Ka manot? as tai pilnai sutinku su straipsniu.
Narcizu karta
Aš kol universitete nepastudijavau irgi jo neturėjau. Panašu jog žmonės tiesiog nenori jo lavinti arba nemoka jo lavinti. Visada džiaugiuosi, kai sutinku žmogų su išlavintu kritiniu mąstymu. Bet didžioji dalis… na man baisu už mūsų visuomenę
Kai žmogus save iškelia virš kitų jis jau propaguoja narcizmą.
varpainis rašė:Jauni zmones ir turi issilakstyt gi. Aisku viskam yra ribos ir kas per daug nesveika, bet kas cia blogo, kad savaitgaliais lekia jaunimas i klubus ar dar kur atsipalaiduoti? Kazkaip nenormaliau atrodo kai jaunas zmogus sedi uzsidares namie su knygomis/kompu ir uzsiemineja "intelektualia" veikla ir seip budamas 16-18 metu vadina save jau labai brandzia asmenybe ;D
Matai čia dar nuo būdo, charakterio, vieni nori šokti, gerti, durniuoti ir t.t kitiems tokia veikla arba nuobodi arba neįdomi. matai tie 16-18 kurie sėdi prie knygų, kompų gyvena visai kitokį gyvenimą ir galbūt tiesiog tam klube ar su fainais žmogeliukais neturės apie ką šnekėti ir t.t 🙂 Šiaip smagu pabendrauti ir t.t bet tik tada kada yra apie ką šnekėti ir įdomu su tais žmonėmis, o tai daryti galima ir prie arbatos puodelio, nebūtinai nusigeriant 🙂
varpainis rašė:Jauni zmones ir turi issilakstyt gi. Aisku viskam yra ribos ir kas per daug nesveika, bet kas cia blogo, kad savaitgaliais lekia jaunimas i klubus ar dar kur atsipalaiduoti? Kazkaip nenormaliau atrodo kai jaunas zmogus sedi uzsidares namie su knygomis/kompu ir uzsiemineja "intelektualia" veikla ir seip budamas 16-18 metu vadina save jau labai brandzia asmenybe ;D
Su tokiu požiūriu būsi nuostabus tėvas :DDD. O jeigu rimtai, mano galva tema eina apie ką kitą. Kiek permečiau akimis straipsnį, supratau jog kalbama apie susireikšminimą, atsakomybės nepriėmimą ir nesirūpinimą ateitimi. Na, savo aplinkoje nelabai susiduriu su tokiomis laisvomis asmenybėmis. Bet visas tas YOLO, swag požiūris… Na… Manau vertybės ištiesų kinta. Tai tikrai nebūtų blogai, jeigu mes nebūtumėme tie žmonės, kurie kuria ateitį. (:
varpainis rašė:Kodel pagal jum jei zmogus vaiksto po barus/ klubus iskart yra neisaukletas, neintelektualus, tuscias debilas? Visais laikais jaunimas linksminosi ir nieko cia blogo
Na neprisiminu kad 12 vodka is seniu perka geria . 10 metu ruka nesimoka. Bet cia nieko blogo ar ne ?
Liudnas jusu gyvenimas jei linksmybes matote kaip visiska blogybe
Linksmintis visaip galima. Kadaise išgerdavom su draugais, į šokius-pokius eidavome, bet dabar kai pagalvoji, košmaras tai, o ne linksmybės 🙂 Arba tie baliai: susėda visi, valgo, geria, ir šneka belenką. Pjaunantis reikalas.
1. Žinoma, kai suaugęs žmogus nepilnamečius vadina nenormaliais jog jie negeria, nerūko, nesitūsina… Kaip čia pasakius. Man mažų mažiausiai keista. Todėl tas leptelėjimas buvo dviprasmiškas. Iš vienos pusės tikrai iškeliu nykštį į viršų, bet tuo pačiu ir negaliu suprasti… Bet apalamai nieko blogo ar įžeidžiančio pasakyti nenorėjau.
2. Alkoholis ne veltui pardavinėjamas nuo 18. Kalbu iš mokslinės pusės.(neuronų žudymą, intelekto smukimą..) To skatinti nereikėtų.
3. Mano tėvai puikūs žmonės ir normalu, kad jie rūpinasi savo atžala. Aš tai vadinu meile. Dėl linksmybių gali nesijaudinti. Galima turėti prieigą prie visko, jeigu sugebi protingai argumentuoti savo veiksmus.
