Dawkinso „Dievo iliuzijos pastabos
Pvz. kai rašau, priklausomai nuo minties, "pragaras" mano tekste gali reikšti:
* bendrą šio pasaulio blogybių apibūdinimą.
* žemesnę negu žemiškasis lygmuo šios visatos planetų/buveinių sferą, tamsos pasaulius ir bausmės vietas.
"Pragarai": įvairūs tamsos pasauliai ir skirtingos bausmės vietos.
O kaip tavo susidarytoje sampratoje skiriasi "pragaras" ir "pragarai" – tu geriau ir paaiškinsi. Aišku, kad mes kalbame skirtingai, su skirtingomis sampratomis.
Naraka (Sanskrit: नरक) is the Hindu equivalent of Hell, where sinners are tormented after death.[1] It is also the abode of Yama, the god of Death. It is described as located in the south of the universe and beneath the earth.
The number and names of hells as well as the type of sinners sent to a particular hell, varies from text to text, however many scriptures describe 28 hells.
Tai ką tu pateikei vadinama ne pragarais o Naraka. Jauti skirtumą?
Kažkaip su kieviena diskusija vis labiau įsitikinu tavo ezoteriniu mąstymu 🙂 nors ir teigi, kad ezoterika nesidomi, bet mąstymo būdas vien prie vieno kaip jų 🙂
"Šeolas"/"limbus" yra vienas dalykas.
"Naraka" yra kitas dalykas.
O tada kiekvienas pritaiko vertinį lietuvių kalboje. Lygiom teisėm.
Kokį dar žodį man naudoti? 🙂 Galiu naudoti "Narakos", arba kitus specifinius pavadinimus, bet kadangi mėgstu kalbėti lietuviškais terminais, ypač bendrame kontekste, tai nežinau, kur čia kyla problema, išskyrus daugiareikšmiškumą.
Šiaip aš "ezoterikos" nelaikau "keiksmažodžiu". 🙂 ir iš tikro, pagal savo natūrą, esu kai kuo panašus į "new agerius". Kas čia blogo? 🙂
O new age, tiesiog, niekur nevedanti doktrina, suėdanti žmonėms gyvenimus ir tiek 🙂 pats buvau new ageris kažkada, pats daug su jais bendravau. Makalynė pas juos galvoje, jokio tvirto pamato. Tiki visokiomis nesąmonėmis. Tas tikėjimas paprastai būna infantilus, niekuo nepagrįstas.
Bet čia sakau, viskas priklauso nuo konteksto ir nuo kalbėtojo. Specifinė terminologija galioja specifiniame kontekste, o bendrame kontekste galima tikėtis, kad žmogus naudoja žodžius bendruoju jų pobūdžiu, ne taip kaip jie naudojami krikščioniškoje terpėje.
Tiesiog reikia apsibrėžti. Aš dažnai neapibrėžinėju ir kalbu bendromis laisvomis sąvokomis; toks mano stilius, bent šiame kontekste.
Taip pat ne tiek svarbu kokie faktoriai nulemia sąžinės, altruizmo ir t.t. atsiradimą, čia esmė yra tame, jog jei dievas sukūrė pasaulį ir būdamas tvarkos dievas, jis vedė evoliuciją taip kad šie dalykai atsirastų ir taptų dievo balsu.
Beje, altruizmo kaip evoliucinio produkto teorija, vis dar yra tik teorija, o ne faktas. Kaip ir pati evoliucijos teorija, tėra dar tik teorija, bet ne faktas <…>
Na taip, jei sąžinė dievo balsas, tai žinoma, kur jau čia jo neįkiši ir į pačią evoliuciją. O šiaip „stiprūs“ tie teologų argumentai. Gali ilgiausiai aprašinėti logiškas teorijas, kokiais princypais galėjo išsivystiti altruizmas/empatija/moralė, gali ilgiausiai aiškinti ir apie pačią evoliuciją, gyvų organizmų natūralią atranką, ir išvis gali aiškintis apie pačios Visatos atsiradimo priežastis, tačiau vistiek teologui/tikinčiajam tai nerupės. Vistiek jis ras kur ir kaip tą dievą įkišti. Dievas tuomet veiks „už ribų“,nematomai, netiesiogiai, nesuvokiamai, nežemiškai, šitaip žmogui suteikdamas laisvą valią ir tt ir pan. Čia ir prasideda beprasmės diskusijos ir bandymai paneigti tai, ko nėra, arba kas yra kiekvieno žmogaus skirtingai suvokta, ale filosofiškai išvedžiota. Šiaip vat kuo man Dawkinsas labai patiko, kad pabandė nagrinėti religiją ne tik iš filosofinės pusės, bet ir iš gamtamokslinės, laikydamas religiją kažkokiu evoliucijos šalutiniu produktu, panašiai kaip kokiu virusu, tačiau aišku čia iš psichologinės pusės. Žmonės, tikintieji, teologai, filosofai didžiuojasi savo protais, kliaujasi savo „jutimu į kažką aukščiau“, ieško „atsakymų“į prasmę, į „kažką“,arogantiškai nepalikdami vietos savo paprastumui, ribotumui ir menkumui lyginant su tuo kas žmogus visos planetos gyvybės evoliucijoje išties yra.
