Kokia jūsų nuomonė? Ar tiesa pasakyta šiame video, ar būtent tokia yra mūsų visuomenė?
https://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=mnFUDVpFwFQ
https://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=mnFUDVpFwFQ
And after all, if you do really like what you're doing, it doesn't matter what it is, you can eventually turn it – you could eventually become a master of it. It's the only way to become a master of something , to be really with it. And then you'll be able to get a good fee for whatever it is. So don't worry too much.
Esmė tame, kad tu, ko gero, neužsidirbtum iš rašymo, muzikavimo ar tapymo, tik dėl to, kad tu nemėgsti to daryti. Arba mėgsti nepakankamai.
Bet ir darbas ofise nėra blogai, juk kai kurie žmonės tam ir sutverti, jie mėgsta tokio tipo darbą. Ir jei tu esi nepatenkintas tuo, kas dabar esi, tai gal tu blogame kelyje 🙂
Kitas reikalas būtų atsiskaitymas natūra, išteklių ir tauriųjų metalų, kurių vertė liktų tokia kokią yra. Beto kapitalistams būtų sunkiau ir mažiau prasminga išlaikyti didelius išteklius, nes užimtų daug vietos, gęstų, žodžių atsirastų daug komplikacijų. Tačiau būtų skatinamas neprievartinių būdų išteklių skirstymas po lygiai ir racionaliai, kaip mat dingtų gamtos niokojimas ir net karai vykdomi vardan turto kaupimo. Sumažėtų korupcijos, nes natūralus mainai būtų skaidresnį.
czech-kuolis rašė:Jo, pasakų pasaulyje gal ir būtų. Bet jeigu aš, tarkime, nieko negaminu – esu rašytojas – arba ne, esu lėktuvo pilotas. Ir mano knygos tarkime, plius minus skaitomos, bet aš va noriu vakare pavalgyt sūrio ir mėginu iškeisti savo naują romaną į kilą sūrio. Pardavėjas nenori mano knygos. Ką daryt?
Arba jei aš esu lėktuvo pilotas, ir už paslaugą noriu dviračio. Asmuo A, kuriam reikia nuskristi į Prahą disponuoja, tarkime, batais. Nu bet man taip netinka – noriu dviračio. Su pinigais asmuo A parduotų batus ir nupirktų dviratį (piniginėje sistemoje, aš, lėktuvo pilotas šiaip jau priimčiau pinigus), bet esant natūriniams mainams, jis turėtų mainyti batus į vištas, vištas į medų, medų į avies vilną <…>, ir televizorių į dviratį.
Nematau čia problemos. Yra dalykų, kurie būtini yra tarkim maistas ar kitokios gėrybėsm kurių neatsisakytų. Mainams vis dar galima būtų naudoti pvz. papuošalus, brangakmenius, auksą. Žodžių realus, skaidrią ir natūralią vertę turintis dalykai. Tikrai atsiras dalykų galinčių atstoti pramanytos vertės poperielius ar monetas.
varpainis rašė:Naturiniu mainu sistemos, visuomene ir atsisake del galybes trukumu, o tu siulai vel prie jos sugrizti.
O tie "paprasti popiereliai" atveria daugiau galimybiu tam idomesniam ir spalvingesniam gyvenimui. Ka gali gyvenime nuveikti, aplankyti ir patirti dirbdamas uz 800Lt/men. ir ka gali gaudamas tarkim 3000+Lt/men. Pinigai atveria galimybes ir tai labai gerai, nes yra del ko stengtis ir dirbti.
O seip ziuriu sitam forume daug utopiju megeju susirinke 😀
Problema, kad mažuma mėgaujasi įdomesniu ir spalvingesnių gyvenimų, tačiau ištekliai yra riboti – išnaudojama, nukenčia skurstanti dauguma arba spaudžiama gamta žalojant ekologija. Kaip gerą pavyzdį galima pateikti situaciją Kinijoje ir ne tik. Ten mažuma turi pasakiškus turtus, o tuo tarpu daug paprastų kiniečių gyvena žemiau skurdo ribos ir gyvena siaubingomis sąlygomis. Dirba juodai, darbo krūviai tokie, kad net žudomasi, tačiau gauna absurdiškai mažas algas:
Ten ir čia juodadarbiai saldžiai gyvena?
Na tas tavo filmukas nieko nekeičia,tokia sitema,tokia ekonomika,tokia rinka,žmogau atsipeikėk,visi ir taip supranta kas ir kaip,bet yra kaip yra ir tavo natūriniai mainai čia tikrai nepadės..tu kaip mažas vaikas išėjas y kiemą pirmą kart,kur namie vienokios taisyklės o kieme visai kitos,dėl to esi labai nepatenkintas.
Nematau čia problemos. Yra dalykų, kurie būtini yra tarkim maistas ar kitokios gėrybėsm kurių neatsisakytų. Mainams vis dar galima būtų naudoti pvz. papuošalus, brangakmenius, auksą. Žodžių realus, skaidrią ir natūralią vertę turintis dalykai. Tikrai atsiras dalykų galinčių atstoti pramanytos vertės poperielius ar monetas.
Maistas, žinoma, gerai, bet tada vėl grįžkim prie praktikos – vyksta koncertas (Depeche mode koks nors), 30 000 žmonių suneša po krepšį bulvių… [vieta jūsų fantazijai]
O su papuošalais, brangakmeniais ir t.t. – tame ir esmė – kamon. Papuošalams ir brangakmeniams vertę suteikiame būtent mes. Vištienos kulšis – taip, tai vertinga, nes gali pavalgyti, kardas – taip, nes gali nusmeigti žvėrį, deimantas -?. Šiais laikais jis vertingas, bet vertingas dėl to, kad kiti žmonės pripažįsta jo vertę. Kitaip tariant, gyvenant vienam negyvenamoj saloj su juo galima padaryti tik vieną dalyką – nedetalizuosiu, bet procese varijuoja žodis "susikišti". Nieko neprimena? Pinigai irgi vertingi būtent dėl to, kad kiti žmonės pripažįsta jų vertę. Grįžtant į negyvenamą salą – jų likimas toks pat. Kitaip tariant, siūlai pakeisti popieriukus akmenukais. Kurie, skirtingai nei popieriukai yra riboti, tad jeigu piktas dėdė sugalvos juos kaupti…Kažkam neužteks.
varpainis rašė:O tu bent zinai, kad tas pats litas yra padengtas auksu? ;D Pries kalbedamas bent jau pasidomek ka kalbi
Gal nusišnekėsiu, bet kiek girdėjau tai litas padengtas užsienio valiuta, o auksas sudaro tik labai mažą procentą, o pagrindinė valiuta- US doleris nuo 1973 metų nebėra padengtas auksu.
