Skip to main content

Kas sukūrė kūrėją?

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
a.t.sielis2015-06-02 15:16
Dažnai girdimas klausimas.

Bandykim pafilosofuoti ta tema.

Egzistuoja kažkas, o ne niekas. Dalis tos visumos yra laikina – reiškiniai, kurie turi pradžią ir pabaigą. Dalis turėtų egzistuoti visados (nes egzistuoja kažkas, o ne niekas, ir iš nieko kažkas atsirasti negali, taigi, viskas negali pavirsti į nieką, kai laikini dalykai išnyksta, kažkurie dalykai turi pasilikti). Vadinasi, ta dalis yra neatsiradusi. Ji visados yra.

Pavadinkime visados egzistuojančią dalį "dalimi A", o laikinai egzistuojančią dalį "dalimi B".

Mąstytojai žmonijoje dažnai prieina išvados, kad A dalis sukuria arba nulemia B dalį. Kadangi A dalis yra kurianti ar lemianti, ji yra B dalies priežastis. Vadinasi, A dalį su B dalimi sieja priežasties-pasekmės ryšys.

Pasekmė negali turėti nieko, ko joje nesuformavo priežastis, nes priežasties-pasekmės sistema apima visą visumą (visuma = A dalis + B dalis). Kadangi nieko nėra daugiau už visumos, tai tik A dalis gali formuoti B dalį, niekas daugiau.

Atsitiktinumo rolė. Kai B dalies egzistavimas pasibaigia, ji visa išnyksta. Prasidedant naujam B dalies formavimui, pradžios fazėje, neegzistuoja niekas daugiau, kaip A dalis, kuri veikia kaip priežastis. Pasekmėje (kuri yra laikina) atsitiktinumas neegzistuoja, nes tuo metu tos B dalies tiesiog nėra. Vadinasi, atsitiktinumas, jeigu toks yra, gali būti tik priežastyje – A dalyje.

Energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Kadangi B dalį kaip priežastis nulemia tik tai, kas yra A dalyje, B dalyje negali būti jokio efekto kuris neateitų iš A dalies ar kuris viršytų A dalį, kaip priežastį. Kadangi B dalyje egzistuoja tokie efektai kaip protas ir sąmonė, tai protas ir sąmonė turi egzistuoti A dalyje.

Dinamiškas elementas dominuoja inertiško ir statiško elemento atžvilgiu, todėl sąmonė ir protas dominuoja nesąmoningų elementų atžvilgiu. Tokiu būdu, A dalyje protas ir sąmonė taip pat turi dominuoti kitų galimų A dalies elementų atžvilgiu.

Taigi, kol kas filosofiškai pagrindėme, kad kurianti B dalį A dalis yra sąmoninga ir protinga. Pagrindėme kūrėjo buvimą.

Toliau, kas sukūrė kūrėją?

Kaip minėjome pradžioje, A dalis visados egzistuoja. Vadinasi, kūrėjas neturėjo pradžios, jis visados egzistavo.

Taigi, kūrėją galėjo "sukurti" tik jis pats, jo paties būtis.

Kadangi kūrėjas visados egzistuoja, niekas jame neišnyksta. Tokiu būdu, kūrėjo "savęs kūrimas" irgi sudaro nenykstančius dalykus. Pavadinčiau tai kūrėjo savęs išreiškimu. Kūrėjo niekas nesukuria, jis išreiškia save.

Belieka klausti, kas yra kūrėjuje, A dalyje, kokios būties kokybės, kurias jis savyje išreiškia.

Jimas2015-06-02 16:21
Kaip pradedam mąstyt apie kūrėją, mūsų mintys tarsi sustoja aklavietėje, gal kūrėjas taip ir sukūrė mus, kad mes ten sustotume.
a.t.sielis2015-06-02 16:35
Kiek aš supratau iš to, ką sako dvasiniai mokytojai, mūsų dabar turimas protas skirtas tik veikti B dalyje, ir pats yra B dalies vienas iš elementų. Todėl A dalis jam neprieinama. Protas netgi yra priešingas A dalies pažinimo krypčiai, nes įtraukia dėmesį į B dalį.
;D2015-06-02 17:21
ai nieks cia nieko nezino ir tiek tu ziniu 😀
TinSoldier2015-06-02 17:25

a.t.sielis rašė:Kiek aš supratau iš to, ką sako dvasiniai mokytojai, mūsų dabar turimas protas skirtas tik veikti B dalyje, ir pats yra B dalies vienas iš elementų. Todėl A dalis jam neprieinama. Protas netgi yra priešingas A dalies pažinimo krypčiai, nes įtraukia dėmesį į B dalį.

Ai, tai būtent dėl šitų priežasčių nuolat ir aiškini, kaip Visata privalėjo susikurti, kaip negalėjo, kas joje logiška, kas nelogiška, kaip kūrimo procesas turėjo vykti ir t.t., ane?

"Žmogaus protui "A dalis" neprieinama, todėl tiksliai nupasakosiu viską apie "A dalį".

(yes)

a.t.sielis2015-06-02 18:00

TinSoldier rašė:Ai, tai būtent dėl šitų priežasčių nuolat ir aiškini, kaip Visata privalėjo susikurti, kaip negalėjo, kas joje logiška, kas nelogiška, kaip kūrimo procesas turėjo vykti ir t.t., ane?

"Žmogaus protui "A dalis" neprieinama, todėl tiksliai nupasakosiu viską apie "A dalį".

(yes)

😀 Ramiai, ramiai.

Tai, kad gali susiformuluoti vieną kitą idėją apie bendrą visumos situaciją, nereiškia kad pažinai A dalį. Kaip gerai pastebėjo Jimas, dar nepavažiavęs nei metro, protas užbuksuoja. Iš tikro nebuvo pasakyta beveik nieko apie A dalį. Nei 0,01 proc.

