Ar Dievas sukūrė blogį?
Aš apie tai ką žinau, tai kaip yra imanoma tiesiog to nejausti. Kaip ir minėjau, lyg paimtum į ranka butelį ir jį pakeltum> ir tuo metu tu nejauti nei pačios rankos, nei butelio svorio> tai tiesiog.
Aišku būtu įdomu, kad mokslininkai ar kiti žmones tokiam įvikiui būtu pasiruošę ir aš tai vygdyčiau ir poto praneščiau, ką jaučiau, ar tai ivyko. Ir tik tada- po mano patvirtinimo- jie tai patikrintu savaip.
Dievas yra tai, ką mes patiriame kaip kažką, kas suteikia mums gyvybę, laimę, stiprybę ir pan. Kadangi galybė žmonijos kartų gyveno patriarchalinėse visuomenėse, Dievas dažnai antropomorfizuojamas į gerą, bet griežtą senioką, kuris lyg ir privalo mus taip globoti, kad mums būtų tik gera. Bet tas vaizdas vis tiek yra tik mūsų galvoje ir pasąmonėje. Ir, be viso ko, verta suprasti, kad net toks įsivaizduojamas senukas-globėjas norėdamas padaryti savo globotinius stipriais ir laimingais juos grūdins įvairiais nemaloniais išbandymais.
Bet tai nebutinai jeigu man ar tai tau, tai nepatinka ir tai jau yra blogai. Ar turi būti blogai.
Nu tarkim 😀 noriu bezdėt viešai kur prie to pačio ir nenoriu, nes nejauku, čia atsiranda jau gėdos, sarmatos jausmas. O ar tai blogai, gal. Gal labiau tai nemalonu.
O gal nesmirdės arba tik šeip niekas neužuos ir paleidi ta nedidelia šaibyte ir žiurėk nieko 😀
Bet tokiuose dalykuose aš blogio neįžvelgiu, o tik žmogiškumą apskritai. O blogi gali būti žmones ir ju poelgiai, bei, kad ir tie patys žodžiai.
Dievas yra tai, ką mes patiriame kaip kažką, kas suteikia mums gyvybę, laimę, stiprybę ir pan……..
Nu žinoma, kad iš dalies taip, pritarčiau. Bet tai kaip ir tai, ir yra ta būsena, būtent kurią ir kokią- tu jauti. O tu ją gali jausti visaip, tai yra vienaip ir kitaip. Kad ir visada taip gyvent, kad ir tarkim "euforijos" būsenoj. Dievo-žmogaus vienumoj. Jeigu sugrįžus tai tiesiog tai vertinčiau kaip tokį būvi, kai tu jauti savo pačio sielą ir nieko aš čia neišskirčiau.
mangirdas.bu rašė:Dievas yra tai, ką mes patiriame kaip kažką, kas suteikia mums gyvybę, laimę, stiprybę ir pan……..
Iš kur tu žinai, kad tavo jausmai iš Dievo ir suteikia laimę, stiprybę. Žmogus gali būti visiškai netikintis Dievu, netgi satanistas ir gali būti toks pat stiprus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Laimė irgi kuriame patys ir dažnai kertasi su požiūriu, vienas laimingas turėdamas gana nedaug, kitam nėra laimės nors ir visko per akis.
idenmeyou rašė:
mangirdas.bu rašė:Dievas yra tai, ką mes patiriame kaip kažką, kas suteikia mums gyvybę, laimę, stiprybę ir pan……..
Iš kur tu žinai, kad tavo jausmai iš Dievo ir suteikia laimę, stiprybę…….
Tikinčiam žmogui bet koks geras įvykis jo gyvenime bus Dievo dovana, blogas įvykis – Dievo išbandymas. Taip jis jaučia Dievą, visa kita, ką jis atseit „žino“ apie Dievą – tai tik spėjimai, hipotezės, prasimanymai.
Netikinčiam žmogui geri ir blogi įvykiai – įvairių jo gyvenimo aplinkybių išdavos. O satanistui – šėtono dovanos ar išbandymai. Kiekvienas turi savo pasaulį, negali visi vienodai jausti. Tuo (na, ne vien tik tuo) žmonės ir įdomūs vieni kitiems. 🙂