Čia radau įdomų video, kuriame įrodinėjama pinigai kalti dėl nusikaltumamo:
▶ Žiūrėti YouTube
varpainis rašė:Kodel as negaliu geriau gyventi uz kazka kita jei daug ir sunkiai dirbu?
O taip, kadangi sunkiausiai dirbantys visuomet geriausiai ir gyvena 😀
TinSoldier rašė:
varpainis rašė:Kodel as negaliu geriau gyventi uz kazka kita jei daug ir sunkiai dirbu?
O taip, kadangi sunkiausiai dirbantys visuomet geriausiai ir gyvena 😀
Tie kas turi galvas, kas turi ambiciju tie ir gyvena gerai. Galvoji tie stambieji verslininkai mazai dirba? Tie pinigai lengvai ateina? Dedes is Volstryto besikraunantis milijonus irgi turbut nieko neveikia?
Mokek suktis, turek noro ir tie pinigai ateis.
Šitoj temoj jau rašiau, ką manau, ir lieku prie savo žodžių: https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=1339.msg22684#msg22684
Niekas nesako, kad kurti verslą, priimti už jį visą atsakomybę ir riziką – yra lengva. Viskas suprantama – atlygis priklauso ne nuo fizinio krūvio (ar pan.) o nuo kompetencijų, reikalingų tam darbui atlikti, bei prisiimamos rizikos. Vis dėl to, pats paminėjai branduolinės fizikos specialistus. Ok, bet problema, kad mokslininkai neuždirba TIEK jau daug. Palyginai fiziką su šlavėju. Aš palyginsiu mokslininką su korporacijų akcininkais ar pan. Kodėl mokslininkai, besirūpinantys planetų ateitimi uždirba mažiau, nei, pvz, NIKE vadovas? Šiknon tą vadovą, šiknon tą reklamų, viešųjų ryšių iškeltą išnaudotojišką kompaniją, kurioje vadovas uždirba 140.000 dolerių per dieną. O kai kuriose šalyse darbuotojai, siuvantys batelius: 16 centų per valandą. Ir taip dirba 77-84 valandas per savaitę. Arba koks nors starcbuck'sas ar pan.: kavos puodukas kainuoja 1.50 dolerio. Žmogus, kuris atlieką patį esminį ir svarbiausią darbą – surenka kavos pupeles, per savaitę net 3 dolerių negauna. Vėl, čia galima sakyti, kad rinkti pupeles ar siųsti batelius – galėtų dauguma žmonių. Atlyginimas priklauso nuo kompetencijų. Rūpintis stambia kompanija, kurti ir vykdyti strategijas – sugebėtų tikrai ne kiekvienas. Vis dėl to, skirtumas tas, kad pašalinus korporacijas ir jų vadovus – kava niekur nedingtų. Smulkusis verslas, smulkieji prekybininkai pasirūpintų visu darbo procesu(kaip daro ir dabar) ir pasiskirstytų pinigus mažesniu mastu(kurie dabar keliauja milžiniškiems valdžių aparatams). Jei panaikinam darbuotojus – kavos tikrai nebelieka. Nes nebėra kam rinkti tų pupelių. Tai kuris darbas svarbesnis? Dabartinė, iš pačių šaknų neteisinga kapitalistinė sistema, aukščiau iškelia ir apdovanoja ne tuos, kurie svarbūs, o tie, kuriems kultūra uždėjo "elito" etiketę.
Galėčiau palyginti su kokia labdaros akcija. Įsivaizduok, jei suorganizuojama akcija, kurios metu renkamos aukos skurdžiai šeimai. Priaukoja 10.000 litų, o juos pasidalina organizatoriai. Nes jie atliko didesnės kompetencijos reikalaujantį darbą: suorganizavo akciją, ją išreklamavo, ją palaikė ir t.t. Ne kiekvienas tą galėjo padaryti. O ta skurdi šeima? Kas sudėtingo tapti skurdžiu? Kiekvienas tai galėjo ja tapti, todėl ji nenusipelnė gauti didžiosios dalies pinigų. Tokiu atveju nepamirštam, kad ta šeima buvo ESMĖ, kodėl žmonės priaukojo pinigų. Bet, kai kalbam apie verslą, pamirštam, kad juodą darbą atliekantys žmonės yra ESMĖ, kodėl žmones perka paslaugas ar prekes. Ir ESMĖ, kodėl pas vadovus plaukia tie pinigai. Ir, jei tie vadovai pasilieka didžiąją dalį pinigų: tai. yra. išnaudojimas. Ir visa dabartinė sistema paremta panašaus principo išnaudojimu.