Antras dalykas, nutuokimas apie sąmonės reikšmę, kūrybos visatoje įžvalgos jau eina ne iš B dalies proto. Todėl greičiausiai ir yra taip, kad tie, kam svetimas įsiklausymas į A dalies įtaką sąmonei, atmestina ir mintis apie kūrimą.

TinSoldier2015-06-02 18:08
Ir vėl tas pats.

Nepažįsti nei 0,01 proc., bet užtikrintai ir kategoriškai teigi, kaip negali būti ir kas negalėjo būti? Nepažįsti nei 0,01 proc., bet laisvai išvedinėji tos nepažinios srities dėsnius?

Antras dalykas, nutuokimas apie sąmonės reikšmę, kūrybos visatoje įžvalgos jau eina ne iš B dalies proto.

Tai, kad eina jau iš "A dalies" – čia šitos žinios, tiksliai žinai, kad tarp to 0,01 proc.? Kodėl toks užtikrintas, iš kur tos žinios eina – kad eina iš "A dalies"? Nieko apie ją nežinai, bet teigi kokios žinios ir kada iš jos eina?

a.t.sielis2015-06-02 18:09
Whatever 😀
crystal2015-06-02 18:35
Įdomus A protingosios sąmonės išvedimas:

Kadangi B dalyje egzistuoja tokie efektai kaip protas ir sąmonė, tai protas ir sąmonė turi egzistuoti A dalyje.

Čia tas pats kas: kadangi B dalyje bebro kailis rudas, vadinasi A dalyje egzistuoja protas ir sąmonė, arba kadangi šiandien B griaudėjo perkūnija, vadinasi A egzistuoja protas ir sąmonė. Eilinis neįtikėtinas proto ir sąmonės sureikšminimas savo intuityviam įsitikinimui pagrįsti. Tiek čia tos kūrėjo filosofijos.

gidas2015-06-02 19:17
Juokingas tas Sielis – dabar kažikokie a la "matematiški" simboliai A, B, (C,D….?). Bet užsispyręs – jei jau priežastingumas (pagrindinis Sielio "logikos" ginklas) dingsta,

Belieka klausti, kas yra kūrėjuje, A dalyje, kokios būties kokybės, kurias jis savyje išreiškia.

O jojo gražbylystei to ir tereikia.  @Jimas, neliūdėk – nebuksuosi, Sielis tau viską "išaiškins". :). Ar suprasi? – klausimas jau iš kitos operos.
 

Sharikovas2015-06-02 19:18
Sieli, cia gal naudoji ta pacia filosofija kuri atsako i klausimus is esmes ir geriau nei mokslas aiskina realybe ? 🙂
a.t.sielis2015-06-02 19:56

crystal rašė:Eilinis neįtikėtinas proto ir sąmonės sureikšminimas savo intuityviam įsitikinimui pagrįsti.

Pirmą klausimą tai tokį užduočiau: kodėl neįtikėtinas sureikšminimas?

Turint galvoje visą tūkstančius metų besitęsiančią žmonijos religijų ir dvasingumo patirtį, visokias anomalijas, tokias kaip NDE, didžiules galimybes visą gyvenimą stebėti savo pačių sąmonę, ir tai, kad mūsų pačių, ką nors kalbančių, svarstančių, darančių, etc., "aš" ir yra toje sąmonėje – kas čia neįtikėtino?

Čia tas pats kas: kadangi B dalyje bebro kailis rudas, vadinasi A dalyje egzistuoja protas ir sąmonė, arba kadangi šiandien B griaudėjo perkūnija, vadinasi A egzistuoja protas ir sąmonė.

Na, nematau, kad priekaištas būtų pagrįstas. Nes čia tu duodi atvejį, kai "bet kas iš bet ko", kuriam labiau pritaria kiti negu aš. Man "bet kas iš bet ko" atrodo labai egzotiška ir neįtikima.

Bet bandykim pasiaiškinti, kodėl sąmonei ir protui kaip B dalies reiškiniams reikalinga priežastis A dalyje, kuri būtų taip pat ne mažiau kaip sąmonė ir protas. Nežinau, ar man tai dabar pavyks, bet ateityje laipsniškai tai galima bus išvystyti geriau.

Efektas negali viršyti priežasties. Paprastas, jau greičiausiai nusibodęs pavyzdys: iš banko sąskaitos, kurioje yra 1 litas, negali išimti 10 000 Lt. Banko sąskaita – priežastis, o išimta suma – efektas. Efektas negali viršyti priežasties, gali išimti iš tos banko sąskaitos tik 1 Lt arba mažiau.

Dabar gali kilti klausimas: o kas, jeigu daugybės smulkių priežasčių suma, kur pačios priežastys nėra sąmoningos, sukuria efektą, kuris yra sąmoningas?

Nežinau, kaip formaliai tai patvirtinti, bet intuityviai sakyčiau, kad kokybės turi būti paveldimos iš priežasties į pasekmę. (Gal čia susigrupuoja kiekybinės priežastys su kiekybinėmis, ir kokybinės su kokybinėmis, nžn.) Priežasčių suma turi turėti kokybę, kuri padaro efektą sąmoningu. Ir kad ta kokybė priežasčių sumavime yra gimininga su sąmoningumo kokybe efekte kaip ne mažesnės galios.

Pavyzdžiui, kai kurie įsivaizduoja, kad jeigu atgaminti smegenis neurono ir visų kitų dalykų tikslumu 100 proc., tokiame gaminyje turėtų susiformuoti sąmonė. Vadinasi, neuronai ir visos kitos dalelės, kurios pačios nėra sąmoningos, sumoje sugeneruoja efektą, kuris yra sąmonė. Tokiu atveju, kur ieškoti sąmonės priežasties? Neuronų ir visų kitų detalių išdėliojime erdvėje, funkcionavime, etc. Visoje tokio gaminio sistemoje, kuri apimtų užimamą erdvę. Toje sistemoje turėtų būti įdedamą (input) energiją transformuojantis faktorius – iš visų gaminio detalių veikimų, kurie nėra sąmoningi, padarantis veikimą, kuris yra sąmoningas. Žinant, kad sąmonė turi tą "vidujumo" savybę, stebėjimo tašką "iš vidaus", kaip skirtingą nuo "tik objektiško buvimo", tai transformuojantis faktorius turi turėti galingą "tik objektiško buvimo" pavertimo į "vidujumą" gebėjimą, ne mažesnį, negu suteikiama "vidujumo" savybė duoto gaminio funkcionavimui.

