nors vieną moksliškai pagrįstą įrodymą jog dievo tikrai nėra?

Ar galėtu kas pateikti įrodymą, kad Dievas egzistuoja, vėlgi atsimušama į sieną.

paragraf 78 rašė:Kodėl taip manai?
Ar kartais įrodinėti turi ne tas kuris teigia priešingai nei visa pasaulėžiūra teigė N šimtmečių?
Štai Galilėjus, Kopernikas ir kiti, kai vystė naują pasaulėžiūrą, jie turėjo įrodinėti jos tikrumą. Bandymas dievą paneigti moksline metodika yra sąlyginai naujas bandymas, tad ar ne jis turėtų pateikti įrodymus, kad pagrįsti savo teiginį?
Jei mokslas vadovautųsi tokiu įrodymų principu kaip kad tu pateikei, tada greičiausiai vis dar su kuokomis vienas kitam galvas daužytume 🙂

Tai pagal tokį mąstymą sugalvos mokslininkas kokią teoriją ir visi ja tikėsime, kol neatsiras tas, kuris galės paneigti. Tuomet neatsiradus geram kritikui tikėtumėme netiksliomis teorijomis, nes jo būtų labai lengvai priimamos. Daug mokslininkų norėdami, kad jų darbus pripažintų būtent turi įrodyti, antraip jų darbai pasirodo silpni, neišbaigti.

Man visiškai netrukdo tikinčiųjų dauguma, kuri tiki Dievu, bet kai atsiranda straipsnis, kuris stengiasi pakreipti netikinčiųjų Dievu mąstymą, tuomet tas žmogus ir turi įrodinėti Dievą.

Esmė ta, kad jei tikintysis sugebėtų įrodyti Dievą nebeliktų ateistų, nes jeigu aš žinočiau, kad Dievas egzistuoja tampa nebeįmanoma netikėti, kad jis yra. Čia taip pat kaip žinai, kad egzistuoja tavo tėvai, seneliai, draugai, jų negali paneigti, nes jie tiesiog yra. Apie Dievą to pasakyti negalime, nei vienas instrumentas jo įrodyti po kol negali.

crystal2015-03-16 17:06
Paragrafe, mažytis pastebėjimas: kada kažkas teigia, jog egzistuoja X, jo teiginys nėra apibūdinamas kaip "neneigimas, kad egzistuoja X", jis tiesiog teigia, kad yra X. Kada kažkas neigia, kad X egzistuoja, jis ir lieka egzistavimo neigimu, o ne "neigimo teigimu".

Kad iliustruoti šituos žaidimus pateiksiu pavyzdį:

Aš teigiu, kad skrajojantis spageti monstras egzistuoja. Tu sakai, kad čia nesąmonė. Aš sakau, kad teigiančioji pusė turi įrodymo naštą, o tu būtent ir teigi, kad kažkas neegzistuoja. Tu sakysi, kad tai aš ir teigiu apie tą monstrą, todėl pirmiau ir turiu įrodyti. Aš sakysiu, kad aš tiesiog neneigiu, kad egzistuoja monstras, todėl neprivalau įrodinėti jo egzistavimo. Tu sakysi, kad tu neteigi jokių teiginių, kad monstras egzistuoja, todėl nieko neįrodinėsi. Aš sakysiu, kad aš neteigiu jokių teiginių, kad monstras neegzistuoja, todėl ir neprivalau įrodyti. Tu sakysi, kad tai tu tiesiog neneigi teiginio, kad neegzistuoja monstras, todėl neprivalai nieko įrodyti…ir t.t. kažkokie išsisukinėjimai be galo. Tokios diskusijos toli neveda.

Šiaip, kaip jau minėjo Vitus, ateistai ar mokslininkai neturi pareigos įrodinėti tai, ką teigia koks tikintysis. Visiškai neturi reikšmės ir tai, ar tai bus vieno nupušėlio fantazija, ar N šimtmečių klestėjęs tikėjimas (argumentum ad populum, šiaip jau ten beveik buvo, paragraf).

O, kad ateistai dažnai kartoja, jog "įrodyta, kad dievo nėra" irgi labai stipriai abejočiau. Forume tai nėra dažna. Ir kiek kitur diskusijas skaitydavau, retai kažką panašaus matydavau.

TinSoldier2015-03-16 18:29

crystal rašė:O, kad ateistai dažnai kartoja, jog "įrodyta, kad dievo nėra" irgi labai stipriai abejočiau. Forume tai nėra dažna. Ir kiek kitur diskusijas skaitydavau, retai kažką panašaus matydavau.