Nesakau, kad kiemsargis turėtų uždirbti tiek pat, kiek medikas (jei nedarom absoliučių revoliucijų ir paliekam kapitalistinę sistemą). Tačiau abu darbai yra SVARBŪS. Ir savaip sunkūs. Kažkur rašei, kad protinis darbas nėra lengvesnis už fizinį. Tiesa. Tačiau ir vice versa. Kiemsargio darbas turi savų sunkumų ( ankstyvas kėlimasis, monotoniškas fizinis darbas, maža gaunama pagarba (kas velniškai kerta žmogaus psichologinei būklei) ir t.t. ir pan.). Ir tas žmogus, dirbantys tą darbą, negali būti nuvertintas. Tas žmogus privalo gauti galimybę gyventi orų gyvenimą. Privalo gauti sąlygas patenkinti savo laisvalaikio ir poilsio poreikius. Privalo gauti galimybę tinkamai maitintis. Privalo gauti visą medicininę prežiūrą ir socialines garantijas. Tas kiemsargis yra svarbus. Nei kiek ne mažiau svarbus (vien todėl, kad jis ŽMOGUS. Suknistai šlykštu žmogaus vertę matuoti pagal tai, kiek ir kokios naudos jis gali atnešti TAU), nei medikas. Dabar, kiemsargiu dirbantis žmogus sunkiai gali sau susikurti orų gyvenimą. Ir tai yra neteisinga.
Ir niekur nekalbu apie žmones, kurie nedirba visai ir tikisi pinigų, soc. garantijų ir t.t. Išnaudojimas yra problema ne tik, kai tai vyksta "iš viršaus". Parazituojantys individai taip pat gali būti pavadinti išnaudotojais. Tačiau, vėlgi,- iki tam tikro lygio. Reikia nepamiršti, jog yra jautrių socialinių grupių (mažumos, kaliniai, invalidai ir t.t. ir pan). Jų vadinti parazituojančiais taip lengvai negalima. Ir joms taip pat turėtų būti suteikta įvairiapusė pagalba.
Pats pasakei, "mokėk suktis ir tie pinigai ateis". Tai va ir esmė, kad reikia apsukrumo, o ne sunkaus darbo. Reikia išsipisinėjimo, o ne vertingo darbo. Ir dabar geriausiai gyvena ne tie, kurie atlieka svarbiausią darbą, ir tikrai ne tie, kurie atlieka sunkiausią darbą. O tie, kurie sugeba sunkiausią ir svarbiausią darbą atliekančius žmones pakinkyti savo naudai.
TinSoldier rašė:Pats pasakei, "mokėk suktis ir tie pinigai ateis". Tai va ir esmė, kad reikia apsukrumo, o ne sunkaus darbo. Reikia išsipisinėjimo, o ne vertingo darbo. Ir dabar geriausiai gyvena ne tie, kurie atlieka svarbiausią darbą, ir tikrai ne tie, kurie atlieka sunkiausią darbą. O tie, kurie sugeba sunkiausią ir svarbiausią darbą atliekančius žmones pakinkyti savo naudai.
Siti tavo zodziai primine sita klipa. 😀
▶ Žiūrėti YouTube
Jai ka "PIMP" reiskia savadautojas… o "HOE" kekse…
TinSoldier rašė:Pats pasakei, "mokėk suktis ir tie pinigai ateis". Tai va ir esmė, kad reikia apsukrumo, o ne sunkaus darbo. Reikia išsipisinėjimo, o ne vertingo darbo. Ir dabar geriausiai gyvena ne tie, kurie atlieka svarbiausią darbą, ir tikrai ne tie, kurie atlieka sunkiausią darbą. O tie, kurie sugeba sunkiausią ir svarbiausią darbą atliekančius žmones pakinkyti savo naudai.
Kaip čia pasakius – apsibrėžkime sunkų darbą. Daugelis vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančių visuomenės narių, kažkuriuo gyvenimo metu vietoj to, kad eitų patūsint, sėdėjo prie knygų ar tobulino savo įgūdžius. Kai tuo tarpu tas, kas dirba fiziškai sunkų ir pačiam nemalonų darbą, veikė kažką kita (kad ir ėjo patūsint). Geriausia sunkus darbas yra išreikštas showbiz ar sporto pasaulyje – galim vertybiškai į tai žiūrėti kaip norim, bet kone kiekvienas iš gerai uždirbančių muzikantų, nekalbant apie sportininkus, darė ne ką kita, bet sunkiai dirbo. Taip, yra visokiausių išimčių – žmogui nepasisekė gyvenime, jis suluošintas, kad ir kaip stengėsi aplinkybės supuolė priešingai, taip, tokie žmonės nenusipelno to, ką turi. Bet tai ar ateityje teks dirbti kiemsargiui, ar ne, manau tiesiogiai susiję su tuo, ką veikei praeityje, ir ar pakankamai sunkiai dirbai, kad čia neatsidurtum. Akmens amžiuje, jei nesugebėjai būti pakankamai geras – mirdavai. Kapitalizme – dirbi kiemsargiu, bet turi galimybę plėsti savo žinias (internetas, bibliotekos, darbo biržos programos), bet jeigu mieliau žiūri kačiukų nuotraukas ar lauki kairiųjų revoliucijos, ką belieka ir sakyti. Taip, kai kas sako, kad jau nebe akmens amžius (čia jie tikrai teisūs) ir galime aprūpinti visus pakankamais ištekliais, kad visi galėtų daryti, kas jiems patinka (čia jie greičiausiai neteisūs). Kai viską robotizuosim – taip, galbūt tada ateis tas laikas, bet kol kas – tvaraus modelio niekas nepasiūlė.
