Straipsnis bernardinuose.lt:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-08-ar-bendravimas-tarp-skirtingu-religiniu-bendruomeniu-lietuvoje-didina-ju-tolerancija/152534
Parašiau komentarą:
Bendravimas tarp skirtingų religijų tikinčiųjų gali didinti toleranciją, gali ją ir mažinti. Jeigu bendraujama su gilumine pagarba, tada tai gali didinti susipažinimą su kita religija ir toleranciją; jeigu bendraujama su gilumine nepagarba ir nepasitikėjimu, kylančiu taip pat ir iš principinio religijos eksliuzyvumo (t.y., nuostatos, kad tik viena savoji religija gali būti pilnai teisinga, ir iš to plaukiančios prielaidos, kad visos kitos turi būti pilnai klaidingos), tada didėja susipriešinimo ir mažesnio supratimo galimybė.
Ne visos religijos yra vienodai ekskliuzyvios, o jų inkliuzyvumas (t.y. kitų religijų pripažinimas kaip Dievo įsteigtų) taip pat nėra vienodas.
Pvz. judaizmas yra labai ekskliuzyvus, ir beveik neinkliuzyvus. Krikščionybė yra labai ekskliuzyvi, ir iš dalies inkliuzyvi (kitos religijos laikomos ne Dievo įsteigtomis, bet kad tai yra žmogaus ieškojimai, bandant atrasti Dievą, kuriuose skleidžiasi tam tikri daliniai Tiesos pažinimai). Islamas labiau ekskliuzyvus negu krikščionybė, ir iš dalies inkliuzyvus (islame pripažįstama, kad Biblijos sekėjai – judėjai ir krikščionys – bent dalinai seka Dievo įsteigta religija). Budizmas yra nuosaikiai ekskliuzyvus, ir iš dalies inkliuzyvus – kadangi budizmas nekalba apie Dievą, jis kitas religijas laiko neteisiomis dėl tikėjimo į Dievą, bet laiko, kad jos yra tam tikros veiksmingos dvasinės praktikos, kitokios nei budizmas, bet galinčios siekti panašaus tikslo. Hinduizmas yra nuosaikiai ekskliuzyvus ir pakankamai inkliuzyvus, hinduizme savasis apreiškimas laikomas pilnesniu nei kitų religijų, bet kitos religijos pripažįstamos kaip Dievo įsteigtos, irgi turinčios Dievo apreiškimą.
Dar vienas svarbus veiksnys, kylantis iš aukščiau aptarto: kad esant nepasitikėjimui, nepagarbai, ir veikiant ekskliuzyvumo emocijai, prikuriama daug prietarų ir blogų neteisingų įvaizdžių apie kitas religijas ir kitų religijų tikinčiuosius. Gerai žinomas tokio religinio juodinimo pavyzdys yra prietaras apie tai, kad esą žydai deda į macus vaikų kraujo.
Galima ir neutrali bendravimo išeitinė pozicija: pradėti nuo supratimo, kad kita religija yra nepažinta, todėl nėra pagrindo jos nei ypatingai gerbti, nei negerbti, nei toleruoti, nei netoleruoti. Tokiu atveju, bendravimas turėtų siekti išsiaiškinti, kurie įvaizdžiai apie kitas religijas yra neteisingi, ir pažinti tą religiją tiksliau, o tada natūraliai vystyti jos vertinimą.
Viena iš populiarių sėkmingo etiketo sampratų: asmeniniame bendravime negalima kalbėtis apie politiką ir religiją. Per didelė ginčo ir konflikto rizika. Tai parodo, kad kai kalbama apie galingas jėgas, veikiančias šiapusinę žmogaus būtį (valdžia), arba žmogaus sielos dalykus (religija), jausmai ir nuostatos yra labai stiprūs, labai svarbūs, pilnai įtraukiantys, bekompromisiniai.
Žodžiu, konstruktyviam bendravimui reikalingas susipažinimas, pagarba, reikia gerbti kiekvieną žmogų kaip sielą, suvokiant kiekvienos sielos lygią ir pilną vertę Dievo akyse. Kitos religijos tikintysis taip pat yra siela, turinti lygią ir pilną vertę, turinti santykį su Dievu. Jeigu bandoma nuneigti tą santykį, galvojama, kad reikia kitos religijos tikinčiojo turimą santykį su Dievu sunaikinti, ir tada pakeisti į vienintelės teisingos religijos – t.y. mano religijos – besąlygišką pripažinimą ir priėmimą, tada tai nėra bendravimas, tai tam tikra religinio totalitarizmo forma, kitos religijos ir kitokio tikinčiojo redukavimas į "kažką", į daiktą: viename neseniai "Šiaurės Atėnuose" pasirodžiusiame straipsnyje rašoma taip – "Kitas priešnuodis – Emmanuelio Levino pasiūlytas totalitarinio mąstymo atsisakymas. Tik redukuojant priešais esantįjį į „kažką“ įmanomas smurtas. Atsisakymas redukuoti asmenis į „kažką“ neleistų jų paversti „daiktais“. "