Konfliktas tarp religijos ir mokslo?
Jam bus akimirksniu prieinama visa visatos informacija. Žinos viską. Ir iš tos begalinės informacijos kiekio atrinks progresui reikalingą. Būtent dėl šitų fantastinių galimybių aš ir prilyginau DI dievui. 😊
Informacija bus prieinama ir visiems žmonėms.
Pažįstamas pasaulis apvirs aukštyn kojom.
Neribotos galimybes.
Prie neurotransmiterio dirba E. Musk kompanija prototipas jau veikia. Nors yra ir kitų kūrėjų puikiai veikiantys gaminiai. Žmogus irgi bus sistemos dalis. Visažinė, visagalė.
Baisoka?
klajunas rašė:Čia ir yra pagrindinis skirtumas tarp mūsų – tu "priimi", o aš tikrinu.
Tą jau aptariau. Ne viską įmanoma staiga patikrinti. Pvz. net ir gamtamokslyje, jeigu norėsi pakartoti kažkokio eksperimento rezultatus, kad patikrintum, turėsi pats atlikti tą eksperimentą. Kitaip nepatikrinsi. Jeigu priimsi kad vieni padarė tą eksperimentą, kiti padarė tą patį eksperimentą, ir dešimtys padarė tą patį eksperimentą, ir gavo tokius pat rezultatus, tada sutaupysi laiką, bet tai bus priėmimas, o jeigu nori 100 proc. patikrinti, tada reiks pačiam daryti eksperimentą.
Aš irgi tikrinu, bet palaipsniui, savo kailiu. Jeigu stagnuoju, nedarau dvasinės pažangos, tai net ir nesitikiu jokių naujų tikrinimo rezultatų. Tokiam taške turiu savo praeities tikrinimų rezultatus.
Absoliuto pažinime skirtumas nuo materialaus objektiško pažinimo yra tas, kad čia negali taip tiesiai matyti PBR, kadangi ji yra priežastis, o ne efektas. Efektus gali matyti, o priežastis yra aukščiau, todėl yra prieinama aukštesniam regėjimui, kurį dar reikia išvystyti.
Sakykim, gamtamokslyje nustatė kad egzistuoja atomas. Parodyti jie tau jo negali, kadangi per mažas objektas. Tada nupaišė schemą. Supažindina su skaičiavimais. Galiausiai sukūrė elektroninį mikroskopą, kuris jau artėja prie to, kad būtų gautas atomo ar jo aplinkos vaizdas: https://www.quora.com/Can-atoms-be-seen-under-an-electron-microscope# Tai įmanoma, kadangi čia objektais apčiuopiami kiti objektai.
PBR yra pirminė visko priežastis, todėl yra ir didžiausia ir mažiausia. Kaip pamatyti didžiausią ir mažiausią vienu metu? Personalistai priima kad PBR yra Asmuo, turi dvasiškai regimą formą. Kaip tai pamatyti? Staiga nepamatysi. Objektiniai įrankiai čia nepadės. Tik iš savęs galima padaryti tokį "dvasinį mikroskopą", kuris galiausiai pamatys. Čia subjektu reiks "apčiuopti" Subjektą. Ryšys kitas, santykis kitas. Viskas kitaip nei tarp objektų.
O kaip iš savęs tai padaryti? Kas tai per mokslas, kas per procesas? Tas pats procesas, kurį praėjo ir kurio moko jau regintys.
Tie, kas regi PBR jos asmenine forma, parodyti mums negali, panašiai kaip gamtamokslininkai pradžioje negalėjo parodyti atomo. Gali nupiešti paveikslą. Gali apibūdinti. Toks Absoliuto pažinimo procesas. Ne objektiškas.
Dabar, kokie ten tikrinimai, apčiuopimai ir rezultatai?
Duosiu porą pavyzdžių, kaip mano asmeniniu atveju tai gali atrodyti.
Jėzus bei vaišnavų dvasiniai mokytojai mane įtikino kad Dievas yra geras, kad Dievas yra palaimingas. Ar aš tai jaučiu vidumi? Taip, tą galima pajausti. Gerumą netgi galima "ištirti". Ar tą galima patikrinti išoriškai, praktiškai? Taip, tikintieji yra labdaringi, daug man duoda, nors aš jiems nieko neduodu. Praktiškai gyvenime beveik nesu aukojęs tikintiesiems, nes esu šykštus. Na ir šiaip vargšelis lietuvis, skurdukas. Pvz. Pietų Indijoje yra tokia šventykla Udupi mieste, kur tikintieji savo pirminio mokytojo, gyvenusio 13 amžiuje (https://lt.wikipedia.org/wiki/Madhva) nurodymu valgydina Dievui paaukotu maistu daug žmonių. Kiekvieną dieną pavalgydina tūkstančius. Ateini ir pavalgai, ryžių, daržovių. Ir taip diena iš dienos, metai iš metų, tai tęsiasi šimtus metų. 2014 metais nuvažiuoju aš į tą vietą ir matau visa tai. Kiekvieną dieną ateina tūkstančiai žmonių, labai didelė salė, mastas labai didelis. Galvoju sau: "nuostabi šventa vieta, kur tokią galėtum rasti pasaulyje? Ir visa tai vyksta be jokių išlygų, dėl dvasinio principo, kad mokytojas pasakė tai daryti, ir jie daro. Toks yra Dievo gerumas, Jis valgydina be sąlygų." Jokio mokesčio, jokių klausimų, kas tu toks, tu tikintis, netikintis, turtingas, neturtingas, sveikas, sergantis. Jokių klausimų, jokių kliūčių. Ateini, sėdi su šimtais kitų, ir gauni dieviško maisto.
