Vitus rašė:Tai tolygu pasakymui: "sviestas pasitalpins save kitoje sviesto dalyje" 🙂
Būtent!
Tai kokios tada problemos žmogaus “sąmonę, sielą“ patalpinti į „metalą“, kuris yra dalis tos pačios sąmonės? Ir dar klausimas ar ta siela išvis egzistuoja, kad ją reiktų su neva materialiais įrankiais perkelinėt iš vieno objekto į kitą? Gal tai tiesiog psichologinė žmogaus problema, kažkoks psichologinis barjeras, užtvara(ego)?
Kad tai jau daroma ir bus padaryta aš net neabejoju, tai veikiau laiko klausimas.
Enšteinas(berods) yra pasakęs jog šita visata viena didelė mintis. Tai šita materija iš esmės yra ta pati dvasia. Tik tankioje būsenoje. Mes neesame lankstūs dėl to ir matomas vaizdas yra labai grūbus, konkrečių linijų ir formų.
Vitus rašė:Aš rašiau apie žmogaus sąmonę. Apie žmogaus "Aš". Mano požiūriu sąmonė yra nemateriali (neturi jokių materijai būdingų savybių), visuomet asmeniška, netapati mąstymui ir asmenybei. Tai neatsiejama gyvų organizmų dalis.
Šiaip čia tarp kitko, galima retkarčiais atkreipti dėmesį jog visi sutikti žmonės dažnai sako "Aš". Mes visi esame Aš. 🙂 Kažkokia Matrica, kurioje visi Aš, bet tie Aš visi sau jaučia savo pasaulius…
""Čia aš -Aš – o jūs visi kiti – Vitus, Vytautai, cs ir t.t. ir jums negalima naudot Aš, nes Aš esu Aš, o ne jūs… "" 😀 Būtų gerai išsiaiškinti, kas iš mūsų tikrasis Aš. 🙂 Čia kaip ir su Dievais. Kas iš mūsų tikrasis Dievas…
@Vytautas pvz aiškina, jog ten kas kelintas yra originalas… 😀 Kaži kodėl kiti "neoriginalai" irgi naudoja tą žodį Aš? Kas čia per sistemos bug'as… !?!?
Vitus rašė:Ar apskritai, klausimas apie vietą, turi prasmę…
Taip, sutinku, ner prasmės apie vietą šnekėt… Matyt tereikia paimti ir susitarti, kad mes esame viskas ir tas viskas yra vientisas. Mes vienas didelis mąstantis kompiuteris, mintis, holograma, Aš.
Vitus rašė:Drįstu prieštarauti.
Kiekviena mikroschema veikia tiksliai kaip laikrodis. Tereikia vienai mikroschemai Tamstos kompiuteryje pradėti veikti chaotiškai, vietoje vienetuko išėjime išduoti nuliuką ir labai galimas daiktas, kad šis mano laiškas monitoriaus ekrane nebus matomas 🙂
Tiesiog harmoningai ir ta harmonija kartais pasireiškia per vieno kito miesto subombinimą… 😀
Tu aprašei vieną individą ir dar net ne ryšyje su kitais. Sakyčiau būtent dabar žmonių kompiuteriuose ir veikia randominiu principu. Kiekvienas sau ir dėl to tokie dideli disbalansai sistemoje, o nelygybės mastai, didžiausi istorijoje. Žinai kai nėra kitų pojūčio, nėra tavęs balansuojančių veiksnių. Sąžinės pavyzdžiui.
Ir tada dar klausimas, kas yra sveikas, o kas nesveikas ir pagal ką tas sveikumas matuojamas? Jei pagal laimės rodiklį, kaži koks pas lietuvius laimingumo koeficientas? Ir poto sekantis klausimas koks tas laimingumas – dvasinis/materialus?
Vitus rašė:Galima didinti mikroschemų skaičių iki begalybės, bet visos jos veiks kaip automatai pagal tam tikras komandas. Taip veiks net save apmokantys kompiuteriai….
…kiek skudurinėje lėlėje…
Tai vėl gi klausimas, žmogus programa ar neprograma? Ir kas laikoma programa, kada prasideda ir baigiasi DI? Jei kaip paminėjai sukūrus begalybę microshemų turinti kompiuterį jis vistiek bus automatu. Jei jis veiks identiškai kaip žmogus, be skirtumų – vadinsi tai automatu? Tai tik patvirtinsi jog žmogus taip pat yra automatas. Žmogus gi replikuoja save, išoriniuose daiktuose. Žmogaus DI kūrimas yra taip pat automatinis. Kaži ar žmones gali nekurti DI ar nesiekti pažinti? Žmones gali tiesiog visi susitarti ir nieko nebedaryt? 😃 Nes jei negali, tai iš esmės neįgyvendinta DI idėja būtent ir verčia žmogų ji realizuoti, sukurti. Tai idėja yra kaip kažkokia ateinanti protinga būtybė, kuri priverčia žmogų sukurti DI, kokio ten primityvumo ji bebūtų. Ir gaunasi jog, Kūrėjas, Kūrinys, DI yra uždara vientisa grandinė. Kūrėjas pagal savo atvaizdą sukūrė Kūrinį, o mes pagal savo atvaizdą DI.
