Tai kodėl gi negalima išplėsti ir gyvūnams, kokios kliūtys tam yra? Na tai kas čia tokio, kad naudojami skirtingi žodžiai? Reikia galvoti apie žodžio prasmę, ne apie patį žodį technine prasme. Žodžių yra sinonimų, kartais naudojamas vienas, kartais – kitas.
Biblijoje gyvūnai aukojami, ir kartais valgomi. Bet belenkaip to daryti nebuvo leidžiama, turėjo pripažinti, kad kraujas-gyvybė yra Dievo valioje ir neliečiama. O jeigu susigalvodavo didinti aukų kiekį bei varyti prekybą gyvuliais šventykloje, dėl to, kad norėjo pasirodyti religingesni – labiau atsiteisę už nuodėmes, arba dėl to, kad mėsos norėjo pavalgyti, ar didelių pelnų (įsivaizduokit kokie pelnai buvo iš gyvūnų aukojimo biznio, jeigu visi tai darė masiškai, visa žydų tauta eidavo į Jeruzalės Šventyklą ir ten aukodavo gyvūnus) – tai gaudavo kritikos nuo pranašų kaip kažin ką, o Jėzus tai ir su rimbu pavaikė juos iš ten, ir stalus pavartė.
Aš ne meluoju, tik savo supratimą išsakau 🙂
Ką kalba Biblija:
Pradžios Knyga, 9,1-17
Dievas laimino Nojų bei jo sūnus ir tarė: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite žemę. Tesibijo jūsų ir tedreba prieš jus visi žemės žvėrys, visi padangių sparnuočiai, visa, kas gyva žemėje, ir visos jūros žuvys. Visa tai atiduota į jūsų rankas. Visa, kas juda ir gyva, bus jums maistui; visa jums duodu, kaip daviau žaliuojančius augalus. Tik mėsos su gyvybe, kuri yra kraujyje, nevalgykite.
Iš tiesų už jūsų gyvybės kraują Aš pareikalausiu iš kiekvieno žvėries ir žmogaus, kuris pralietų savo brolio kraują.
Kas pralieja žmogaus kraują, jo kraujas taip pat bus pralietas, nes žmogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą.
Jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, pliskite po žemę ir pripildykite ją!”
Dievas tarė Nojui ir jo sūnums kartu su juo: “Aš darau sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie gyvens po jūsų, ir su visais gyvais padarais, visais paukščiais, galvijais ir žvėrimis, kurie išėjo su jumis iš arkos. Aš darau savo sandorą su jumis: jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės”. Ir Dievas tarė: “Ženklas sandoros, kurią darau tarp savęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kurie yra su jumis, per visas būsimas kartas bus lankas debesyse. Jis tebūna sandoros ženklu tarp manęs ir žemės. Sutelkęs debesis viršum žemės ir lankui pasirodžius debesyse, atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kad daugiau nebūtų tvano, sunaikinančio kiekvieną kūną žemėje. Kai lankas bus debesyse, Aš jį pamatysiu ir atsiminsiu amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų gyvų padarų, turinčių kūną, kurie yra ant žemės”. Dievas tarė Nojui: “Tai yra sandoros ženklas, kurią Aš darau tarp savęs ir kiekvieno kūno, gyvenančio žemėje”.
Kaip žinia, Pradžios knyga yra simbolinė. Va ir simboliai: žmogaus kraujas šventas, gyvūnų mėsa su krauju uždraudžiama, sandora sudaroma tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, su visais.