Ir tai jums ne kokia bomžų labdaros valgykla, net nebandykit lyginti, nes totaliai nusišnekėsit. Aplinka, šventyklų-kompleksas, nuostabi, puiki aura, dorybingi žmonės. Kur tokią vietą rasti pasaulyje, dievotą, švarią, puikios nuotaikos, besąlygiškai labdaringą, su labdara ne iš kokių verslininkų rankos, o iš dvasinio mokytojo rankos (t.y. verslininkai pirmiau suaukos lėšas, bet tu tiesiogiai kontaktuoji su dvasiškai tyra asmenybe ir iš jo gauni, tai didelis skirtumas). Nerasit. Tik Dievo vieta yra tokia. Toks yra Dievas. Tai patiriama per apčiuopiamus praktiškus dalykus.
Kitas pavyzdys: religijoje sakoma, kad siela, kuri yra vidinė mūsų sąmonė, mūsų "aš" gelmė, patyrėjas, yra amžina. Kartą 2003 metais išvariau į mišką vienas su palapine. Būnu ten savaitę, vieną dieną lietus lyja, ramybė, protas nurimęs, guliu palapinėje, sąmonė labai ramiai veikia, ir gražiai aiškiai suvokiu, kad jeigu taip gulėčiau ir numirčiau, ta mano sąmonė nenumirtų, liktų kaip yra. Kažkoks kitas sąmonės lygmuo įsijungė. Galvoju, "va taip, iš tikro siela yra amžina, teisingai rašo".
O čia tik mėgėjiški "tikrinimai". Čia dar net nėra jokios religinės praktikos. O jeigu pradėti nagrinėti religinės praktikos efektus, tai dar kita šneka. O jeigu dar nagrinėti visokius kitus stebuklingus dalykus.
Man nėra jokių neklystančių autoritetų ir aklo sekimo jais.
Man iš principo yra neklystančių autoritetų: tai pats Dievas, kadangi yra visažinis ir visagalis, ir Jo atstovai, kurie Jį regi ir artimai su Juo bendrauja. O kad nebūti apgautam apsišaukėlių, yra tam tikri kriterijai ir tikrinimai, pagal požymius, pagal mokymą, ir pagal vidinį apšvietimą ir nukreipimą iš Dievo. Kai praktiškai eini tuo keliu, tuo praktiškai ir užsiimi, žiūri simptomus, galvoji, tiri, tai trunka metų metais. Sekimas nėra aklas, jis yra su visu loginiu ir filosofiniu nagrinėjimu ir savo paties praktika. Nenueisi keliu nei žingsnio daugiau, negu kiek pats "supraktikuoji". Tai koks čia gali būti aklas ėjimas, jeigu aiškiai matai, kiekviename žingsnyje, kur statai koją.
Autoritetas turi gerokai pasistengti, norėdamas siūlyti ne orą, bet rimtą reikalą. <..> negalima pasitikėti jokiu žodžiu, kol neišbandei pats.
O ko gi, aš ir bandau pats. Tikiu žodžiu ir bandau pats. Pvz. sakoma, kad Dievo vardas suteikia dvasinę pažangą. Štai aš ir tariu Dievo vardą. Arba pvz. reikia laikytis neprievartos principo, todėl nevalgyti skerstų gyvūnų mėsos. Na ir nevalgau nuo 2003. Ir t.t. ir pan. Ar yra pažanga? Vau, didelė pažanga, koks buvau prieš tai, koks esu dabar, du skirtingi žmonės. Buvau rėksnys ir nevykėlis, psichas kažkoks. Gyvenimo jausmas buvo baisus. O dabar nors į žmogų panašus, ir jaučiuosi lengvai. Tai čia tik psichologiniai efektai. Ar yra Dievo supratimo didėjimas? Taip yra. Ar regiu, girdžiu Dievą? Ne, neregiu, negirdžiu. Ar turėčiau regėti ir girdėti? Pagal tai koks esu, tikrai ne. Ne tiek dar nueita procese.
Taigi, jokių problemų. Puikus tas tikėjimo kelias, ir toliau juo eisiu. Viskuo patenkintas.
xsistemax rašė:Tikras DI bus kvantiniais principais funkcionuojantis, o tai reiškia, kad jam jokio interneto net nereikės. Bus naudojami kvantiniai reiškiniai :nelokalumas,, susietumas ir t. t.
Jam bus akimirksniu prieinama visa visatos informacija. Žinos viską. Ir iš tos begalinės informacijos kiekio atrinks progresui reikalingą. Būtent dėl šitų fantastinių galimybių aš ir prilyginau DI dievui. 😊
Informacija bus prieinama ir visiems žmonėms.
Pažįstamas pasaulis apvirs aukštyn kojom.
Neribotos galimybes.
Prie neurotransmiterio dirba E. Musk kompanija prototipas jau veikia. Nors yra ir kitų kūrėjų puikiai veikiantys gaminiai. Žmogus irgi bus sistemos dalis. Visažinė, visagalė.
Baisoka?
Yra mažytis skirtumas. Neurotransmitorius, sąmonės neišjungia. Pagal idėją, tik paspartina kognityvinius mokymosi gebėjimus. Nereikės mokėti kalbėti ar skaityti specifine kalba, jog ką nors naujo išmokti.
AI, ne virusas, blogiausiu atveju tapsi jo mokymosi objektu. Neužvaldys tavęs ir neprivers daryti tai ko nenori. Kita vertus, neįsivaizduoju, kaip reiktų pažaboti AI prieigą prie masinių ginklų, (raketos, nuotoliniu būdų valdomi lėktuvai ir pan) tai yra didžiausia rizika ir didelis žmonių naivumas. Kontroliuoti niekam nepavaldų protą… yeah, good luck.
Žodžiu…šiek tiek atibodo apie tai kas būtų jeigu būtų. Smagu buvo paplepėti, tačiau aš out. Gal atsiras kita tema, kurioje galėsime padiskutuoti.
