Siela ir Supersiela
Legionas rašė:Čia a.t.sieli tikriausiai galvoj turi rytų religijų filosofijų suvokimus, kad sielos yra kiekvienas žmogelis, o supersiela, tai kūrėjas ar kažkas tokio?
Taip, siela – sanskritu, atma, arba dživatma (gyvoji siela), arba dživa (gyvoji esybė) – be galo maža, atomiška sąmonės dalelė. Tarsi kibirkštis, ar dvasinės saulės (t.y. Dievo, Kūrėjo) spindulių fotonas.
O Supersiela, arba, (lietuviškiau verčiant iš anglų kalbos "super" – virš), Viršsielė – sanskritu, paramatma (parama – aukščiausia, viršijanti, atma – siela) – vienas iš Dievo aspektų arba ekspansijų. Kai Kūrėjas sukuria materialias visatas (kurių yra nesuskaičiuojamai daug, bet visos jos sudaro tik ketvirtadalį visos būties reiškinijos, kitus tris ketvirtadalius sudaro dvasinis pasaulis, dvasinės buveinės), ir patalpina jose gyvas esybes, mažas sielas, Jis viena savo dalimi viską stebi, kas vyksta materialioje visatoje, ką veikia gyvos esybės, jas lydi, valdo ir globoja. T.y. Jis materialias visatas persmelkia visaapimančia sąmone. Mes – atmos – mažyčiai, o paramatma – begalinė, absoliuti.
"Gyvosios esybės yra atskirtos Viešpaties dalelytės, o sąlygotos gyvosios esybės, kurios netinkamos dvasinei karalystei, išsibarsto materialiame pasaulyje, siekdamos kuo didžiausiu laipsniu mėgautis. Kaip Paramatma ir gyvųjų esybių amžinas draugas, Viešpats, viena iš Savo pilnaverčių dalių (by one of His plenary portions), lydi gyvąsias esybes, kad parodytų kelią joms materialiai besimėgaujant, ir stebėtų visus jų veiksmus. Tuo tarpu kai gyvosios esybės mėgaujasi materialiomis sąlygomis, Viešpats išlaiko Savo transcendentinę padėtį, nėra paveikiamas materialios atmosferos. Vedų raštijoje (šruti) pasakyta, kad medyje yra du paukščiai:
dvā suparṇā sayujā sakhāyā samānaṁ vṛkṣaṁ pariṣasvajāte
tayor anyaḥ pippalaṁ svādv atty anaśnann anyo 'bhicākaśīti
(Muṇḍaka Upaṇiṣad 3.1.1)Vienas iš jų lesa medžio vaisius, o kitas stebi tuos veiksmus. Stebėtojas yra Viešpats, o vaisius lesantis yra gyvoji esybė. Lesantis vaisius pamiršo savo tikrąją tapatybę ir yra apimtas materialių sąlygų veiklos, kuri neša vaisius, tačiau Viešpats (Paramatma) yra visados pilnas transcendentinio žinojimo. Toks skirtumas tarp Supersielos ir sąlygotos sielos. Sąlygota siela, gyvoji esybė – valdoma gamtos dėsnių, tuo tarpu Paramatma, t.y. Supersiela – materialios energijos valdovas."
Jo Dieviškoji Malonė Bhaktivedanta Svamis
"Medyje du paukščiai" – metafora, mūsų širdyje glūdi dvi esybės – tai mes patys, ir Dievas, kaip amžinas draugas ir valdovas. Šį faktą kiekvienas pakankamai apčiuopiame, kad visados mus lydi didžioji būtis, kuri viską lemia, su kuria visados pasąmoningai bendraujame.
a.t.sielis rašė:Tarsi kibirkštis, ar dvasinės saulės (t.y. Dievo, Kūrėjo) spindulių fotonas.
Su metaforomis nieko neįrodo ir nepasako.
P.S. Dėl vedų vertimo. Abejotinas vertimas. Kažkokia artima mūsų laikų mąstysenai filosofija.
a.t.sielis rašė:Taip, siela – sanskritu, atma, arba dživatma (gyvoji siela), arba dživa (gyvoji esybė) – be galo maža, atomiška sąmonės dalelė. Tarsi kibirkštis, ar dvasinės saulės (t.y. Dievo, Kūrėjo) spindulių fotonas.
O Supersiela, arba, (lietuviškiau verčiant iš anglų kalbos "super" – virš), Viršsielė – sanskritu, paramatma (parama – aukščiausia, viršijanti, atma – siela) – vienas iš Dievo aspektų arba ekspansijų. Kai Kūrėjas sukuria materialias visatas (kurių yra nesuskaičiuojamai daug, bet visos jos sudaro tik ketvirtadalį visos būties reiškinijos, kitus tris ketvirtadalius sudaro dvasinis pasaulis, dvasinės buveinės), ir patalpina jose gyvas esybes, mažas sielas, Jis viena savo dalimi viską stebi, kas vyksta materialioje visatoje, ką veikia gyvos esybės, jas lydi, valdo ir globoja. T.y. Jis materialias visatas persmelkia visaapimančia sąmone. Mes – atmos – mažyčiai, o paramatma – begalinė, absoliuti.
taip gaunasi, kad materialiam pasauly mes esam tipo brokuotos sielos?.. ir materialus pasaulis kaip šalutinis kūrėjo produktas, užgimsta iš jo kvėpavimo -visatos atsiranda kaip oro burbuliukai ant vandenyje gulinčio kūrėjo kūno ir iš jo plaučių ..na čia aš metaforiškai 🙂
elteide rašė:taip gaunasi, kad materialiam pasauly mes esam tipo brokuotos sielos?
Ne brokuotos, o paklydę. Sielos, kurios yra šiame pasaulyje, visos tobulos, tiesiog pasinėrė į materialią egzistenciją, ir jų prigimtis šiuo metu yra užgožta.
elteide rašė:ir materialus pasaulis kaip šalutinis kūrėjo produktas, užgimsta iš jo kvėpavimo -visatos atsiranda kaip oro burbuliukai ant vandenyje gulinčio kūrėjo kūno ir iš jo plaučių
Neteko girdėti iš ezoterinių šaltinių ir visokių NDE aprašymų, kad šis pasaulis yra Dievo kvėpavimas? Pvz. Pam Reynolds sako iš savo NDE patirties: "I asked if God was the light. And the answer was "No, God is not the light. The light is what happens when God breathes."
