Narcizu karta
Turbūt, bet jeigu žmogus formuojasi visą gyvenimą, jis niekada nebus užbaigtas, kas reiškiasi, kad niekada nežinos ko iš tiesų nori, ir ko jis ištiesų siekia. Bet.. Galbūt asmenybės spalvingumui daro įtakos iq, kuris ir susiformuoja iki 16 metų. Na, juk menininkas visada mąstys kaip menininkas, o (nepamenu kokie dar yra iq tipai) na tarkime, muzikantas bus muzikantu. Na ir tarkime temperamentas. Žodžiu, bet dabar pati išplaukiu iš to, ką aš bandžiau pasakyti. Ir nebepritariu nei sau nei jums… Ech.. Kaip viskas susipynė… Žodžiu, tarkime jūs teisūs
Turbūt, bet jeigu žmogus formuojasi visą gyvenimą, jis niekada nebus užbaigtas, kas reiškiasi, kad niekada nežinos ko iš tiesų nori, ir ko jis ištiesų siekia.
Čia gera mintis. Dabar prisiminiau, kad sakoma, kad nuo 40 metų žmogus jau nelabai keičia savo gyvenimo tikslo ir esminio požiūrio. Tai įmanoma, bet sunkiau.
Tikslų visada būna, bent tam tikrų tikslų (kaip pvz. užbaigti mokslus, pradėti dirbti ir t.t.). Bet po kurio laiko, jie gali keistis, vieni išpildyti, atsirasti nauji. Arba jeigu kryptis nesikeičia, tai tikslai konkretinami.
Bet kodėl gi dabar tai yra taip sureikšminama? Ir vis kartojama tas pats per tą patį… Gal turite ką prieš prieš tuos žmonės (intelektualus ar noliferius)? …. O,o
Aš asmeniškai to nesmerkiu. Ir nelaikau rūkymo, tūsinimosi ar gėrimo žalingais įpročiais. Baikit, juk tai kaip prieskonis, saikingai (labai saikingai) naudojamas priduoda žmogui savotiško žavesio. Bet tiesiog nemanau, kad tai būtina kiekvienam. Vieniems tai netinka pagal vidinį pasaulį, kitiems tai neteikia džiaugsmo…
varpainis rašė:Kad dauguma paaugliu "intelektualu" yra uzsidare ir nemokanciu bendrauti yra faktas. Gink dieve, nesakau, kad reikia eiti kiekviena savaitgali ir lakti snapsa, bet islysti is kiauto, atsigerti alaus, pabendrauti su zmonem dar niekam nepakenke.
O kas dėl bendravimo, tai bendravimas alkoholio pagalba… Na, man tai yra vienas šlykščiausių, bailiausių ir apgailėtiniausių poelgių. 😀 Tai tik parodo, kad tu nemoki bendrauti ir tau reikia paimti ant drąsos…
Ka dabar pasakei? 😀
illuminati rašė:1/ As pats esu 17 m ( gimnazistas ) ir tikrai ne velne nesu susiformavus ir subrendus asmenybe vis dar ieskau kelio ar gal tiksliau ziniu … bet cia tik laisvu laiku , kas del gyvenimo siekiu tai jau daugmaz zinau ko noriu is gyvenimo …
2/ o tu master esi tipine meninke …
3/ O kas del asmenybes susiformavimo tai vyro asmenybe ir vertybes ir t.t. susiformuoja tik apie 30-40 metu amziaus , moters truputy anksciau ( cia per politologija vienoi is pirmu temu mokino )
1- Nezinai kas esi, ieskai kelio, bet zinai ko nori… Chm.. man keista, tik tiek 🙂
2- Tu teigi jog mes dar nesusiformavusios asmenybės, bet aš 16-olikinė mergaitė esu menininkė ? (ir dar tipinė)… Kaip tai būtų galima suprasti? Jeigu asmenybė dar nesusiformavusi, kaip ją galima kur nors įrėminti?
Bet gerai, tarkime sutinku su tavimi. O dabar grįžkime į tema. Kam idealistui, menininkui,emocionaliam zmogui bus reikalingas butent toks laiko praleidimas, jeigu jo vertybes yra visiskai kitokios. Jo gyvenimo tikslas ir aplamai gyvenimo supratimas yra kitoks. Gatves gyvenimas gali paversti ji dar jautresniu, emocionalesniu, sadistisku, ekstravagantisku, maciusiu ir juodo ir balto asmeniu. Aplamai jis gali tapti dvipusiska asmenybe (ko niekam tikrai nelinkeciau).
