Mekabciel Blog’as
cs rašė:Apie kalbas nėra ko kalbėti, nes jos skiriasi nedaug. Anglų kalboje vienas žodis nusako visą susijusių žodžių grandinę, o lietuvių kalboje yra tam kiekvienas atskiras žodis. Tu gal supratai, kad anglų kalboje gali neturėti tam tikrų žodžių nusakyti tam tikriems veiksmams ar pojūčiams. Ištikro vėl kaip pažiūrėsi, civilizacija, kuri turi savo filosofiją, sukūrė aukštą išvedimų grandinę, dėl kurios yra daugiau galimybių išnaudoti kalbos priemonę. Lietuvių kalboje, būtent ir yra visko. O anglų kalboje jau būtų vos ne supergalios ar supermotyvacija. Užsieniečiai negali išgeneruoti tokios galios savo kalboje, jos visos pritaikytos tik robotams ir sistemoms gaminti.
Na aš supratau, jog Lietuvių kalboje viskas yra persipynę ir iš vieno žodžio gali gražiai nulaviruot į visiškai kitą prasmę turintį žodį, ko kitose kalbose nelabai yra. Nesuprantu tiesą sakant koks skirtumas tarp anglų kalbos ir lietuvių. Gintaras gerą pavyzdį panaudojo jog Viedras tai yra Veidrodis. O pas rusus veidrodis yra – зеркало(Zerkalo – jokio ryšio). Tai kirba mintis jog Anglų kalboje taip pat nėra ryšių tarp kaikurių žodžių, nes jie arba sukurti iš oro arba pasiimti iš kitų.
Kad ir ta pati anagrama God – Dog. Prie ko čia tas Dog? Prie to jog šunys visiškai atsidavę sargybiniai? Tai mane šuo saugo?
Dievas – Veidas, nes Veidas yra žmogaus pagrindinis informacinis elementas. Per jį gauni daugiausia informacijos. Tai mano Veido ir Dievo santykyje daugiausia informacijos dalinamasi.
Aišku jei visose kalbose būtų vienodai – būtų irgi neidomu, tai tas Dog irgi toks šarmingas. 🙂
žodis – žadėjo – žydėjo- susiža-(dėjo) – susižino – sužiūri – sužadina – pažįsta – pražysta ir t.t..
dėjo – padėjo – padarė – pridirbo – padargas – padalinys – padavė – padovanojo ir t.t.
O anglišką pavyzdį galima būtų?
cs rašė:O aš įžvelgiu, kad visa tai daroma neprotingai. Tik jei tam būtų paaiškinta.
Gal galima būtų pavyzdžių ir paaiškinimų, ką turi omeny? Bo tavo tos tokios natos į tuščią nebūtį… Mol susiprask, kad tau nereik lietuvių kalbos bo ji iš tavęs daro intelektualų laukinį…
Kokiais būdais lietuvių kalba moko būti kietais ir protingais?
http://www.sarmatija.lt/index.php/temu-turinys/55-pagonybes-ir-krikscionybes-sankirta/696-darna
Per dorą ir darbą?
Mekabciel rašė:Kuo skiriasi realistas nuo mistiko?
Tuom, kad realistas mato tik tai, kas yra, o mistikas mato dar ir tai, ko nėra 🙂
…
Kadangi diskusija nukrypo apie kalbas, tai ta proga senas anekdotas:
Kuo skiriasi optimistas, pesimistas ir realistas?
Optimistas mokosi anglų kalbos.
Pesimistas mokosi kiniečių kalbos.
O realistas mokosi surinkti kalašnikovą 🙂
cs rašė:Bet yra kita lietuviškumo pusė. Ji yra kreipiama link kažkokio netikro varianto. Lietuviai bijo rinktis tarp taip ir ne, o kaip reikia rinktis paprasčiausiai išsisukinėja, kad jiems perprastas pasirinkimas, primena sistemą ir pan.