4. Linksmybių tikrai nelaikau kaip blogio. Bet viskas turi turėti saiką ir ribas. (pala, tai juk tas pats :D)
Mokykloje pas mane buvo labai daug tu intelektualu kurie dienas praleidzia prie kompiuteriu ar knygu. Is principo tai nera blogai, taciau kazkodel visi jie budavo begalo uzsidare, absoliuciai nemokedavo bendrauti. Taciau internete staiga atsirasdavo drasaus ir komunikabilaus zmogaus kauke. Esme tokia, kad negalima visiskai atsiriboti nuo visuomenes, nuo linksmybiu ir uzsidaryti savo mazam pasauleli. Gyvenime reikia pabandyti visko 😉
Patarimai jauniems kolegoms:
1. Niekada jokiais būdais nevartokite nei lašo alkoholio ir kitų nesąmonių. Visą gyvenimą likite blaivūs ir sąmoningi.
2. Niekada neikite su dauguma, plaukite prieš srovę.
3. Iš karto stengitės visais įmanomais būdais tobulėti, gilintis į būties ir prigimties klausimus, neeikvokite nei valandos tuščiam laisvalaikiui. Nebent kitaip neišeina 😉 😀
Tai turi būti derinama: tėvai turėtų pasirūpinti, kad jų vaikas išaugtų su potencialu mąstyti. O po to pats vaikas turėtų išmokti tą mąstymą panaudoti.
Jei nebus indelio iš tėvų – vaikas gali nusinarkašinti, prasirukyti, prasigerti ir prasibaliavoti. Jei nebus indelio iš gatvės – vaikas tiesiog praras daugybę vertingos patirties.
Ir nevadinu pačio prisigerinėjimo patirtimi. Tačiau vadinu išmokimą save kontroliuoti, dozuoti, atsirinkti draugus, susidurti ir atsirinkti kas yra blogai, kas yra gerai, pratestuoti įgytas vertybes realiame pasaulyje, pamatyti pasaulį ne tik šiltnamio sąlygomis ir t.t.
Ir nekalbu apie 13mečius kokius. Bet 16-17 metų paauglys, manau, jau turėtų turėti pakankamai smegenų. Iš mano asmeninės patirties, iš (buvusių) pažįstamų rato, pastebėjau, kad nusidegradavo tie paaugliai, kuriems trūko būtent atsakingų tėvų. Kiti, nors ir gėrė, ir eksperimentuodavo, ir naktimis gatvėmis trainiojosi, ir t.t., tačiau šituos išsidirbinėjimus pavertė naudinga patirtimi ir išaugo gana protingais, normaliais, atsakingais žmonėmis.
Aišku, labai pritariu a.t.sielio 2 ir 3 punktams. Ypač 3. Iškeisti tobulėjimo (ar tai būtų sportavimas, muzikavimas, filosofavimas…….) į 'baliavojimą' jokiu būdu negalima. Bet idealu būtų visa tai saikingai derinti.
a.t.sielis rašė:<…>ir kiek dėl to galėtų būti aukštesnė dabartinio gyvenimo kokybė, tai ojojoi.
Nematuočiau gyvenimo kokybės pagal tai, kiek sėkmingas žmogus yra, ar kiek pinigų uždirba, ar labai patogų fotelį savo subinei turi. Gyvenimo kokybę matuočiau pagal patirčių įvairovę ir laimingumą, sukeliamą tų patirčių.
Nematuočiau gyvenimo kokybės pagal tai, kiek sėkmingas žmogus yra, ar kiek pinigų uždirba, ar labai patogų fotelį savo subinei turi. Gyvenimo kokybę matuočiau pagal patirčių įvairovę ir laimingumą, sukeliamą tų patirčių.
Aš irgi ne visai apie pinigus. Nemažos problemos susikuria tiek dvasinėje plotmėje, tiek socialinėje, jeigu jaunystėje elgiesi kvailai. Kvailai, tai reiškia: bandai būti kietas, nevaldai emocijų, ir įžeidi ką nors žodžiu, arba veiksmu. Čia būtų 5. punktas: būk koks nori, bet visada būk mandagus ir geras aplinkiniams ir pasauliui.