▶ Žiūrėti YouTube (ties 08:25, žiūrėti per kur nors USA esantį proxy, tiesiogiai Lietuvoje neduoda šio video žiūrėti).
a.t.sielis rašė:Ne brokuotos, o paklydę. Sielos, kurios yra šiame pasaulyje, visos tobulos, tiesiog pasinėrė į materialią egzistenciją, ir jų prigimtis šiuo metu yra užgožta.
kaip pasinėrė , argi nepanardino?
a.t.sielis rašė:Neteko girdėti iš ezoterinių šaltinių ir visokių NDE aprašymų, kad šis pasaulis yra Dievo kvėpavimas? Pvz. Pam Reynolds sako iš savo NDE patirties: "I asked if God was the light. And the answer was "No, God is not the light. The light is what happens when God breathes."
▶ Žiūrėti YouTube (ties 08:25, žiūrėti per kur nors USA esantį proxy, tiesiogiai Lietuvoje neduoda šio video žiūrėti).
na matot, o aš girdėjau 🙂 ten kalbėjo, kad dievas -kūrėjas yra transendentalus , mūsų visatos kai šalutinis dalykas, kaip tie kvėpavimo burbulai , į ką jis beveik tiesiogiai nesikiša , juk burbulai , o valdo jo kiti dievai užgimę tose visatose -burbuluose…
na maždaug taip trumpai ir juokingai paprastai .
elteide rašė:kaip pasinėrė , argi nepanardino?
Ne, nepanardino. Siela turi laisvą valią. Kur ji atsiduria, yra jos laisvos valios ir Kūrėjo valios derinys.
dievas -kūrėjas yra transendentalus , mūsų visatos kai šalutinis dalykas, kaip tie kvėpavimo burbulai , į ką jis beveik tiesiogiai nesikiša , juk burbulai , o valdo jo kiti dievai užgimę tose visatose -burbuluose…
Geriausia tiesiogiai skaityti, kai pasakoja paprasti žmonės, jie gali ne taip atsiminti ir pan.
http://www.vedabase.com/lt/tlc/8
Mahā-Viṣṇu kūno poros išskiria nesuskaičiuojamą daugybę visatų. Tos visatos išeina iš Mahā-Viṣṇu kūno porų, tarytum milijardai dulkelių byrėtų pro mažytes rėčio kiaurymes. Jam iškvepiant, sukuriama nesuskaičiuojama daugybė visatų, o įkvepiant jos sunaikinamos. Visos Mahā-Viṣṇu energijos yra dvasinės ir su materialia energija neturi nieko bendra. Brahma-saṁhitā (5.48) teigia, kad kiekvienoje visatoje viešpataujanti dievybė Brahmā gyvena tol, kol Mahā-Viṣṇu iškvepia ir įkvepia. Taigi Mahā-Viṣṇu yra pirmapradė visų visatų Supersiela, o taip pat visų jų šeimininkas.
Antroji Viṣṇu inkarnacija, Garbhodakaśāyī Viṣṇu, įeina į kiekvieną visatą, išskiria iš Savo kūno vandenis ir atsigula ant jų. Iš Jo bambos išauga lotoso stiebas, o lotoso žiede gimsta pirmoji būtybė – Brahmā. Lotoso stiebe Brahmā sukuria keturiolika planetų sistemų lygių. Kiekvienoje visatoje gyvena Viešpats kaip Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Jis palaiko visatas ir rūpinasi jos reikmių tenkinimu. Nors Jis glūdi kiekvienoje materialioje visatoje, materialios energijos įtaka Jo neliečia. Prireikus, tas pats Viṣṇu įgauna Viešpaties Śivos pavidalą ir sunaikina kosmoso kūriniją. Trys antrinės inkarnacijos – Brahmā, Viṣṇu ir Śiva – tai tris materialios gamtos guṇas valdančios dievybės. Tačiau tikrasis visatos šeimininkas yra Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Jis garbinamas kaip Supersiela Hiraṇyagarbha. Vedų himnuose Jis vaizduojamas su tūkstančiais galvų. Nors Jis yra materialioje gamtoje, materiali gamta Jo neveikia.
Trečia Viṣṇu inkarnacija – Kṣīrodakaśāyī Viṣṇu – taip pat yra dorybės guṇos inkarnacija. Be to, Ji – visų gyvų esybių Supersiela ir gyvena pieno vandenyne, kuris plyti šioje visatoje. Taip Caitanya Mahāprabhu apibūdino puruṣa-avatāras.
Toliau apibūdindamas līlā-avatāras, arba „žaidimų“ avatāras, Viešpats Caitanya pažymėjo, kad jų skaičius neribotas. Tačiau keletą jų Caitanya vis dėlto paminėjo. Tai Matsya, Kūrma, Raghunātha, Nṛsiṁha, Vāmana ir Varāha.
O guṇa-avatāros, arba Viṣṇu kokybinės inkarnacijos, yra trys – Brahmā, Viṣṇu ir Śiva. Brahmā – viena gyvų esybių, tačiau dėl savo atsidavimo tarnystės jis labai galingas. Garbhodakaśāyī Viṣṇu tiesiogiai įgalino jį, pirmąją gyvą esybę ir materialios aistros guṇos valdovą, kurti nesuskaičiuojamą daugybę gyvų esybių. Brahma-saṁhitā (5.49) lygina Brahmą su brangakmeniu, atspindinčiu saulės spindulius, o saulė lyginama su Aukščiausiu Viešpačiu Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Jeigu kažkurioje kalpoje nėra gyvos esybės, kuri tiktų Brahmos vaidmeniui, tuomet Pats Garbhodakaśāyī Viṣṇu tampa Brahma ir atlieka jo funkcijas.
Kai reikia sunaikinti visatą, lygiai taip pat Aukščiausias Viešpats sukuria kitą ekspansiją – tampa Viešpačiu Śiva. Viešpats Śiva, sąveikaudamas su māya, įgauna daug pavidalų; paprastai jų nurodoma vienuolika. Viešpats Śiva nėra gyva esybė, jis – beveik Patsai Kṛṣṇa. Šiuo atveju dažnai pateikiamas pieno ir jogurto pavyzdys: jogurtas yra pieno produktas, bet pieno jis negali atstoti. Taip ir Viešpats Śiva yra Kṛṣṇos ekspansija, bet jis negali veikti kaip Kṛṣṇa ir negali suteikti mums to dvasinio atsinaujinimo, kurį suteikia Kṛṣṇa. Esminis skirtumas tarp Viešpaties Kṛṣṇos ir Viešpaties Śivos tas, jog Viešpats Śiva yra susijęs su materialia gamta, o Viṣṇu arba Viešpats Kṛṣṇa su ja nieko bendra neturi. Śrīmad-Bhāgavatam (10.88.3) sako, kad Viešpats Śiva – tai trijų rūšių transformuotos sąmonės (vaikārika, taijasa ir tāmasa) derinys.