Žodžiu, vis vien gaunasi, kad priežasčių sumoje turi veikti didelės galios veiksniai, turintys tas kokybes, kurias įgauna efektas. Visų pirma, kas išdėlioja priežastis – dirbtinių smegenų atveju – protingas žmogus. Antra, jeigu jis tiesiogiai neįdeda į savo gaminį sąmonės, kokia transformuojančio veiksnio galia paverstų gaminio veikimą sąmone?

(Čia reiktų paminėti, kad tokie faktai, kaip NDE, nurodo į tai, kad sąmonė transcenduoja fizinį kūną, kartu ir į tai, kad sąmonė nėra "smulkių smegenų detalių" efektas, todėl pavyzdys nėra galiojantis, o tik hipotetinis)

Į materialistines viltis, kad tai dirbtinėse smegenyse atsitiks tiesiog savaime, nesant pakankamo veiksnio, norisi pasakyti: "ir vėl tikimasi nemokamų pietų, arba stebuklo". Negali kažko gauti iš nulio. Gali nebent neužčiuopti priežasties, veiksnio, bet jis kažkur ten glūdi. Kaip sakoma X failuose, "tiesa glūdi kažkur anapus".

Grįžtam prie A ir B dalių. Kai laikinoji B dalis dar neatsiradusi, visos priežastys yra koncentruotos A dalyje, ten yra visa jų suma ir visi kiti transformuojantys veiksniai arba tų veiksnių priežastys. Tokiu būdu, mes gaunam, kad ir tų priežasčių bei veiksnių bendro veikimo kokybės galia yra dalyje A.

Toliau, reiktų aptarti priežasčių smulkumo ir vienovės A dalyje klausimą. Bet šiam kartui užteks.

Kaip priežasčių kokybė susijusi su efektų kokybe galima būtų paprasčiau suprasti pasitelkiant radijo bangų pavyzdį. Pradinėje priežastyje yra muzika, paskui ji paverčiama atitinkamomis radijo bangomis, ir imtuve vėl atverčiama į muziką. Tai tarpiniame žingsnyje tarsi nesimato muzikos, bet ji ten yra įdėta iš pirminės priežasties, ir galiausiai pasiekia galutinę efekto stadiją.

gidas rašė:Jimas[/url], neliūdėk – nebuksuosi, Sielis tau viską "išaiškins". :). Ar suprasi? – klausimas jau iš kitos operos.

Aš tai jau buksuoju, o rašau kažkokius tolesnius paaiškinimus tik tam, kad iliustruočiau, kad viskas nėra taip paprasta su priežasčių-pasekmių ryšiu ar jo apėjimu, kaip kai kuriems atrodo. Ateinam iki to pačio nesuvokiamumo.

idenmeyou2015-06-02 20:49
Tokie išvedžiojimai iš žmogiško proto ribų yra bereikšmiai kaip iš A susikūrė B. Mes savo protais ir suteikiame A ar B reikšmes, galvojame, kad galime reiškiniams priskirti žymėjimus, bet tada netenkame žado kai tyrimai nustebina jog A su B visiškai nesusiję arba A vienu metu įtakoja B, kitu metu visiškai nedaro nieko, būtent tyrimai tai įrodo.

Apskritai priežastingumas, gilesnis pažinimas visuomet siejasi su praeities ieškojimu. Jeigu norime nustatyti kodėl objektas yra toks ir ne kitoks, mes kasamės po jo praeitį ir tiriame kas įtakojo objektą pasikeisti, bet didesniais visatos mastais mes negalime nusakyti laiko, tad tikėjimas atbuline tvarka kas iš ko gali netekti prasmės.

a.t.sielis2015-06-02 20:58
idenmeyou, nori pasakyti, kad tyrimai apčiuopė A dalį, ir sugeba matuoti, kaip A dalis sąveikauja su B dalimi? Man taip neatrodo, nes nėra "theory of everything"; nes nežinoma net ar matoma visata laikina ar nuolatinė; kiek siekia dėsnių galiojimas laike ir kai laikas nuliniam taške, etc., whatever. Visiškai netiriami kokybiniai realybės aspektai, tik kiekybiniai. Fizikos problematika patenka į tą pačią nesuvokiamumo sritį, todėl kalbėjimas, kad tyrimai kažką nustatė apie A ir B ryšį – nelabai įtikina.
Ezekiel2015-06-02 21:38
Nevisai supratau ką norėta pasakyti pradžioje, tačiau kad pažinti kūrėjo kūrėją pirmą reikia pažinti žemesnio lygio kūrėją, o ir šį surasti sunki užduotis per mokslą. Net negalybe kūrėjų turėjo sukurti kažkas, gal chaosas? Kažko sukūrimui reikalingas ir laikas,  kas jį sukūrė?
Gal visetas iš esmės tuštumos ir beprasmybės priešingybė. Viskas įmanoma ir šį Visata yra vienas variantas. Nežinau, tas filosofavimas be žinių gali nuvęsti į aklavietę.
a.t.sielis2015-06-03 10:22
Kiek liečia priežastingumą, turim kelis variantus:

a) priežastingumas nutrūksta kažkur B dalyje. Bet kas gali atsirasti iš bet ko. Mistinė-chaoso-spontaniškos generacijos pozicija.

b) priežastingumas nenutrūksta, bet galutinės priežastys yra nežinomos ir beasmenės, neturinčios tokių kokybių, kurias turi efektai. Agnostinė-impersonalistinė pozicija.

c) priežastingumas veda iki A dalies, A dalyje sukoncentruotos tiek kokybinės, tiek kiekybinės priežastys, viršijančios efektus B dalyje. Personalistinė kūrimo pozicija.