"Iš kur tu žinai, kad alkoholiku būti blogai, jeigu niekada juo nesi buvęs?" "Iš kur tu žinai, kad pasikarti blogai, jeigu niekada nesi koręsis?" ir t.t. ir pan. 🙂
Gyvenimą galima pamatyti atidžiai stebint, bet įsitraukti nebūtina. Vienas geras žmogus pasakė taip: "šviesiam žmogui daug laiko susiprasti nereikia".
preacher rašė:<…>Patirtį galima semtis nebent iš pačių gabiausių, geriausių ir t.t Jokios patirties, naudos ir t.t neįgausi jei busi apsuptas nevykėlių ir t.t
Na, tai tegaliu tik apgailestauti, jei tau naudinga patirtis yra tik teigiama patirtis. Jei tau patirtis yra tik būvimas apsuptu pinigais, prabanga, gerbėjais, pačiais šviesiausiai žmonėmis ir t.t.
Aš patirtimi laikau ir buvimą dugne. Patirtimi laikau ir skaudžius, sunkius išgyvenimus. Ir susidurimus su tavo minėta 'pilkybe' ir vartotojiškumu.
a.t.sielis rašė:Bloga filosofija. Tam, kad suprastum, kad kalėjime būti blogai, nebūtina padaryti nusikaltimą, ir patirti, ką reiškia sėdėti kalėjime 🙂
"Iš kur tu žinai, kad alkoholiku būti blogai, jeigu niekada juo nesi buvęs?" "Iš kur tu žinai, kad pasikarti blogai, jeigu niekada nesi koręsis?" ir t.t. ir pan. 🙂
Gyvenimą galima pamatyti atidžiai stebint, bet įsitraukti nebūtina. Vienas geras žmogus pasakė taip: "šviesiam žmogui daug laiko susiprasti nereikia".
Yra milžiniškas skirtumas, kai žinai kas yra kas, ir kai suvoki kas yra kas, nes su tuo susidūrei. Susidurti reikia su kuo daugiau: tik taip ugdomas suvokimas, mokėjimas analizuoti, sieti ryšius, suprasti ir t.t.
Iš to žinojimo be patirties gali išaugti daugybė nušokusių nuo realybės žmonių, susikūrusių savo iliuzijų pasaulį, nesistengiančių suprasti, o iš karto aukštinančių/smerkiančių kažką.
Nesakau, kad įmanoma iš patirties pažinti viską. Ir nesakau, kad galima tik iš patirties pažinti kažką. Tačiau įvykio išgyvenimas pirmu asmeniu labai praplečia akiratį ir suvokimą. Visada.
Eina Vilkas keliu, šokinėja, dainuoja. Žiūri ant kelio kažkas rudas guli. Stryk, prišoko, greit čiupt, paragavo…
– Oi gerai, kad paragavau, o tai būčiau įmynęs.
Praktinis patyrimas be abejo, galutinai pamoko. Arba nepamoko.
Bet suvokimas yra aukštesnioji proto (intelekto) funkcija. Suvokimas giliau nei supratimas. Galima daryti kažka blogo, patirti blogas pasekmes, suprasti tų pasekmių blogumą, bet vis dar nesuvokti, kad tai atmestinas procesas arba neturėti galios jį atmesti. Pvz. priklausomybinės ligos, kaip alkoholizmas, narkomanija, priklausomybė nuo kompiuterių ir pan., ir kt., jie jau tikrai nusvilę ir supratę, bet išlipti sunku. Nėra aukštesniojo suvokimo, jis prapuolęs.
Ir atvirkščiai, jeigu kažkas yra disciplinuotas, švaraus proto, tyro elgesio, sėkmingai tobulėjęs, gali giliai suvokti blogų dalykų tragizmą, ir tuo pagrindu jų net ir nebandyti.
Suvokimas – labai aukštas dalykas. Būtent per suvokimą galima mokytis "ne iš savo klaidų"; giliai suvokiant pasaulį įmanoma teisingai orientuoti veiksmus ir visada "pataikyti į dešimtuką". Arba bent įgijus pritaikytą gerą suvokimą. Klaidos neišvengiamos. Suvokti – matyti gilesnę dalykų prasmę, jausti organiškai. Suvokimas arba žinios yra praktinės, kai yra pritaikytos, kai žmogus jas praktikuoja. Kas liečia neigiamus dalykus, tai jų antipodas yra teigiami, todėl užtenka gerų dalykų praktikos, kad praktiškai žinotum apie blogų dalykų problematiškumą. Kaip? Susidursi su žmonėm, kurie darys tau arba sau bloga, tai bus praktinis patyrimas.
Pakalbėjau teoriškai, bet šitą dar turėčiau pritaikyti praktiškai 🙂
gali giliai suvokti blogų dalykų tragizmą, ir tuo pagrindu jų net ir nebandyti.