Nors Viṣṇu inkarnacija valdo dorybės guṇą visose visatose, materiali gamta jokiu būdu Jo neveikia. Viṣṇu lygus Kṛṣṇai, tačiau Kṛṣṇa yra pirmutinis šaltinis. Viṣṇu – dalis, o Kṛṣṇa – visuma. Taip šį klausimą traktuoja Vedų raštija. Brahma-saṁhitā pateikia pavyzdį apie žvakę, nuo kurios uždegama kita žvakė. Nors abiejų žvakių šviesa vienoda, viena iš jų laikoma pirmąja, o apie kitą sakoma, kad ji uždegta nuo pirmosios. Viṣṇu ekspansija tarsi ta antroji žvakė. Ji tokia pat galinga, kaip Kṛṣṇa, tačiau pirmapradis Viṣṇu vis dėlto yra Kṛṣṇa. Brahmā ir Viešpats Śiva – nuolankūs Aukščiausiojo Viešpaties tarnai, o Viṣṇu pavidalo Aukščiausiasis Viešpats yra Kṛṣṇos ekspansija.
a.t.sielis rašė:Ne, nepanardino. Siela turi laisvą valią. Kur ji atsiduria, yra jos laisvos valios ir Kūrėjo valios derinys.
Geriausia tiesiogiai skaityti, kai pasakoja paprasti žmonės, jie gali ne taip atsiminti ir pan.
na kas savo noru rinksis tarp dvasinio ir materialaus (riboto , netobulo, kamauojančio) pastarąjį?
…
skaičiau kelis sykius, baisiai painu.
elteide rašė:na kas savo noru rinksis tarp dvasinio ir materialaus (riboto , netobulo, kamauojančio) pastarąjį?
Visi pasidavę iliuzijai ir išprotėję dėl materialios laimės. Tai yra visi mes, šiame pasaulyje atsidūrusios sielos, ką ir galime savyje aptikti: pasidavę iliuzijai ir išprotėjusiai besivaikantys materialios laimės.
elteide rašė:skaičiau kelis sykius, baisiai painu.
Nėra painu, tiesiog daug informacijos. Aukščiausiasis kūrimo ir priežiūros darbais pats neužsiima, tiesiog deleguoja savo paties skleidinius tą daryti. Paaiškinamas laipsniškumas – Aukščiausiasis yra Krišna, tas kuris palaimingai žaidžia Savo buveinėje, o kūrimo darbu užsiėmę jo skleidiniai yra trijų lygių Višnu – tas, iš kurio kūno emanuoja visatos, tas, kuris įžengia į visatas ir duoda joms vystymosi pradžią, ir tas, kuris persmelkia visas jau išvystytas visatas. Toliau, visatos valdymui yra dar trys dievybės: Brahma, Višnu (dar vienas skleidinys) ir Šiva. Brahma gali būti gyvoji esybė, ne pats Dievas, o Višnu ir Šiva yra Dievo skleidiniai.
a.t.sielis rašė:Visi pasidavę iliuzijai ir išprotėję dėl materialios laimės. Tai yra visi mes, šiame pasaulyje atsidūrusios sielos, ką ir galime savyje aptikti: pasidavę iliuzijai ir išprotėjusiai besivaikantys materialios laimės.
taip, kai gimstam čia , augam išaugam ir gyvenam materialiai ir vaikomes visko materialaus, bet mes tai neatsimenam nežinom kad kitaip galima ir reiktų ( jei taip yra iš tiesų)…bet siela , kuri dvasinė kaip gali tai pasirinkt savo noru čia gimt ir taip gyvent?
Taip ir Viešpats Śiva yra Kṛṣṇos ekspansija, bet jis negali veikti kaip Kṛṣṇa ir negali suteikti mums to dvasinio atsinaujinimo, kurį suteikia Kṛṣṇa. Esminis skirtumas tarp Viešpaties Kṛṣṇos ir Viešpaties Śivos tas, jog Viešpats Śiva yra susijęs su materialia gamta, o Viṣṇu arba Viešpats Kṛṣṇa su ja nieko bendra neturi.
Šiva griovimo dievas?
elteide rašė:.bet siela , kuri dvasinė kaip gali tai pasirinkt savo noru čia gimt ir taip gyvent?
Geras klausimas, tokie klausimai keliami ir Bhagavata Puranoje.
Srimad-Bhagavatam – Third Canto – SB 3.7: Further Inquiries by Vidura SB 3.7.4 – SB 3.7.6
TEXT 5
deśataḥ kālato yo 'sāv
avasthātaḥ svato 'nyataḥ
aviluptāvabodhātmā
sa yujyetājayā kathamSYNONYMS
deśataḥ—circumstantial; kālataḥ—by the influence of time; yaḥ—one who; asau—the living entity; avasthātaḥ—by situation; svataḥ—by dream; anyataḥ—by others; avilupta—extinct; avabodha—consciousness; ātmā—pure self; saḥ—he; yujyeta—engaged; ajayā—with nescience; katham—how is it so.TRANSLATION
The pure soul is pure consciousness and is never out of consciousness, either due to circumstances, time, situations, dreams or other causes. How then does he become engaged in nescience?PURPORT
The consciousness of the living being is always present and never changes under any circumstances, as above mentioned. When a living man moves from one place to another, he is conscious that he has changed his position. He is always present in the past, present and future, like electricity. One can remember incidents from his past and can conjecture about his future also on the basis of past experience. He never forgets his personal identity, even though he is placed in awkward circumstances. How then can the living entity become forgetful of his real identity as pure spirit soul and identify with matter unless influenced by something beyond himself? The conclusion is that the living entity is influenced by the avidyā potency, as confirmed in both the Viṣṇu Purāṇa and the beginning of Śrīmad-Bhāgavatam. The living entity is mentioned in Bhagavad-gītā (BG 7.5) as parā prakṛti, and in the Viṣṇu Purāṇa he is mentioned as the parā śakti. He is part and parcel of the Supreme Lord as potency and not as the potent. The potent can exhibit many potencies, but the potency cannot equal the potent at any stage. One potency may be overcome by another potency, but to the potent, all potencies are under control. The jīva potency, or the kṣetrajña-śakti of the Lord, has the tendency to be overpowered by the external potency, avidyā-karma-saṁjñā, and in this way he is placed in the awkward circumstances of material existence. The living entity cannot be forgetful of his real identity unless influenced by the avidyā potency. Because the living entity is prone to the influence of the avidyā potency, he can never equal the supreme potent.