Spontaniškos generacijos idėją bent žodžiais kartais kultivuoja S. Hawking: “Because there is a law such as gravity, the universe can and will create itself from nothing. Spontaneous creation is the reason there is something rather than nothing, why the universe exists, why we exist.The universe didn't need a God to begin; it was quite capable of launching its existence on its own,"

Bet realiau kalbant, jis užima b poziciją: "The question is: is the way the universe began chosen by God for reasons we can't understand, or was it determined by a law of science? I believe the second," he explained. "If you like, you can call the laws of science 'God,' but it wouldn't be a personal God that you could meet, and ask questions."

Panašu, kad b pozicija iškyla scientizmo įtakoje, kur kokybinis realybės aspektas nubraukiamas, ir nenagrinėjamas ryšys tarp efekto kokybių ir priežasties kokybių.

Tokiu būdu, išryškėja c pozicijos privalumai. Ji giliausiai nagrinėja priežastingumą, ir teikia pilniausius atsakymus apie būties kokybes.

crystal2015-06-03 12:16

Pirmą klausimą tai tokį užduočiau: kodėl neįtikėtinas sureikšminimas?

Na matai, man sąmonė yra milijonus metų trukusios evoliucijos padarinys. Toks pat nuostabiai nugludintas kaip kolibrio sparnelis ar chameleono oda. Ir tokie fenomenai kaip „tūkstantmečius besitęsiančios religijos ar dvasinės patirtys“ čia tik gėlytės gamtos ir žmonijos pasaulyje. Savo padėtį reiktų bent pabandyti įsivaizduoti užuot susireikšminus. Aišku, savo vidinio pasaulio suvokimas, savęs, kaip nuosavas mintis, jausmus ir patirtis turinčio individo supratimas gali kelti nuostabą, tačiau kodėl tai turėtų būti kažko aukštesnio įrodymas? Mes apie sąmonę išvis beveik nieko nežinome, bet kažkodėl kai kam ji tampa įrodymu to, kas mano manymu, tik tikinčiųjų galvose tepasilieka…
O tas mano priekaištas „bet kas iš bet ko“ tebuvo šmaikšti iliustracija dar egzotiškesniam tavo „neaišku kas iš dar nežinom ko“. Tad visokie panašūs:

sąmonei ir protui kaip B dalies reiškiniams reikalinga priežastis A dalyje, kuri būtų taip pat ne mažiau kaip sąmonė ir protas

tiesiog savaime netenka prasmės. Ką mes žinome, gal sąmonė išvis yra lyg nesuprastas fokusininko triukas, gal ji neveikia taip laisvai kaip atrodo. Gal visos mūsų sąmoningos mintys ir tuo pačiu poelgiai, yra nulemiami vien tik nepriklausomų išorinių veiksnių, siekio išgyventi, vengti skausmo, maitintis, daugintis ir pan. Reikėtų nepamiršti, kad pasikeitus smegenų chemijai, keičiasi ir vidinis žmogaus pasaulis, išgyvenimai, jausmai, tad sąmonė neišvengiamai yra surišta su smegenimis. Ir jokie NDE dar tikrai neįrodė, kad tai kažkas atskiro. Be to, mes net negalime tiksliai pasakyti, ar sąmonė sąmonei lygi, t.y. ar tai, kaip vienas žmogus suvokia save lygiai taip pat suvokia ir kitas. Tad apie kokius dar loginius kūrėjo pagrindimus galime kalbėti, kokius dar A ir B kokybinius ryšius galime svarstyti, kai net B mums nežinomas. Telieka filosofavimas, galintis nuvesti į aklavietę, kaip Ezekiel rašė.

TinSoldier2015-06-03 12:48
Dar pridėsiu Neil deGrasse Tyson retorinius pamąstymus: kurių galų mes turėtume save laikyti ypatingais, neįtikėtinai protingais ar turinčiais stulbinančią sąmonę.

Aišku, kai mes patys susikuriam savo ypatingumo kriterijus, tai pagal juos ir atrodom kieti. Atrodom kieti, super stebuklingai sąmoningi, kai žvelgiam labai mažu lygiu, be jokio konteksto, be jokios platesnės perspektyvos. Bet pažvelgus plačiau, kas lieka iš tos "ypatingosios" sąmonės?

Jeigu mes savo sąmonę ir savo suvokimą iškeliam taaaip aukštai visų kitų mums pažinių sąmonių: nereikia pamiršti skirtumo tarp jų. Šimpanzės ir žmogaus DNR skiriasi vos keliais procentais. Tai, ką gali suvokti ir padaryti žmogaus ir šimpanzės sąmonė – skiriasi vos keliais procentais.

Jeigu įsivaizduotume gyvybės rūšį, kuri būtų vos keliais procentais DNR skirtume pažangesnė už mus: mes jai atrodytume kaip šimpanzės atrodo mums – primityviai.

Ir esmė tame, kaip mums atrodytų absurdiška, jog šimpanzė ar bet kokia kita gyvybės rūšis: kad ir koks nors delfinas, galėtų išmąstyti Visatos paslaptis, platesniame kontekste lygiai taip pat absurdiška laikyti, jog tai mes, su savo ne ką pažangesne sąmone, galime tai išmąstyti.

Žvelgiant iš didelės perspektyvos, ne tiek ir daug mūsų sąmoningumas skiriasi nuo kokių nors vabalų, kurių net nepastebim. Nėra mūsų sąmonė tokia jau ypatinga. Mūsų susireikšminimas daugybę kartų viršija tai, kas galbūt mes iš tiesų esam. Ir reikia turėt sąžiningumo sau pripažinti, jog toji mūsų turima sąmonė gali nieko panašaus nereikšti, apie ką čia kalba a.t.sielis. Kad filosofinis išmąstymas apie Visatą galbūt ne ką viršija tai, ką filosofiškai apie pasaulį gali išmąstyti kokia kita žmogbeždžionė.