Aš normaliose diskusijose retai taip matau, bet, kad šiaip kažkas taip teigia: tai dažnokai.
Bet tuomet 99 proc. visų atvejų turima omenyje konkrečios religijos reiškiniai, teiginiai ir pan.

Pvz, kad ir Žemės sukūrimas per 7 d. Kad ir kaip tą tikėjimą paragraf'as vadintų "iškreiptu", toks tikėjimas paplitęs (ypač kur nors JAV). Tuo pačiu paplitę ir tokie kontrargumentai, kurie mažiau tinka kalbant apie kitokį tikėjimą.

Vytautas2015-03-16 20:40
Čia gaunasi karštos bulvės mėtymas vienas kitam  🙂 Koks skirtumas. Kas tiki kad yra tegu sau tiki. Kas ne tai ne. Niekam nieko įrodinėti ir keisti kitų pažiūras jokio reikalo ir prasmės. Tuščias lako gaišimas.  🙂
crystal2015-03-16 21:22

TinSoldier rašė:Aš normaliose diskusijose retai taip matau, bet, kad šiaip kažkas taip teigia: tai dažnokai.
Bet tuomet 99 proc. visų atvejų turima omenyje konkrečios religijos reiškiniai, teiginiai ir pan.

Na, jei čia kalbama apie tikėjimą kažkokiais religiniais reiškiniais ar šiaip kokius kreacionistiškus nusišnekėjimus, tada jo, „įrodyta, kad dievo nėra“ gan populiarus. Bet nemanau, kad paragrafas šitai turėjo omeny, kitaip visai nesunku būtų atsakyti į jo klausimą „kokie moksliniai tyrimai įrodė“..

Vitus2015-03-16 23:32

paragraf 78 rašė:Jei nustoji kelti klausimus ir į juos ieškoti atsakymų, tada nustoji tobulėti ir galų gale pereini prie degradacijos.

Eilinis baubas, kuriuo užduodantys klausimus gąsdina tuos, kurie klausimų neužduoda 🙂
Žmogus tobulėja nuolat, nepriklausomai nuo to, užduoda jis klausimus ar ne.

paragraf 78 rašė:laimingas tas kuris geba kelti klausimus ir stebėti atradimais iki pat smerties. 🙂

Atradimas suteikia džiaugsmo būseną, bet ne palaimos. Ji yra trumpalaikė, po to žmogus vėl būna nelaimingas…
Laimingas žmogus būna tik palaimoje. Ji ateina tada, kai nelieka jokių klausimų. Palaima yra vienintelis dalykas, ko kiekvienas žmogus siekia savo gyvenime…

Jimas2015-03-16 23:37
Nežinau kaip kitiems, bet man juokas ima iš šitos diskusijos 😀
Aš teigiu, kad skrajojantis spageti monstras mane valdo, tu sakykim teigi, kad tavo tėvą valdo plaukiojantis koldūnų monstras. Klausimas kas valdo tave ir kodėl spageti monstras skrajoja, o koldūnų monstras plaukioja 😀 . Nežinau juokas paimė man 😀
Čia maždaug tokio lygio diskusijas matau, vienas parašo dievas yra, kitas parašo dievo nėra. Kas svarbiausia jeigu niekas nėra jo matęs, tai kaip galima ką nors bandyt įrodyt?But wait… Kas jeigu kas nors yra matęs ir po to viską perteikė į knygą? Ar tai skaitosi kaip įrodymas? Tikriausiai taip vienai žmonių grupei, bet kitai grupei tai tiesiog pasaka. My point is … who cares.
paragraf 782015-03-17 07:39

idenmeyou rašė:Ar galėtu kas pateikti įrodymą, kad Dievas egzistuoja, vėlgi atsimušama į sieną.

Neatsimušime, nes dievo įrodymai yra loginiai, filosofiniai, ontologiniai ir t.t. Čia tik dabar pradėta reikalauti iš humanitarinės srities gamtamokslinio įrodymo 🙂

Tai pagal tokį mąstymą sugalvos mokslininkas kokią teoriją ir visi ja tikėsime, kol neatsiras tas, kuris galės paneigti. Tuomet neatsiradus geram kritikui tikėtumėme netiksliomis teorijomis, nes jo būtų labai lengvai priimamos. Daug mokslininkų norėdami, kad jų darbus pripažintų būtent turi įrodyti, antraip jų darbai pasirodo silpni, neišbaigti.

Bet kad taip ir yra 🙂 tereikia pasidomėti mokslo istorija ir tuo kas dabar vyksta

Esmė ta, kad jei tikintysis sugebėtų įrodyti Dievą nebeliktų ateistų, nes jeigu aš žinočiau, kad Dievas egzistuoja tampa nebeįmanoma netikėti, kad jis yra.