Manau svarbiau apskritai suvokti, kas tie blogi dalykai, ir kodėl jie blogi(nesakau ,kad būtina viską pačiam išbandyt).
Patirtis, kurios reikia žmogui priklauso nuo to, ko tas žmogus siekia. Negalime teigti, kad vienos ir to pačio pobūdžio patirtys bus naudingos absoliučiai visiems žmonėms.
Juk vieni yra iš prigimties svajotojai, meninkai… Kiti aukštų vertybių, moralės, dvasingi žmonės, kiti optimistai ieškantys malonumų ir bandantys pasitenkinti žemiškais dalykais. Kiti filosofai visame kame ieškantys prasmės.
Menininkui geriausia patirtis bus vaikščioti po pievas ir filosofuoti.. Na, nebent mes norime truputį žiauraus ir ekscentriško menininko mačiusio juodo ir balto, besinešiojančio gatvėje patirtų nuoskaudų,vidinės sumaišties kylančios iš idėjų žlugimo, ar kontrasto tarp jo vidinio pasaulio ir realybės… Dvasingam žmogui taip pat nebūtų naudinga bastytis ir tūsintis, nes tai eitų prieš jo moralę, o vėliau po visko, jaustų kaltės jausmą. Žemiškiems žmonėms, filosofams,intelektualams tokia patirtis žinoma, kad būtų labai naudinga..
Taigi 50 ant 50…
Ps. Jūs galite nuspręsti pasipriešinti teigdami, jog tokie žmonės dar nežino ko jie nori, ir kas jie yra.
Bet mano galva 16-18 žmonės jau yra susiformavusios ir ryškios asmenybės.
Master rašė:Bet mano galva 16-18 žmonės jau yra susiformavusios ir ryškios asmenybės.
😀 😀 😀 Žvengiau kokia valanda 😀 😀 😀
Daugiausiai nagrinėjau iš tos perspektyvos, kaip išvengti tikrai destruktyvių dalykų, ir ar reikia juos patirti.
Geras klausimas, "kas yra blogi dalykai"? Vėl tos sąvokos, "blogis", "gėris". Tamsa – šviesos nebuvimas, blogis – gėrio nebuvimas. Kitaip sakant, trūkumas. Šiam pasaulyje, gėris dažnai suprantamas kaip blogio sumažėjimas, but that will not do. Nedaug laimės iš to, jeigu esi skandinamas, ir gauni atsikvėpti. Tai dvi blogybės, viena iš kurių mažesnė. Kančia ir mažesnė kančia.
Labai "aukštom materijom" kalbant, bet kas, kas neteikia sąlyčio su absoliučiu gėriu ir absoliučios laimės, yra neverti dėmesio dalykai, turintys trūkumo aspektą, arba susimaišymo su kančia aspektą. Begalinis grynas džiaugsmas – gyvos esybės siekinys. Visi laikini procesai atkrenta, išskyrus, kai jie yra pakopos link to tobulumo.
Kas sudaro sielos džiaugsmą? Jo nereikia ieškoti išorėje, jis viduje. Savaiminis. Amžinai džiaugsminga amžina siela. Jeigu iš tikro gerai suvokti, kad esi (tavasis vidinis"aš" yra) amžinas ir nepažeidžiamas, nemirtingas ir neturintis valgyti, ir kad niekas negali tau pakenkti ar sutrikdyti, jeigu semtis džiaugsmo iš pačio buvimo, nereaguojant į šio pasaulio dualumus, vienodai vertinant išorines kančias ir malonumus, – gera būsena būtų, ar ne?
Toliau, jeigu iš tikro turėti tokią būties laisvę, kokios dar galimybės atsiveria? Nėra problemų, nėra dėl ko kovoti ir pykti, galima dalyvauti kažkame amžinai gražiame, ten kur yra sielos vieta, jos prigimties prasmė. Pažinti tai. Ryšys su Absoliutu, absoliuti gyvenimo pilnatvė.