YouTube vaizdo įrašas▶ Žiūrėti YouTube

a.t.sielis2015-06-03 13:12

Telieka filosofavimas, galintis nuvesti į aklavietę

Manęs tai į aklavietę neveda. Nes filosofuoju ne iš savęs, ne tuštumoje, bet atsiremdamas į dvasinę žmonijos patirtį. Tai tas filosofavimas gali nuvesti į geresnį tos patirties suvokimą. O jeigu jis man nepadeda, laisvai galiu jo atsisakyti ir išmesti pro bortą, nes gyva patirtis, pats gyvenimas svarbiau už mechanišką protavimą. Kiek filosofija graži, paprasta, kažką gilesnio sakanti – tiek ją galiu priimti, o jeigu ne – tai ir yra aklavietė.

Todėl ir nemėgstu vakarietiškos filosofijos, nes ji pasimeta techniniuose savo pačios brūzgynuose.

Bet kaip suprantu, jūs patys sakot, kad šiuo metu egzistuoja nežinia (dėl to, kas yra sąmonė, dėl to, kas yra kosmosas, etc.). Vadinasi, tai aklavietė.

Dalies žmonijos pasirinkta technologinė, išorinių objektų matavimo ir eksploatavimo, scientizmo kryptis iš aklavietės greičiausiai neveda. Labiau užpainioja ir sukomplikuoja padėtį.

TinSoldier rašė:Mūsų susireikšminimas daugybę kartų viršija tai, kas galbūt mes iš tiesų esam. Ir reikia turėt sąžiningumo sau pripažinti, jog toji mūsų turima sąmonė gali nieko panašaus nereikšti, apie ką čia kalba a.t.sielis. Kad filosofinis išmąstymas apie Visatą galbūt ne ką viršija tai, ką filosofiškai apie pasaulį gali išmąstyti kokia kita žmogbeždžionė.

Nežinau, kur tu randi susireikšminimą ar žmogaus sąmonės pervertinimą. Pagal žmonijos sukauptą dvasinę patirtį, galim nutuokti, kad egzistuoja kurianti supersamonė, su begalinėmis galimybėmis, o mes, turintys gyvybę ir sąmonę, tarp jų žmonės, gyvūnai ir augalai – maži ir riboti tos supersąmonės efektai. Mąstymas ieškantis galutinės priežasties – tai giminingumo su būties šaltiniu ieškojimas ar įsisąmoninimas, o ne savo sąmonės pervertinimas ar pasikėlimas. Tai savo vietos būtyje atradimas.

Gamtamokslis ar scientizmas ryškiai pervertina žmogiško proto galimybes, ir pastato scientistines niekuo nepagrįstas apriorines prielaidas į absoliučių tiesų padėtį. Jie postuluoja ribas ir dogmas, kurias esą nevalia visuomenės viešoje erdvėje peržengti. Nors jeigu pripažįsta žmogaus proto ribotumą, tada turėtų mažiau užsiimti teigimais ir neigimais apie tai, kas tikra ar netikra, kas patikima ar nepatikima.
Pavyzdžiui, Darvinas sakė, kad nežino, turint galvoje nedidelį žmogaus skirtumą nuo beždžionės, ar žmogiškos teorijos yra ko nors vertos, tarp jų ir jo paties teorija. Tai Darvinas dar turėjo nuoseklumo.
Scientistinė pasaulėžiūra taip pat ryškiai demonstruoja negailestingumą gyvūnų atžvilgiu (tuo pačiu ir žmogaus iškėlimą jų atžvilgiu). Gyvūnai yra testų eksperimentinės žiurkės ir triušiai ir t.t., patiriantys daug kančių dėl egoistiškų žmogaus interesų. Gyvūnai masiškai skerdžiami tecnologijomis aprūpintose skerdyklose.

Vienu žodžiu, susidaro įspūdis, kas scientistinis visko redukavimas į materiją ir sąmonės, kaip vieno pamatinių būties elementų, neigimas tiesiog sudaro geresnes sąlygas juodiems darbams. Nėra ten jokio nesusireikšminimo, ar teisingo žmogaus ar gyvūnų traktavimo.

Mekabciel2015-06-03 14:06

TinSoldier rašė:Aišku, kai mes patys susikuriam savo ypatingumo kriterijus, tai pagal juos ir atrodom kieti. Atrodom kieti, super stebuklingai sąmoningi, kai žvelgiam labai mažu lygiu, be jokio konteksto, be jokios platesnės perspektyvos. Bet pažvelgus plačiau, kas lieka iš tos "ypatingosios" sąmonės?

O kokios tos platesnes perspektyvos? Trilijonai, milijardai tonu negyvos materijos? Zvaigzdynai, galaktikos ir zmogaus svajos apie labiau issivysciusias civilizacijas?

TinSoldier rašė:Jeigu mes savo sąmonę ir savo suvokimą iškeliam taaaip aukštai visų kitų mums pažinių sąmonių: nereikia pamiršti skirtumo tarp jų. Šimpanzės ir žmogaus DNR skiriasi vos keliais procentais. Tai, ką gali suvokti ir padaryti žmogaus ir šimpanzės sąmonė – skiriasi vos keliais procentais.
Jeigu įsivaizduotume gyvybės rūšį, kuri būtų vos keliais procentais DNR skirtume pažangesnė už mus: mes jai atrodytume kaip šimpanzės atrodo mums – primityviai.