Deja, žinojimas ir tikėjimas du skirtingi dalykai.

crystal rašė:

TinSoldier rašė:Aš normaliose diskusijose retai taip matau, bet, kad šiaip kažkas taip teigia: tai dažnokai.
Bet tuomet 99 proc. visų atvejų turima omenyje konkrečios religijos reiškiniai, teiginiai ir pan.

Na, jei čia kalbama apie tikėjimą kažkokiais religiniais reiškiniais ar šiaip kokius kreacionistiškus nusišnekėjimus, tada jo, „įrodyta, kad dievo nėra“ gan populiarus. Bet nemanau, kad paragrafas šitai turėjo omeny, kitaip visai nesunku būtų atsakyti į jo klausimą „kokie moksliniai tyrimai įrodė“..

Taip, ne reiškinius turiu omeny, bet būtent sakymą kad įrodyta jog dievo nėra. Ir šį teiginį kalbant tiesiog apie dievą dažnai išgirstu.

TinSoldier2015-03-17 08:01

paragraf 78 rašė:

idenmeyou rašė:Ar galėtu kas pateikti įrodymą, kad Dievas egzistuoja, vėlgi atsimušama į sieną.

Neatsimušime, nes dievo įrodymai yra loginiai, filosofiniai, ontologiniai ir t.t. Čia tik dabar pradėta reikalauti iš humanitarinės srities gamtamokslinio įrodymo 🙂

Kaip ir rūšių atsiradimas, kaip ir kūdikio gimimas, kaip ir medžio išaugimas, kaip ir planetos susiformavimas, Visatos išsivystimas ir to priežastys yra gamtamokslio sritis.

Ar gali duoti nors vieną pavyzdį, kuomet filosofinis argumentas apie mus supančią Visatą ir planetą paaiškėjo esąs tikslesnis, nei gamtamokslinis?

paragraf 782015-03-17 08:13

TinSoldier rašė:Kaip ir rūšių atsiradimas, kaip ir kūdikio gimimas, kaip ir medžio išaugimas, kaip ir planetos susiformavimas, Visatos išsivystimas ir to priežastys yra gamtamokslio sritis.

Religija (išskyrus kai kurias į pseudomokslus linkusias grupes) nekalba apie šiuos dalykus, tai yra gamtamokslio sritis, o ne religijos. Tarkime, katalikai į šiuos klausimus remiasi gamtamokslio atradimais nes tai jo sritis.
Ir aš kalbėjau apie dievo buvimo įrodymus, o ne apie tai kaip vystosi pasaulis. Apie tai kaip vystosi pasaulis, ne religijos tema.

Ar gali duoti nors vieną pavyzdį, kuomet filosofinis argumentas apie mus supančią Visatą ir planetą paaiškėjo esąs tikslesnis, nei gamtamokslinis?

Ar aš kur nors sakiau kad kažkuris atsakymas tikslesnis, o kažkuris ne? 🙂 priešingai, vis kartoju, kad visi atsakymai vienodai svarbūs, nes kiekviena sritis atskleidžia tik menką dievokūros (t.y. pasaulio ir dievo dalelę). Viena sritis nėra įgali į viską atsakyti, todėl manau, jog reikia bendradarbiauti, o ne pjautis pas ką kryžius didesnis 🙂
Ką norėjau pasakyti praeitu pranešimu, tai, kad religija pateikia humanitarinį atsakymą paremtą logika, racionaliu protu (čia žr. Tomą Akvinietį) ir žmonijos patirtimi. Toks atsakymas žinoma netenkins tiksliuko ar žmogaus linkusio viską vertinti tik per gamtamokslio sritį.
Kažkaip keista, kai žmonės susiaurina pasaulio pažinimą tik iki vienos srities ir tada rėkia kad visos kitos pažinimo sritys yra neteisingos arba netikslios.
Čia panašiai kaip viduramžiais buvo manoma, kad tik vienbalsis giedojimas yra teisingas, o daugiabalsis tai tikri šėtono pramanai (tada atsirado grigališkas giedojimas). Tiesiog, suvokiant kad kieekviena sritis atskleidžia mažą dalelę, gali iš kitų sričių papildyti savo pažinimą.

TinSoldier2015-03-17 08:47
Nėra viena sritis geresnė už kitą, apskritai. Tačiau viena sritis yra geresnė už kitą konkrečioje temoje.

Kai su filosofinėm žiniom pradedi operuot žmones – nieko gero nesitikėk.

Tai, kaip atsirado Visata tiesiogiai siejasi su dievo egzistavimu. Kaip viskas atsirado, tiesiogiai siejasi su dievo egzistavimo klausimu.