O yra dar tarp ko reiktų rinktis? Ką ir kam reiktų rinktis?
Visi atitikmenys susieja žodžius su jo pradine reikšme. Pradinė reikšmė yra asocijacija su aplinka ir pažįstamomis 'formomis', kurias galime įsivaizduoti arba gerai išstudijavus pažinoti. Žinome, kad gali būti teigiamas ir neigiamas arba atvirkštinis ir neatvirkštinis sąvybinis įvertinimas. Vėliau galima taikyti ir matematikos žinias, kurios būtų žodžio daryboje. Kol žodis nesudaromas, tol jis gali visaip būt kuriamas, pridedant ar nuimant kažkokias slaptas/nukreipiamas reikšmes ir mes jas žinome. To neturi anglų kalba, anglų kalboje vadovaujamasi arba imama, kad žodis būtų įvairiaprasmis ir galimas panaudoti įvairiose situacijose. Ir tai yra veiksmažodžiai bei būdvardžiai. Kad ir žodis light, kuris reiškia šviesa, gali būti suprastas ir kaip šviesus, ar šviesti. Visada reikia gaudyti mintį, kokią anglų kalboje norima pasakyti, nes priešingu atvėju pasirodo kaip nesusipratimas ir t.t. Tą ir sakau.
Linas Esu rašė:kokia šito blog'o prasmė ?
O tu pats esi susidaręs kažkokį vaizdą kokia šio blogo prasmė?
Kokios pas tave sąsajos, mintys kyla skaitant?
Tau kažkaip tai imponuoja, randi save tame ar ne?
Turi gal ką pridėti?
Vitus rašė:
Mekabciel rašė:Kuo skiriasi realistas nuo mistiko?
Tuom, kad realistas mato tik tai, kas yra, o mistikas mato dar ir tai, ko nėra 🙂
…
Kadangi diskusija nukrypo apie kalbas, tai ta proga senas anekdotas:Kuo skiriasi optimistas, pesimistas ir realistas?
Optimistas mokosi anglų kalbos.
Pesimistas mokosi kiniečių kalbos.
O realistas mokosi surinkti kalašnikovą 🙂
Vitus rašė:
Mekabciel rašė:Kuo skiriasi realistas nuo mistiko?
Tuom, kad realistas mato tik tai, kas yra, o mistikas mato dar ir tai, ko nėra 🙂
…
Kadangi diskusija nukrypo apie kalbas, tai ta proga senas anekdotas:Kuo skiriasi optimistas, pesimistas ir realistas?
Optimistas mokosi anglų kalbos.
Pesimistas mokosi kiniečių kalbos.
O realistas mokosi surinkti kalašnikovą 🙂
geras 😀
Linas Esu rašė:kokia šito blog'o prasmė ?
ir aš atsakysiu…
ogi paplepėti, pasidalinti mintimis, net pasiginčioti :}
o kokia Dievui jo kūrybos prasmė ?, pirmiausia, pasidalinti, tiksliau, duoti …tokia Jo prigimtis , toks troškimas….ir su žmonėmis, jo kūriniais , yra analogiškai .
▶ Žiūrėti YouTubePasikiškiakopūstelapeliaudamas. 🙂
Mekabciel , noriu paklausti, tu sarmatininkas arba prijaučiantis?
elteide rašė:kažkuo kraupoka man ši dainelė …
Pabandyk padaryt eksperimentą – klausykis šią dainą, tol kol ji tau pradės patikti.
Trololo tai jausmas, o ne žodžiai.
Reik išmokt įsileisti dainą į save… (tai juk grynai pscihologinė problema)
Pabandyk toje dainoje atrasti gera, lengvumą, o ne kraupumą… Krapumas yra nežinomybė… Visada baisu eit ten, kur tau nepažįstama… Tai įeik į tą nežinomybę… Išmok visokią muziką klausyt.