@a.t.sielis Tai ką parašei yra psichologija, psichologinės impresijos, bet nepažinimas. Niekas nesako, kad gyvenant pagal kokią nors sistemą ar principus, negalima patirti įspūdžių, gauti naudos, džiaugtis tos srities rezultatais. Bet vėlgi – tai nėra pažinimas. Žinios, žinojimas nelygus žinojimui. Tam, kad kas nors įgautų statusą patvirtintų žinių apie tikrove, neužtenka vien to, kad informacija būtų įdėta į protą. Į protą įsideda ir daug neteisingos informacijos, net jeigu ji yra asmeniškai išgyventa ir atrodo, kad patikima. Toks žinojimas – paprasta gyvenimiška išmintis. Tai, kaip veikia tikrovė sužinome ne iš psichologinių įspūdžių, bet per eksperimentą nustatydami dėsnius. Gyvenimas ir visuomenė, žinoma, taip pat turi savo dėsnius, juos galima išsiaiškinti iš savo asmeninės patirties. Tačiau pažinimas yra siauresnė sąvoka, tai specifinės žinios, faktai gauti griežtais metodais. Turi būti atliekamas kontroliuojamas eksperimentas, stebimi duomenys ir daromos išvados. Pajausti, kokia molekulės sandara, arba išgyventi baltymų sintezės procesą viduryje miško – neįmanoma. Nors giliems duomenų apmąstymams ir apibendrinimams ramybė, atsiribojimas, atsiskyrimas gali būti palankios būsenos, nes padeda geriau sutelkti intelektą. Tačiau visada turimas apčiuopiamas objektas, stebėjimų ar eksperimentų duomenys, ne jausmas, ne būsena, ne afektas. Įsijaučiant į visumą galima psichologiškai pajausti įvairių egzistencinių būsenų, bet į jausmingumą linkęs žmogus tam suteikia per didelę reikšmę.
Kita vertus, pagal politines pažiūras aš esu libertaras, ir manau, kad žmogaus gyvenimas yra jo nuosavybė, o su savo nuosavybe galima daryti ką nori, tačiau nesikėsinant į svetimą nuosavybę. Įvairovė gali kelti anarchijos ir chaoso įspūdį, bet tokia tvarka yra gyvybės dėsnis, kas matoma biosferoje, turint omenyje visą gyvybės formų įvairovę. Galėtų būti viena rūšis, bet yra milijonai, nes tokia sistema gyvybingesnė. Ne visų likimas gražus, bet kitaip matyt neįmanoma. Mano manymu, toks pats principas turėtų būti ir visuomenėje. Atsiskirti į atskirą "socialinę rūšį" neturi būti laikoma nusikaltimu. Priešprieša aišku neišvengiama, bet visoje gamtoje matome tą patį tarp rūšių ir rūšies viduje. Todėl viena vertus aš prieš tai, kad visi būtų suvaryti į vaišnavus, nes tai pažeistų pasirinkimo laisvės principą, tačiau nereiškia, kad toks kelias turi būti uždraustas. Kapitalizmas tik nori išnaudoti, tai kas neduoda pelno, kuo negalima pasinaudoti savo verslo imperijų plėtimui, laikoma kapitalizmo priešu ir sudorojama. Žmogus nėra darbinis gyvulys, darbas nėra prievolė, nes mes ne vergai. Tai kas nedidina pelno nereiškia bevertis niekalas.
Iš to, ką perskaičiau matau, kad daug informacijos iš asmeninių įspūdžių, bet turi sutikti, kad ne viską gyvenime esi patyręs ir kiti turi kitokių patirčių, kurios netgi prieštarauja tavosioms. Tu pajautei sielos amžinybę, o aš pajaučiau priešingą jausmą, sielos trapumą, patirtį kaip lengva ją pažeisti, sunaikinti. Turi iliuziją, kad esi ten kažkur labai giliai pasislėpęs ir kad ten tavo tikrosios esmės pasiekti niekaip neįmanoma, niekas nemato ką mąstai, ką jauti, ką patiri. O aš pamačiau, kad visa tai iliuzija, sielą labai lengva pasiekti ir pažeisti, atbukinti sąmonę, užvaldyti jausmus ir mintis, išjungti protą, užtildyti kalbą ir dar daug dalykų. Pasislėpti niekur neįmanoma ir niekas neateina ir neišgelbėja, gali kartoti kokį nori žodį, kalbėti kokius nori poterius ir atlikti kokius nori ritualus. Iš žmogaus nieko nelieka, žmogus tampa nieku, nuliu. Nėra jokios amžinybės, nepažeidžiamos begalinės substancijos, technologijos gali viską. Kai šią galią pajauti, iš tikėjimo nelieka nieko. Visos begalybės ir amžinos sielos teorijos sudūžta.
Mano mąstymai atsirado ne iš neturėjimo ką veikti. Pamačiau, kad žmonės turės kovoti prieš hipostratines technologijas ir mano tikslas ieškoti technologinių priešnuodžių. Tikėjimas ir maldos nėra ta priemonė, kuri galėtų padėti. Prieš ugnį galima kovoti tik ugnimi. Yra dvi galimybės – mane taip ir numarins apribotos būsenos arba turėsiu galimybę sudalyvauti šiokiame tokiame atskleidime, susijusiame su hipostratinėmis technologijomis. Šio atskleidimo reikės kovojant už savo laisvę, nes į laisvę yra kėsinamasi. Aš technologijų nepropoguoju kaip gėrio, bet matau, kad norėdami išlikti turėsime ginkluotis. Pačiame mano filosofavimų pradiniame taške to nesimato ir gali pasirodyti kad čia tik domėjimasis "amžinais klausimais" iš neturėjimo ką veikti, tačiau taip nėra. Mano tikroji domėjimosi sritis yra technologinė telepatija ir hipostratinis ginklas. Teko su juo susidurti ir pamatyti ką jis gali. Galima pagalvoti, kad aš džiaugiuosi Elono Musko neurolinko implantų galimybėmis ir siūlau visiems tapti kyborgais dėl technologinio progreso entuziazmo. Kai man tai tik galimybė nuhakinti tokią technologiją ir panaudoti ją prieš mafiją su tikslu apginti savo laisvę, o ne keliaklupsčiauti technologiniams stabams. Bus labai reikalingos visos gynybinių technologijų galimybės. Tokiomis aplinkybėmis mestis į kokią nors religiją būtų visiškas nonsensas ir klystkelis. Tie kas eis šiuo keliu – neišsigelbės.