Iš Šrilos Bhaktivinodos Thakuros knygos "Džaiva-dharma" 16 skyriaus:
"Nesuskaičiuojamos gyvosios esybės (dživos) yra apreiškiamos iš Viešpaties Šri Baladevos, kad tarnautų Golokoje Vrindavanoje Šri Krišnai, Kuris semiasi džiaugsmą iš Vrindavanos (Vrindavana-vihariui), o kitos apreiškiamos iš Šri Šankaršanos, tarnauti dvasiniame danguje Vaikunthos Valdovui, Šri Narajanai. Amžinai patirdamos dvasinių santykių skonį (rasą), užsiėmusios tarnyste savo garbinamam Viešpačiui, jos visada išlaiko pastovumą savo prigimtinėje padėtyje. Jos visada veržiasi suteikti džiaugsmo Bhagavanui ir yra visados Jam dėmesingos. Gavę dvasinės galios jėgą, jos visada yra stiprios. Jos neturi kontakto su materialia energija. Iš tikro, jos nieko nežino apie klaidinančios galios, kuri vadinama maja. egzistavimą. Kadangi jos gyvena dvasiniame pasaulyje, maja yra labai toli nuo jų ir neturi joms jokio poveikio. Visada pasinėrusios į tarnystės savo garbinamam Viešpačiui palaimą, jos yra amžinai laisvos, ir nepatiria materialių džiaugsmų ir kančių. Jų gyvenimas sudarytas vien iš meilės, ir jos net nežino apie kančią, mirtį ar baimę. Taip pat yra nesuskaičiuojamos, be galo mažos, sąmoningos gyvosios esybės, kurios emanuoja kaip Priežasčių Vandenyne Gulinčio Didžiojo Višnu (Karanadokašaji Maha-Višnu) žvilgsnio į Jo majašakti (materialios kūrinijos galią) spindulių dalelės. Kadangi šios gyvos esybės yra šalia majos, jos mato majos nuostabius pasireiškimus. Nors jos turi visas tų dživų, kurias anksčiau apibūdinau, savybes, dėl savo mažutės paribio (marginalinės) prigimties jos kartais žiūri į dvasinį pasaulį, o kartais į materialių pasaulį. Šioje tarpinėje paribio būsenoje, dživa yra labai silpna, kadangi tuo metu ji dar nepasiekė dvasinės jėgos, gaunamos iš savo garbinimo objekto (seva-vastu) malonės. Iš šių nesuskaičiuojamų dživų, tos kurios nori mėgautis materialia energija (maja), pasineria į materialų jutimų tenkinimą, ir patenka į amžinos nelaisvės, amžino sukaustymo (nitja-badha) padėtį. O tos dživos, kurios atlieka nuolatinį sąmoningą Bhagavano garbinimą, Jo malone gauna dvasinę jėgą (čit-bala), ir įžengia į dvasinį pasaulį. O gerbiamasis ( "O baba", indiškas kreipinys)! Tai mūsų didžiulė nelaimė, kad užmiršome tarnystę Šri Krišnai, ir mus sukaustė majos pančiai. Tik todėl, kad pamiršome savo prigimtinę padėtį, esame šioje apgailėtinoje būsenoje."
elteide rašė:Šiva griovimo dievas?
Kaip žinom, materiali visata, materiali kūrinija, turi pradžią ir pabaigą. Taigi, Dievas yra jos kūrėjas, ir Dievas yra jos naikintojas. Panašiai kaip vienas ir tas pats žmogus gali būti architektas, statymo darbų vadovas ir griovimo organizatorius, kiekvienam darbui apsirengęs skirtingai, ir būti skirtingoje aplinkoje su skirtinga komanda kiekvienos rūšies darbui, taip ir Dievas turi įvairias formas, kuriomis atlieka savo skirtingas veiklas. Taigi, kūrinijos naikinimo darbui Dievas yra įgijęs Šivos pavidalą. Kai kuriems žmonėms susidaro įspūdis, kad tai kitas, atskiras dievas, bet iš tikro, Dievas yra vienas, bet turi daug pavidalų, tarp jų yra Šiva. Yra vadinamų pusdievių, kurie nėra Dievas, tai gyvos esybės, Dievo tarnai, kuriems deleguotos tam tikros didelės galios, bet Šiva tiesiogiai yra Dievo skleidinys, tai nėra paprasta gyvoji esybė.
a.t.sielis rašė:Geras klausimas, tokie klausimai keliami ir Bhagavata Puranoje.
ir kokia isvada padaryta?
Kaip žinom, materiali visata, materiali kūrinija, turi pradžią ir pabaigą. Taigi, Dievas yra jos kūrėjas, ir Dievas yra jos naikintojas. .. Taigi, kūrinijos naikinimo darbui Dievas yra įgijęs Šivos pavidalą.
iš kitų postų perskaičiau , kad Dievo pavidalas Krišna su materija nesusijęs apart jos sukurimo , su ja jau egzistuojančią nieko nedaro ( maždaug kaip vyras padaro vaiką bet jo nebeaugina ), o su materija susijęs tik Šiva – Dievo kitas pavidalas , bet jis tik griauna , naikina….peršasi išvada kad Dievas tik griauna materialiam pasauly,o nieko jau nebedakuria, netaiso materialiai?
Tai galima palyginti su atostogomis kaime, kai išjungi mobilų telefoną ir neužsiimi jokiais darbais. Tik gamta, ežeras, natūrali aplinka. Jokių trukdymų ir jokių priemaišų iš miesto darbų. Jeigu tai išgryninta, tada neturi būti jokio trukdymo, nei sekundei. Tada gali užsimiršti ir atsipalaiduoti.
elteide rašė:ir kokia isvada padaryta?
Ten buvo parašyta.
1. Mažą gyvą esybę nugali avidjos (nežinios) galia. Gyva esybė taip pat yra galia, maža galios dalelytė, ir viena galia gali įtakoti kitą galią, tuo tarpu galių valdytojas – Dievas – visada yra nepriklausomas ir niekam nepavaldus. Kadangi gyva esybė yra ribota, jos dvasinę prigimtį gali nustelbti neribotos materialios galios įtaka. Kitaip sakant, iliuzija yra stipresnė, ją užburia ir paklaidina. Tada gali kilti klausimas, ar gyva esybė yra atsakinga už tai, kad ją užvaldė iliuzija? Taip, ji galėjo nežiūrėti į iliuziją, ir neįsitraukti į visa tai. Tiesiog jos dvasinis judesys, pasirinkimas dvasine kryptimi buvo per silpnas ir vangus, ir ji per daug dairėsi į kitą pusę. O kokia Dievo atsakomybė? Kaip minėjau, tai, kas įvyksta su gyva esybe, yra jos pačios laisvos valios ir Dievo valios derinys. Dievas neverčia pasirinkti vienaip ar kitaip, bet sudaro sąlygas, kuriose gyvos esybės polinkiai ir pasirinkimai atsiskleidžia.