O filosofija per istoriją įrodė, esanti visiškai nepatikima, aiškinant kas egzistuoja, ir kaip iškilo į egzistenciją. Reiktų pagaliau susitaikyti, kad filosofinis mąstymas gali pamaloninti žingeidų ir stimuliacijos, suvokimo trokštantį protą, gali būti naudinga kai kuriose srityse – bet kažkieno egzistavimo įrodinėjimai yra už jos ribų.

Žmogaus mąstymas yra toks klaidingas, ribotas, neuniversalus, turintis tiek daug pasąmoningų tendencingumų, yra toks šališkas ir lengvai suklaidinamas, kad iš metodo, remiamo vien tik žmogaus mąstymu, niekaip negali būti išvedinėjami faktiniai įrodymai.

Geriausiu atveju, filosofija gali pateikinėti klausimus ir svarstymus, kodėl dievas galėtų egzistuoti, arba kodėl negalėtų egzistuoti. Bet yra didelis skirtumas tarp svarstymo "galėtų egzistuoti" ir "įrodymo, jog egzistuoja".

paragraf 782015-03-17 08:59
Todėl ir sakau kad kiekviena sritis turi nagrinėti tik jos klausimus. Nes kai pradedama lysti ne į savo sritį kyla daug nusišnekėjimo.
Kaip filosofas negali operuoti, taip ir fizikas nelabai k turi pasakyti apie dievą, kol nepagrindė to fizikiniais dėsniais. Tad ir būna taip, kad skaitai kokio gamtamokslininko religinius atradimus ir supranti kad jie yra pirmos komunijos pamokėlių vaikams lygio. Bet va kiti skaito ir stebisi kokie įstabūs atradimai 🙂

Ir tokios sritys kaip filosofija ar teologija niekada kalbant apie dievą niekada neoperuoja faktiniais įrodymais. Tai racionalaus proto įrodymai, kurie nebūtinai turi turėti empirinį pagrindimą. Tokie įrodymai humanitariniuosse moksluose yra norma (žinoma tiksliukui tai greičiausiai nebus suvokiama).
Filosofija ir panašios disciplinos su empirika turi bendra tik tiek kiek tai remiasi žmogaus patirtimi.

Kas dėl filosofijos nepatikimumo, tai čia nuoširdžiai abejoju tavo teiginiu kad kažkas įrodė jos nepatikimumą. Žinoma, būta filosofinių krypčių kurios buvo nepatikimos, bet jos ilgai netempdavo, tačiau paėmus kokį Platoną ar Tomą Akvinietį, jų filosofija dar ir dabar yra pamatinė.
Na čia tas pats, kaip esant daliai nepatikimų gamtamokslininkų, teigtum kad istorija jau įrodė, jog gamtamokslis yra nepatikimas. 🙂

idenmeyou2015-03-17 10:10

paragraf 78 rašė:Neatsimušime, nes dievo įrodymai yra loginiai, filosofiniai, ontologiniai ir t.t. Čia tik dabar pradėta reikalauti iš humanitarinės srities gamtamokslinio įrodymo 🙂

Greičiau jau teoriniai. Apsireiškimus galima nurašyti į dar nesuprastą žmogaus proto haliucinacijas, o visa kita apskritai nėra įrodoma. Po kol yra tik sausas tikėjimas, sutinku, kad galima tikėti, kad Dievas yra, bet tvirtinti, kad jis yra jau slidus reikalas, nes jis po kol kas nėra įrodomas.

paragraf 782015-03-17 10:34

idenmeyou rašė:Greičiau jau teoriniai. Apsireiškimus galima nurašyti į dar nesuprastą žmogaus proto haliucinacijas, o visa kita apskritai nėra įrodoma.

Na kaip ir sakiau, žmogui pasikliaunančiu tik gamtamoksliu, humanitariniai įrodymai nebus įrodymais, nes sunku suvokti jog racionalus išmąstymas toks pats įrodymas kaip bet kuris kitas, tik kitokiu metodu remiasi nei empiriniai įrodymai.
Vėlgi, religiniai postulatai tik labai išimtinais atvejais remiasi apsireiškimais ar vizijomis. Katalikai išvis į apsireiškimus įtariai žiūri ir kad jis būtų patvirtintas kaip neprieštaraujantis tikėjimui labai daug pavargti. Žinoma, masėse tai dažnai ant apsireiškimų statomas tikėjimas, bet Bažnyčia tai dažnai net drausti bando.
Teologiniai ir filosofiniai dievo buvimo įrodymai paprastai remiasi loginiu išmąstymu.

