Kiek suprantu, ne tik tikėjimo nebuvimas uždaro kelią į dangų, bet taip pat ir vien tikėjimas to nesuteikia. Dvasinis dangus yra meilės Dievui sfera, ir tik tas, kas tobulas meilėje Dievui, gali ten būti. (Prisiminkim katalikų skaistyklos koncepciją – asmuo turi būti nuskaistinamas, išgryninamas nuo bet kokių priemaišų galutinai, pereiti dar vieną transformuojantį etapą iki patekimo į dangų). Tikėjimas yra pradžia, ir tai kas neatskiriama nuo meilės Dievui ugdymo kelio, pirminis tos meilės pasirodymas lašelio pavidalu, o galutinis tikslas – sielos grynoji būsena, sielos atskleidimas (kas apima ir gilų gilų tikėjimą). Pvz. kaip Jėzus pasakė, Dangaus Karalystė pradžioje yra kaip grūdelis, kuris išauga į didelį medį.
Dėl teisimo pagal sąžinę, taip interpretuoju:
* kai žmogus miršta, tolesnis jo likimas nulemiamas to, kaip jis elgėsi šiame gyvenime. Jis gali eiti į pragarus, vėl gimti žemiškame lygmenyje, arba eiti į aukštesnes šios visatos planetas (materialiojo rojaus planetas), arba, jeigu sąmonė yra tokia gryna, kad jis su meile prisimena Dievą, tada gali eiti į amžiną dvasinį dangų, sielos prigimtinius namus. Taigi, čia lemia geri arba blogi darbai, charakteris, savybės. Tai priklauso nuo sąmonės būsenos, kokia ji yra, tokią siela ir pasieks. (Čia galima aptarti tą klausimą ar pragaras yra vieta ar būsena. Ir būsena, ir vieta, nes vieta, kurioje esame, atitinka mūsų būseną. Būsena nuveda į atitinkamą aplinką; toje aplinkoje egzistuoja būtent tą būseną skatinantys ir atitinkantys veiksniai. Nusikaltėlis dėl savo blogo nusiteikimo nusikalsta, tada patenka į kalėjimą, kurioje visi yra blogo nusiteikimo, ir tokia atmosfera ten vyrauja.)
* ne konkreti religija lemia žmogaus įvertinimą Dievo akyse, bet kaip nuoširdžiai jis elgėsi pagal Dievo valią/įkvėpimą, nesvarbu kurioje religijoje būtų buvęs ar iš viso nebuvo jokioje religijoje.
* kiekvienam kelias į dvasinį dangų yra atviras, ir Aukščiausiasis, kaip "širdyje glūdintis dvasinis mokytojas", arba "sąžinės balsas", kiekvieną veda pas Save. Tai laipsniškas tobulinimas ir mokymas, su žingsniais atgal ir į priekį. Dievo supratingumas tobulas, todėl Jis neteisia nei vieno, ir kiekvienam yra maloningas. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus nori suvokti ir priimti tą malonę.
* Pati meilė (vidinė Dievo galia) turi ateiti ir visais atžvilgiais paimti sielą savo globon ir veikiman, kad siela galėtų mylėti Dievą. Meilė yra pilnavertiška, visaapimanti: kas viduje, tas ir išorėje, taigi, vien vidinio Dievo vedimo per širdį neužtenka. Dievo vidinė galia apsireiškia kaip Dievo tarnas, tobulas šventasis, ir moko sielas kaip išorinis dvasinis mokytojas. Kas atmeta šią Dievo manifestaciją, negali išmokti mylėti Dievo, ir todėl negali patekti į dvasinį, transcendentinį dangų, grynąją meilės sferą. Bet šioje visatoje gali patekti į įvairias, geresnes ir blogesnes būties būsenas ir vietas. Taip klajoja. Todėl ir yra religijose ta koncepcija, kad be Gelbėtojo, negali būti išgelbėtas. Taip, surištas asmuo negali pats atsirišti, reikia kad kažkas atrištų.