2. Maža gyva esybė gali nupulti į materialią egzistenciją, kadangi neįgijo iš Dievo garbinimo kylančios dvasinės jėgos.
3. Išvada: mažai gyvai esybei reikia garbinti Dievą ir pasiekti būties tobulumą.
a.t.sielis rašė:Ten buvo parašyta.
1. Mažą gyvą esybę nugali avidjos (nežinios) galia. Gyva esybė taip pat yra galia, maža galios dalelytė, ir viena galia gali įtakoti kitą galią, tuo tarpu galių valdytojas – Dievas – visada yra nepriklausomas ir niekam nepavaldus. Kadangi gyva esybė yra ribota, jos dvasinę prigimtį gali nustelbti neribotos materialios galios įtaka. Kitaip sakant, iliuzija yra stipresnė, ją užburia ir paklaidina. Tada gali kilti klausimas, ar gyva esybė yra atsakinga už tai, kad ją užvaldė iliuzija? Taip, ji galėjo nežiūrėti į iliuziją, ir neįsitraukti į visa tai. Tiesiog jos dvasinis judesys, pasirinkimas dvasine kryptimi buvo per silpnas ir vangus, ir ji per daug dairėsi į kitą pusę. O kokia Dievo atsakomybė? Kaip minėjau, tai, kas įvyksta su gyva esybe, yra jos pačios laisvos valios ir Dievo valios derinys. Dievas neverčia pasirinkti vienaip ar kitaip, bet sudaro sąlygas, kuriose gyvos esybės polinkiai ir pasirinkimai atsiskleidžia.
labai primina tą vietą iš biblijos, kur aprašoma gražiausio, garbinimo lyderio angelo (Liuciferio vardu dabar žinomo angelo) puolimo istoriją. kad jis nukreipė akis nuo dievo ir ėmė į save labiau užsižiūrėt, koks jis gražus stiprus ir kiek daug gali pats ir nupuolė…
a.t.sielis rašė:Antroji Viṣṇu inkarnacija, Garbhodakaśāyī Viṣṇu, įeina į kiekvieną visatą, išskiria iš Savo kūno vandenis ir atsigula ant jų. Iš Jo bambos išauga lotoso stiebas, o lotoso žiede gimsta pirmoji būtybė – Brahmā. Lotoso stiebe Brahmā sukuria keturiolika planetų sistemų lygių.
gražiai aprašyta,bet kaip tai suprast , kad iš bambos auga lotosas?..jei jis dievas, jis negimdytas moters ir neturetų turėt bambos..aišku, suprantu kad metaforos čia, bet kažkoks nelabai vykęs palyginimas, bet tai gal turi kokią prasmę.?
a.t.sielis rašė:Kiekvienoje visatoje gyvena Viešpats kaip Garbhodakaśāyī Viṣṇu. Jis palaiko visatas ir rūpinasi jos reikmių tenkinimu. Nors Jis glūdi kiekvienoje materialioje visatoje, materialios energijos įtaka Jo neliečia. Prireikus, tas pats Viṣṇu įgauna Viešpaties Śivos pavidalą ir sunaikina kosmoso kūriniją.
tai ar visgi Višnu veikia tose visatose -ar dar nukreipinėja ir net taiso materiją pats , o ne vien tik guli?
elteide rašė:kaip tai suprast , kad iš bambos auga lotosas?..jei jis dievas, jis negimdytas moters ir neturetų turėt bambos..aišku, suprantu kad metaforos čia, bet kažkoks nelabai vykęs palyginimas, bet tai gal turi kokią prasmę.?
Taip ir suprasti. Tai ne metaforos, kalba eina apie dvasinį, nematerialų pavidalą. Materija iškreiptai atspindi dvasinį pasaulį, o ne atvirkščiai. Todėl bambos kaip reiškinio pirmavaizdis yra dvasiniame pasaulyje. Sakykim, kad bamba tai vieta pilvo centre. Ir iš tos vietos tame Dievo pavidale išauga lotosas. Visa tai nėra materialūs objektai, tiesiog tokios yra dvasinės tikrovės išraiškos, visos sudarytos iš dvasios, panašiai kaip arkliuko formos saldainis yra visas sudarytas iš cukraus. Nereikėjo kad prieš tai būtų bambagyslė, gimimas, nereikėjo ir kad bamba būtų būtent toks likęs dalykas nuo bambagyslės nukirpimo.
tai ar visgi Višnu veikia tose visatose -ar dar nukreipinėja ir net taiso materiją pats , o ne vien tik guli?
Taip, tas gulėjimas ne šiaip gulėjimas, o dieviškas transas. Višnu viską žino, viską persmelkia, viską palaiko ir kontroliuoja. Višnu yra Kūrėjas, Višnu yra Palaikytojas, ir Višnu, išsiskleidęs kaip Šiva, yra Naikintojas. Viską daro Višnu. Visi kiti yra arba Jo skleidiniai, t.y. tas pats kas Jis, tik kitoje formoje, arba Jo kūriniai. Savaime aišku, kad tas kas sukūrė, arba tas, nuo kurio viskas prasideda, tas ir yra visko darytojas ir valdovas.
Reikia suprasti Dievo vienovę ir įvairovę. Jis yra vienas, bet išsiskleidžia daugeliu formų. Panašiai kaip Mėnulis yra visada pilnas, bet priklausomai nuo Mėnulio fazės, matomas kaip pilnatis, delčia, jaunatis ir pan. Taip ir Dievas yra vienas ir absoliučiai pilnas, bet priklausomai nuo veiklos ir regėjimo kampo, Jis reiškiasi kaip vienoks ar kitoks pavidalas. Visa tai vyksta ne materialiame laike ir ne materialioje erdvėje, o mūsų mąstymas yra įkalintas materialiame laike ir materialioje erdvėje, todėl norint šiek tiek suprasti, reikia mąstymą praplėsti. Viską vienu metu, amžinoje dvasinėje dabartyje, daro Dievas, ir visur yra vienas ir tas pats Dievas, tik skirtingomis savo savybių apraiškomis. Jos skirstomos į tiesiogiai Dievo skleidinius, ir įvairių Jo galių skleidinius ir dalis. Pvz. mes esame vienos iš Jo galių mikroskopinės dalelės.
a.t.sielis rašė:Taip ir suprasti. Tai ne metaforos, kalba eina apie dvasinį, nematerialų pavidalą. Materija iškreiptai atspindi dvasinį pasaulį, o ne atvirkščiai. Todėl bambos kaip reiškinio pirmavaizdis yra dvasiniame pasaulyje. Sakykim, kad bamba tai vieta pilvo centre. Ir iš tos vietos tame Dievo pavidale išauga lotosas. Visa tai nėra materialūs objektai, tiesiog tokios yra dvasinės tikrovės išraiškos, visos sudarytos iš dvasios, panašiai kaip arkliuko formos saldainis yra visas sudarytas iš cukraus. Nereikėjo kad prieš tai būtų bambagyslė, gimimas, nereikėjo ir kad bamba būtų būtent toks likęs dalykas nuo bambagyslės nukirpimo.