Kas yra destruktyvu? Apie tai kažkiek aptarinėjome temoje "pafilosofuokim". Visų pirma, bet kokia karminė (šiapusinė) veikla, nes ji daroma su nežinojimu, ir neaišku koks bus atoveiksmis – geras ar blogas, kur bet koks "geras" vėlgi priklauso laikinų dalykų kategorijai. Galiausiai, ateina kančia, problemos. Bet čia labai jau aukšta samprata. Paprastinant, reikia skirti bent gerus ir blogus veiksmus, kad (net ir laikinos) gerovės būtų daugiau. Kas yra geri veiksmai ir kas blogi? Dviračio neišrasi, šitai aprašoma religinėse, filosofinėse, ezoterinėse, psichologinėse, sveikatos, politikos ir kt. knygose. Be sielos absoliučios būsenos, dar yra šiapusinė fizinė harmonija ir ramybė; protinė harmonija ir ramybė; kiekvieno asmens, šeimų ir bendruomenių bei visuomenių. Šitus dalykus žmonija nagrinėja nuo pradžių ir toliau nagrinės, ongoing reasearch. Ir čia gražiai užbaigsim, kad kiekvienas turi rasti tame aruode individualiai. "Kiekvienas savo laimės kalvis".
Pratęsim kitose temose 😉
Bandžiau ir aš bendrauti su bendraamžiais, tačiau viskas pasibaigė depresija, nes teko išsižadėti savo identiteto, savo tiklsų, savasties, savo minčių ir tiesiog reikėjo paklusti tam tikram uždaram ratui, kuris yra beprasmiškas su savo banaliomis idėjomis. Ta minima narcizų karta yra tikra pasaulio gėda. Tokie žmonės tiktai griauna, o ne stiprina valstybės pamatus, patį mechanizmą. Ir ką su tokiais gali bendrauti? Apie ką? Teko pabendrauti ir viskas baigėsi galvos skausmu. Tai tokie žmonės, kurie tarsi neturi smegenų. Iš kur toks suvokimas, kad svarbiausios gyvenimo substancijos yra alkoholio sudievinimas, kitų apšnekėjimas, pigus bajeriai apie antrą galą ir t.t.? Kodėl žmonių sąmonė degreduoja o ne evoliucinuoja?
Kaip ir minėjau, kurį laiką buvau daugumos rate, tačiau visada jaučiausi balta varna, ir tiesiog man viskas buvo beprasmiška, jaučiausi svetimas jų minioje ir galiausiai po truputi tolau, kol pasirinkau laisvę, prigimtį, norą pasiekti, sužinoti daugiau. Sutinkant narcizą susidaro įspūdis, kad jam visai nerūpi kitas žmogus, ypač kenčiantis. Gali būti narcizai kritiški, kitaip sakant skeptikai, tačiau aš tokiuose žmonėse niekada neįžvelgiu ir nepastebiu jų jautrumo, atgailos, galiausiai nors šiek altruizmo. Tokie žmonės be gylių dvasinių vertybių nesukurs gražesnės visuomeninės ateities. Paprasčiausiai žmonės pasidavę aplinkinių įtakai atsisako savo prigimties. Vadovaujantis visuomenės nuomone žmogui užtenka tik pasilinksminti, sukurti šeimą ir daug uždirbti. Ir dažniausiai tuo ir baigaisi narcicizmas. Vis dėlto šiais laikais jis dar labiau degradavęs, nes norima to gauti be didesnių pastangų. O dvasiniai dalykai, mintys apie visuomenės švietimą ir kt. dalykus – tai pagal juos yra neegzistuojantys dalykai.
Taigi pasirinkęs gyvenimo kelią, pagal savo vidinį įsitikinimą manau, kad nesuklydau. Visų pirma būdamas savimi aš jaučiuosi pagaliau laisvas, harmoningas, jaučiu, kad tobulėju tiek dvasiškai, tiek ir kitomis prasmėmis. Nepaslaptis, jog užsiimu meditacija ir tai tik sustiprina mano norą pažinti pasaulį kitomis plotmėmis, gylesnėmis. Nevartoju alkoholio ir cigarečių ir man nesvarbi kitų nuomonė, nes aš geriau žinau, ko man reikia. Ir aš manau, kad tokiems žmonėms, kurie nebepaleidžia savo vidinių principų, kurie nesitaiksto su dauguma, kaip tik turėtų neatsiskirti nuo daugumos ir rodyti save kaip pavyzdį, kad tu nugalėjai visas klūtis ir pagaliau tapai asmenybe. Savo aplinkinių rate aš pastebėjau įdomių dalykų: daugelis narcizų būdami šalia manęs (kambariokai ar kiti asmenys) pradėjo irgi keistis į šviesiąją pusę: bent jau mažiau vartoja alkoholio arba kartais visai jį pradėjo ignoruoti. Matydami mano sveiko gyvenimo būdą, patys užsinorėjo tai išbandyti ir pradėjo vartoti tai, kas sveikiau (daugiau vaisių ir daržovių…). Man atrodo sugalvojau iš kur kilo visa masinė žmonių degradacija. Tie minimi narcizai paprasčiausiai nematė prieš save tokių žmonių, kurie neina su minia, jie nematė būtent tokio asmens, kuris kaip tik išskiria savo savitumus. Nematė dvasingo asmens savo rate arba paprasčiausiai jį ignoruodavo. Reikia, kad kuo daugiau tokių žmonių rodytųsi ir tiesiog skleistų savo idėjas.