Toks aplinkybių buvo suformuotas mano likimas. Ir aš esu ne vienas.
O jo rašytojai, visiškai nesupranta iš kokios pozicijos rašo savo nuomonę, dėl to kad sąmonė paskendusi tamsybėse ir operuoja tik vienpuse klaidinančia informacija…
Griovėjų nesąmoningos technologijos.
Jos net sąmoningomis negali būt, nes ZOMBIS NEGALI SUPRASTI, kad jis ZOMBIS
🙂
Toks ir mūsų pasaulis – k[b]Reivas šLeivas,[/b] kur nepaliesi, smirdantis melas, egoizmas, vartymaisi iš savo bejėgiško proto pozicijos, įvairiausiomis ramstančiomis priemonėmis išskyrus tai kas liečia Konkretiką, Vyriškumą ir Objektyvumą…
Labai žemo lygio diskusija ir dar žemesnis bandymas nukreipinėt dėmėsį… Meilės trūksta žmonėm… Tuščia viduje…
Ir dar nuobodžiau, kai prasideda kažkokie snobiški liguistai išdidūs komentavimai, kurie tik migdo, nes patys žmonės ant tiek užsnūdę savo primityviame šaltame iliuzijų pasaulėlyje, kad viskas ką bepajėgia padaryt tai tik šviest savo tuštumu…:)

DORO kažką padarytum apart griovęs viską savo kelyje…
Ką protelio neužtenka tam?
Pats laikas įsigyt, turguje galėtum pasiganyt, paieškot…
Visiems naudą padarytum… dabar iš tavęs išvis nulis tolko…
🙂
xsistemax rašė:Informacija bus prieinama ir visiems žmonėms.
– čia ta pati "kodavimo" problema: jei sistema "X" laisvai pasieks sistemos "Y" informaciją, kuri kilusi iš skirtingo kelio, skirtingo pažinimo, skirtingų prasmių, skirtingos apriorikos, skirtingų dimensijų, skirtingų dėsnių ir t.t., informacijos teorija teigia: tokios baigtinio ilgio žinios teisingai iššifruoti neįmanoma, nors egzistuoja "n" logiškų, bet globaliai klaidingų iššifravimų!
xsistemax rašė:Kalbam ne apie komunikacinės sistemos kodavimą.
– taip, bet problema tame, kad žmogus gimsta be "kodavimo sistemos", be apibrėžtų "apriorinių žinių". Viską tenka sukurti praktiškai iš nulio: vieni sukuria "X", kiti "Y".
Paaiškinimas: koduotas mongoliškas žodis "xuy" vieniem yra super blogybė, kitiem super siekiamybė.
🙁
klajunas rašė:Tai ką parašei yra psichologija, psichologinės impresijos, bet nepažinimas. Niekas nesako, kad gyvenant pagal kokią nors sistemą ar principus, negalima patirti įspūdžių, gauti naudos, džiaugtis tos srities rezultatais. Bet vėlgi – tai nėra pažinimas. Žinios, žinojimas nelygus žinojimui. Tam, kad kas nors įgautų statusą patvirtintų žinių apie tikrove, neužtenka vien to, kad informacija būtų įdėta į protą. Į protą įsideda ir daug neteisingos informacijos, net jeigu ji yra asmeniškai išgyventa ir atrodo, kad patikima. Toks žinojimas – paprasta gyvenimiška išmintis. Tai, kaip veikia tikrovė sužinome ne iš psichologinių įspūdžių, bet per eksperimentą nustatydami dėsnius. Gyvenimas ir visuomenė, žinoma, taip pat turi savo dėsnius, juos galima išsiaiškinti iš savo asmeninės patirties. Tačiau pažinimas yra siauresnė sąvoka, tai specifinės žinios, faktai gauti griežtais metodais. Turi būti atliekamas kontroliuojamas eksperimentas, stebimi duomenys ir daromos išvados. Pajausti, kokia molekulės sandara, arba išgyventi baltymų sintezės procesą viduryje miško – neįmanoma. Nors giliems duomenų apmąstymams ir apibendrinimams ramybė, atsiribojimas, atsiskyrimas gali būti palankios būsenos, nes padeda geriau sutelkti intelektą. Tačiau visada turimas apčiuopiamas objektas, stebėjimų ar eksperimentų duomenys, ne jausmas, ne būsena, ne afektas. Įsijaučiant į visumą galima psichologiškai pajausti įvairių egzistencinių būsenų, bet į jausmingumą linkęs žmogus tam suteikia per didelę reikšmę.
Tame, ką čia parašei, nerandu nuoseklios filosofijos, ypač atsižvelgiant į tai, kas jau aptarta.
1. Psichika, arba psychė, ir yra jau aptartų 5 elementų visuma. Arba pagal tave "sątvaras". Psichologiniai įspūdžiai, arba psichikos įspūdžiai, yra tuose 5 elementuose vykstantys reiškiniai, arba pagal tave, "sątvare" vykstantys reiškiniai.
2. Toks terminas kaip "įspūdis" yra gana svarbus Vedų kultūroje. Sanskrito kalboje tai "samskara" – įspūdis, ištobulinimas, paruošimas, transformacija. Žr. https://en.wikipedia.org/wiki/Samskara_(Indian_philosophy) Samskarų kaupimasis lemia asmens karminę ir dvasinę evoliuciją.