Pakartoto Įstatymo Knyga, 12, 20-27
Kai Viešpats, tavo Dievas, išplės sienas, kaip pažadėjo, ir tu norėsi valgyt mėsos, gali valgyti mėsos, kokios tik tavo siela geidžia. Jei vieta, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui, bus toli, pasipjauk galvijų arba avių, kuriuos Viešpats tau davė, kaip įsakiau, ir valgyk savo vietoje, ko tavo siela geidžia. Kaip valgoma stirna ir briedis, taip valgykite visi, švarūs ir nešvarūs. Atidžiai žiūrėk, kad nevalgytum kraujo, nes kraujas yra gyvybė; neleistina valgyti gyvybės drauge su mėsa, išpilk jį žemėn kaip vandenį. Nevalgyk jo, kad gerai sektųsi tau ir tavo vaikams, kai darysi, kas patinka Viešpačiui. Ką pašvęsi ir pažadėsi Viešpačiui, atnešk į vietą, kurią Viešpats išsirinks. Ten aukok deginamąsias aukas, mėsą ir kraują ant Viešpaties, tavo Dievo, aukuro: aukų kraujas bus išlietas ant aukuro, o mėsą valgyk.
ST Kunigų Knyga (17,1-7):
"Viešpats kalbėjo Mozei: "Sakyk Aaronui, jo sūnums ir visiems izraelitams: "Taip sako Viešpats: "Kiekvienas izraelitas, kuris papjautų jautį, avį ar ožką stovykloje ar už stovyklos ir neaukotų Viešpačiui prie palapinės įėjimo, bus kaltas, nes praliejo kraują. Jis bus išnaikintas iš savo tautos. Todėl izraelitai savo gyvulius, užuot pjovę juos lauke, privalo atvesti pas kunigą, kad jie būtų pašvęsti Viešpačiui prie Susitikimo palapinės įėjimo ir juos aukoti Viešpačiui kaip padėkos auką. Kunigas išlies kraują ant Viešpaties aukuro prie Susitikimo palapinės įėjimo ir sudegins taukus, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui." Tuo būdu izraelitai nebeaukos daugiau savo aukų piktosioms dvasioms. Tai bus amžinas įstatymas jiems ir jų palikuonims."
Iš dviejų aukštesnių ištraukų matome, kad kraujo liejimas nebuvo reikalas, kurį kas nors galėjo daryti belenkaip. Galiausiai toks leidimas buvo duotas, su žodžiais "ko tavo siela geidžia", t.y. su priekaištu dėl geismo.
Bet ką apie tai turi pasakyti Izaijas ir Jeremijas?
Izaijo Knyga 1, 10 – 20
Klausykite Viešpaties žodžio, jūs Sodomos valdovai! Išgirsk mūsų Dievo įstatymą, Gomoros tauta!
“Kam man daugybė jūsų aukų?" sako Viešpats. "Man jau užtenka jūsų avinų deginamųjų aukų ir penimų gyvulių taukų. Aš nemėgstu jaučių, avių ir ožių kraujo.
Kas reikalauja iš jūsų viso to, kai ateinate pasirodyti man ir mindote mano kiemus?
Neaukokite man tuščių aukų, smilkalai man yra pasibjaurėjimas. Aš negaliu pakęsti jauno mėnulio, sabatų ir kitų švenčių. Netgi jūsų iškilmingi susirinkimai yra nedorybė.
Jūsų jauno mėnulio ir kitų iškilmių mano siela nekenčia. Jos mane slegia ir Aš pavargau nuo jų.
Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos.
Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta!
Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles.
Tada ateikite ir kartu pasvarstysime,sako Viešpats. Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.
Jei jūs noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes.
Bet jei jūs priešinsitės ir maištausite, jus praris kardas”. Taip kalbėjo Viešpats.
Pagal šią ištrauką, toks va tikrasis Dievo įstatymas – nuodėmės nuplaunamos ne kruvinomis aukomis, o gerais darbais ir Dievo valios vykdymu. Kruvinų aukų gausybė nepageidaujama ir bjauri.