"Dainuok savo sieloje "trololo" ir būk lengvas kaip paukštis…"
Ir pajusi tai ką Katy Perry dainavo – we're all chained to the rhythm.
Ir gal pajausi – Jog grįžti namo. Kaip kad užrašyta dainos pradžioje…
elteide rašė:Mekabciel , noriu paklausti, tu sarmatininkas arba prijaučiantis?
Na aš sarmatos turiu, bet nesu sarmatininkas, nacionalistas, kairysis ar dešinysis, liberalas, žaliasis ir t.t.
Šiaip jau savęs niekam nepriskiriu ir etikečių nedelioju, nes esu lietuvis.
cs rašė:Kalba yra tobulėjanti ir niekas nežino, kiek tas eksperimentas patikimas. Išbando naujadarius žodžius, kurie prigyja savoje kalboje, o pasekmes jau skaičiuoja.
Jei ketinimai geri tai ir eksperimentai sveikintini. Bo jei neeksperimentuoti, tai stovėt vietoje…
Šiaip jau šita realybė bendrai paėmus yra kažkoks nesuvokiamas eksperimentas… Kaip išvis kažkas egzistuoja? Kaip Dievas gali egzistuoti? Kaip tas Absoliutas, Begalybė egzistuoja? Kosmosas visiškas… Ir mes tame kosmose sėdime susirašinėjame, kažkokiame Anomalijos puslapyje… Jums tai neabsurdiška? 😀
Sėdime kosmose ir ginčijamės…. kieno tiesa tiesesnė… 😀
Kalba irgi buvo sukurta, o ją sukūrę uždraudė sužinoti. Mes turime tą variantą, kuris verčiamas, bet nėra tikroji žmogaus kalba. Tarsi žaistume smėlio dežėj. Nieko neturime, bet daug ko ir nežinome. Jei kažką pridedame, galime lengvai suklysti. Asmeninė nuomonė kažkam reikalinga, bet panaudojimas ištikro nėra platus. Pamėgdžioti kitus mokame geriau, nuo to nepasidarydami žmonėmis. Aplinka nesuteikia galimybių peršokti normų, kurias sukūrė vizionieriai. Mes nežinome, kokia tikra vizija yra mums perduota besinaudojant kalba įvykdyti. Keista, bet ir tuo pat metu įdomu.
Toks mano požiūris, bet jis nestabdo manyti, ar galvoti kažką kitą. Yra kas nestovi ir kuria įvairius užsiėmimus. Jei tie užsiėmimai ir lavinimai tikrai vertę turi, tai tą trugdo reliatyvus požiūris suprasti. Ir požiūriai prasikeisdami nustelbia vertes, kokias kas sukelia. Nei aš nei tu nesame teisūs.
cs rašė:Jei mes kalbama tikra žmogaus kalba – mes jau senai būtume tas multivisatas supratę ir visas daleles atradę. Kol kalbame netikra žmogaus kalba, neturime supratimo kas tai ir kaip tai atsiranda, sau įsitikinti ar sužinoti tikras detales iki smulkmenos.
Sutinku! Tačiau yra Logosas. Tai mano supratimu logosas iš kurio išeina simbolių trafaretai, per kuriuos sukuriama realybė dar tikrai egzistuos, bet nemanau, kad tai trugdo žmogui jausti dvasinius ryšius. Kaip kūrinys degradavo taip jis grįš atgal. Tai viskas laipteliais. Žodžiai pakolkas yra priemonė. Ir kuo geriau supranti kiekvieną simbolį tuo labiau artėji prie pačio logoso. Tikrojo žodžio. Tikrosios kalbos.
Nes –
Įsivaizduokime:
Aš stoviu ant žemės rutulio ir rėkiu į priekį. Ir mano riksmas, aidas nuaidi aplink visą žemės rutulį ir grįžta man į nugarą. Tai aš rėkiu į ateitį ir iš praeities gaunu visas žinias. Tikiu ateitimi, o praeitis suteikia žinias.