Man skaudžiausia tokių žmonių, kurie asmeniškai prisipažįsta, kad nenori eiti su minia, kad jiems atsibodo viskas, kad nori kitokio gyvenimo, tačiau nedrįsta keistis. Kodėl žmonių širdyse nebėra tos ugnelės, kuri juos motyvuotų? Vadinasi reikalingi išoriniai teigiami dirgikliai.
preacher rašė:😀 😀 😀 Žvengiau kokia valanda 😀 😀 😀
Trenkiau į sieną galvą…
….( pamačiusi tokį orginalų ir brandų komentarą ) 😉
Ir sveikinu, tu ką tik pacitavai kažkokio paauglio blevyzgą…
Mes jau taip įėjom į offtopą, o tu dar iš offtopo darai offtopą…
Ir aplamai aš nematau nieko juokingo, jeigu manai, kad paauglys yra proto liekana švelniai tariant, tai gal uždarom visus paauglius į kokią įstaigą, kol jie užaugs ir taps normalūs…
varpainis rašė:Aisku kaip ir Master sake, viskam turi buti ribos.
Mokykloje pas mane buvo labai daug tu intelektualu kurie dienas praleidzia prie kompiuteriu ar knygu. Is principo tai nera blogai, taciau kazkodel visi jie budavo begalo uzsidare, absoliuciai nemokedavo bendrauti. Taciau internete staiga atsirasdavo drasaus ir komunikabilaus zmogaus kauke. Esme tokia, kad negalima visiskai atsiriboti nuo visuomenes, nuo linksmybiu ir uzsidaryti savo mazam pasauleli. Gyvenime reikia pabandyti visko 😉
Spėju varpainio žodžiuose yra tiesos ir tiksliai apibūdina mano situaciją. Pats vaikystėje ne su draugais žaisdavau, bet leisdavau laiką prie knygų, vartydamas enciklopedijas, vienas žaisdamas ir užsidaręs savyje. Vėliau daug laiko praleisdavau prie kompiuterio, o ne tūsinausi su draugais ir į jų linksminimasi neigiamai žiūrėjau. Tačiau dabar jaučiu tos izoliacijos sunkias pasekmes…
Nors esu pareigingas ir sąžiningas, atsakingai mokausi, dirbų ir džiaugiuosi, kad nepradėjau gerti, rūkyti, netapau tuštuku kaip mano pažįstami. Vis tik kai reikia bendrauti su žmonėmis jie yra geresnį už manę ir tikriausiai labiau džiaugiąsi gyvenimu. Kadangi bendrauja su daug draugų tai įgyja ir vertingos patirties, kurios nepasisemsi vien skaitant. O nepakankamas socialinis gyvenimas veda prie neigiamų emocijų, net neapykantos. Taigi nesilinksmindamas žmogus gali irgi patapti narcizu.
Geriausia, kad pasikeistų žmonių suvokimas apie tai kas yra linksminimasis, nes dabar matau jaunimas tai supranta kaip gėrimą, triūkšmingą muziką ir siautėjimą dideliame draugų būryje. Tarkim introvertams toks linksminimasis nepriimtinas ir tai apsunkina jų galimybę bendrauti.