Kalbant apie tai, temoje, iš kurios citavai ilgą žinutę, nuo sausio velkasi keletas klausimų ir buvo išsakytas pažadas, kad į juos bus atsakyta ::)
Tenesusidaro įspūdis, kad aš palaikau ten kokią nors turtinę nelygybę Brazilijoje – tikrai ne. Tiesiog. "Tai blogai, todėl grįžkime prie natūrinio ūkio" yra naivus siūlymas. Jei man kas duotų realią, alternatyvią, kritiką išlaikančią idėją ir aš ja būčiau linkęs patikėti, aš ja sekčiau ir atsiversčiau į raudonąją pusę. Bet dalintis ironiškomis sentencijomis ir video yra, na, gal ir ne lengviausias kelias, bet į tą pusę. Teoriškai tą šlykštųjį kapitalizmą ir dabar būtų galima pastatyti ant ausų – kaip ir ekologijoje viskas prasideda nuo mūsų: remi smulkųjį verslą, remi nepriklausomą žiniasklaidą, kuri, turėdama pinigų, gali nepriklausomai nušviesti įvykius, tuomet visuomenė gali į juos reaguoti ir sudaryti viršūnėms spaudimą, ypač tada, kai sudaromi nešvarūs verslo sandėriai. Viešumas, visuomenės sąmoningumas ir veiklumas yra tai, ko trūksta dabartinei sistemai. Įgyvendinamumas yra tai, ko trūksta visoms utopijoms.
varpainis rašė:Tie kas turi galvas, kas turi ambiciju tie ir gyvena gerai. Galvoji tie stambieji verslininkai mazai dirba? Tie pinigai lengvai ateina? Dedes is Volstryto besikraunantis milijonus irgi turbut nieko neveikia?
Mokek suktis, turek noro ir tie pinigai ateis.
Visi turime galvas ir norą gyventi laimingai, ir ne tinginiai iš prigimties. Tačiau ne visi turime vienodas galimybes, sėkmingą gyvenimą ir pažintis. Koks žmogus gyvenes skurdžioje, alkoholikų šeimoje, kuris mokėsi blogoje mokykloje, neturėjo pažinčių, paramos ir šiaip įgyjo taip visokių problemų turės mažiau šansų pasiekti aukštumų, mažiau savivertės ir motyvacijos. Kitas reikalas būtų tam, kuriam jau viskas paruošta, turi turtingus tėvus, gyvena kokybišką gyvenimą, turi gerų pažįstamų, kurie greitai nukreipia link klestėjimo. Išsilavinimui įgyti irgi reikalingi pinigai, pasiseka tiems kas gauna valstybės finansavimą, bet ir tai visokios išlaidos.
Gal tie verslininkai (nežinau kaip vadovai, teisininkai ir politikai) ir dirba daug, tačiau dažnai tai jiems patinka. Net pažįstų tokių, kurie paaukoja net sveikatą, normalu miegą, šeimos gerovę pelno siekimui. Pirmas dalykas, kad ne visiems toks gyvenimo būdas priimtinas.
Antras dalykas, kad kažkas šioje sistemoje būtinai turi blogiau gyventi kadangi visi negalime būti politikai, direktoriai, teisininkai ar visokio plauko vadovai kažkas turi dirbti juodą darbą ir tai yra dauguma. Minėtas profesijas dažnai renkasi sukti, gudrus (nebūtinai išmintingi, o kaip tik būkesnį, negailintis skurstančiųjų ir gamtos), mėgstantis ginčytis, avantiuristai ir materialistai. Ar visi esame tokie ir svarbiausia norime būti? Ne.
Šiaip dar šių sričių specialistai dar gerai išmano teisę, biurokratinę painiavą, įstatymų ir pinigų subtilybes, o tai leidžia jiems lengviau prisirinkti pinigų.
Kaip čia pasakius – apsibrėžkime sunkų darbą. Daugelis vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančių visuomenės narių, kažkuriuo gyvenimo metu vietoj to, kad eitų patūsint, sėdėjo prie knygų ar tobulino savo įgūdžius. Kai tuo tarpu tas, kas dirba fiziškai sunkų ir pačiam nemalonų darbą, veikė kažką kita (kad ir ėjo patūsint). Geriausia sunkus darbas yra išreikštas showbiz ar sporto pasaulyje – galim vertybiškai į tai žiūrėti kaip norim, bet kone kiekvienas iš gerai uždirbančių muzikantų, nekalbant apie sportininkus, darė ne ką kita, bet sunkiai dirbo. Taip, yra visokiausių išimčių – žmogui nepasisekė gyvenime, jis suluošintas, kad ir kaip stengėsi aplinkybės supuolė priešingai, taip, tokie žmonės nenusipelno to, ką turi. Bet tai ar ateityje teks dirbti kiemsargiui, ar ne, manau tiesiogiai susiję su tuo, ką veikei praeityje, ir ar pakankamai sunkiai dirbai, kad čia neatsidurtum. Akmens amžiuje, jei nesugebėjai būti pakankamai geras – mirdavai. Kapitalizme – dirbi kiemsargiu, bet turi galimybę plėsti savo žinias (internetas, bibliotekos, darbo biržos programos), bet jeigu mieliau žiūri kačiukų nuotraukas ar lauki kairiųjų revoliucijos, ką belieka ir sakyti. Taip, kai kas sako, kad jau nebe akmens amžius (čia jie tikrai teisūs) ir galime aprūpinti visus pakankamais ištekliais, kad visi galėtų daryti, kas jiems patinka (čia jie greičiausiai neteisūs). Kai viską robotizuosim – taip, galbūt tada ateis tas laikas, bet kol kas – tvaraus modelio niekas nepasiūlė.
Kalbant apie tai, temoje, iš kurios citavai ilgą žinutę, nuo sausio velkasi keletas klausimų ir buvo išsakytas pažadas, kad į juos bus atsakyta ::)
Tenesusidaro įspūdis, kad aš palaikau ten kokią nors turtinę nelygybę Brazilijoje – tikrai ne. Tiesiog. "Tai blogai, todėl grįžkime prie natūrinio ūkio" yra naivus siūlymas. Jei man kas duotų realią, alternatyvią, kritiką išlaikančią idėją ir aš ja būčiau linkęs patikėti, aš ja sekčiau ir atsiversčiau į raudonąją pusę. Bet dalintis ironiškomis sentencijomis ir video yra, na, gal ir ne lengviausias kelias, bet į tą pusę. Teoriškai tą šlykštųjį kapitalizmą ir dabar būtų galima pastatyti ant ausų – kaip ir ekologijoje viskas prasideda nuo mūsų: remi smulkųjį verslą, remi nepriklausomą žiniasklaidą, kuri, turėdama pinigų, gali nepriklausomai nušviesti įvykius, tuomet visuomenė gali į juos reaguoti ir sudaryti viršūnėms spaudimą, ypač tada, kai sudaromi nešvarūs verslo sandėriai. Viešumas, visuomenės sąmoningumas ir veiklumas yra tai, ko trūksta dabartinei sistemai. Įgyvendinamumas yra tai, ko trūksta visoms utopijoms.