Aidas reiškia ugnį. Senovės keltų Saulės dievas.
Kuo daugiau suprasime, kodėl simbolis A rašomas kaip piramidė su tarpiniu laipteliu, tuo daugiau jausime vidinę prasmę.
Simboliai tai energetinis impulsas, informacija, šviesos kvantas. Skirtinga kombinacija, skirtingą energetiką siunčia. Net rašant ENERGETIKA jaučiasi visai kitas jausmas nei, kad – IŠTAŠKYTAS, SUDAUŽYTAS. Visai kitos vibracijos. Jei žinutėje naudoji daug ne ne ne, tada bendras fonas negatyvus… Jei žinutėje rašome SĄMONĖ, DIEVAS, ŽINOME, SUPRANTAME, ESAME, JUDAME, PASIEKSIME, IŠMINTIS, TOBULUMAS, VIENINGI, DORI, DIEVIŠKI tai kogero tokiais ir tampame? Nes rašyt apie akivaizdžius dalykus, kokie dabar yra, tai visiškai nematau prasmės. Reik atvirkščiai gilintis į tai kokie mes esame didingi, kaip galime sau padėt ir kitiems, kaip galime gerinti ryšius, santykius ir t.t.
cs rašė:Mano nuomone, tą galima įgauti, o norint įgauti reikia daug ką prarasti. Be žmogaus atrasta labai mažai dalykų, tačiau jie buvo. Mums suvokiama kaip žmogaus kalba, leido tyrinėti, bei vertinti pagal savo kriterijus viską, kas realybėje atrasta. Bet jei ta kalba netikra žmogaus kalba, ar yra ką nors prarasti? Prarasti kalbą – reiškia turėti tikrą kalbą, tikrą žmogaus kalbą.
Taip! Sutinku.
Tik suprantu, kad praradimas yra etapinis procesas.
Pradžioje skaitome didelius tekstus, poto mažesnius, sakinius, frazes simbolius ir galiausiai simboliai išnyksta. Bet simboliai ir dabartinė kalba egzistuos iki pačio galo.
Mekabciel rašė:Kaip išvis kažkas egzistuoja? Kaip Dievas gali egzistuoti? Kaip tas Absoliutas, Begalybė egzistuoja? Kosmosas visiškas… Ir mes tame kosmose sėdime susirašinėjame, kažkokiame Anomalijos puslapyje… Jums tai neabsurdiška? 😀
Žinoma, kad taip. Absurdas visiškas 🙂
@Mekabciel , siūlau tau pasisvečiuoti pas Kuzinatrą. Pas Kuzinatrą, kuri suteikia prasmę:
Kuzinatra yra viskas ir kiek tu jo gebi atskleist tiek viskuo gebi dziaugtis. 🙂
Kadangi yra aiskinanciu jog reikia neuzdavinet esminiu gyvenimo klausimu(trumpai tariant nemastyt) del to ir traiskomi zmones su sunkvezimiais.
ir aisku gi…
einam paprastais dalykais dziaugtis, mes viso labo dulkeles kosmose… kazi ko tie zmones tokie kvaili ir nesupranta jog galima medziu dziaugtis ar saule… zudosi tie vaikai taip beprasmiskai, galetu sau smelio dezeje visa amzinybe dziaugtis… arba isvis, kam tos bezdziones is medzio islipo? tupetu sau ten… ir dziaugtusi… :/
Vitus kam tu tuos akmenelius metai?