3- 😀 Tai taip iseina, kad anksciau zmones taip ir nesubresdavo?…
(juk tik dabar pasiektas toks ilgas gyvenimo amzius …)
Labai nuolankiai atsiprasau del gramatikos. (tikiuosi nepazeidziu jokiu taisykliu… ) Bet nelabai yra galimybiu. (Yra, bet be proto sunku)
preacher rašė:Pasimėgaukite vaikyste, paauglyste, jaunyste, visada spėsite užaugti. Nes dabar kai kokie "sovietinukai" vos 15-16 metų ir veblena jie apie brandas, suauguma ir t.t Būtu visai šaunu jei vaikinukai vėl pradėtu tos kvailus ūsus augintis, kaip buvo madoje sovietų laikais ;D Ir nevartokite kol jauni alkoholio, rūkalų, nevaikščiokite į tūsus ir t.t yra milijona kart prasmingesnių užsiėmimu, nei savęs vertimas į žuviaveidį zombį 🙂
O gal kai kurie neranda kuo užsiimti, išskyrus rūkymą ir gėrimą, nes imtis ko nors kito nėra motyvacijos ir salygų? Jei jauno žmogaus aplinkoje vyrauja žalingi įpročiai, jis irgi nenorėdamas išsiskirti įsitrauks į tai. Ir gaunasi toks ratas, iš kurio laikui bėgant vis sunkiau ištrūkti.
Phoenix rašė:O gal kai kurie neranda kuo užsiimti, išskyrus rūkymą ir gėrimą, nes imtis ko nors kito nėra motyvacijos ir salygų? Jei jauno žmogaus aplinkoje vyrauja žalingi įpročiai, jis irgi nenorėdamas išsiskirti įsitrauks į tai. Ir gaunasi toks ratas, iš kurio laikui bėgant vis sunkiau ištrūkti.
Iš dalies esi teisus, sakyčiau iki 16 – 18 metų jaunas žmogus labai intensyviai ieškosi savojo indetiteto, ir elgėsio ir t.t pavyzdys yra perėmimas iš aplinkinių. Aplinka suvaidina kritinį vaidmenį besiformuojančio jauno žmogaus gyvenime. Dažnai talentingį, gabūs vaikai yra numarinami n-tosiose vidurinėse, kiemose, padjiezduose ir t.t Ir jie išauga į pilką masę. Sakyčiau tėvai turi suvaidinti svarbų vaidmenį ir nukreipti reikiama linkme besiformuojančia jaunąją asmenybę. Asmeniškai kai turėsiu savo vaikų stengsiuos, kad jos supanti aplinka būtu kuo geresnė ir jei pamatysiu atsiradusi broką aplinkoje, bandysių jį keisti/šalinti ir t.t.
Aš tikriausiai irgi galėčiau save priskirt prie noliferių. Išorinis gyvenimas (tūsai, dažni susitikimai, na tai, kas vadinama 'tikru gyvenimu') mane stipriai slegia. Galiu dvi dienas taip pagyvent ir vėl nenoriu iš kambario išlyst pusė savaitės. Šiaip turiu problemų su žmonėm, nuo pat mažumės (ne, aš ne autistė), turėjau nelengvą vaikystę ir pasekmės vis dar pasireiškia dabar. Bendravime iš vis gili duobė. Neturiu socialinių įgūdžių, atrodau kaip keistuolė. Negaliu niekuo pasitikėt, bėgu nuo draugysčių įsipareigojimų, nesu išbendravus su vaikinu daugiau nei mėnesį ir pan. Jaučiuos kalta dėl to, kad skaudinu žmones, bet kitaip negaliu, bijau gilaus bendravimo. Net geriausios mano draugės, kurios vis dar kažkaip su manim palaiko ryšį, galima sakyt nieko apie mane nežino. Iš vis aš noriu stot į psichologiją, bet iš kur man žinot, ar šis noras labiau nėra užslėptas pagalbos troškimas sau? Kaip padėsiu žmonėm, jei pati net nesugebu išspręst savo pačios problemų?