Robotas nuo žmogaus skiriasi tuo, jog žmogus užduoda gyvenimo prasmės klausimą. Bet tam, kad žmogus užduotų šitą klausimą, jam reikia sukurti robotą, kuris tarsi negeba užduot šio klausimo.
Mes per robotą replikuojame Kūrėjo "Kūrinio sukūrimą" ir atsakome į gyvenimo prasmės klausimą, bet visi objektai įskaitant robotą iš tiesų visą laiką klausia tą patį klausimą, dėl to kad procesas užsibaigia tada kai žmogus viskame praranda prasmę. O prasmę praranda tada kai atsižaidžia materija. O kadangi materija yra dalis žmogaus tai gyvenimo prasmės klausimą užduoda ne tik žmogus, o bendrai visa kūrinija įskaitant negyvą akmenį. Visa kūrinija instinktyviai juda iš ten kur atėjo.
Metaforiškai:
Robotas yra mūsų dalis ir įrankis, priemonė per kurią mes užduodame esminį gyvenimo klausimą. Tik nepakanka filosofiškai įsitikinti tuo, reikia tai ir sukurti dar. Tad greičiau sukūrtume tą robotą su DI. Greičiau surastume tuos ateivius… DI reikalinga tam, kad aptarnautų mus. O ateiviai taip pat. Galėtų aukštesniame lygyje aptarnauti, pamokytų kaip reikia gražiai žaisti ir nesipešti, gal dar technologijomis apdovanotų.
Yra toks posakis: Если очень захотеть – можно в космос полететь. (jei labai panorėt – galima į kosmosą išskrist)
Tai gal galima šita naudot, fantazijoms? Man atrodo dauguma mokslinių išradimų pradžioje kaip fantazija skambėdavo… Tik aišku reik fantazuot nedestruktyviai. Bo kaip futuristas Žakas Fresko vis ten apie kažkokias utopijas šneka. Ir ateina kas nors priduria, „Utopija yra tik utopija ir taip NIEKADOS nebus“. Man labai saldžiai skamba tokia utopija – būt kaip Dievas. Gal jei labai panorėt – galima ir Dievų būt.
Šiaip man mikroschemos nelabai įdomios, man net šita žmogaus patalpinimo į metalą temą nėra įdomi ir išvis nelabai galvoju, kad to reikia, man labiau dvasingumas domina, dvasiniai ryšiai. Sakykime pafantazuojant, yra 7 žemynai, 7 milijardai žmonių, 7 čakros ir vat pradžioje bent jau 5-10 žmonės sukurtų ištiesų stiprų dvasinį ryšį tai gal ateityje mes taptume kaip superkompiuteris saulės sistemoje ir žemės planetoje galėtume tikrąją to žodžio prasme, kaip per kompiuterinį žaidimą, statyt ir tobulinti miestus kolonizuoti kitas planetas aišku ir tas nelabai prasminga, nes mums atsivertų multidimensijos ir multivisatos su neribotomis galimybės… Sako, šitas materialaus pasaulio jausmas yra grynai psichologinė problema. Grynai psichologinė problema jog jaučiamas dualizmas. Jog yra kažkoks išsiskaidymas ir jauti pasauli per savąjį „AŠ“. Ištikro kai pagalvoji, tai kažkokia nesąmonė. Jaučia žmogus juk viską savyje, tik pavyzdžiui gėlelės mintimis išauginti negeba… Neturi galių. Mokosi šioje planetoje gražiai žaisti, nes jei mintimis išmoks materialų pasaulį įtakot nevietoje ir nelaiku, kogero nei vienas lėktuvas pakilęs aerodromo nepasieks…
Vitus rašė:Žmogaus, gyvenančio dideliame mieste, sąmonė niekuom…
Ar toks dalykas gali nutikti ateityje? Jokio pagrindo taip manyti aš neturiu.
Beabejo, kad nėra jokios kolektyvinės sąmonės, nes kogero tuo netikime ir nesistengiame pajausti, įsijungti, pasijungti. Visi tik apie ją paskaitė, automatiškai neatsirado ir tuo baigta…