Man tai malonu apie Kuzinatra sneket. As kai sneku apie Kuzinatra bangeles juda, smagu stebet. 🙂
Mane paradoksa, sita absurda suprasti, pajausti labai vilioja… o dar idomiau, tai kas uz paradokso. Taves nevilioja suprasti ir pajausti, kaip istikro kazkas egzistuoja? ir ka tas, kuris suprato tai, gali padaryt? 🙂
Todėl, gali būti neribota žmogaus kalba, ir ji palaiko dabartinę žmoguje aiškiai susiformavusią dalį – netikrą arba išorinę žmogaus kalbą. Panaudojami principai yra sheminiai ir apribojimai kyla vien iš kalbos shemos sudarymo. Bet pagal mane: shema gali būti ir neriboto pobūdžio, o ji per dalis ir mažesnes kalbas įprasmina, ką ir nori tuom padaryti. Mes galbūt neturime būti tie, kurie supranta kas yra kalba, bet kalba yra pati – ką ir nori tuom padaryti. O mes esame įrankis. O ne kalba mums kaip įrankis.
Tai yra absurdiška, nes mūsų likimas ir lemtis yra kalbos pasirinkimas. Mes negalime rinktis tarp kalbų, nes mums nesiūloma.
Man viskas yra įrankis.
Tu jei pabandytum pagauti mintį nebesakytum, kad ''gerai nežinoti kaikurių dalykų.'' Tas pats yra ir dėl to, kad yra mums nepažįstamų formų, kurių mes niekaip neišreiškėme, o jos susikūrė arba yra istorijos etapas, kuris keičia galimybes. Kitokią viziją galima turėti, kai kalba panaudojama kasdieniškuose veiksmuose ir bendravime. Bet kitokia vizija yra kai kalba yra strūkturizuota ir galima naudoti kaip pakaitalą kažką kas neišreikšta. Tik ar tai svarbu ar nesvarbu?
Turint omenyje neribotą kalbą, tai yra eksperimentinė koncepciją, kurią išvedžiau iš paskutinių postų. Tai išties įdomi koncepcija, kuri apie tai, kaip neribotos savybės tampa neišreikštais ar neįgyvendintais dalykais. Iki šiol, gal nematėme, kad kas bandytų kalbėti plačiau apie kalbą, nei braižydami galimybių medžius, kaip žodis sudaromas arba kokios giminiškos kalbos, tačiau aš turiu tą kitą variantą, kuris yra irgi tiek pat teisingas, kaip ir tai.
Kalba gali būti uždara tiesė ir turėti panašią struktūrą į begalinę. Jeigu išnaudotume ją tinkamai, ne kaip populiariai siekiama naudoti, suprastume, ką reiškia netikra žmogaus kalba, neribota žmogaus kalba ir kodėl ji ribojama. Kodėl ribos yra pati vizija?
Tau kalbu, kadagi tu viziją supratai kitaip, ir kalbą supratai kitaip nei visi siekia panaudoti. Tarmėje ar filosofijoje ieškojai, kur paslaptys, bet paslaptys ištikro dar netos, jos per maža paslaptis… Kalbame netikra žmogaus kalba, bet ji atrodo tikroviškai, nes kalba pati leidžia taip pamanyti.
Taip kalbu, nes tai būtų žingsnis suprasti ar gali būti kažkas vietoj neribotos žmogaus kalbos, kaip pakaitalu. Geresniu pakaitalu, ar kaip asmeniškai norisi? Kodėl vizija yra tokia riba, kad toliau nustot svajot?
Ir kalba paprastes. Nes girdes sielos, o ne kunai. Sielos ims virsu ir tiek… Ir kaip kad tu rasai, kalba "tikres". Ji visada yra tikra, tik mes esame "atbuke, atsipe". Bet mes neatbuke, cia tiesiog toks "zaidimas". Tipo kad gyvent butu idomu. 😀 Sedim ale aiskinames… Ir norime suprasti/pajausti savo tikraji Dieviskaji AS. 🙂
Neribota žmogaus kalba = sąmonės 'virusas'
Netikra žmogaus kalba = sąmonės 'viruso' struktūrizuota išraiška daiktiškoje realybėje
virusas = kalba
Ar tai įdomu? Nes nežinome kodėl realybė išvis egzistuoja ir kodėl mes egzistuojame? Ar gali 'virusas' būti kažkuom daugiau, nei žmogus gali sugalvoti?
