Nerandu, kur kitur įkišti trigrašį. 🙂
Į temą – nors citata ir 10-tis x skambėjo forume, bet „originalas“ ko gero ne.
A.Einšteinas – „Sunku įžvelgti, kokia kortas turi Dievas. Bet kad Jis žaistų mėtydamas kauliuką ir taikytų telepatinius metodus… aš nepatikėsiu nė vieną akimirką“(„Dievas nežaidžia kauliukais“).
A.E buvo paradoksų ir aforizmų mėgėjas, ir iš to kas pasakyta darytina vienintelė išvada – p. Albertas nemėgo kvantų mechanikos.
Nelabai į temą
Paskaitinėdamas šį bei tą, temose apie loginį Dievo įrodymą ir apie Dawkins‘ą (2013m. vasarą) „užlipau“ ir ant Tinsoldier‘io, ir ant Pragrafo, ir ant „la pari de Pascal“ kartu. Viskas kramtyta ir sukramtyta. Tik „matematinis“ Paskalio dilemos aspektas lyg ir paliktas nuošalėje (? – visko neperskaičiau, nes nėra sveikatos „įsijausti“ į didžiulę diskusiją). Jei tikrai nepaliestas – šitai nors kiek paguodžia, nes kaip tik į tai ir norėjau atkreipti dėmesį. 😉
1654 metais, sekdamas matematiko Džirolamo Kardano pavyzdžiu, Paskalis ypač susidomėjo lošimais, bei tikimybėmis laimėti. Suvienijęs jėgas su buvusiu tėvo draugu, matematiku Pjeru Fermatu, Paskalis paklojo pamatus svarbiai matematikos atšakai: tikimybių teorijoms. Savo darbuose jis išdėstė beveik viską, ką mes dabar žinome apie šią sritį.
Pavadinčiau šias „lažybas“ savotišku B. Paskalio – kuris anaiptol nebuvo didelis jumoristas – matematiniu „šposu“, gal net „paradoksu“, ir tikrai nederėtų to traktuoti, kaip „matematinio Dievo įrodymo ar neįrodymo“ ir pan. Būdamas matematikas ir kalbėdamas-rašydamas apie Dievą, Paskalis tiesiog negalėjo nepaliesti ir „matematinio“ šio reikalo aspekto – lažybų ir tikimybės tokias lažybas laimėti prasme. Ir nėra jokio reikalo Paskalio "lažybų" nagrinėti kitais „kampais“ – jos išnarstytos po kaulelį visų, kas netingi ir niekas niekam nieko neįrodė, nes pats Paskalis nieko daugiau, kaip „lažybos“ ir neturėjo galvoje.
O kad šiuo (agnostiniu) klausimu „lažintis“ verta (nieko nepraloši) – tą jis logiškai ir įrodo . Tik tiek ir daugiau nieko. 😉
Visai ne į temą – TinSoldier‘io citata iš anų diskusijų.
Šiaip toje R. Dawkins knygoje aprašoma gana tikėtina teorija, kad religija ir žmonių poreikis tikėti ja – šalutinis evoliucijos produktas. Nuo 192 puslapio
Pacituosiu ir save
„Todėl religijos vaidmenį žmonijos istorijoje vertinu teigiamai. Kaip man įprasta – teigiamai evoliucine prasme, nes religija konsolidavo rūšį, kuri vienintelė turi protą ir, deja, geba sąmoningai susinaikinti.“
„Ir už tai ačiū. O kad žiūrim iš skirtingų pusių (evoliucinis religijos poreikis – ko gero gana kontraversiškas teiginys) – kaip sako p. A, į naudą visiems…“
Tai išdėsčiau nieko nežinodamas apie Dawkins‘o „teoriją“ – jo knygos nesu skaitęs, ir pasirodo, kad esam šiuo klausimu vos ne bendraminčiai (nepriklausomi teorijos bendraautoriai? 😮 ). Tai paglosto savimeilę – žymus mokslininkas Dawkins‘as žiūri į religiją panašiai kaip paprastas mirtingasis…
Tačiau Dawkins‘as yra ekscentrikas, o aš ne. ???
Vėl – nelabai į temą
Žydų karaliaus Sauliaus mintis
„Sauliaus moto buvo: ,,Jeigu nepasigirsi, tai niekas tavęs ir nepagirs“.“
😀