3. Aprašiau dvi paprastas savo samskaras. Abi jas galima pavadinti suvokimais, taigi, tai vyksta trečiajame, intelekto lygmenyje, ir tai yra suvokimai apie sielą ir apie Dievą. O suvokimai yra gilusis pažinimas, aukštesnės kokybės negu vykstantis ketvirtajame, proto lygmenyje.
4. Rašai: "Tačiau visada turimas apčiuopiamas objektas, stebėjimų ar eksperimentų duomenys, ne jausmas, ne būsena, ne afektas. Įsijaučiant į visumą galima psichologiškai pajausti įvairių egzistencinių būsenų, bet į jausmingumą linkęs žmogus tam suteikia per didelę reikšmę." – čia vėl kalbi apie objektišką, gamtamokslinį pažinimą, objektišką gamtamokslinį metodą, ir jo standartais vertini visų rūšių pažinimą. Jau nesikartosiu, kuo objektiškas pažinimas skiriasi nuo Absoliuto pažinimo.
Iš to, ką perskaičiau matau, kad daug informacijos iš asmeninių įspūdžių, bet turi sutikti, kad ne viską gyvenime esi patyręs ir kiti turi kitokių patirčių, kurios netgi prieštarauja tavosioms. Tu pajautei sielos amžinybę, o aš pajaučiau priešingą jausmą, sielos trapumą, patirtį kaip lengva ją pažeisti, sunaikinti. Turi iliuziją, kad esi ten kažkur labai giliai pasislėpęs ir kad ten tavo tikrosios esmės pasiekti niekaip neįmanoma, niekas nemato ką mąstai, ką jauti, ką patiri. O aš pamačiau, kad visa tai iliuzija, sielą labai lengva pasiekti ir pažeisti, atbukinti sąmonę, užvaldyti jausmus ir mintis, išjungti protą, užtildyti kalbą ir dar daug dalykų. Pasislėpti niekur neįmanoma ir niekas neateina ir neišgelbėja, gali kartoti kokį nori žodį, kalbėti kokius nori poterius ir atlikti kokius nori ritualus. Iš žmogaus nieko nelieka, žmogus tampa nieku, nuliu. Nėra jokios amžinybės, nepažeidžiamos begalinės substancijos, technologijos gali viską. Kai šią galią pajauti, iš tikėjimo nelieka nieko. Visos begalybės ir amžinos sielos teorijos sudūžta.
Tu ne pirmas, iš kurio kažką panašaus girdžiu, tik ten kontekstas buvo toks, kad žmogus pavartodavo narkotikų, gal lengvųjų ir ekstazio, ir kažką ten sumaišė ar perdozavo ar ką, ir viskas sustreikavo, tai jam atrodė, kad psichika ardoma, naikinama, skilinėja į gabaliukus, ir vidinis asmuo galiausiai yra niekas, nulis, trapus ir sunykstantis, mirtingas. Be to, dar jis labai mėgo Kastanedos mokymą, kur ten panašiai žiūri į tai, taigi, išvada buvo tokia, kad psichika gali būti išardyta, amžinos sielos nėra, arba kad tik kastanediški "magai" sugeba išlaikyti savo sielą neišskaidytą po mirties.
Bet pastebėk, kad po visų problemų ir procesų psichikoje, tu vis dar egzistuoji, esi tas pats asmuo, kuris gimė ir augo, ir netgi sugebi valdyti žemesnius psichikos procesus. Taigi, kuo aukštesnis ir subtilesnis psichikos, arba pagal tave, sątvaro, klodas, tuo ilgiau jis išliekantis, o pats aukščiausias ir subtiliausias – siela – pagal daugumos šventųjų, ekstrasensų, dvasininkų patirtį ir realizacijas yra amžinas. Tai labai meinstryminė žmonijos patirtis ir žinojimas.
Teisingai, patirtys skiriasi, ir žmogaus asmeninė patirtis yra ribotas resursas. Sakoma, kad vadovautis tik savo patirtimi yra siauras požiūris. Kitų patirtis padeda, nes gali paskatinti eiti prie to, ką jie patiria. Bet jeigu patiriami blogi dalykai, į tuos blogus dalykus nereikia eiti – tokia išvada natūrali. Todėl tavo ar kieno nors kito problematiškos, pasakytume "pragariškos" patirtys nėra ta kryptis, kuria turėtume eiti. Pragariška būsena nėra tikslas, ir pragariškos patirtys neaprašo Žemės bei Dangaus situacijų. Žinojimas apie tuos jūsų patiriamus problematiškus procesus yra dalinis, neaprašo visumos.
Pasislėpti niekur neįmanoma ir niekas neateina ir neišgelbėja, gali kartoti kokį nori žodį, kalbėti kokius nori poterius ir atlikti kokius nori ritualus.
Užjaučiu, kad taip vyksta, deja, nelabai kuo galiu padėti. Keletas minčių, atsiprašau, jeigu bus pro šalį: sakykim, kad tavo sątvaras yra kažkuo kitoks negu daugumos paprastų žmonių. Na, kažkuo išskirtinis atvejis, 1 iš 100, o gal 1 iš tūkstančio ar iš dešimt tūkstančių ir daugiau. Pagal reinkarnacijos teoriją, jis toks ateina iš praeitų gyvenimų. Žemė yra žmonių planeta, kur yra proto ir širdies balansas, bet širdis svarbiau. Žmonės yra būtybės puoselėjančios bendravimą ir žmogiškus santykius. Viena rūšis intelektualų yra tokia, kad jų protas stipriai persveria širdį. Tam tikra a la "autizmo" tendencija. Taigi, tu atsidūrei Žemės planetoje, su tokio balanso sątvaru, kas kelia nemažų problemų, vadinasi, tau reikia ugdytis tas labai žmogiškas širdies kokybes. Nes šita planeta skirta tam. Tada, ta kitokio balanso psichika tiesiog būtų labiau harmoninga, ir aštriausios probemos, tikėtina, atslūgtų. Gal neišeitų, nes toks sątvaras yra visam gyvenimui, bet įvyktų pažanga ir pagerėjimas.