Šiaip jei reiktų rinktis norėčiau labiau būt statistinė paauglė, kuri viskuo dalinas su draugėm, vakarais verkia dėl vaikinų ir nė nenumano, kaip kažkas gali žiet dokumentikas youtubėj.
Master, kodėl galvoji, kad IQ susiformavimas parodo asmens brandumą? Jis nurodo matematino/ loginio intelekto koeficientą. Be jo dar yra 5 ar 6 matavimai… bent aš manau, kad brandumas ne kokiais testais, o grynu žmogaus suvokimu, elgesiu, išmintim turi būt matuojamas.
preacher rašė:
Phoenix rašė:O gal kai kurie neranda kuo užsiimti, išskyrus rūkymą ir gėrimą, nes imtis ko nors kito nėra motyvacijos ir salygų? Jei jauno žmogaus aplinkoje vyrauja žalingi įpročiai, jis irgi nenorėdamas išsiskirti įsitrauks į tai. Ir gaunasi toks ratas, iš kurio laikui bėgant vis sunkiau ištrūkti.
Iš dalies esi teisus, sakyčiau iki 16 – 18 metų jaunas žmogus labai intensyviai ieškosi savojo indetiteto, ir elgėsio ir t.t pavyzdys yra perėmimas iš aplinkinių. Aplinka suvaidina kritinį vaidmenį besiformuojančio jauno žmogaus gyvenime. Dažnai talentingį, gabūs vaikai yra numarinami n-tosiose vidurinėse, kiemose, padjiezduose ir t.t Ir jie išauga į pilką masę. Sakyčiau tėvai turi suvaidinti svarbų vaidmenį ir nukreipti reikiama linkme besiformuojančia jaunąją asmenybę. Asmeniškai kai turėsiu savo vaikų stengsiuos, kad jos supanti aplinka būtu kuo geresnė ir jei pamatysiu atsiradusi broką aplinkoje, bandysių jį keisti/šalinti ir t.t.
O kaip tu supranti, kokie žmonės sudaro tą pilkają masę? Man atrodo kad žmogui yra svarbu daryti kažką, dėl ko jis tokiu nesijaustų, bet atsilaikyti prieš spaudimą ir pasielgti ne taip kaip visi tikrai reikia drąsos. Gali būti ir taip, kad tėvai net nesusimasto apie asmenybės nukreipimą kuria nors kryptimi, nes jų galvos užimtos savomis problemomis, ypač žalingų įpročių turinčiose šeimose. Tokiu atveju nelabai tikėtina kad išaugs visavertė asmenybė.. Ką tada apskritai reikia daryti numarintam žmogui, jei jis norėtų ištrūkti iš to rato?
Kas lieči numarinto žmogaus ištrukimo iš rato, tai prieš kažkiek laiko buvau labai gerą Platono pamąstymą numetęs apie urvą, tas pamąstymas gerai parodo ką reiškia išeiti iš užburto rato. Žmogus jei nori keistis turi pats rodyti norą, iniciatyvą, turi stengtis ko daugiau išprusti, keisti įpročius, aplinką ir t.t
visiskai jusu nesuprantu…
Mes kalbame apie narcizus… ar apie velniai zino ka?
(nenoriu islipti is temos bet..)
Jus patys sau priestaraujate.
Kas liecia mane, illiuminati, tau nereiketu rupintis… (demesys zinoma malonu :3) Bet jei rimtai juk kalbame apie narcizus, o ne oponentus analizuojame…
Toliau, del akohoholio, narkotiku, cigareciu, tusu.. Tai tu zmoniu reikalas.
Vikingai apsivalge grybu eidavo kariauti (todel jie buvo tokie bebaimiai, stiprus, nebijojo mirties), narkotiku pagalba samanai susisiekia su dvasiomis (is ezoterines puses tai realu), kitiems reikia islaisvinti savo seseline puse per tusus, issikrauti (psichologai taip pat teigia, kad to reikia. Aplamai net lengvas stresas yra naudingas).. Visi tie dalykai nera nei blogi nei geri. Bet jie ne visiems ir ne visur tinka.
Jei butumet perskaite visus mano postus sioje temoje, turbut nebeprisikabintumete prie manes. Nes as pati stengiuosi pritarti jusu nuomonei. Ir vienareiksmisko atsakymo net neturiu.