Po kol yra tik sausas tikėjimas, sutinku, kad galima tikėti, kad Dievas yra, bet tvirtinti, kad jis yra jau slidus reikalas, nes jis po kol kas nėra įrodomas.

Na lygiai tą patį galima pasakyti ir apie teigimą kad dievo nėra (ar čia vėl prasidės dvigubi standartai?) 🙂 nes galima netikėti kad dievas yra, bet tvirtinti kad jo tikrai nėra labai jau slidus reikalas. Ar ne? 🙂
Sausas tikėjimas yra pas tuos kurie yra statistiniai tikintieji, jie nesigilina kas ir kaip. Rimtas tikintysis gilinasi kas kaip ir kodėl.
Tikėjimas nėra tikėjimas bele kuo, tai ištisa loginių, ontologinių, teologinių, filosofinių ir kitokių išmąstymų ir įžvalgų sistema, kuri turi gana griežtas mokslines taisykles, kurių nepaisant dažnai nušnekama į lankas.

idenmeyou2015-03-17 20:43

paragraf 78 rašė:Na kaip ir sakiau, žmogui pasikliaunančiu tik gamtamoksliu, humanitariniai įrodymai nebus įrodymais, nes sunku suvokti jog racionalus išmąstymas toks pats įrodymas kaip bet kuris kitas, tik kitokiu metodu remiasi nei empiriniai įrodymai.
Vėlgi, religiniai postulatai tik labai išimtinais atvejais remiasi apsireiškimais ar vizijomis. Katalikai išvis į apsireiškimus įtariai žiūri ir kad jis būtų patvirtintas kaip neprieštaraujantis tikėjimui labai daug pavargti. Žinoma, masėse tai dažnai ant apsireiškimų statomas tikėjimas, bet Bažnyčia tai dažnai net drausti bando.
Teologiniai ir filosofiniai dievo buvimo įrodymai paprastai remiasi loginiu išmąstymu.

Kodėl pasikliaunama tik tai ką galima paaiškinti racionaliai, todėl, kad yra įrodoma ne tik teoriškai, bet ir buityje. Dauguma prietaisų negimė iš nieko, buvo sukurti būtent suprant racionaliu mąstymu, o tie prietaisai įrodo paaiškinimus, teorijas, įvairius dėsnius. Kam apskritai kažką galvoti jei negali racionaliai paaiškinti, išvedžiojimai Dievo neįrodys, kad ir kiek kas besistengtų.

Jeigu nori tikintysis įrodyti Dievą pasauliui tegul jis įrodo, fiksuoja jį arba sugeba paaiškinti, neužtenka to, kad pasakys jog jis kitoje dimensijoje, pasaulyje, matavime ar suvokime. Jeigu jis yra ten kitur tuomet tegul ir lieka ten Dievu, mums ir šio pasaulio per akis tyrinėti, o šiame pasaulyje jis vis dar neužčiuoptas.

mangirdas.bu2015-03-17 21:04
Aš manau, kad tikrai imanoma tai paaiškinti. Bet reikia kiekvienam individualiai, savitai, skirtingai. Kaip eini pas burėja, kad jinai tau papasakotu, apie gyvenima. Taip kiekvienam žmoguj reikia savitai nupasakoti, kad jis suprastu tuos žodžius. Kad Dievas egzistuoja ir kaip jis pasirodo, ar tai jis dievas ar kokia nors kitokia išraiška.
Lucas2015-03-17 22:50

mangirdas.bu rašė:Aš manau, kad tikrai imanoma tai paaiškinti. Bet reikia kiekvienam individualiai, savitai, skirtingai. Kaip eini pas burėja, kad jinai tau papasakotu, apie gyvenima. Taip kiekvienam žmoguj reikia savitai nupasakoti, kad jis suprastu tuos žodžius. Kad Dievas egzistuoja ir kaip jis pasirodo, ar tai jis dievas ar kokia nors kitokia išraiška.

Paaiškinti, teigti, manyti, nėra tas pats, kas įrodyti. Žinoma, kiekvienas laisvai pasirenka tikėti ar netikėti, o kai žmogus, jeigu jis nėra iš tų, kurie lengvai pasiduoda ,,bandos jausmui'', vis tiek yra linkęs laikytis savo subjektyvios nuomonės (juk retas kuris nepritars pats sau arba laikys savo įsitikinimus visiškai niekam tikusius). Ir nieko čia nepadarysi, kol nebus aiškiai įrodytas arba paneigtas dievybės/kūrėjo buvimas (o ar tai iš viso įrodoma arba paneigiama, irgi dar geras klausimas), tol visada bus minimum dvi skirtingos grupės skirtingai šiuo klausimu manančių žmonių.
Tai taip ir jūsų, Mangirdai, parašytu būdu galima lygiai taip pat ,,savais žodžiais'' ,,paaiškinti'' nebūtinai, kad dievas yra, bet kad ir jo nėra. Čia jau priklauso nuo to, kokių pažiūrų bus aiškintojas. Bet šitaip dievo buvimas ar nebuvimas neįrodomas, taip tiesiog skatinama viena ar kita nuomonė.