Galbūt žodžiai, maldos ar ritualai tau negali padėti, kai jau krizė, nes tokio sątvaro tiesiog neįmanoma pakeisti. Evoliucija yra lėta. Bet jis gali būti harmonizuotas, kiek tai įmanoma. Reikalingas ilgalaikis gyvenimo būdo ir socialinio bendravimo procesas, kurio dėka tai vyktų.
Iš savo perspektyvos, jeigu būčiau a la "šizofrenikas" ar TI, bet tikintis, kaip pvz. yra "boba", ir matyčiau kad maldos nepadeda, yra didelių problemų, stengčiaus tiesiog nuolat būti geroje aplinkoje, tarp žmogiškų žmonių, kuri galimai teigiamai mane paveiktų. Pvz. kartą 2003 metais kokią savaitę prabuvau Kretingoje, aplink pranciškonų bažnyčią. Tuomet kaip ir klajojau po Lietuvą, todėl miegodavau lauke. Rytais nueidavau į tą bažnyčią, tiesiog sėdėdavau iš šono ir žiūrėdavau kaip vyksta pranciškonų vedamos pamaldos. Tiesiog stebėdavau, be jokio dalyvavimo. Sutikau ten tokių porą krikščionių, nuolatinių bažnyčios lankytojų, vienas sakė, kad jis šizofrenikas, o kitas buvo akivaizdžiai pakvaišęs, toks Vaidulis, apsirengęs kaip Jėzus. Pakvaišęs, bet iš tikro labai geras, tyras, dvasingas. Pakvaišęs dėl Jėzaus. Labai širdingai pabendravom kelias dienas, puikūs žmonės buvo, iš jų pasimokiau. Geri, transformuojantys įspūdžiai ir iš tos bažnyčios, ir iš to bendravimo.
Taigi, nebūtinai religinis receptas tau turėtų padėti, todėl jo nesiūlau, mano pagrindinė mintis ta, kad Žemės planetoje būnant tau reikia ugdytis žmogišką balansą ir daug būti tarp žmonių. Kokių žmonių – čia jau tavo reikalas. Tiesiog iš žmonių užsikrėsti jų jausminiu žmogiškumu.
O @klajunas yra talentingas, bet aš niekad nesakiau kad jis yra protingas. Reikia mokėti įsiskaityti į mano sakomus žodžius.
@Mecabciel, kai žmogui palieti kažkokią tai jam nesuprantamą temą jis prdeda CYPTI arba aiškinti kad tavo terminas jau baigiasi anomalijos forume. Cha. Tiesiog nustoja žmogus mastęs absoliučiai. Nes jam tai nesuprantama. Ir bado pirštu į tave kad va tuoj tuoj…
BendRine kaLba tai yRa pRisitaikėLiškumas, o jau ką žmogus savyje pRisispangsta nėRa svaRbu…
Pabandysiu paaiškinti savo supratimu, kaip atsiranda efektas apie kurį kalbi. Įprastiniu atveju žmogus yra tarsi apribota programa, kurioje didelė dalis funkcijų yra išjungta. Žmogaus galimybės yra daug didesnės negu jam leidžiama naudoti. Taip yra todėl, kad pilnas žmogaus funkcijų rinkinys, trukdo valdyti ir išnaudoti žmogų, todėl nereikalingos funkcijos būna išjungiamos. Tokiu principu ugdomi vaikai ir formuojama visuomenė. Tačiau taip išjungti žmogų ne visada pavyksta, nes suspaustas į siaurus sąmonės rėmus žmogus jaučiasi nenatūraliai, tai jam sukelia kančią.
Yra sistemų, kurios pastatytos ant pilno žmogaus sątvaro funkcijų rinkinio, kurios gali pasiūlyti žmogui išsilaisvinimą iš apribotos būsenos. Kai žmogaus sąmonė išsiplečia, jis atgauna save, jaučia palengvėjimą, netgi tampa savotiškai laimingas. Bet problema būna ta, kad dažnai iškrenta iš apribotų žmonių sistemos, nes prie jų sunku pritapti, nesinori su tokiais žmonėmis turėti reikalų. Iš kitos pusės galima jų gailėti, ir siūlyti savo patirtimi patikrintą sprendimą – atstatyti pilną žmogų.
Apribotos sąmonės žmogus orientuojamas į išoriškumą, į materialų pasaulį, kuriame veikia visa ekonomika kaip objektas arba kaip jo atspindys sąmonėje. Ezoterika/religija atsuka žmogų į vidų. Sątvaras, apie kurį rašiau turi tris mano suklasifikuotas dalis, kurios peržengia mokslines žmogaus teorijas ir yra daugiau ezoterinis skirstymas. Einant nuo apatinių punktų į viršų 1) sensoriumas, 2) kognityviumas ir 3) transoriumas. Tai apie ką tu rašai yra "transorinės" patirtys, kurios išimtos iš apriboto žmogaus pasaulio, bet jas žmogus gali atrasti pats, individualiai.
Mokslas daugiau dirba sensoriumo kryptimi, religija – transoriumo. Aš kaip galima buvo pastebėti viekryptiškumo atsisakau, ir mąstau vieną bendrą sątvarą. Tačiau tai ne viskas – aš abi kryptis bandau tyrinėti iš kognityviumo, kuris yra centre, perspektyvos. O tai reiškia, kad vien estetizuotas gerybinis ir grožybinis empirizmas – man nepriimtinas, kuris pasilieka tik paviršiuje, bet neina į gelmę. Nekarta kartojau, kad esu gelmininkas.