na ačiū už paaiškinimą ..tiesa, visviena nelabai suvokiu kaip mažiau iškreiptai įsivaizduot iš Dievo bambos išaugusį lotosą ir Jį patį gulintį transe …na bet tai neesminiai dalykai 🙂
a.t.sielis rašė:Taip, tas gulėjimas ne šiaip gulėjimas, o dieviškas transas. Višnu viską žino, viską persmelkia, viską palaiko ir kontroliuoja. Višnu yra Kūrėjas, Višnu yra Palaikytojas, ir Višnu, išsiskleidęs kaip Šiva, yra Naikintojas. Viską daro Višnu. Visi kiti yra arba Jo skleidiniai, t.y. tas pats kas Jis, tik kitoje formoje, arba Jo kūriniai. Savaime aišku, kad tas kas sukūrė, arba tas, nuo kurio viskas prasideda, tas ir yra visko darytojas ir valdovas.
tai visgi palaiko tvarką..ir ar taiso , ką mes žmones sugadinam?
elteide rašė:tai visgi palaiko tvarką..ir ar taiso , ką mes žmones sugadinam?
O ką žmogus gali sugadinti, jeigu yra valdomas gamtos dėsnių? Viskas valdoma.
Bet kaip vaikų darželyje reikia, kad ateitų auklėtoja, ir žiūrėtų, kad viskas gerai vyktų, taip Dievas ateina ir auklėja gyvas esybes materialioje visatoje.
Bg 4.7 — Kai tik religija kur nors ima nykti ir įsivyrauja bedievybė, Aš nužengiu Pats, o Bharatos aini.
Bg 4.8 — Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau piktadarius, o taip pat atkurčiau religijos principus, epocha po epochos Aš apsireiškiu Pats.
a.t.sielis rašė:O ką žmogus gali sugadinti, jeigu yra valdomas gamtos dėsnių? Viskas valdoma.
kad ir planeta prazudyt tarsa arba atominem, karais.
a.t.sielis rašė:kaip vaikų darželyje reikia, kad ateitų auklėtoja, ir žiūrėtų, kad viskas gerai vyktų, taip Dievas ateina ir auklėja gyvas esybes materialioje visatoje.
o kodėl neateina kur vaikai miršta iš bado arba manjakas ištvirkėlis žudo kokį vargšą?
kad ir planeta prazudyt tarsa arba atominem, karais.
Viskas valdoma, Dievas visagalis, niekas nieko negali padaryti prieš Jo valią. Jeigu atsirastų koks galingas demonas, kuris galėtų padaryti labai didelę žalą, jis būtų sustabdytas, sunaikintas.
elteide rašė:o kodėl neateina kur vaikai miršta iš bado arba manjakas ištvirkėlis žudo kokį vargšą?
Niekas negali nukentėti nei iš šio, nei iš to. Mes matom tik paviršinę dalykų pusę. Kad ir kaip viskas atrodytų, egzistuoja nepažeidžiamas teisingumo dėsnis. Tie, kurie turi būti apginti, yra apginami. Tie, kurių likime yra įrašyta, kad jie turi nukentėti, nukenčia. Likimas yra sukurtas pačio asmens praeituose gyvenimuose ir šio gyvenimo praeitoje veikloje. Tai vadinama karma ir jos atoveiksmiais. Žmogus praeituose gyvenimuose pats darė kažką blogo kam nors, o po to jam sugrįžta atoveiksmiai.
Jeigu manome, kad karmos dėsnis neegzistuoja, pasaulis tokiu atveju yra absurdiškas, pilnas beprasmių kančių. Bet viskas turi priežastis ir prasmę, ir viskas paklūsta aukščiausiam teisingumui.
a.t.sielis rašė:Viskas valdoma, Dievas visagalis, niekas nieko negali padaryti prieš Jo valią. Jeigu atsirastų koks galingas demonas, kuris galėtų padaryti labai didelę žalą, jis būtų sustabdytas, sunaikintas.
o jei mažytę žalą , asmeninę žmogui?
a.t.sielis rašė:Niekas negali nukentėti nei iš šio, nei iš to. Mes matom tik paviršinę dalykų pusę. Kad ir kaip viskas atrodytų, egzistuoja nepažeidžiamas teisingumo dėsnis. Tie, kurie turi būti apginti, yra apginami. Tie, kurių likime yra įrašyta, kad jie turi nukentėti, nukenčia. Likimas yra sukurtas pačio asmens praeituose gyvenimuose ir šio gyvenimo praeitoje veikloje. Tai vadinama karma ir jos atoveiksmiais. Žmogus praeituose gyvenimuose pats darė kažką blogo kam nors, o po to jam sugrįžta atoveiksmiai.
Jeigu manome, kad karmos dėsnis neegzistuoja, pasaulis tokiu atveju yra absurdiškas, pilnas beprasmių kančių. Bet viskas turi priežastis ir prasmę, ir viskas paklūsta aukščiausiam teisingumui.
taip , jei yra reinkarnacija ir jei Dievas tiek smukinasi , kad kiekvieną žmogų, būtybę sužiūrėt kiekvieną jo būties akimirką , saugot ar nesaugot ..
krikščionybėj mokoma, kad gali nutikti ir neteisingi dalykai… ir jei nepelnytai kažkas nutiko žmogui, palietė kokia bėda ar net mirtis ir nebūtinai dėl jo paties kaltės, blogų darbų, nuodėmių, tai jei ne šiam pasauly dar bus atstatytas teisingumas, tai anapus tikrai bus…kaip tokia versija?
a.t.sielis rašė:Likimas yra sukurtas pačio asmens praeituose gyvenimuose ir šio gyvenimo praeitoje veikloje. Tai vadinama karma ir jos atoveiksmiais.