mangirdas.bu2015-03-17 23:56
Tas ir yra, kad įrodyti kaip ir neįmanoma. Ir nesvarbu kiek tų skirtingų ir panašių argumentu pasakysi. Tas ir yra kai reikia jau įrodyti dievybės būvimą ar panašiai, tai tu gali įrodynėt kiek tik nori. Iki kol kaškas panašaus pačiam žmoguj nenutiks, kol jis pats to nepatirs. Ir jis pats tuo nepatikės.
Gal ir būna skatinama viena ar kita nuomonė. Bet aš tai laikyčiau informacijos dalijimu ką tu žinai. Aš neminiu bažnyčios kur ten pasakos visokios. Bet žmogus kuris savo potyriais papasakoja žmoguj kaip gali būti, bet ne taip, kad įtikinti kaškuom tai.
Gal tau kada bus taip, kad kašką pajusi, užtikrintumą, ramumą. Panašu jausmą kuris būtu naujiena. Stovėdamas eilėje ir sugalvojęs nusipirkt loterijos bilietą. Laimėsi nesvarbu, kad ir nedidelę pinigų sumą, kuri visiškai tau gyvenimo nepakeis. Bet tada suprasi, kad aš va tada taip jaučiausi lyg būčiau žinojęs, kad laimėsiu ar panašiai. O nieko panašaus net nesitikėjau. Nu čia vienas iš daugybės galimų pavizdžių. Bet esmė kaip ir aišku, kad ir ką tu besakytum, kad tavim patikėtu turi pats savo kailiu patirti. Nu bent jau, kad visu 100% patikėtu, jeigu čia apie masiu nuomones ir bandos jausmus.
paragraf 782015-03-18 07:25

idenmeyou rašė:Kodėl pasikliaunama tik tai ką galima paaiškinti racionaliai, todėl, kad yra įrodoma ne tik teoriškai, bet ir buityje. Dauguma prietaisų negimė iš nieko, buvo sukurti būtent suprant racionaliu mąstymu, o tie prietaisai įrodo paaiškinimus, teorijas, įvairius dėsnius. Kam apskritai kažką galvoti jei negali racionaliai paaiškinti, išvedžiojimai Dievo neįrodys, kad ir kiek kas besistengtų.

Paradokslaliausia tai, jog teologija su Tomu Akviniečiu priešakyje ir padėjo pamatą racionaliam mąstymui.
Racionalus nėra tik gamtamokslinis būdas. Racionalus mąstymas yra bet koks kuris yra paremtas protu, o empirika jame nėra pirmose vietose. Nes racionalumas yra asmens gebėjimas savo teiginius paremti protu ir naudotis turimomis žiniomis
Keisčiausia tai, kad pasaulis susiaurinamas iki to kas empiriškai patvirtinama ir visa kita atmetama kaip nereikalingas balastas.  Empirinis pažinimas tėra vienas iš daugelio būdų pažinti pasaulį ir jis neapima visumos. Taigi pirmyn, iškelkime vieną pažinimo būdą, o kitus laikykime kvailiais 🙂

Manau, kai asmuo nesistengia suprasti, kad kito mąstymo būdas gali būti kardinaliai kitoks nei jo, o tik kartoja kad jo būdas vienintelis ir nepakartojamas, tada užsidaro kelias bet kokiai diskusijai

TinSoldier2015-03-18 08:56
Tu, paragraf, juk kaip humanitarinio mąstymo be užtikrintumų šalininkas, turėtum suprasti, kad racionalumas ir logika tikrai ne visuomet yra tinkamas atsakymas 🙂 Čia dar darant prielaidą, kad tikėjimas dievu, apskritai, gali būti vadinamas racionaliu.

Bet esmė tame, kad

Keisčiausia tai, kad pasaulis susiaurinamas iki to kas empiriškai patvirtinama ir visa kita atmetama kaip nereikalingas balastas.

čia yra dalis tiesos. Visa kita nėra nereikalingas balastas. Tačiau racionalumas, dedukcija, logika išsivystė Afrikos džiunglėse žmonių protėviams bandant sumedžioti sau maistą ir surasti būdų, kaip sukurti kuo išgyvenimui tinkamesnę socialinę tvarką, su savomis taisyklėmis ir suvokimu, kuris galiausiai įsiprogramavo taip giliai į sąmonę, jog tapo net nebeapmastytinas ir nebeabejotinas. Mes gimstame, turime tėvus. Atrodo, visiškai neracionalu, kad kažkas kažkada galėjo neturėti tėvo (=dievo). Bet nifiga nebūtinai buvo privalomas tas tėvas.