Jeremijo Knyga 7, 21-24
Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Pridėkite savo deginamąsias aukas prie padėkos aukų ir valgykite jų mėsą. Aš nekalbėjau jūsų tėvams ir jiems nedaviau jokių įsakymų apie deginamąsias ir padėkos aukas, kai juos išvedžiau iš Egipto šalies. Bet jiems įsakiau štai ką: ‘Pakluskite mano balsui, ir Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Vaikščiokite keliu, kurį jums nurodžiau, kad jums gerai sektųsi’. Tačiau jie neklausė manęs ir nekreipė dėmesio, bet sekė savo piktos širdies norais; jie ėjo ne pirmyn, bet atgal.
Čia jau peikiama dėl to, kad aukos buvo atliekamos norint pavalgyti mėsos. Vėl aiškinama, kad ne kruvinos aukos yra svarbu, bet ėjimas Dievo nurodytu keliu.
51 Psalmė:
Dieve, pasigailėk manęs dėl savo malonės, dėl savo beribio gerumo panaikink mano kaltes.
Visai nuplauk mano kaltę ir apvalyk mano nuodėmes.
Išpažįstu savo nusikaltimą, mano nuodėmė visada yra su manimi.
Tau vienam nusidėjau ir padariau pikta Tavo akyse. Tu teisingai teisi ir teisingą sprendimą darai.
Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina.
Tu mėgsti tiesą širdyje ir slaptoje mokai mane išminties.
Apšlakstyk mane yzopu, kad būčiau švarus. Nuplauk mane, kad būčiau baltesnis už sniegą.
Leisk man patirti džiaugsmą ir linksmybę. Tedžiūgauja mano sužeisti kaulai.
Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir visas mano kaltes išdildyk.
Dieve, tyrą širdį sutverk manyje ir teisingą dvasią atnaujink.
Neatstumk manęs nuo savo veido ir savo šventos dvasios neatimk nuo manęs.
Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane.
Tada mokysiu nusidėjėlius Tavo kelių, kad nusikaltėliai grįžtų pas Tave.
Dieve, išlaisvink mane nuo kraujo kaltės, nes Tu mano išgelbėjimo Dievas, ir mano liežuvis šlovins Tavo teisumą.
Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavąją šlovę.
Tu nenori aukos, jei aukočiau deginamąją auką, Tau nepatiktų.
Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.
Būk palankus ir daryk gera Sionui, statyk Jeruzalės sienas.
Tada Tu gėrėsies teisumo aukomis, aukosime veršius ant Tavo aukuro.
Čia pateikiama kaip prašyti Dievo atleidimo ir pasigailėjimo – ne kruvina auka, bet nuolankumu.
Žodžiu, skerdykla Jeruzalės Šventykloje buvo nepriimtina Aukščiausiajam. O jeigu skerdykla nepriimtina Šventykloje, tai ir visur – kur nėra Dievo? Ar Jis tik Šventykloje?
Izaijo Knyga 66, 1-4
Taip sako Viešpats: “Dangus yra mano sostas ir žemė mano pakojis. Kur yra namai, kuriuos jūs man norite statyti, ir kur mano poilsio vieta?
Mano ranka visa tai sukūrė, ir taip visa atsirado,sako Viešpats.Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį.
Pjaunantis jautį yra kaip žudantis žmogų, aukojantis avįkaip nusukantis sprandą šuniui, aukojantis duonos aukąkaip aukojantis kiaulės kraują, deginantis smilkalus kaip garbinantis stabą. Taip jie pasirinko savo kelius, jų siela mėgsta jų bjaurystes.
Tad ir Aš parinksiu ir užleisiu ant jų vargą, kurio jie bijo. Nes Aš šaukiau, bet nė vienas neatsiliepė, Aš kalbėjau, bet jie nesiklausė. Jie darė mano akivaizdoje pikta ir pasirinko, kas man nepatinka”.
Kaip žinia, Jeruzalės Šventyklos šventų švenčiausioji patalpa buvo laikoma Dievo pakoju, bet šioje ištraukoje iš Izaijo Knygos, sakoma, kad visa Žemė yra pakojis. Na ir čia vėl stipriai supeikiami kruvinų aukų aukotojai.