Žodžių, problema yra netik piniguose, o giliau, apskritai sistemoje, vartotojiškoje ir dominuojančioje kultūroje, menkame visuomenės politiniame aktyvume. Dauguma pati kalta dėl skurdo ir turi mokytis priešintis parazituojančiai mažumai, dėl to kad kolkas leidžia jai duoti įsakymus, manipuliuoti likimu ir net smugdyti. Tiesa šiais laikais ekonomika nėra grynai kapitalistinė, daug monopolininkų galia ir turtingiejų pelnas reguliuojami. Gal augant sąmoningumui kada nors pasikeis žalinga sistema, pagaliau visuomenė galės be valdžios pati priimti sau palankius sprendimus ir būs atsikratyta nereikalingų dalykų, tokių kaip pinigai.
Mano manymu lygybė YRA. Pagalvokit jei žmogus dėjąs skersą ant mokslų tusinosi visą laiką, tai jis neįdėjo jokio darbo. O aš idėjau ir labai daug, mokindamasis, siekdamas. Galiausiai gaunasi kad jis eina šluot gatvių, o aš dirbu nors ir netoki sunku, bet geriau apmokama darba. Sakysi nelygybe?
NE! Aš sunkiai dirbau tam kad dabar būtų lengviau, o jis nieko nedarė todėl jam ir sunku.
Va labai tiktu sita istorija paskaityt visiem "karjeristam" ir tiems kurie del popieriuku padarytu bet ka.
Lėtais žingsniais vergai eina vienas paskui kitą, ir kiekvienas neša nušlifuotą akmenį. Keturias jų voras, kurių kiekviena po pusantro kilometro ilgumo, nuo akmenskaldžių iki tos vietos, kur prasidėjo tvirtovės ir miesto statyba, saugo sargybiniai: kas dešimt vergų – vienas juos saugantis ginkluotas karys. Atokiai nuo einančių vergų ant trylikos metrų aukščio kalno viršūnės sėdi Kratijus – vienas iš vyriausiųjų žynių; štai jau keturis mėnesius jis tylėdamas stebi vergų darbą. Niekas jo dėmesio neatitraukia, niekas nė žvilgsniu nedrįsta išblaškyti jo minčių. Vergams ir sargybiniams dirbtinis kalnas su stotu ant viršūnės – tai neatskiriama kraštovaizdžio dalis. Ir į žmogų, kuris tai nejudėdamas sėdi soste, tai vaikštinėja po aikštelę ant kalno viršūnės, jau niekas nekreipia dėmesio. Kratijus yra užsibrėžęs tikslą pertvarkyti valstybę, tūkstančiui metų sustiprinti žynių valdžią taip, kad jų klausytų visi Žemės žmonės, padaryti visus tuos žmones, taigi ir valstybių vadovus, žynių vergais.
Kartą Kratijus nusileido žemyn, palikęs soste savo antrininką, persivilko kitais drabužiais, nusiėmė peruką. Paliepė sargybos viršininkui, kad jį sukaustytų grandinėmis kaip paprastą vergą ir pastatytų į vorą iš paskos jaunam vergui, vardu Nardas.
Įsižiūrėdamas į vergų veidus, Kratijus buvo pastebėjęs, kad šito jauno žmogaus žvilgsnis tiriantis ir vertinantis, o ne abuojas, nuo visko nutolęs kaip daugelis kitų. Nardo veidas buvo tai susikaupęs, tai susimąstęs, tai išduodantis susijaudinimą. “Vadinasi jis puoselėja kažkokį planą”, – suprato žynys, tačiau norėjo pasitikrinti, ar stebėdamas tikrai neklysta.
Dvi dienas Kratijus stebėjo Nardą, tylėdamas nešė akmenis , sėdėjo greta jo, kai būdavo paduota valgyt, ir miegojo šalia jo ant gultų. O trečią naktį, kai tik pasigirdo komanda “Miegoti”, Kratijus atsisuko į jaunąjį vergą ir pakuždom, su kartėliu ir neviltimi balse, paklausė nesikreipdamas į nieką “Nejaugi šitaip ir gyvensime iki mirties?”
Žynys pamatė: jaunasis vergas suvirpėjo ir tučtuojau atsigręžė, o jo akys švietė, tiesiog blizgėjo netgi blausioje didelės pašiūrės spingsulių šviesoje.
– Ilgai taip nebetruks. Aš baigsiu apmąstyti planą. Ir tu, tėvuk, gali prie jo prisidėti, – sušnibždėjo jaunasis vergas.
– Kokį planą? – abejingai paklausė žynys ir atsiduso.
Nardas karštai ir tvirtai pradėjo aiškinti:
– Ir tu, tėvuk, ir aš, ir mes visi netrukus būsime laisvi žmonės, nebe vergai. Pats apskaičiuok: kiekvienai dešimčiai vergų – vienas sargybinis. Ir kiekvieną būrelį penkiolikos vergių, kurios taiso valgyti, siuva drabužius, taip pat saugo tik vienas sargybinis. Jeigu sutartu laiku visi mes užpulsime sargybą, tai ją įveiksime. Na ir kas, kad sargybiniai ginkluoti, o mes sukaustyti grandinėmis. Mūsų dešimt kiekvienam, be to, mes grandines taip pat galime panaudoti kaip ginklą, atremdami jomis kardo smūgį. Mes nuginkluosime visus sargybinius, surišim juos, ir jų ginklai bus mūsų.