Sunaikino JAV lakūnai šimtus tūkstančių japonų numesdami atomines bombas ir gražiai bei laimingai nugyveno iki gilios senatvės. Nėra jokios karmos ir jokio ale teisingumo. 🙂 Tai tik priemonė valdyti žmonėms. Tau blogai reiškia dėl karmos ir nereikšk jokių pretenzijų į geresnį gyvenimą. 🙂 O tuo tarpu "išrinktieji" vartosi prabangoje ir dusina tuos su bloga karma. 🙂 Žmonių valdymo niuansų pateisinimas ir nieko daugiau. 🙂 Analogiškai ir su įgimta nuodėme krikščionybėje. 🙂
Vytautas rašė:Sunaikino JAV lakūnai šimtus tūkstančių japonų numesdami atomines bombas ir gražiai bei laimingai nugyveno iki gilios senatvės. Nėra jokios karmos ir jokio ale teisingumo. 🙂 Tai tik priemonė valdyti žmonėms. Tau blogai reiškia dėl karmos ir nereikšk jokių pretenzijų į geresnį gyvenimą. 🙂 O tuo tarpu "išrinktieji" vartosi prabangoje ir dusina tuos su bloga karma. 🙂 Žmonių valdymo niuansų pateisinimas ir nieko daugiau. 🙂 Analogiškai ir su įgimta nuodėme krikščionybėje. 🙂
Nesutinku su viskuo ka Vytautas mini , tačiau pagridninė mintis jog karma – mėšlas , sutinku . Istorija kalb už save . Kuo turėjo nusibausti milijonai žmonių jog jiems būtų atliekamas genocidas ? medicininiai bandymai ir t.t
Tūkstančiai , pavyzdžių kada nusikaltėliai lieka nenubausti , jiems atleidžiama už nuodėmes . Nėra jokios visiškai jokios logikos šioje filosfijoje . Plius bandoma aiškinti dalykus , kuriuos išgalvojo pats žmogus , cmo'n… Rimtai ?
elteide rašė:yra aiškinimas, kad teisingumas atstatomas nebūtinai čia , dabar ,,, aišku, visi nori dabar 🙂
Vienas aiškinimas seka – kitą . Tebūnie , tai kasdieniška . Bet jūs visi esate tikri jog tas " teisingumas " bus atstatytas ? cmo'n 😀 tai vėl remiasi žmogaus tikėjimu 🙂 Srry , neperku .
ps.s
toj ateis a.t. sielis yra viską paaiškins …
Vytautas rašė:Sunaikino JAV lakūnai šimtus tūkstančių japonų numesdami atomines bombas ir gražiai bei laimingai nugyveno iki gilios senatvės. Nėra jokios karmos ir jokio ale teisingumo.
Žodis "karma" tiesiog reiškia "veikla". Veikla egzistuoja, ir egzistuoja veiklos pasekmės, tai akivaizdu. Žmonėms tik sunku suvokti, kaip gi iš tiesų susiję veikla ir jos pasekmės, bei žmogaus patiriamas likimas. Tai nekeista, kadangi žmogus yra mažas, visata milžiniška, o Dievas – begalinis. Karmos dėsnį valdo Dievas, tai dieviškai begalinis reikalas, todėl žmogus negali lengvai suprasti.
Dėl JAV lakūnų, mes ne Dievas, ir daugelio žmonių gilių praeities veiklos ir atoveiksmių sąveikų negalime žinoti. Bet teoriškai, bent kokiam situacijos paaiškinimui, galimas toks variantas: lakūnai (ar tie, kurie jiems įsakė tai padaryti), ar tauta, kuri įgaliojo juos tai padaryti, praetuose gyvenimuose galėjo būti nukentėję nuo tos tautos, kurią šį kartą užpuolė su atomine bomba. Tada tie buvo agresoriai, o anie aukos, o šiame gyvenime apsikeitė vietomis. Taigi, karma tiesiog išsisėmė, ir jie nugyveno iki gilios senatvės.
elteide rašė:aš nežinau , tiesiog man tai logiškai skamba… anksčiau , kai sakydavo kad dievas – teisingumas, man nesueidinėjo galai,kirtosi, kas buvo yra aplink pasauly… bet poto protingose knygutėse daugiau paskaičiau ir supratau apie kokį teisingumą kalbama , kad mums žmonėms yra čia ir dabar, o Dievui tai nea (o ir mums taipogi )…so, teisingumo problema kaip ir išspręsta , nekonfliktuoja taip jau galvoje…o ar yra anapus ar reinkarnacija kitas klausimas 🙂
ps.s
toj ateis a.t. sielis yra viską paaiškins …
Jisai paaiškins savo supratimą , taip kai jis įsivaizduoja ir kokios jo religijos dogmos yra . Bet nepaaiškins , dėl ko žmogus išgalvojo religiją .
Elteidė, tai norite pasakyti jog turite visus atsakymus ir jūsų pasaulio suvokimą aiškina religijos ? konkrečiai , krikščionybė ?
elteide rašė:o jei mažytę žalą , asmeninę žmogui?
Kaip žinom, mažytės žalos vyksta nuolat, bet tai paaiškina karmos dėsnis. Mažos žalos negrasina sugriauti kūrinijos ir pažeisti jos fundamentalios tvarkos. Jos yra valdomos tos tvarkos: materialus pasaulis taip ir sukurtas, kad jame būtų žalų ir problemų, ir gyva esybė susidurdama su tomis problemomis, pvz. gimimu, ligomis, senatve, mirtimi, susimąsto ir pradeda kelti klausimus.
elteide rašė:ir jei nepelnytai kažkas nutiko žmogui, palietė kokia bėda ar net mirtis ir nebūtinai dėl jo paties kaltės, blogų darbų, nuodėmių, tai jei ne šiam pasauly dar bus atstatytas teisingumas, tai anapus tikrai bus…kaip tokia versija?
Karma neaprėpia visko. Karma yra materialistinė veikla, be karmos dar yra pažinimas ir tarnavimas Dievui. Dievas, mokydamas savo tarnus, gali naudoti specialias pamokas, kurios nepriklauso nuo to žmogaus karmos. Kai žmogus tarnauja Dievui, jo sena karma nustoja veikti, ir jis darosi nepriklausomas nuo karmos ir jos atoveiksmių. "Karma" reiškia materialūs veiksmai ir materialūs atoveiksmiai. Kai veiksmai tampa nematerialūs, nėra ir atoveiksmių, tai tampa kitokia egzistencija, tai kas tada nutinka žmogui yra Dievo rankose, žmogaus bendravimo su Dievu dalykas.
a.t.sielis rašė:Kaip žinom, mažytės žalos vyksta nuolat, bet tai paaiškina karmos dėsnis. Mažos žalos negrasina sugriauti kūrinijos ir pažeisti jos fundamentalios tvarkos. Jos yra valdomos tos tvarkos: materialus pasaulis taip ir sukurtas, kad jame būtų žalų ir problemų, ir gyva esybė susidurdama su tomis problemomis, pvz. gimimu, ligomis, senatve, mirtimi, susimąsto ir pradeda kelti klausimus.
bet tai miršta ir pamiršta ir vėl iš naujo …
vadinasi kai skriaudžiam vienas kitą sąlyginai mažom žalom dievas ir karma nesikiša ( pvz. kokia motera prakeikė kitą moterą iš pavydo).?
a.t.sielis rašė:Karma neaprėpia visko. Karma yra materialistinė veikla, be karmos dar yra pažinimas ir tarnavimas Dievui. Dievas, mokydamas savo tarnus, gali naudoti specialias pamokas, kurios nepriklauso nuo to žmogaus karmos. Kai žmogus tarnauja Dievui, jo sena karma nustoja veikti, ir jis darosi nepriklausomas nuo karmos ir jos atoveiksmių. "Karma" reiškia materialūs veiksmai ir materialūs atoveiksmiai. Kai veiksmai tampa nematerialūs, nėra ir atoveiksmių, tai tampa kitokia egzistencija, tai kas tada nutinka žmogui yra Dievo rankose, žmogaus bendravimo su Dievu dalykas.
ką reiškia pagal jus tarnavimas Dievui?