Master rašė:😀 😀 😀 Žvengiau kokia valanda 😀 😀 😀
Trenkiau į sieną galvą…
….( pamačiusi tokį orginalų ir brandų komentarą ) 😉
Ir sveikinu, tu ką tik pacitavai kažkokio paauglio blevyzgą…
Mes jau taip įėjom į offtopą, o tu dar iš offtopo darai offtopą…
Ir aplamai aš nematau nieko juokingo, jeigu manai, kad paauglys yra proto liekana švelniai tariant, tai gal uždarom visus paauglius į kokią įstaigą, kol jie užaugs ir taps normalūs…
Ko taip siunti, nieks paauglių nelaiko proto liekanomis, tačiau žmogaus asmenybė bresta, formuojasi, ieško indetiteto iki 30-40 metų, o tu 10-12kl. vaikus priskyri prie brandžių asmenybių 😀 Nežinau koki kaip sakai paauglį citavau, be tiek to 😀 😀
Ezekiel rašė:Spėju varpainio žodžiuose yra tiesos ir tiksliai apibūdina mano situaciją. Pats vaikystėje ne su draugais žaisdavau, bet leisdavau laiką prie knygų, vartydamas enciklopedijas, vienas žaisdamas ir užsidaręs savyje. Vėliau daug laiko praleisdavau prie kompiuterio, o ne tūsinausi su draugais ir į jų linksminimasi neigiamai žiūrėjau. Tačiau dabar jaučiu tos izoliacijos sunkias pasekmes…
Nors esu pareigingas ir sąžiningas, atsakingai mokausi, dirbų ir džiaugiuosi, kad nepradėjau gerti, rūkyti, netapau tuštuku kaip mano pažįstami. Vis tik kai reikia bendrauti su žmonėmis jie yra geresnį už manę ir tikriausiai labiau džiaugiąsi gyvenimu. Kadangi bendrauja su daug draugų tai įgyja ir vertingos patirties, kurios nepasisemsi vien skaitant. O nepakankamas socialinis gyvenimas veda prie neigiamų emocijų, net neapykantos. Taigi nesilinksmindamas žmogus gali irgi patapti narcizu.
Geriausia, kad pasikeistų žmonių suvokimas apie tai kas yra linksminimasis, nes dabar matau jaunimas tai supranta kaip gėrimą, triūkšmingą muziką ir siautėjimą dideliame draugų būryje. Tarkim introvertams toks linksminimasis nepriimtinas ir tai apsunkina jų galimybę bendrauti.
Na aš ir visa vaikystę, paauglystę daug maž vienatvėje praleidau, bet šiaip komunikuoti su žmonėmis, užmegzti pokalbį su nepažystamais ir t.t neturiu problemų. Galiu gerai pristatinėti prezentacijas ir t.t
——-
Bendravimas-džiaugsmingumas-uždarumas-rimtumas-žinios. Ką palietė Ezekiel.
Jo, čia problema.
Vienas nagrinėjimas: yra du poliai – mėgavimasis ir tam tikra askezė, atsiribojimas. Jie dar gali būti įvardijamai kaip prisirišimas ir pasibjaurėjimas. Malonumas ir pyktis.
Vieni daugiau mėgaujasi gyvenimu, jie atrodo labiau atsipalaidavę.
Kiti atsiriboja nuo mėgavimosi, mažiau veikia, daugiau kaupia žinių. (Jiems pikta dėl padėties netobulumo, jeigu kiltų toks klausimas)
Tie kas mėgaujasi gyvenimu, daug bendrauja su tokiais pačiais. Iš to turi tam tikrą santykių džiaugsmą. Tie, kas atsiriboja, turi kitų džiaugsmo formų, pvz. džiaugsmas iš žinojimo. Bet jis sausesnis (priklausomai nuo žinių pobūdžio), be to, pasirodo po ilgo "karčių šaknų valgymo". Be to, jie turi stiprias nuomones, dėl ko bendravimas su tokiais pačiais jiems neteikia tokio santykių skonio.
Pastebėtina, dažnai pirmųjų santykiai yra efemeriški, ir anksčiau ar vėliau atneša didelę kančią (tai gali pasirodyti pilna forma 30-60 metų laikotarpyje). Be to, tai kad žmogus atrodo linksmas, nereiškia, kad jis laimingas. Jis gali gaivališkai blaškytis emocinėse audrose. Kol gerai tai gerai, bet ka jau blogai, tai šakės. Atslūgus problemoms, jis staiga pralinksmėja, bet greitai ateina kitas problemų potvynis, kada jis yra prislėgtas ir susirūpinęs. Bet to niekas nemato, išskyrus artimus draugus. Arba niekas iš viso, nes nemada būti nelaimingam.
"Žiniukų" problema yra žinojimo proceso sausumas, ir ėjimas neigimo poliumi. Iš esmės, abu poliai yra problemiški.
Sprendimas: labai geras bendravimas su idealiais žmonėmis, žinių ištobulinimas iki neefemerinių santykių. Vidurio kelias, kai ne mėgaujamasi, nei kas atmetama. Neegoistinis veikimas pagal psichofizinę prigimtį ir pagal sielos prigimtį.