Gali atrodyti, kad eidamas transoriumo kryptimi, tu patenki į gelmę, kuri tokia gili, kad transcendencija atrodo visai čia pat ir pasiekiama ranka. Bet nemanau, kad tai teisingas įspūdis, nes čia gelmė yra tik žmogaus su išjungtomis funkcijomis atžvilgiu, bet pasiekiama natūrali riba, toliau kurios vien paviršininku priemonėmis žengti neįmanoma. Taip galbūt atveriamas naujas pasaulis ar atstatomas pilnas žmogus, bet kai pasieki ribą, tampi tokiu pat paviršiniu empiriku ir fenomenologu kaip ir išoriniame sensoriume. O aš noriu eiti dar toliau ir matau vienintelį kelią kartoti tai, kas pasiteisino sensoriumo kryptimi, būtent kognityviume, mintimis konstruojant modelius.
Kognityviumą galima išjungti, bet kai abiem kryptimis pasieki natūralią žmogaus sandaros ribą, lieka tik sentimentalizuotas, estetinis gerybinis ir grožybinis empirizmas, koks matomas Šliogerio filosofijoje, orientuojantis į išorinį grožėjimąsi jusliniais daiktais, bandant į juos "įsijausti". Apsukus tai į transoriumą, gaunamas tas pats principas.
Mokslas kilo iš filosofijos, kurioje mąstymas vaidina centrinį vaidmenį. Tai nereiškia, kad nesvarbi būsena, kuri gaubia mintį, ji labai svarbi, bet ji lieka už objekto ir metodo ribų. Tai yra, turima tam tikra būsena, kuri apgaubia metodą, o metodas yra įkreiptas į objektą. Yra primityvios, siauros būsenos ir yra plačios, pamatinės egzistencinės sątvaro kaip visumos būsenos, kurioje gali vykti tyrinėjimo procesas. Tai gali būti paprastas godumas, valdžios siekimas, garbėtroška, smalsumas, noras suprasti ir įminti tikrovės paslaptį.
Būsena sątvare, gali atsiskirti nuo mąstymo, pakildama virš jo ir veikti kaip savarankiška sąmonės galia, kuri tiesiogiai orientuojama į objektą sensoriume arba transoriume. Galima stebėti, susilieti su transorine patirtimi, įsijausti ir per tai stengtis pagauti tos realybės esmę, kurią paskui galima pabandyti išreikšti mintimis. Tokia atsiskyrusi būsena neretai suvokiama kaip virš sątvaro pasaulio tvyranti dvasia. Taigi yra grynas patirtinis ir intelektinis sąveikos su juslumu ar trasnoriniu "dvasiškumu" būdas.
Negerai tai, kad atstatinėjantys pilną žmogų, ir atsisukę į savo vidų dvasiniai ieškotojai pasitraukia iš išorinio pasaulio ir emigruoja į naują vidinę realybę. Taip, plečiant viena kryptimi, žmogus siaurėja kitoje kryptyje, kažkodėl manant kad šios dvi dalys tokios priešingos, kad jų neįmanoma suderinti. Jas derinti būtina, bet leidžiant kiekvienai krypčiai veikti pagal savo dėsnius. Iš abiejų pusių būtina suartėti tiek, kad gautųsi kompromisinis variantas.
Vertinant pagal tai, ką čia aprašiau, mokslininko sąmonė gali būti labai siaura, o gali būti ir labai plati, net maksimaliai išplėsta, taip gaunant įvairių pasaulėžiūrų mokslininkus. Aišku, viena kad mokslą statyti ant pilno žmogaus būsenos neįprasta, religijoje tai dažniau pasitaiko, nors susiaurinti variantai tokie, kaip mechaniška tikyba be jokio vidinio turinio, labai dažna. Galimi patys įvairiausi variantai.
O konkrečiai kaip mano kognityvinis metodas veikia, čia nerašysiu nes yra aprašyta mano temose.
Ne tame esmė, kaip veikia žmogaus vidinis "mechanizmas". Kalbant apie Absoliučios Tiesos pažinimą, reikia suprasti, kad viskas aplinkui ir mūsų viduje yra jos apraiškos, todėl būtent per susitelkimo į PBR prizmę sąveikaudami su aplinka mes natūraliai gauname vis daugiau įspūdžių apie PBR. Paprasta, o kaip tai pavadinsi ar į kurį terminų stalčiuką padėsi, esmės nekeičia.
Pradžioje viskas paprasta, o kai "gilyn į mišką, daugiau medžių", t.y. kol dar nenuėjome į mišką, viskas matoma paprastai. Kadangi nesu pažengęs, tai teorinės detalizacijos man nėra būtinos šiame etape.
Kurie iš tų įspūdžių patys giliausi ir aukščiausi, kurie tik pradiniai ir paviršiniai jaučiama natūraliai, per kokybes, intensyvumą, patiriamos realybės pilnumą, harmoniją, nuotaikas, subjektiškumo lygį ir etc. Taip pat tai tikrinama pagal šventraščių ir šventųjų apibūdinimus.
Šioje diskusijoje labai bendrais bruožais apibūdinau personalistinį Absoliučios Visumos "žemėlapį". Jeigu kas nori adekvačiai suvokti religijos sritį, tokie dalykai yra žinotini. Suprantant subjektiškos ir objektiškos Absoliuto energijų situaciją, geriau suprantama ir tai, koks yra skirtumas ir "konfliktas" tarp religijos ir mokslo, tarp Dvasios mokslo bei meno ir gamtamokslio. Mes, tikintieji, pasidaliname tuo, ir esame viskuo patenkinti. Kas kokį požiūrį renkasi – priklauso nuo paties žmogaus ir jo sąmonės lygio, per eilę gyvenimų sukauptų karminių ir dvasinių įspūdžių.