DNR skiriasi vos keliais procentais, o koks radikalus skirtumas: zmones miestus pastate, i kosmosa isskrido ir niekad nenurimsta. Gyvunas gi issirause sau urva, pavalge ir jam uztenka. Zmogui visad kazko truksta. Jei nusipirko kokia salele, tai jau po menesio jam reikia salyno ar kontinento gabalo. Zmogaus noras visisikai kitos kokybes, nei kad likusios gamtos. Ir uz zmogu negali, but kazkokio labiau issivysciusio padaro, del to, kad zmogus uzduoda gyvenimo prasmes klausima. Ka dar galima daugiau uzduot ir ko dar galima siekti? Galima aisku pafantazuot, kad kazkoks padaras, ateivis, angelas ar pusdievis uzduoda kazkoki aukstesni klausima, bet tai ir liks tik fantazija, kurios niekas niekada nepatikrins ir nesuzinos.
Sitas klausimas yra pats zmogus, zmogaus pamatas, kuris vysto zmogu gaut ta atsakyma ir gyvent ta busena, kurioje klausimas ir atsakymas vienas kita pripildo. 

TinSoldier rašė:Ir esmė tame, kaip mums atrodytų absurdiška, jog šimpanzė ar bet kokia kita gyvybės rūšis: kad ir koks nors delfinas, galėtų išmąstyti Visatos paslaptis, platesniame kontekste lygiai taip pat absurdiška laikyti, jog tai mes, su savo ne ką pažangesne sąmone, galime tai išmąstyti.

Zmogus gal ir negali, bet gal kartu galime? Gal kartu galime sukurti tokius rysius, kad tuose rysiuose atskleistume ir pradetume suprasti visa visata?

TinSoldier rašė:Žvelgiant iš didelės perspektyvos, ne tiek ir daug mūsų sąmoningumas skiriasi nuo kokių nors vabalų, kurių net nepastebim. Nėra mūsų sąmonė tokia jau ypatinga. Mūsų susireikšminimas daugybę kartų viršija tai, kas galbūt mes iš tiesų esam. Ir reikia turėt sąžiningumo sau pripažinti, jog toji mūsų turima sąmonė gali nieko panašaus nereikšti, apie ką čia kalba a.t.sielis. Kad filosofinis išmąstymas apie Visatą galbūt ne ką viršija tai, ką filosofiškai apie pasaulį gali išmąstyti kokia kita žmogbeždžionė.

O kaip tu gali suzinot kas mes istikro esame, jei nebusi susireiksmines?
Jei zmogus nebutu susireiksmines jis ir nesivystytu.
Vat bezdzione tai tikrai nesusireiksminusi. Sedi sau medyje zvimbteli jei ten galvoje kas kazkiek laiko refleksas, instinktas pavalgyt ar pasidauginti. Nei jai turtu reikia, nei jai pripazinimas ar garbe reikalinga, ka jau sneket apie zinias. Ji niekam nieko irodyt nenori, jai vapshe viskas pofik. O tu kaip pavyzdys, atejai parasei savo nuomone, nori kazkokia forma parodyt, kad gal but gali buti ir kitaip gal but zmogus per daug susireiksmines. Tai tu susireiksmines parodyt tai ka nori parodyt. Kam tu toks susireiksmines? Eitum geriau ir medyje sedetum. Tik nebuk susireiksmines ir nepriimk to asmeniskai. ;}

a.t.sielis2015-06-04 12:47
Jaučiu, Dawkinso ir co. gerbėjams apmaudu, kai pasirodo, kad tą scientizmo drumsčiamą vandenį galima aiškiai nagrinėti, ir pamatyti bendro paveikslo bruožus. T.y. priežastingumo reikalus skirtingose pozicijose, kas kur sustoja, kas ko tikisi, kas ką nagrinėja ir ką atsisako nagrinėti. Scientism exposed. 🙂
a.t.sielis2015-06-07 13:42

a.t.sielis rašė:a) priežastingumas nutrūksta kažkur B dalyje. Bet kas gali atsirasti iš bet ko. Mistinė-chaoso-spontaniškos generacijos pozicija.

b) priežastingumas nenutrūksta, bet galutinės priežastys yra nežinomos ir beasmenės, neturinčios tokių kokybių, kurias turi efektai. Agnostinė-impersonalistinė pozicija.

Šie du variantai turi sąsajų su senovėje tariamai laukinių genčių praktikuotu stabo-dievo darymu. Žmonės nudrožia kažkokius genties dievukus, ir tikisi, kad tie nudrožti stabukai yra sąmoningi, be priežasties, mistiškai, dėl to kad nudrožę žmonės taip nori. Panašus ir manymas, kad atkartojus žmogaus smegenis kompiuteryje, kompiuteris įgaus sąmonę – be priežasties, "mistiškai"; visą tą sistemą sukūrę žmonės tikisi, kad taip nutiks.

Dar AI kūrime "mistiškumo" tikimasi tame, kad dirbtinis protas esą visais atžvilgiais pralenks žmogų, ir bus labai didelių, bemaž neribojamų galimybių, dėl ko žmonijai gresia rizika būti sunaikintai, kaip filme Terminatorius. Vadinasi, AI jau turi kažkokių priskiriamų "dieviškų" pranašumų prieš žmogų. Tikimasi, kad tas "dieviškumas" atsiranda be pakankamos priežasties, ir auga taip pat nesant aiškios priežasties. Iš čia kyla kelios įdomios implikacijos:

– žmogus sukūrė kažką "dieviško". Žmogus tiki savim kaip galutiniu absoliučios jėgos (mašinų, kurios užvaldys visatą) kūrėju.
– materialistas galiausiai tiki materijos "stebuklais" ir "dieviškumu", tik ne asmens ar dvasios, o mašinos (kompiuterio) pavidalu.
– susikooperavęs su mašina ir materijos "stebuklais" bei "dieviškumu", žmogus pats gali įgyti nemirtingumą ir absoliučią jėgą. Ir aišku, visai tai nesant žinomų priežasčių.