Kaip ir koks nors iš kiaušinio išsiritęs paukštis jau turi genuose įprogramuota pasaulio suvokimą, kurio jam nebereikia mokytis, jam nereikia išmąstyti. Jis dažnai daro tai, kas reikalinga jo išgyvenimui, ir visa tai vertina pagal savo prizmę. Jeigu jis būtų žmogus, sakytų, jog kiaušinius padėti vienur ar kitur, skirsti vienur ar kitur ir t.t. – yra racionalu. Bet ar iš tiesų viskas, ką jis daro, yra teisinga/tinkama/tiesa?

Žmogus gali būti racionalus ir iki kaulų čiulpų logiškas. Bet Visata nėra logiška ir racionali. Būtent tai ir atskleidė mokslo metodas, kuris leidžia apeiti žmogaus proto ribotumą. Gamtamokslyje yra TIEK daug neracionalių dalykų, kad visiškai niekas, kas mums atrodo turėtų būti, neprivalo būti.

"Racionalu" ar "neracionalu", "logiška" ar "nelogiška" nėra įrodymas dievo egzistavimui ar neegzistavimui. Nėra tokių sąvokų Visatoje, tik mūsų smegenyse.

Racionaliai prieitos išvados toli gražu nėra lygiavertės kitiems įrodymams.

Tad vienintelis teigiamas "racionalumas" yra kliautis ne juo, o įrodymais, kurie nepriklauso nuo žmogaus vertinimų ir suvokimų. (Arba priklauso mažiau).

paragraf 782015-03-18 09:17

TinSoldier rašė:Bet Visata nėra logiška ir racionali. Būtent tai ir atskleidė mokslo metodas, kuris leidžia apeiti žmogaus proto ribotumą. Gamtamokslyje yra TIEK daug neracionalių dalykų, kad visiškai niekas, kas mums atrodo turėtų būti, neprivalo būti.
"Racionalu" ar "neracionalu", "logiška" ar "nelogiška" nėra įrodymas dievo egzistavimui ar neegzistavimui. Nėra tokių sąvokų Visatoje, tik mūsų smegenyse.
Racionaliai prieitos išvados toli gražu nėra lygiavertės kitiems įrodymams.
Tad vienintelis teigiamas "racionalumas" yra kliautis ne juo, o įrodymais, kurie nepriklauso nuo žmogaus vertinimų ir suvokimų. (Arba priklauso mažiau).

Apie tai ir kalbu. Štai tu gerai parašei, kad yra begalė neracionalių dalykų, bet ateizmas juk didžiuojasi savo racionalumu. Šioje temoje taip pat akivaizdus tikinčiųjų nurašymas į neracionalią pusę, o gamtamokslis pristatomas kaip vienintelė racionalumo tvirtovė (šis tavo postas išimtis) 🙂
Tai ką rašai atrodo pritaria tam kad yra begalė pažinimo būdų. Ar ne?
O tai kad įrodymų pobūdis skiriasi irgi yra normalu.
Kas dėl to įrodymo svorio. Na vienam stipriausi įrodymai bus per gamtamokslį, kitam per filosofiją, trečiam dar per kur nors, čia viskas priklauso nuo mąstymo ir suvokimo būdo.
Man kaip humanitarui tiek gamtamokslinis įrodymas (kiek jį pajėgiu suvokti) ir koks nors filosofinis iš esmės yra lygūs, tik kalbantys per skirtingas plotmes. Kokiam idenmeyou filosofinis argumentas nieko nereiškia. Kokiam inkognito jei argumentas neparemtas ateiviais tada jis irgi nieko nereiškia.
Pažinimo būdų yra begalė ir kiekvienas pagal savo suvokimą juos atsirenka. Tai yra normalu. Tad kažkurio pažinimo būdo iškėlimas virš kitų tėra subjektyvus vertinimas.
Sakyčiau kuo daugiau būdų sugebi panaudoti pasaulio pažinimui, tuo plačiau viską matai.