Kas tas žmogus išvis? Ką jis padarė, kad jo galvoje "apsigyventų virusas"? Ar 'protas' irgi 'virusas'? Kaip jis išnaudoja žmogų, kad pats save vadina įrankiu? Jis išnaudoja išteklius ir gali išlikti 'nieko' – nejokiu pavidalu arba nepastebimas?
Sąmonė susikuria dėka kažkokių energijos išteklių, kurių reikia 'virusui'. Kaip tas 'virusas', mato žmogų, ar žmogus tik kūnas, ir tik tiek tereikalingas?
Gyvenima – programa.
Kalba – virusas.
Taip – ne.
Blogai – gerai.
Teisinga – melas.
Neturi reiksmes tai dvi gyvates. Nes atsakymas ne cia. Atsakymas tarp ju – paradoksas.
Tai jei nori ta paradoksa pajausti, reik isivaizduot jog pats dabar su savim susirasineji. Ar isivaizduoji? Isivaizduok jog tu pats su savim susirasineji… 😀
Mekabciel rašė:Tai jei nori ta paradoksa pajausti, reik isivaizduot jog pats dabar su savim susirasineji. Ar isivaizduoji? Isivaizduok jog tu pats su savim susirasineji…
Dėl šito neapsigauk, nes mes neskirtingi turėdami vieną kalba ir nesame unikalūs. Bet mes vistiek skirtingi, net jei ir mąstome taip pat. Nuo to siūlau laiku apsidrausti.
Kalba 'virusu' pavadinau, nes jis yra žmogaus viduje, jis ne piktybiškas ir neaišku ar tinka kokios nors viruso sąvybės. Tai tiesiog prasmė, kuri tinka kalbai apsakyti. Kaskart dalydami žmogų į dalis pamatome, kad jis lavonas, jis kūnas ir jį kažkas palaiko, kažkas užgrobė, kažkas duota, kažkas atiimta.
Kaip unikalus mišinys – žmogus, tai ir aš, bet jaučiuosi kaip užbaigtas, nes gerai žinau, kas yra kas pas mane. O domėtis galima. Tik keista, kad buvo laikas, kad buvo svarbi 'smėlio dėžė', dabar jau kiti dalykai svarbesni. Vistiek, nepatyrusių apie tai mąstyti, neprileidžia, čia kažkokia kalbos ribojimo ir patyrimo apribojimo struktūra ir jos neišnaudojus iki galo, kažko daug nepasieksi.
Aišku, mano apmąstymus galima vertinti iš labai neigiamos pusės, bet ar tai kažką keičia, kai tai lygevertiškas apmąstymas ir gali stovėti visų šalia.
Išniekinti vertybes sakiau blogai, bet tai yra struktūrzuota išraiška, kuri iki galo išnaudojus nepasitraukia. Kaip valdoma kalba suprasti dar daug ko trūksta – bet kaip ir visi atsakymai čia.
Supratau, ką tu vadini paradoksu. Tai kas atsitinka yra registruojama kaip įvykiu ir dėl to nieko neįmanoma padaryti… Tiesiog nutiko… ir viskas…
Jei butum konkretesnis butu kokybiskesnis bendravimas, dabar tai sedime kazkokiame – NEAPSIGAUKIME momente… Nu gerai, sedime… Ir tipo laukiame kazko… Ko laukiam? 🙂
Kai nėra įrodymų, ir kai nereikia apsigauti, reikia pabandyti suprasti šiuos dalykus:
1. Atėjo sudėtingesni laikai, kai kalba (virusas), mums duos variantų, kurių iki šiol nematėme ir netikėjome, kad atsitiks;
2. Nereikia įkliūti į šio viruso pinkles (kalba), yra tokia galinga, kad gali sunaikinti žmogų, dėl jai primestos priežasties;
3. Link to žmonija visada ėjo ir norėjo tai išbandyti, bet nerado, kas gerai supranta kalbą;
4. Žmonės yra kalbos įrankis veikti, virusas gali išnaudoti visus išteklius, norint padaryti didelį darbą;
5. Nebeišeis grįžti atgal, bet teks ieškoti būdų tokiame kalbos lygyje, kuris dabar aktyvavosi;
6. Ši kalba skiriasi nuo praėjusios kalbos, todėl nebus suprasta, ką darėte prieš tai, bus visiškai nereikšmingi dalykai;