Šešėlis2015-06-07 20:59
Dėl AI tai kažkaip sakyčiau prašovei su pavyzdžiu. Jokio "mistiškumo", "dieviškų" savybių čia nėra 🙂 Na nebent kalbi apie paprastus žmones, kurie prisižiūrėję Terminatoriaus ir kitų panašaus stiliaus filmų, taip galvoja ar bijosi ir suteikia AI vos ne dieviškų savybių 🙂
a.t.sielis2015-06-07 23:09
Neprašoviau, tiesiog tai tolimos sąsajos, į ką maždaug viena ar kita pozicija veda ir į ką panašu.
gidas2015-06-19 16:48

tą scientizmo drumsčiamą vandenį galima aiškiai nagrinėti

🙂

…Eitum geriau ir medyje sedetum

🙂 – gavosi gana šmaikščiai, tik nepagauta, kad Soldieris utriruoja/šaržuoja Sielį ir jo peršamą "metodą". O šiaip, kiekvieno sąmonė – šventas reikalas, homo tarp žinomų padarų protingiausias (galima ir kabutėse ar didžiosiomis ir pan – kiekvienas gali rinktis pagal nuosavą "susireikšminimą").
Tik Visatai, t.y.,

Žvelgiant iš didelės perspektyvos

tas homo sąmonė/protingumas tikrai yra pofik 🙂 – tas ir turėta galvoje.

a.t.sielis2015-06-20 16:47

gidas rašė:Tik Visatai, t.y., tas homo sąmonė/protingumas tikrai yra pofik

Įdomu tai, kad manymas, jog "visatai viskas pofik" – taip pat proto/sąmonės nuostata. Išeina taip, kad keliant bet kokius teiginius, niekaip neįmanoma nustumti šalin sąmonės reikšmingumo, nes negali būti teiginių kėlimo, jeigu nėra sąmoningo individo.

Iš tikro, netgi prijaučiantys materializmui patys sako, kad visatos gerai nepažįsta. Tuo labiau nepažįsta 100 proc. Hm, tada kaip galima teigti, kad visatai kažkas pofik ar nepofik? Teisingiau būtų teigti, kad tai nežinoma.

Na, galima sakyti, kad negyvajai gamtai viskas pofik. Na taip, čia banalybė, nieko naujo, akmeniui viskas pofik. Bet tai nereiškia, kad visa egzistencija apsiriboja tik "akmeniškais" principais.

gidas2015-06-21 16:22

Įdomu tai, kad manymas, jog "visatai viskas pofik" – taip pat proto/sąmonės nuostata. Išeina taip, kad keliant bet kokius teiginius, niekaip neįmanoma nustumti šalin sąmonės reikšmingumo, nes negali būti teiginių kėlimo, jeigu nėra sąmoningo individo.

Na gi – kas kas prieš?

Iš tikro, netgi prijaučiantys materializmui patys sako, kad visatos gerai nepažįsta. Tuo labiau nepažįsta 100 proc. Hm, tada kaip galima teigti, kad visatai kažkas pofik ar nepofik? Teisingiau būtų teigti, kad tai nežinoma.

Pati slabniausia, 4 tipo taviškė "faktologija", man sako, kad pofik,  o iš  2  bei  3 ne ką daugiau teišpeši – 2  faktai –  švelniai tariant – abejotini, o 3 (tkėjimas)  visai nė prie ko.  Gi 1 tikrai apsieina be tavo ir pan teorijų, ir iš to, kas žinoma, ir logiškai indukuojant, irgi pofik. Taigi, jei 4 metam lauk (mano 4 vs tavo 4 = 0), kaip bežiūrėsi, 1 > 2.

Na, galima sakyti, kad negyvajai gamtai viskas pofik. Na taip, čia banalybė, nieko naujo, akmeniui viskas pofik. Bet tai nereiškia, kad visa egzistencija apsiriboja tik "akmeniškais" principais.

Unikaliai/subjektyviai homo sąmonei ne pofik. Neturiu nieko prieš, netgi naudingas dalykas. Tik nereikia sieliškų spekuliacijų, nes prieita ad absurdum –  kitoj temoj "tikintis "geresnis" nei netikintis".  Kokia loginė išvada?

paragraf 782016-01-16 18:19
Aš čia mąstau, ar tik klausimas Kas sukūrė kūrėją, nėra loginė klaida? Nes gaunasi panašiai lyg klaustume, kas nutapė dailininką?
a.t.sielis2016-01-16 18:26
Taip, greičiausiai toks klausimas "kas sukūrė kūrėją" veda į begalinį ratą. Todėl filosofai pavadintų absurdišku arba beprasmiu (negalinčiu turėti atsakymo).
Pajauta2016-01-16 18:43
Tikrai belieka begaliniai tik svarstymai. O dėl pačio klausimo – skambėtų gal geriau "iš kur atsirado kūrėjas", o jei jį įsivaizduotume kūrėją kaip asmenį, kuris sukūrė tarkim kokį nors tarkim dirbtinį intelektą, kuris mąsto ir jaučia, sukurtų jų pasaulį ir bendruomenę, tai jų klausimas kas sukūrė juos sukūrusį žmogų būtų logiškas. Jeigu mes buvom sukurti, tai kodėl ir kūrėjas negalėjo būti sukurtas? Taigi čia pastebėjimas, bet mes skirtingai vis tiek tą kūrėją įsivaizduojame. Tikrai sunku būtų suvokti, kad Dievas visada buvo ir niekas jo nesukūrė, kad jis iš nieko atsirado ir pan.
a.t.sielis2016-01-16 18:44

Pajauta rašė:Tikrai sunku būtų suvokti, kad Dievas visada buvo ir niekas jo nesukūrė, kad jis iš nieko atsirado ir pan.

Kodėl?

tadasas992016-01-16 18:45

a.t.sielis rašė:Taip, greičiausiai toks klausimas "kas sukūrė kūrėją" veda į begalinį ratą. Todėl filosofai pavadintų absurdišku arba beprasmiu (negalinčiu turėti atsakymo).