– Ak, jaunikaiti, vėl atsiduso Kratijus ir vėl tarytum abejingai tarė: – tavo planas ne visai apgalvotas: sargybinius, kurie mus stebi, nuginkluoti galime, bet netrukus valdovas atsiųs naujų, galbūt net visą kariuomenę, ir išžudys sukilusius vergus.
– Aš ir apie tai pagalvojau, tėvuk. Reikia pasirinkti tokį laiką, kai kariuomenės čia nebus. O toks laikas nebetoli. Mes visi matome, kad kariuomenė ruošiama žygiui. Maisto prigabenta trims mėnesiams. Vadinasi, po trijų mėnesių kariuomenė nužygiuos į numatytą vietą ir stos į mūšį. Per mūšį ji nusilps, tačiau laimės ir grįš su daugybe naujų vergų. Jiems jau statomos naujos pašiūrės. Mes privalome pradėti sargybos nuginklavimą, kai tik mūsų valdovo kariuomenė ims kautis su priešo kariuomene. Žygūnams prireiks mėnesio, kol nuneš žinią, kad būtina nedelsiant grįžti. Nusilpusi kariuomenė neįstengs grįžti greičiau kaip per tris mėnesius. O mes per tuos keturis mėnesius spėsime pasiruošti jų sutikimui. Mūsų bus ne mažiau kaip kareivių. Pagrobtieji vergai stos mūsų pusėn, kai pamatys, kas atsitiko. Aš teisingai viską numačiau tėvuk.
– Taip, jaunikaiti, tu mąstai išmintingai. Tavo planas padės tau nuginkluoti sargybinius ir nugalėti kariuomenę, – atsakė žynys jau padrąsindamas ir pridūrė: – Bet ką paskui vergai darys ir kas nutiks valdovams, sargybiniams ir kareiviams?
– Apie tai aš beveik negalvojau. Kol kas į galvą ateina tik viena mintis: visi, kurie buvo vergai, taps ne vergais. Visi, kurie šiandien ne vergai, taps vergais, – tarytum balsu mąstydamas, ne visai tvirtai atsakė Nardas.
– O nugalėjęs, jaunikaiti, prie ko priskaičiuosi žynius? Prie vergų, ar prie ne vergų?
– Žynius? Apie tai aš irgi negalvojau. Tačiau dabar manau, kad žyniai tegu lieka kaip buvę. Jų klauso vergai, valdovai, nors tarpais sudėtinga juos suprasti. Tikriausiai jie mums nepridarytų žalos. Tegu pasakoja visiems apie dievus, o kaip savo gyvenimą geriau nugyventi, mes žinom patys.
– Puiku, kad galvoji kaip geriau, – atsakė žynys ir apsimetė, kad baisiai nori miego.
Tačiau tą naktį Kratijus nemiegojo. Jis mąstė. “Žinoma, – galvojo Kratijus, – paprasčiausia būtų apie sąmokslą pranešti valdovui, ir jaunasis vergas būtų nubaustas, o jis, aišku, didžiausias visų kitų įkvėpėjas. Tačiau problema liktų neišspręsta. Vergai visuomet trokš išsilaisvinimo iš vergijos. Atsiras naujų vadų, bus kuriami nauji planai, vadinasi, didžiausias pavojus valstybėj glūdės valstybės viduje.”
Kratijus buvo iškėlęs sau užduotį: sukurti viso pasaulio pavergimo planą. Jisai suprato: pasiekti tikslą vien tik naudojant fizinę prievartą nepasiseks. Būtinas psichologinis poveikis kiekvienam žmogui, ištisoms tautoms. Reikia transformuoti žmonių mintis, įteigti kiekvienam, kad vergija yra aukščiausia gerovė. Būtinai reikia paleisti programą, kuri toliau vystysis pati, kuri dezorientuos ištisas tautas sąvokų prasme bet kur ir bet kada. Ir svarbiausia, kad tikrovė būtų priimama adekvačiai…
Kratijaus mintys sukosi vis greičiau, jis liovėsi jautęs kūną, sunkias grandines ant rankų ir kojų. Ir ūmai, tarytum žaibo plykstelėjimas radosi jam prieš akis programa. Dar nedetalizuota ir nevisai aiški, bet jau tikra ir stulbinanti savo mastais. Kratijus pasijuto esąs pasaulio viešpats.
Gulėdamas ant gultų, sukaustytas grandinėmis, jisai žavėjosi savimi: “Ryt rytą, kai sargyba visus ves į darbą, aš duosiu sutartą ženklą ir sargybos viršininkas palieps išvesti mane iš vergų voros ir nuimti grandines. Aš detalizuosiu savo programą, ištarsiu keletą žodžių, ir pasaulis ims keistis. Neįtikėtina! Tik keletas žodžių ir visas pasaulis paklus man, mano minčiai. Dievas iš tiesų žmogui davė tokią galią, kuriai nėra lygios Visatoje, ir ta galia – žmogaus mintis. Iš jos randasi žodžiai, ji keičia istorijos eigą.
Sąlygos susiklostė nepaprastai palankiai. Vergai yra paruošę sukilimo planą. Jis racionalus, tasai planas, ir, žinoma, gali nuvesti į laikiną jų trokštamą pergalę. Tačiau aš ne vien juos, bet ir šiandieninių vergų palikuonius, taip pat ir žemiškuosius valdovus, ištaręs tik kelis sakinius, priversiu būt vergijoje per amžių amžius”.
Iš ryto, Kratijui davus ženklą, sargybos viršininkas nuėmė jam grandines. Ir jau rytojaus dieną į jo stebėjimo aikštelę buvo pakviesti kiti penki žyniai ir faraonas. Jiems susirinkus Kratijus pradėjo savo kalbą:
– Tai, ką jūs dabar išgirsite, neturi būti niekur užrašyta nei žodžiais, nei persakyta. Aplink mus nėra sienų ir mūsų niekas neišgirs, tik jūs. Aš sugalvojau būdą, kaip visus Žemėje gyvenančius žmones paversti mūsų faraono vergais. To padaryti neįstengtų nei didžiuliai kareivių pulkai, nei alinantys karai. O aš tai padarysiu keliais sakiniais. Po to praeis vos pora dienų, ir jūs pamatysite, kaip pradės keistis pasaulis. Žiūrėkite: ten, žemai, ilgos voros grandinėmis sukaustytų vergų neša po vieną akmenį. Juos saugo daugybė kareivių.