Tolesnė problema: dažnai tai neprieinama, dėl praeities naštos, ir geros bendrijos retumo. Reikia įveikti psichologines ir išgyvenimo/pragyvenimo kliūtis.
Master rašė:Ech… Pamatas yra. Tas pamatas yra nervų sistema ir požiūris. Pirmasis dalykas nekinta visą gyvenimą. Taigi, paauglys jau yra tas, kas bus ateityje.
Pilna gyvenime pavyzdžių žinau, kiek žmonės keitėsi ir t.t
Aš taip pat galiu kalbėti iš savo patirties. Po depresijos labai pasikeičiau. Nutraukiau daug ryšių, vien dėl to, kad taip pasikeičiau, jog nebesugebėjau bendrauti su tais žmonėmis, kurie buvo charakteriu grynos mano kopijos (juk buvome geriausi draugai). Bet vistiek išliko kažkas tas pats. Tos pačios vertybės, tas pats požiūris, tik dabar jis ivilktas į kitą rūbą.
Nežinau, galbūt tu ir tesus.. O galbūt mes kalbame apie skirtingus dalykus.. Na, bet kuriuo atvėju nebenoriu gilintis, kažkaip susimaišiau tarp argumentų 🙂
preacher rašė:
Master rašė:Ech… Pamatas yra. Tas pamatas yra nervų sistema ir požiūris. Pirmasis dalykas nekinta visą gyvenimą. Taigi, paauglys jau yra tas, kas bus ateityje.
Pilna gyvenime pavyzdžių žinau, kiek žmonės keitėsi ir t.t
Šiais laikais žmonės daug keičiasi. Primityvesni nustoja keistis pirmiausiai, kai pradeda dirbti, taip tokie ir lieka visam gyvenimui. Kiti keičiasi iki tolesnio taško. Jeigu pradėjai degraduoti, tai jau žemiau kitimo. Kitimas turi būti tobulėjimas. Asmenybės augimas normaliu atveju turėtų vykti visą gyvenimą. Aš pvz save skaitau bemaž ties nuliu, reikia augti toliau. Kol kas tik pagrindą susidariau, apvaliau kažkiek "dirvą" nuo piktžolių.
Kita pusė, kad asmuo jau ant pilnametystės slenksčio gali būti brandesnis nei kiti. Daugiau išminties ir t.t. Bet tada jis vis vien augs toliau.
Dar, tam tikrais aspektais, 16-18 metų laikotarpis yra kai kurių savybių viršūnė, ir reikia atidžiai pagauti tolesnę kryptį taip, kad išlaikyti tas geras savybes ir nedegraduoti jų. Nes nuo vėlesnio amžiaus, likimo spaudimas bus didesnis, ateis sunkesnės pamokos, ir degradacijai galimybių taip pat daugiau, nes žmogaus sprendimai tuo metu savarankiškesni, stipresni ir gali nepaklusti natūraliai gyvenimo tendencijai.
Psichofizinė prigimtis labai nesikeičia, galima ją pagryninti, pagerinti kokybę, o idėjos ir pasaulėžiūra pas žmogų gali labai ir labai keistis. Aš irgi mačiau didelių pokyčių.
Master rašė:Tai gal tiesiog nepažinojai tų žmonių iki galo, arba tareisi juos pažįstąs. Čia jeigu kalbame apie nervų sistemą arba išvis projekciją 😀 . O charakteris? taip, jis lengvai pakeičiamas 🙂
Aš taip pat galiu kalbėti iš savo patirties. Po depresijos labai pasikeičiau. Nutraukiau daug ryšių, vien dėl to, kad taip pasikeičiau, jog nebesugebėjau bendrauti su tais žmonėmis, kurie buvo charakteriu grynos mano kopijos (juk buvome geriausi draugai). Bet vistiek išliko kažkas tas pats. Tos pačios vertybės, tas pats požiūris, tik dabar jis ivilktas į kitą rūbą.
Nežinau, galbūt tu ir tesus.. O galbūt mes kalbame apie skirtingus dalykus.. Na, bet kuriuo atvėju nebenoriu gilintis, kažkaip susimaišiau tarp argumentų 🙂
Argumentai, įrodymai, teiginiai, prielaidos, išvados, nereik taip ortodoksiškai žiūrėti į diskusijas. Keikvienas turi tam tikra potenciala, branduolį ir t.t Tačiau charakterį, įpročius, elgėsį, pasaulėžiūrą galima keisti ir t.t