Isskytus jei pries uzduodamas klausima nuspresi ka laikai kureju neturedamas mistifikuotu iliuziju, pvz gyvybes zemeje kurejas puikiai atitinka tavo pirmame poste isdestyta teorija jei kureja laikytume gamta ar pacia zeme, bet kai kureja norime mistifikuoti tada ieskome ten kur nezinome ka rasime, todel to kurejo modelio ralumo negalesime vertinti, turesim tik teorine puse, lieka vietos tikejimui.

paragraf 782016-01-16 18:49
Iš kur atsirado kūrėjas. Hmm. Pagalvokime. Įsivaizduokime kad kūrėjas yra visiška kitokybė? Ką mes žinome apie jo prigimtį ir būtį? Iš esmės mažai ką ir viską perteikiame simboline kalba. Tad spręsdami apie jo pradžią, jo atsiradimą, mes mąstome savo suvokimo ribose. Na čia panašiai kaip dvimatė būtybė mąstytų kaip turėtų atrodyti trimatė būtybė ir sakytų: kad tokia negali egzistuoti.
Tad ar įmanoma mums trimatėms būtybėms suvokti daugiamatę būtybę, kuri visa kuo skiriasi nuo mūsų? O gal tokia būtybė neturi pradžios, arba tos pradžios mes negalime niekaip suvokti, nes ji visiškai kitokia?
idenmeyou2016-01-16 18:51
Jei laikysime kūrėją gamta, tai kūrėjas vadinasi yra ir visa visata. Pagal tokią teoriją kūrėjo sukurti niekas negali, nes visata pagal mūsų dabartinius duomenis atsirado iš nieko, realiai gautųsi, kad kūrėjas tiesiog atsirado ir tiek.. Filosofiškai mąstyti tokius dalykus galima valandų valandas, dienų dienas, bet atsakymo rasti neina.
Pajauta2016-01-16 18:58

a.t.sielis rašė:

Pajauta rašė:Tikrai sunku būtų suvokti, kad Dievas visada buvo ir niekas jo nesukūrė, kad jis iš nieko atsirado ir pan.

Kodėl?

Man sunku įsivaizduoti kaip kas taip nors visada visada buvo, neturėjo kažkokios tai pradžios arba niekieno nebuvo sukurtas. Todėl žmonėms juk ir kyla tokie klausimai – iš kur atsirado kūrėjas?

Dar atsakant į šitą klausimą, tai paprastai žmonės tiki, kad visi dalykai turi priežastis t .y. iš kažkur atsiranda, kyla, yra sukuriami ir stengiasi tas priežastis išsiaiškinti.

tadasas992016-01-16 18:59

idenmeyou rašė:Jei laikysime kūrėją gamta, tai kūrėjas vadinasi yra ir visa visata. Pagal tokią teoriją kūrėjo sukurti niekas negali, nes visata pagal mūsų dabartinius duomenis atsirado iš nieko, realiai gautųsi, kad kūrėjas tiesiog atsirado ir tiek.. Filosofiškai mąstyti tokius dalykus galima valandų valandas, dienų dienas, bet atsakymo rasti neina.

Praleidai mano posto ironija, jei kalbam apie savokureja kurianti mus supancia aplinka gyvunai, zeme po kojom, vejas ir pan, tai sito kureja galime laikyti zeme ar gamta, ir galime netgi tamtikra intelekta priskirti,  tuomet musu kureja sukure tarkim visata, bet sita dali zinom, nieko kuo butu galima tiketi, tada einame kur nezinom.
Cia seip apeliuoju ne i teorija o i zmogiska dievybes suvokima.

a.t.sielis2016-01-16 19:06

Pajauta rašė:Man sunku įsivaizduoti kaip kas taip nors visada visada buvo, neturėjo kažkokios tai pradžios

O lengviau įsivaizduoti, kad kažkada buvo niekas, ir iš to nieko kažkas atsirado? Juk tai neįmanoma, iš nieko negali atsirasti kažkas. Nulis lieka nuliu.

paragraf 782016-01-16 19:09
@tadasas99 nemanau, kad redukavimas ką nors paaiškina. [quote author=a.t.sielis link=msg=72640 date=1452963983]

[quote author=Pajauta link=msg=72638 date=1452963491
O lengviau įsivaizduoti, kad kažkada buvo niekas, ir iš to nieko kažkas atsirado? Juk tai neįmanoma, iš nieko negali atsirasti kažkas. Nulis lieka nuliu.

O tu pabandyk suvokti tai kas perspjauna tavo suvokimo ribas. Mes būdami sukaustyti pradžios ir pabaigos ribų, net negalime suvokti kad gal tos pradžios ir pabaigos formų yra milijardai, o mes viską bandome spręsti pagal vienintelę mums pažįstamą.
Na čia panašiai, kaip apie kiniečių kalbą spręstume mokindamiesi latvių 🙂

a.t.sielis2016-01-16 19:15
Na taip, raštai rekomenduoja nemąstyti apie tai, kas viršija žmogiško suvokimo ribas. Kas neįmanoma, tas neįmanoma. Geriau užsiimti tuo, kas įmanoma.
time2016-01-16 19:19

a.t.sielis rašė:Na taip, raštai rekomenduoja nemąstyti apie tai, kas viršija žmogiško suvokimo ribas. Kas neįmanoma, tas neįmanoma. Geriau užsiimti tuo, kas įmanoma.

Viskas imanoma.

paragraf 78 rašė:Na čia panašiai kaip dvimatė būtybė mąstytų kaip turėtų atrodyti trimatė būtybė ir sakytų: kad tokia negali egzistuoti.

Tie kas gyvenime yra lankę braižybą mokėtų iš 2D brėžinių nubraižyti 3D brėžinius. Tai vadinasi imanoma.
Mes galime isivaizduoti tuos modelius, jie mums pasiekiami, tik kas tai blokuoja, nenori kad mes žinotume informacija.