humanitarinio mąstymo be užtikrintumų šalininkas

Aš nesu kokio nors vieno būdo šalininkas, šiaip jau 🙂 manau, kad kiekvienas būdas yra geras, o pranašumas kažkurio būdo priklauso tik nuo žmogaus mąstymo būdo, visi likusieji būdai vienas kitą papildo.
Anksčiau buvo sakoma: matematika – gamtos kalba.
Štai jei man kas nors matematiškai bandytų man paaiškinti pasaulėkūrą, man tas būdas būtų greičiausiai bereikšmis, nes aš jos nesuprantu, bet jei per filosofinę prizmę rezultatas tada būtų priešingas, nes ten bent jau kažkiek susigaudau. Oponentams, gal būtų priešingai, filosofija nekalbėtų visiškai, bet štai matematika kitas reikalas 🙂
Ir humatitarinis mąstymas nėra mąstymas be užtikrintinumo, tai tiesiog kitokia prieiga. Toks jausmas kad reikalaujate iš humanitarinių mokslų gamtamokslinės prieigos 🙂 na čia panašiai lyg reialautumėte iš klasikinės graikų mitologijos specialisto sukurti naujos kartos Šatlą. Tiesiog reikėtų suprasti, kad tai kitoks pažinimo būdas ir jis nėra logesnis ar geresnis, jis tiesiog kitoks

TinSoldier2015-03-18 09:29
Man atrodo, kad per anksti apsidžiaugei, kad tau bent iš dalies pritariau 😀
Turėjau omenyje bišk kitką.

Ateistai didžiuojasi racionalumu, tačiau jie didžiuojasi tuo "teigiamu" racionalumu. Ta prasme tuo, kuris atmeta "taip atrodo, vadinasi taip turėtų būti".

Ateistų racionalumas remiasi pasauliu, pažintu nuo jų įsitikinimų nepriklausiančiais metodais. Filosofų-teistų racionalumas dažnai remiasi vien tik nuo jų subjektyvių ir ribotų įsitikinimų priklausančiais filosofiniais metodais.

Aš tikrai neturėjau omenyje, kad gamtamoksliai ir filosofiniai įrodymai yra iš esmės lygūs…
Vienas iš jų pernelyg priklauso nuo žmogaus sąmonės, kuri tiesiog nėra gebanti logiškai išmąstyti, kas gali egzistuoti, o kas ir kodėl negali.

Filosofinis mąstymas, besiremiantis žmogaus įgimtu egocentrizmu, galbūt dar dabar laikytų Žemę Visatos centre. Bet gamtamokslis grubiai ir negailestingai išplėšė šitą "racionalią" ir "logiškai" prieitą filosofinę idėja. Tai yra vienas iš pavyzdžių, kodėl filosofiškai ir "racionaliai" išmąstytas išvadas reikia vertinti su ypatingai daug skepticizmo.

paragraf 782015-03-18 11:47

TinSoldier rašė:Filosofų-teistų racionalumas dažnai remiasi vien tik nuo jų subjektyvių ir ribotų įsitikinimų priklausančiais filosofiniais metodais.

Matau, kad nelabai supranti filosofinio racionalumo 🙂
Toks racionalumas nesiremia tik subjektyviais metodais. Čia veikia visa puokštė veiksnių. Jei filosofaija remiasi tik subjektyvizmu, tada ji ilgai negyvuoja. Filosofija (didele dalimi ir teologija) labai remiasi ir empirika ir patirtimi ir begalė kitų dalykų. Tai, kad metodas kažko nededa po mikroskopu, nereiškia kad jis nesiremia empirika. Tam kad pasakytum apie kažkokią būtį, reikia ją patirti empiriškai.
Tarkime (čia tik pirmas galvon atėjęs pavyzdys): kokią religiją ar kultūrą bepaimtum, net jei jos niekada nesaveikavo, apie Dievą kalbama panašiai, išgyvenamos tos pačios religinės patirtys, ant tų patirčių statoma teologija, kuri vėliau išvystoma racionaliais išmąstymais ir loginiais sprendimais.
Tarkime, graikų mokslininkai, jie viską išmąstydavo protu, be jokių empirinių patvirtinimų. Taip, jie dažnai klydo, bet dažniausiai nusakydavo gana tiksliai tai ką gamtamokslis atrado tik praėjus geriems 2000 metų. Pvz. atomo idėja jau buvo antikinėje Graikijoje, tai kad žemė sukasi aplink saulę irgi buvo, tai kad žemė apvali irgi buvo išmąstyta vien logika. Begalė dalykų buvo išmąstyta be jokių empirinių (dabartinio mokslo prasme) pagalbos.
Žinoma, suniveliuojant viską iki subjektyvių įsitikinimų, galima įrodyti bet ką, bet toks suniveliavimas bus ne tik kad labai netikslus, bet ir gerokai klaidinantis 🙂

Čia šiaip pamąstymui (gaila kad rusiškai): https://www.facebook.com/video.php?v=10155220936990063