Man atvirkščiai. Gamtamokslininkų ar filosofų vystomos žinios neimponuoja, kad ir kaip tai būtų genialu, superintelektualu ir sunkiai perprantama. Man neimponuoja didelis protas, nukreiptas į laikinus dalykus, nes iš laikinų dalykų nieko neišspausi. Man atrodo, kad nelabai žiūrėjau pirminius šaltinius, nepamenu kad būčiau kažką skaitęs, antriniai irgi tik probėkšmiais pažiūrėti, dėl atskirų klausimų. Panašiai kaip aptarinėjom laiko reliatyvumą. Tiesiog netraukia net iš tolo, jeigu ir pradėčiau, greitai mesčiau. Nematau prasmės. Pvz. Einšteino teorijos, nors ir duoda rezultatą ir kažkuo pasitvirtina, man visiškai neimponuoja. Kaip ir pats Einšteinas. Jo gyvenimas man atrodo paskirtas šaltam ir sunkiam reikalui, be realios naudos jam pačiam, tiesiog tai buvo jo profesinis užsiėmimas ir pašaukimas. Pasiekė mokslininko garbės ir rezultatų, bet amžinybės požiūriu tame jokio vertingo atsiekimo nėra. Manau, iš jo teorijų apie absoliučią visumą nieko nesuprasti. Tai liečia tik dalį. Galiausiai tai per daug sudėtinga, nes žmogus savo ribotais resursais negali visko perprasti apie materiją, energiją, laiką, erdvę, gravitaciją ir t.t.. Aukštyneigis metodas ir čia išsisems, prieis aklavietę. O žemyneigis metodas Žemėje tuo neužsiims. Išsamus visatos pažinimas yra pusdievių, o ne žmonių reikalas. Žmonės tiesiog neturi tam skirtų resursų. Jų resursai pritaikyti kitai, ypatingai pažinimo rūšiai, ryšio su Dievu užmezgimui.
Paskaitau, ką rašo Vedų kultūros šventieji, šventraščius – gilu, šviesu, universalu. Apibūdina Dievą, leidžia Jį suprasti. Apibūdina sielą. Apibūdina dvasinės būties esmes ir savybes bei įvairovę. Puiku, iš karto vyksta pažanga. Bendrais bruožais ir lengvai suprantamais principais – pvz. per tamsos, aistros ir gerumo "režimus" – išnagrinėja šį materialų pasaulį, taip, kad greitai galima susigaudyti kas prie ko.
Elegantiška, genialu. Theory of everything. Aprėpia ir persmelkia viską paprastuoju būdu. Ko daugiau norėti? Idealu.
Nors teiginių forma paprasta ir prieinama, už jos yra nepasiekiamos gelmės, kadangi dvasinė būtis protui neprieinama. Kalba apie esmes yra paprasta, kadangi tai tarsi koncentruota tiesa, kuri galėtų būti išplėtota, jeigu jau reiktų eiti į detales.
Jeigu lyginti Bibliją ir Vedų šventraščius, tam tikras skirtumas yra. Vedų šventraščiuose mokymas aiškesnis, sistematiškesnis, grynesnis, filosofiškai išbaigtesnis, nuoseklesnis ir universalesnis. Yra ir panašumų. Kartais randi ir visai panašių ištarmių.
Galima duoti pavyzdį, pvz. Bhagavad-gita 9.18, Bhagavanas sako:
"Aš esu tikslas, globėjas, šeimininkas, liudininkas, buveinė, prieglobstis ir pats brangiausias draugas. Aš – kūrimas ir naikinimas, visa ko pagrindas, atilsio vieta ir amžinoji sėkla."
Paprasta. Kalba į širdį ir subtilesnius intelekto sluoksnius. Žadina sielą, ryšį su Dievu, kviečia daugiau tuo domėtis.
Galima kelti klausimą, ar tai tikra, nepadirbta, ir ar čia tikrai kalba Dievas. Dievas turėtų būti viskas, kas čia sakoma, bet tą galėtų sugalvoti ir apie Dievo idėją mąstantis filosofas, jeigu jau kelti sąmokslo teorijas. Iš tokios perspektyvos kaip tavo, galima būtų galvoti: "na, čia bet koks filosofas galėjo tokį reikalą surašyti, ir sukurti tipo Dievą literatūriškai, o žmogeliai toliau jau garbina tą vidutinioko ar kokio primityvaus filosofo išmislą".
Bet išplėstinis pažinimo ir patyrimo procesas rodo, kad tai nėra falsifikacija, o yra reali dvasinė patirtis, realūs Dievo žodžiai. Falsifikacijos hipotezė nunyksta, bent jau man. Įrodymas yra tai, kieno ir kokią patirtį tai išreiškia, kokios tų asmenybių savybės ir galios, ir įvairiausi kiti dalykai, kurių dalį jau aptariau anksčiau. Jeigu tai būtų tik žodžiai tuštumoje, be to, kas už jų stovi, tada niekur ir nepajudėčiau nuo panašių hipotezių ir abejonių. Nebūtų dėl ko judėti, nebūtų kaip, nebūtų jokio praktinio akstino.
Vedų kultūroje intelektualai nagrinėja Vedantos aforizmų sistemą, kuri užkoduoja visas Vedų žinijos galutines išvadas. Bet Dievas yra labiau paprastas, ir intelektualiai neprieinamas, nepažinus, negu intelektualiai sudėtingas. Jo savybių įvairovė ir begalybė yra nesuvokiama, aišku, kad ji be galo sudėtinga, jeigu jau apie tai mąstytum, bet nėra kaip mąstyti. Tai tiesiog viršija šiapusinį intelektą. Vedanta irgi koncentruojasi į esmes, į visumą, absoliuto situaciją ir pažangos kelią, o ne vysto kažką intelektualiai supersudėtingo. Supersudėtingos teorijos susikuria kai peržengiame savo galimybių ribas bandydami nagrinėti materiją, visatos mašineriją, aukštyneigiu metodu.
Galvoju, ar yra kas nors Vedų raštijoje, kas pagal tavo perspektyvą ir kriterijus galėtų tau užimponuoti, bet niekas neateina į galvą 🙂 Esmė tame, kad Vedų tekstai yra skirti praktikuoti ar suteikti dvasinei praktikai reikalingų žinių, ir duoda koncentruotą žinojimą paprasta forma.
Indijos mąstytojai nemažai nagrinėjo sanskrito kalbą, ir kūrė kalbos teoriją, galbūt šitie straipsniukai bus įdomūs, užvedimui ant temos, nežinau, ar susipažinus su jų darbais, tie garsūs sanskrito kalbininkai tau irgi nepasirodytų kaip vidutiniokai :D: http://www.mahavidya.ca/2008/06/21/indian-grammarians-and-the-philosophy-of-sound/ http://www.mahavidya.ca/category/vedic-religion/sanskrit-and-the-philosophy-of-sound/philosophy-of-sanskrit/
Aš pats į sanskrito kalbos reikalus nesigilinau.
Ką cs rašė, man visiška paukščių kalba ir beprasmybė. Gal jis tuo visus sutriuškino ir nugalėjo, bet aš to net nesupratau. Gal jis ir genijus, bet man nesuprantamas. Jo šedevrai tikrai ne man, ir man padėti negali 🙂
Vakarietiškam mokslui ir savarankiškoms intelektualioms teorijoms aš neimlus, aš joms nenaudingas, ir man jos jokios naudos ar prasmės neturi, einu Rytų dvasiniu praktiniu keliu, kuriam, kaip iš visko matyti, esu kažkiek imlus.