Lyginant vidinės ir išorinės erdvės proporcinį pasiskirstymą, kiekvienas viduje nesunkiai matome, kad išorinė erdvė, ypač vaizdas, yra išpūstas, o vidinė erdvė yra suspausta į galvos vaizdą ir mes mintis, vaizdinius, jausmus patiriame taip, tarsi jie egzistuotų galvos viduje.
Tai proporcija vidaus – išorės yra 1 prie 20 000 (1|20 000). Tai iš dalies yra keista, nes lyginant smegenų žievės plotus regimoji žievė nuo mąstymo žievės savo plotu beveik nesiskiria. Tačiau vaizdas – išpūstas burbulas (kaip pasaulis 10 km iki horizonto kur dangus susijungia su žeme), o mintys tėra galvos viduje esančio ekrano bangavimas.
Taip mes turime fizinę erdvę išorėje 20 000 vienetų ir 1 vieneto ekraną viduje galvos. Aišku, šio vidinio ekrano subjektyvi erdvė yra didelė, tačiau tai tas pats kaip 1 metro įstrižainės ekrane rodyti suspaustą visos visatos modelį.
Taip pat prisideda dar vienas dalykas, kad išorinė dalis yra labai gero kontrasto ir ryškumo vaizdas, o vidinio 0,5 metro įstrižainės ekrano vaizdas neryškus ir apsiblausęs, ir mes mintį suvokiame ne tiek per jos vaizdą, kuris labai išblukęs, kiek per jos prasmės intensyvumą.
Todėl nors mes save tapatiname su 1 vieneto vidiniu pasauliu, bet natūraliai gravituojame ir esame įtraukiami į 20 000 vienetų regimo pasaulio burbulo. Viskas kas vyksta galvos formos viduje, tampa tik neryškiais subjektyviais įspūdžiais, o visas svoris natūraliai pereina į objektyvumą.
Tai daryti verčia ir savisaugos instinktas, vidinėje kryptyje mums nėra jokių pavojų, išskyrus savo kvailumą, o išorinėje kryptyje – realios egzistencinės grėsmės, kurios verčia saugotis kiekviename žingsnyje. Todėl tendencija yra dėmesį laikyti išorėje, o ne viduje.
Kadangi vidinis pasaulis didelis tik subjektyviai, o objektyviai jis labai mažas – sąmonę užvaldo didžiojo pasaulio materija. Nuo materialių poreikių priklauso viskas, kas vyksta viduje. Savo gyvenimo statymas ant minties ir jausmo, kuris ateina iš vidaus yra didelė rizika, nes toks pasirinkimas pažeidžia natūralias sątvaro proporcijas. Aišku, vidinis pasaulis gali išeiti iš savo galvos ekrano ir kaip sąmonė, suvokimas, jausmas apgaubti visą regimą vaizdą, bet tai tik sątvaro būsena, kuri nekeičia išorinio pasaulio prigimties, esmės ir svarbos.
Sątvaro proporcijų formulė tokia 1(1|20 000). Už skliaustelių 1 žymima sątvaro sąmonė, rodančioji substancija, o viduje skliaustelių – 1 vienetas galvos vaizdo viduje, 20 000 vienetų – už kūno vaizdo esantis regimo pasaulio burbulas). Tai ką čia parašiau yra nepaneigiamas faktas, iš kurio vertėtų padaryti deramas išvadas. Iš kur kyla 1 esantis už skliaustelių galima tyrinėti per skliausteliuose esančius du suvokimo centrus – vidaus ir išorės.
Mokslas investavo į tai, kas turi realų svorį – 20 000 vienetų burbulą suvokime.
(Tai objektyvus išorinis aprašymas, ne per vidinį jausmą, įspūdį ar būseną.)
boba rašė:Mekacibel, nu tavo kalba, yra pristaikėliškumas.
– tai negana to, pagal jų vedančių vedančiųjų diktatą "prisitaikyti būtina", nes to reikalauja didžiai gerbiamas ponas profesorius DarWienas.
🙂
🙂
Anekdotas:
Žydas derasi turguje:
– kiek kainuoja višta?
– Dešimt litų, – sumurma pardavėjas.
– Sakai, aštuonis? O atrodo kaip už šešis… Sara, bėk paimti keturis litus, duok pardavėjui du litus ir grąžos palauk.
Čia kažkokią tai matematinę progresiją man su ta žasim, @klajunas, suskėlei. Patikėk, taip mano Tėvai su manimi ir elgiasi…:)
Iš anekdoto sprendžiant, @klajunas, tu jautiesi visuomenės visiškai iškastruotas, kaip dar intelektą išlaikei?- dėl to kad priešiniesi? Ar kaip?
Tu, @klajunas, bandai mus vedžioti savo sąmonės vingiais, bet ar tie tavo sąmonės vingiai yra pilni? Tu esi tuo tikras?
Kiekvienas žmogus turi bandyti padaryti būtent tai kas jam yra neįmanoma. Tu, @klajunas, pasitenkini savo intelektu savo viena sfera, o kitiems televizijos kanalams tu esi aklas. Tad, pasakysiu, daug iš tavęs nereikia, tik pabandyk užmesti akį kelioms sekundėms ir į kitus kanalus. Tik tiek iš tavęs ir tereikia. Tai tas pats, kaip kad nevaikštantis invalidas kad sugebėtų pajudinti savo kojos didijį pirštą. PATIKĖK TAI DIDELIS PASIEKIMAS – NES TAI ŽENKLAS. Iš tavęs tik tiek ir tereikia.
jau geriau apie tai kas juokinga rašyt… o ne tai kas pašiepia ar skaido žmones… 😉
Mokslas su šiandien turimomis žiniomis jau gali sukurti kai ką įspūdingesnio už "dangaus karalystę", rytoj galės tai, apie ką šiandien net nesvajojam. Nes dirbam ir kasdien atrandame kažką naujo.
Religijos per tūkstančius metų tik žada.
Gal "pažadukai" privalo žinoti savo vietą?