Kuo daugiau vergų, tuo geriau valstybei – mes visada laikėmės tokio požiūrio. Tačiau kuo daugiau vergų, tuo didesnė jų maišto grėsmė. Taigi stipriname sargybą. Be to, savo vergus turime gerai maitinti, kitaip jie negalės dirbti sunkaus fizinio darbo. O jie vistiek vangūs ir linkę maištauti. Žiūrėkite: kaip lėtai jie sliūkina, o aptingę sargybiniai neragina jų rimbais, nečaižo net sveikų ir stiprių vergų. O nuo šiol jie judės kur kas sparčiau. Jiems nereikės sargybos. Sargybiniai irgi pavirs vergais. Tegu šiandien, prieš saulei nusileidžiant, šaukliai apskelbia tokį faraono įsakymą:
” Sulig kitos dienos aušra vergams dovanojama visiška laisvė. Už kiekvieną akmenį, atgabentą į statomą miestą, laisvas žmogus gaus vieną pinigą. Pinigus galima išmainyti į valgį, drabužius, būstą, į rūmus mieste ir į patį miestą. Vergai, nuo šiol jūs – laisvi žmonės”.
Kai kiti žyniai suvokė, kas Kratijaus pasakyta, vienas jų, pats seniausias, tarė:
– Tu demonas, Kratijau. Ir tavo demonizmas apkrės visoje Žemėje daugybę tautų.
– Taip, aš tikrai demonas – tarė Kratijus – ir tai, ką sugalvojau, tegu ateities žmonės vadina demokratija.
Saulei leidžiantis įsakymas buvo apskelbtas vergams. Jie tiesiog apstulbo ir dauguma nemiegojo visą naktį, – mąstė apie naują laimingą rytdienos gyvenimą.
Kitą rytą žyniai ir faraonas vėl susirinko dirbtinio kalno aikštelėje. Vaizdas, atsivėręs jiems prieš akis, buvo tiesiog stulbinantis. Tūkstančiai žmonių, buvusių vergų, vienas per kitą nešė tuos pačius akmenis kaip ir anksčiau. Apsipylę prakaitu, daugelis nešė po du akmenis. Kiti, kurie nešė po vieną, bėgo taip, kad net žemė dulkėjo. Kai kurie sargybiniai irgi tempė akmenis. Žmonės, įsitikinę, kad jie laisvi – juk jiems buvo nuimtos grandinės – geidė gauti kiek galima daugiau pinigų, kad galėtų sukurti sau laimingą gyvenimą.
Kratijus dar keletą mėnesių praleido savo aikštelėje, su pasitenkinimu stebėdamas, kas dedasi žemai. O permainos buvo milžiniškos. Dalis vergų susijungė į grupeles, susikalė vežimėlius, ir, juos pilnus prisidėję akmenų, stūmė negailėdami prakaito.
“Jie dar daug įtaisų išras, – su pasitenkinimu mąstė Kratijus, – štai jau ir paslaugų vieni kitiems prisigalvojo: atsirado kas išnešioja vandenį ir maistą. Dalis vergų valgo neatsitraukdami nuo darbo, mat nenori gaišti laiko ėjimui valgyti į pašiūrę ir atnešusiems valgio užsimoka gautais pinigais. Tik pamanykite, tarp jų atsirado ir gydytojų: susižeidusiems tuoj pat suteikia pagalbą – irgi už pinigus. Ir kelio reguliuotojų sau išsirinko. Netrukus išsirinks sau viršininkus, teisėjus. Tegu renka: juk manosi esą laisvi, o esmė nepasikeitė: kaip ir anksčiau jie tempia akmenis…”
Taip ir bėga jie per tūkstančius metų – dulkini, apsipildami prakaitu, tempdami sunkius akmenis. Ir šiandien tų vergų palikuonys beprasmiškai vis bėga ir bėga, ir bėga…
Marius rašė:Tara kodėl tai kategoriškai utopiškai teigi,jog visiems turi reikėti ''vienodai'' ?kaip tai ymanoma?toks variantas būtų galimas tik tada jei visi atrodytų ir mastytų kaip vienas,na kaip skruzdelės..žmonės kiekvienas yra skirtingas ir unikalus ir kiekvieno poreikiai,mąstymas,ir visa kita yra skirtingi iki menkiausių smulkmenų..tai kaip ymanoma ,jog visiems gali reikėti VIENODAI?
Su žodžiu 'vienodai' turiu omenyje tai, kad visi norėtų tiek, kiek jiems yra būtina. Taip, kiekvienas yra skirtingas, todėl kiekvienam išgyventi reikia skirtingų kiekių ir kitokių dalykų. Pavyzdžiui, kokiam ligoniui reikia kiek daugiau dalykų nei sveikam žmogui, kūdykiui irgi reikia daugiau ir kitokių daiktų nei suaugiui ir t.t. Bet kai kuriems išgyvenimui yra būtinas televizorius. Jie nebeįsivaizduoja, kaip galima namie neturėti televizoriaus ir nepamatyti naujos serialo serijos arba rungtynių, kaip nesužinoti kas laimėjo milijoną kas vakarą arba kas pasidarė plastinę operaciją ir kas išsiskyrė arba susituokė. Dar kitiems neįmanomas gyvenimas be skaičiaus alaus skardinių per vakarienę. Be lošimų kas kelias dienas. Be restoraninio maisto kasdieną. Be vairuotojo. Be nuskridimo į Majamį kelis kart per vasarą.