7. Tai nesusiję su psichologija;
8. Tie kurie pajautė efektą, turi gerai apgalvoti, kas tai?
9. ''Netrinu proto'', bet žmogaus galimybes permatau ''kiaurai''.
10. Taip vyksta, nes jūs viską priėmate į save ir nemokate atsispirti. Reikia mokėti atsispirti.
Berešit.
Procesas atrodo panašiai į supainiojimą. Supainiojama daiktiška realybė su sąmonėje esančia realybe. Pradeda maišytis pvz žmonės su pasąmonės dalelėmis. (kurios tik atrodo, kad panašios(o taip nėra)) Ir kai viskas tampa panašu, visi pradeda galvoti, jog išprotėjo. Arba galvoja, kad yra betkas labai svarbaus, kad ir pats dievas. Vėlgi kokią koncepciją pritemps, nežinosi… Visos labai pinasi ir gali būti atkartotos sumaišius su tokia. Taip pat nereikia patikėti, kad išprotėjotė, ar kad jūsų sąmonė tikrai kažkas apėmė, nes tai yra proto žaismas ir jis kažkada nustoja veikti, efektas dingsta. O tai gali atsitikti betkuriam žmogui, kuris nėra susidūręs su šia situacija, tai yra labai blogas dalykas ir su juom gali nutikti daug negerų dalykų… Tai kitiems kaip azartas. (Toks jausmas)
Sviestas sviestuotas – Sviestas pasviesteja… 🙂
Žmogus pažinodamas daug dalykų, sąmonėje susikuria realybę ir ji yra dalelių pavidalu. Viskas skraido, mintys plaukioja, dalelės juda ir t.t. Suprasti reikia, kad ta realybė yra asmeninė žmogaus ir ten galime rasti tam tikrų bendrumo požymių: ten gali būti kėdė, stalas ir t.t. Ir kai nutinka mano minėtas procesas, žmogaus sąmonė apsikeičia vietomis su daiktiška realybe. Tada, kaip apsikeičia viskas susipainioja, pradedama galvoti, kad patenki į savo sąmonę, arba kad pats save įtrauki. Pavyzdžiui, gali kalbantys žmonės apie kažką jaudinančio pasirodyti kaip sąmonėje kalbantys balsai, gali jie svaiginti ir supainioti. Viską lemia ar tu patikėsi, kad tavo mintys yra realizuotos daiktiškoje realybėje ir priteiktos panašiam daiktui. Gali taip pat pagalvoti, kad kažkas iš tavęs pagrobė mintis ir išdalijo po visą daiktišką realybę suvokiamą per jusles. Bet ištikro viskas vyksta, nes yra panašumų ir bendrumų tarp asmeninio sukurto sąmonės realybės pasaulio ir daiktiško (užribio) realybės, jaučiamo per jusles.
Kadangi tai individualiai kiekvienam gali atsitikti, šis procesas yra ne iš gerųju ir jo reiktų vengti… Tai gali būti rimtas ir pavojingas sumišimas, kuris staigiai gali apiimti dideles žmonių minias arba 2 žmones bendravimo metu. Tai primena siaubo filmus. Bet realybėje vyksta keisti dalykai ir jei nemoki pasipriešinti, gali iškristi 'iš gyvenimo'. Čia netoks paprastas gyvenimas, kuris yra aprašytas iki šių laikų. Viskas kaskart vis keičiasi ir nėra tvirtos apsisaugojimo nuo sumaišties.
8)