Elteidė, tai norite pasakyti jog turite visus atsakymus ir jūsų pasaulio suvokimą aiškina religijos ? konkrečiai , krikščionybė ?
ne, ne viską paaiškina , Linai .
elteide rašė:bet tai miršta ir pamiršta ir vėl iš naujo …
Sąmoningumas kyla, nebūtina prisiminti konkretybių, svarbu kaip sąmonė reaguoja į esmes. Kaip sakoma, "mokomasi iš savo klaidų", jeigu nesimokoma, asmuo yra kvailas ir išprotėjęs, amžinai sukasi materialiame pasaulyje, jeigu mokosi iš savo klaidų, tada randa kelią į tobulą egzistenciją.
vadinasi kai skriaudžiam vienas kitą sąlyginai mažom žalom dievas ir karma nesikiša ( pvz. kokia motera prakeikė kitą moterą iš pavydo).?
Viskas kontroliuojama Dievo, karmos dėsnis yra viena iš Dievo veikimo formų, bet Dievas nieko neverčia veikti vienaip ar kitaip, visi turi laisvą valią. Veikti vienaip ar kitaip žmogų skatina jo paties norai ir jo situacija, jo prigimtis, kurią jis pats sau sukūręs ankstesne karma, ir aplinka, kurią jis pats sau nulėmė ankstesne karma. Žalos ar sėkmės atsiranda kaip karmos pasekmė, t.y. ankstesnės žmogaus veiklos pasekmė. Arba žalos ar sėkmės yra specialios Dievo pamokos, kai kalba eina apie Dievo tarnus.
ką reiškia pagal jus tarnavimas Dievui?
Kaip paaiškino mūsų dvasinis mokytojas, "Tarnavimas Krišnai ne toks kaip tarnavimas šiame pasaulyje. Tarnavimas Krišnai gražus, pilnas meilės, panašiai kaip draugo tarnavimas, arba mamos ir tėvo tarnavimas sūnui, arba kaip mylimųjų tarnavimas vienas kitam."
Bhakti, arba meilės tarnystė Krišnai apibrėžiama kaip su palankia Krišnai nuotaika atliekami veiksmai, norint suteikti Jam laimės, kurie nėra užgožti kitokių motyvų, karmos, beasmenio žinojimo.
a.t.sielis rašė:Viskas kontroliuojama Dievo, karmos dėsnis yra viena iš Dievo veikimo formų, bet Dievas nieko neverčia veikti vienaip ar kitaip, visi turi laisvą valią. Veikti vienaip ar kitaip žmogų skatina jo paties norai ir jo situacija, jo prigimtis, kurią jis pats sau sukūręs ankstesne karma, ir aplinka, kurią jis pats sau nulėmė ankstesne karma. Žalos ar sėkmės atsiranda kaip karmos pasekmė, t.y. ankstesnės žmogaus veiklos pasekmė. Arba žalos ar sėkmės yra specialios Dievo pamokos, kai kalba eina apie Dievo tarnus.
aš suprantu, kad neverčia, pažiūrėjus kaip gyvenam, darom ką norim iš esmės..bet ar Jis mane( na nebūtinai mane) apsaugos nuo demonų agresijos ar blogo žmogaus blogų veiksmų pvz. nuo energetinio smurto ,prakeikimų?
Bhakti, arba meilės tarnystė Krišnai apibrėžiama kaip su palankia Krišnai nuotaika atliekami veiksmai, norint suteikti Jam laimės, kurie nėra užgožti kitokių motyvų, karmos, beasmenio žinojimo.
o konkrečiau,,, tai maisto aukojimas, šlovimas mantromis , giesmėmis, savikontrolė tt?
elteide rašė:bet ar Jis mane( na nebūtinai mane) apsaugos nuo demonų agresijos ar blogo žmogaus blogų veiksmų pvz. nuo energetinio smurto ,prakeikimų?
"Kaip šauki, taip atsiliepia". Jeigu žmogus tarnauja Dievui ir pasikliauna Jo apgynimu, tada apgins, o jeigu žmogus žiūri į Dievą abejingai, tada tiesiog skirs teisingus atoveiksmius. Todėl niekas negali atlikti jokių blogų veiksmų mūsų atžvilgiu, kurie nederėtų su mūsų karmos atoveiksmiais. T.y. blogio galim patirti tik tiek, kiek esam padarę savo praeityje kitiems.
o konkrečiau,,, tai maisto aukojimas, šlovimas mantromis , giesmėmis, savikontrolė tt?
Visų pirma yra noras ir motyvas, tada reikia suprasti koks yra bendravimas su Dievu, koks yra gyvenimas dvasiniame pasaulyje. Praktikos seka iš to. Pvz. kas yra maisto aukojimas? Tai valgydinimas, vaišinimas. Ar mylimus asmenis valgydiname, vaišiname? Taip. Kas yra mantra? Tai Dievo vardai. Ar tariame mylimų asmenų vardus su meile? Taip. Kas yra giesmės? Tai jausmų išraiška dainuojant. Ar išreiškiame jausmus savo mylimiems asmenims dainuodami? Taip. Ar norėdami normalaus gyvenimo, gerų santykių, stengiamės būti normalūs, geri, tvarkingi žmonės? Taip. O tai savikontrolė.
a.t.sielis rašė:"Todėl niekas negali atlikti jokių blogų veiksmų mūsų atžvilgiu, kurie nederėtų su mūsų karmos atoveiksmiais. T.y. blogio galim patirti tik tiek, kiek esam padarę savo praeityje kitiems.
reiškia, karma yra kaip koks intervalas , tarkim, Petro gyvenimas pagal jo karmą užprogramuotas intervale [3:-4] , bet gyvenimo atkarpa gali praslysti per viduriuką t.y apie 2 , nebūtinai pasiekti +3 arba -4? …bet su kieno nors gera pagalba arba su dėl savo paties pastangų gali būti ir jo tas max +3 arba su kažkieno nepagalba ir -4?
tikiuosi aišku 🙂
