Bandykim pafilosofuoti ta tema.
Egzistuoja kažkas, o ne niekas. Dalis tos visumos yra laikina – reiškiniai, kurie turi pradžią ir pabaigą. Dalis turėtų egzistuoti visados (nes egzistuoja kažkas, o ne niekas, ir iš nieko kažkas atsirasti negali, taigi, viskas negali pavirsti į nieką, kai laikini dalykai išnyksta, kažkurie dalykai turi pasilikti). Vadinasi, ta dalis yra neatsiradusi. Ji visados yra.
Pavadinkime visados egzistuojančią dalį "dalimi A", o laikinai egzistuojančią dalį "dalimi B".
Mąstytojai žmonijoje dažnai prieina išvados, kad A dalis sukuria arba nulemia B dalį. Kadangi A dalis yra kurianti ar lemianti, ji yra B dalies priežastis. Vadinasi, A dalį su B dalimi sieja priežasties-pasekmės ryšys.
Pasekmė negali turėti nieko, ko joje nesuformavo priežastis, nes priežasties-pasekmės sistema apima visą visumą (visuma = A dalis + B dalis). Kadangi nieko nėra daugiau už visumos, tai tik A dalis gali formuoti B dalį, niekas daugiau.
Atsitiktinumo rolė. Kai B dalies egzistavimas pasibaigia, ji visa išnyksta. Prasidedant naujam B dalies formavimui, pradžios fazėje, neegzistuoja niekas daugiau, kaip A dalis, kuri veikia kaip priežastis. Pasekmėje (kuri yra laikina) atsitiktinumas neegzistuoja, nes tuo metu tos B dalies tiesiog nėra. Vadinasi, atsitiktinumas, jeigu toks yra, gali būti tik priežastyje – A dalyje.
Energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Kadangi B dalį kaip priežastis nulemia tik tai, kas yra A dalyje, B dalyje negali būti jokio efekto kuris neateitų iš A dalies ar kuris viršytų A dalį, kaip priežastį. Kadangi B dalyje egzistuoja tokie efektai kaip protas ir sąmonė, tai protas ir sąmonė turi egzistuoti A dalyje.
Dinamiškas elementas dominuoja inertiško ir statiško elemento atžvilgiu, todėl sąmonė ir protas dominuoja nesąmoningų elementų atžvilgiu. Tokiu būdu, A dalyje protas ir sąmonė taip pat turi dominuoti kitų galimų A dalies elementų atžvilgiu.
Taigi, kol kas filosofiškai pagrindėme, kad kurianti B dalį A dalis yra sąmoninga ir protinga. Pagrindėme kūrėjo buvimą.
Toliau, kas sukūrė kūrėją?
Kaip minėjome pradžioje, A dalis visados egzistuoja. Vadinasi, kūrėjas neturėjo pradžios, jis visados egzistavo.
Taigi, kūrėją galėjo "sukurti" tik jis pats, jo paties būtis.
Kadangi kūrėjas visados egzistuoja, niekas jame neišnyksta. Tokiu būdu, kūrėjo "savęs kūrimas" irgi sudaro nenykstančius dalykus. Pavadinčiau tai kūrėjo savęs išreiškimu. Kūrėjo niekas nesukuria, jis išreiškia save.
Belieka klausti, kas yra kūrėjuje, A dalyje, kokios būties kokybės, kurias jis savyje išreiškia.