Kalbu iš asmeninės patirties. Žinau, kad su visais taip tikrai nebus, nes visuomenei vertingi visai kiti dalykai nei, pavyzdžiui, man, kad jiems reikia išgyvenimui tų nesąmoningų dalykų, kad jiems smagu kaip jiems smegenis plauna, ir jei kas nors nustotų vieną dieną tai darą, jie stebuklingai nebežinotų kur dėtis ir ką daryti, nes jiems tai buvo kasdienybė ir normalus dalykas, būtinas išgyvenimui. Todėl ir gaila dėl to, tačiau nelabai yra ką padaryti, ar ne? Galima bandyti ir numirti žinant, kad bent jau bandei. Bet čia galima tik įsivaizduoti kieno galiai tai padaryti.
Etarnal Bliss, nesirūpink, ne problema 😉
Iron Tara rašė:Bet kai kuriems išgyvenimui yra būtinas televizorius. Jie nebeįsivaizduoja, kaip galima namie neturėti televizoriaus ir nepamatyti naujos serialo serijos arba rungtynių
ir iš temos serialai, Iron Tara rašo, kokie serialai jai patiko:
Sons of Anarchy, Breaking Bad, the Walking Dead, the Big Bang theory. Patiko ir American Horror story.
Aš suprantu, kad tai tik pavyzdys, sakysi, galėjau sugalvoti kitokį, tačiau darai jau galima sakyti klasikinę klaidą – prietaisą painioji su turiniu. Nelabai yra esminio skirtumo ar the Big Bang Theory žiūrėsi per internetą ar per TV – juk matai tą patį turinį. Kodėl atkreipiau dėmesį – taip sunku patikėti moralizatoriaus nuoširdumu.
Kas dėl "vienodai reikėjimo" – vėlgi anarchistai ir visi kiti (pataisykit, jei klystu) sako: panaikinkite nesaugumo jausmą (suteikite laisvus resursus) ir žmogus ims tiek, kiek jam reikia. Ta prasme, šiandien be parkių pasiims 1 batoną, kadangi žinos, kad rytoj atėjęs ras dar vieną, o jei jam reikės, nors ir 3. Šiuolaikinis kaupimas, tarp kitko labai ryškiai matosi senesnės kartos žmonėse – jie matę nepriteklių, kai kurie matę karą ir žino, kas gali kada praversti. Mes (15-30 m.) nesame linkę kaupti didelių materialių atsargų, nes mums atrodo, kad bet kada galime nusipirkti naują daiktą etc. Kodėl tai sakau – visuomenė su laisvais resursais turėtų būti be to nepriteklius mačiusių žmonių mentaliteto, visuomenė turėtų būti seniai mačiusi karą ir t.t. Ir čia nemanau, kad padėtų elementarus mąstysenos keitimas – žmogų iš esmės reikėtų perprogramuoti. T.y. užprogramuoti moralių robotukų armiją su minėtais vienodais poreikiais. Realiai reikėtų eliminuoti visas neigiamas savybes. O kadangi nelabai aišku (diskutavome apie tai kažkur) kaip turėtų vykti produktų ir išteklių gamyba, mūsų naujasis Homo Moralis turėtų pasitikėti tuo (matyt, kažkokiu autoritetu), kas skirsto darbus ir pareigas ir neklausinėti, jei kitas žmogus, dirbantis mažiau už jį, gauna tiek pat.
Na, bet iš tikrųjų, nereikėtų mąstyti siaurai, tarsi nieko pakeisti negalime. Kaip jums tokia utopija – tobulėjančių technologijų pagalba savo sąmonę perkelsime į kompiuterinius tinklus, mums nebereikės kūno, nebereikės pinigų, nebereikės maisto – užteks sukurti realaus gyvenimo projekciją. Juk viską, kuo suvokiame pasaulį, valdo smegenys. Tada bus galima sukurti socialiai teisingą visuomenę! Kuo ne gyvenimas?
Ir nuo kada aš moralizatorius? Kad pasakiau savo mintis, ania? Tai kodėl tu tada ne moralizatorius?
Ir tau šitas taip labai smarkiai yra 'nenuoširdumas'?
Su kauptukais sutinku. Žinau atvejų, kai žmonės spintose kaupia panaudotus vienkartinius puodelius. 😀
Tačiau apie kokius kompus kalbi? Kalbam apie žmones, kurie valdo pasaulį ir yra visa ko centras (pagal juos pačius), o kompus juk jie patys kuria. Jei juos sukurs žmonės, juos vistiek sukurs pagal save. O tie, kam rūpi ką pakeisti žmonijoje, jie kompų tam nekurs.
Labai teisingai pasakyta.
net ir dabar tobulėjant technologijom galima pastebėti,kaip žmonės tampa prikalusomi nuo sistemos,aplinkos,kurioje gyvena.Labai paprastas pavizdys su pastoviai pašalpas gaunančiais ir labai mažus poreikius turinčiais girtaujančiais ir valkataujančiais,jie taipogi laukia,kaip išganymo tos pašalpos,o žinodami ,kad ji bus ir susitaikę ,bei apsipratę su gyvenimo sąlygomis,tiesiog vegetuoja ir nebando dirbti,ar kitaip prasimanyti ''didesnės gerovės'' nes jie nemato tikslo,jei gauna tuos pinigus iš ''niekur'',kam aplomai kažką daryt?tiesiog sumažini savo poreikius ir sėkmingai tinginiauji..bet va kas atsitiktų ,jei tokių veikėjų susimažinusių poreikius taptu dauguma,kaip nori tara.nebebūtų vartojimo,siekimo savo gyvenimą padaryt kuo komfortabilesniu,ogi žmonija aplomai sustotų ir nusiristų į akmens amžių,nes niekam nebųtų jokios motyvacijos kažką kurt,išrast,tobulėt,o iškur ji gali būt ,jei tau nieko faktiškai nereik,gyvenini minimaliom ''apsukom''..tavo vartojimas minimalus..