Toooliau, kaip ir minejau, kiekvienam savo. Tai kas naudinga dvasininkui, nebus naudinga kariui.
O mano galva visokiu zmoniu reikia. Neseniai skaiciau psichologo knyga, apie zmogaus prigimti naikinti pati save. Ten buvo pamineta, kad asmenybe jau formuojasi nuo 3 metu. Taigi, visdelto zmogus gali zinoti, kas jis ir ko jam reikia. Tooliau.. Reikia pripazinti, kad pasaulis yra spalvingas ir visokiu zmoniu yra. Nemanau, kad yra vienas zmoniu tipas (kuris tikrai teisingas) i kuri turetu lygiuotis visi. Juk Preacheris kazka minejo apie pilkaja mase. Taigi, patys bijome buti pilki, bet viska skirtome i juoda ir balta… Keista kazkaip…
Dar karta atsiprasau del gramatikos ( man paciai nemalonu) ir del neapgalvotos zinutes (galiu veliau del jos gailetis) ..
zalia.arbata rašė:Aš tikriausiai irgi galėčiau save priskirt prie noliferių. Išorinis gyvenimas (tūsai, dažni susitikimai, na tai, kas vadinama 'tikru gyvenimu') mane stipriai slegia. Galiu dvi dienas taip pagyvent ir vėl nenoriu iš kambario išlyst pusė savaitės. Šiaip turiu problemų su žmonėm, nuo pat mažumės (ne, aš ne autistė), turėjau nelengvą vaikystę ir pasekmės vis dar pasireiškia dabar. Bendravime iš vis gili duobė. Neturiu socialinių įgūdžių, atrodau kaip keistuolė. Negaliu niekuo pasitikėt, bėgu nuo draugysčių įsipareigojimų, nesu išbendravus su vaikinu daugiau nei mėnesį ir pan. Jaučiuos kalta dėl to, kad skaudinu žmones, bet kitaip negaliu, bijau gilaus bendravimo. Net geriausios mano draugės, kurios vis dar kažkaip su manim palaiko ryšį, galima sakyt nieko apie mane nežino. Iš vis aš noriu stot į psichologiją, bet iš kur man žinot, ar šis noras labiau nėra užslėptas pagalbos troškimas sau? Kaip padėsiu žmonėm, jei pati net nesugebu išspręst savo pačios problemų?
Šiaip jei reiktų rinktis norėčiau labiau būt statistinė paauglė, kuri viskuo dalinas su draugėm, vakarais verkia dėl vaikinų ir nė nenumano, kaip kažkas gali žiet dokumentikas youtubėj.
Tų matau esi introvertiška asmenybė, trūksta pasitikėjimo savimi, turi tokia pačia problema kaip ir aš. Šiaip introvertai yra labai jautrus todėl tūsai, vakarėliai, triūkšmingos didelės minios perkrauna psichiką. Kad ir kas ten buvo pas tave vaikystėje matau šį problema tave kamuoja ir ją reikia išspręsti. Nemanau, kad tai socialinių gebėjimų trūkumas juk yra žmonės su kuriais gali atviriau ir sklandžiau bendrauti. Baimė laisvai kalbėti kyla vengiant pasakyti kažka ne taip, bet dažniausiai tai būna klaidinga nuomonė.
Sociofobija galima įveikti ir aš pats ją įveikiau, kadangi ir mano specialybė tokia, kad reikia mokėti kalbėti prieš auditoriją ir šiaip daug situacijų dabar pasitaiko kai reikia šnekėtis su nepažįstamais. Parašiau patarimu kaip įveikti šį nerimą iš savo patirties čia: https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=230.msg34523#msg34523
Žinoma neseniai teko kalbėtis su psichologu, su juo gali šnekėti(ir reikia) atvirai. Svarbiausia čia bendravimas gyvai, o dar geriau su visokiais nepažįstamais. Kad lengviau būtų pradėk nuo paprastų dalykų (pasisveikinimai, teisinga laikysena…), gal rask panašių į save žmonių
Kai susiduri su savo baimėm akis į akį gali suvokti ar jos yra tikrai pagrįstos.
Tuo skelbiu offtopiko pabaigą 🙂

