varpainis rašė:Visais laikais religija ir dvasiniai dalykai budavo paguoda silpniesiems ir nuskriaustiesiems.
Ir jokiu budu nenoriu nieko izeisti 🙂
O ko čia įsižeisti? 🙂 Nesėkmės šiame pasaulyje yra užprogramuotos pačios šio pasaulio sandaros, ir mūsų buvimo jame priežasčių. Tai jeigu kam nesiseka, jie tampa silpnais ir nuskriaustais, tai ženklas, kad jie susiduria su realybe ir kad jie nėra agresorių pozicijoje. O jeigu lydi materiali sėkmė, reiškia, gilyn į materiją, bet vis vien tai laikina. Žuvis negali būti laiminga dykumoje. Tie, kas dėl materialios sėkmės deda dideles pastangas daug kenčia, atidžiai įsižiūrėjus, ta sėkmė – gryna iliuzija.
Daug pavyzdžių tam. Pvz. krepšininkai ir futbolininkai uždirba didelius pinigus ir yra populiarūs, bet to kaina: sudėvėti sąnariai, traumos.
Turtingi vakariečiai daug dirba dėl pinigų, bet pvz. JAV kyla tokie dalykai, kaip šaudymai mokyklose ir kt. Jie turi mėgiamas profesijas, bet patiria daug psichologinių kančių dėl skyrybų, vienatvės, konkurencijos, ir kt.
Jau nekalbu apie nusikaltėlių ir blogiečių "laimę". Prisižiūrėjom tų dalykų 1990-2000 m. m. laikotarpiu, kai gaujos šaudydavo vieni kitus. Tokia ir laimė, būti "stipriam", bet tik kad po trumpo bjauraus gyvenimo sekdavo žiauri mirtis.
Materialiai gali viskas būti o.k., bet vis vien tai žmogui nesuteikia laimės. Koks nors turtuolis viską turi, bet verkia kur nors vienas, nes jaučia didelę tuštumą. Nuvilia žmonių santykiai, ciniškas požiūris ir daug kitų dalykų. Galiausiai pats vidinis dvasinis silpnumas sudaro situaciją, kai laimingam būti neįmanoma.
Čia tas pats, kas savo automobilį labai gerai prižiūrėti ir blizginti. Tarkim, tai darai, automobilis techniškai tvarkingas, prižiūrėtas ir blizga, gerai važiuoja. Ar tai reiškia kad tu esi laimingas žmogus? Ne, tai atskiri dalykai. Automobilis yra viena, o žmogus, to automobilio savininkas – kas kita.
Taip ir su materialiu kūnu, bei jo pozicija materialioje sferoje. Kad ir kokia ji gera būtų, laimės tai negarantuoja, nes yra skirtumas tarp individo ir jo materialaus fizinio kūno.
Religija ir dvasiniai dalykai ne tik paguoda, bet ir pagrindinis dalykas, apskritai jie gali sudaryti visą egzistencijos šerdį ir skonį, kaip pvz. Džiuzepės iš Kupertino atveju.
crystal rašė:O man rodos, kad tai šalutinė pasekmė nuo kiek kitokių veiksnių. Visokie asketiniai „dvasiniai“ savęs kankinimai nesunkiai gali sukelti organizmo medžiagų disbalansą, ko pasekoje ir pasireiškia visokios ligos su kartais ir rimtesnėm psichozėm tokiom kaip pvz lėkščių daužymas.
Na, bent jau kiek aš supratau, tai nebuvo kažkoks psichotinis lėkščių daužymas, tiesiog asmuo buvo negrabus, ir jos jam iš rankų išslysdavo netyčia. Jokie darbai jam nesisekdavo. Bet paskui jį paskyrė į arklides, ir po truputį dirbdamas jis tapo labiau "įžemintas" šiapusinėje sferoje ir ne toks "nevykęs". Gali perskaityti straipsnį, ten viskas gerai paaiškinta, kas su juo vyko.
paragraf 78 rašė:Krikščionys nemano jog šventieji turi kažkokių paranormalių galių. Tiesiog manoma jog kiekvieno šventojo gyvenime veikė dievas rodydamas per jį ženklus, tačiau tie dalykai nebuvo paties šventojo sugebėjimai, tai dievo malonė
Na taip, žinoma, tos savybės nebuvo jo sukurtos, jos tik reiškėsi jame.
TinSoldier rašė:O galbūt tiesiog tu juos suerzini nepagrįstais kaltinimais, todėl ir būna prieš tave agresyvesni? :)))
Šiaip žmonės su manim gerai elgiasi, neturiu kuo skųstis, beveik nesusiduriu su blogu elgesiu. Aš daugiau šiaip pastebiu, kaip jie bendrauja tarpusavyje, su kitais žmonėm, su savo šeimos nariais.