Neurochirurgai turi įdomių faktų, kuriuos surinko eksperimentuodami su smegenimis; filosofai svarsto, ar egzistuoja laisva valia, ir kaip ji įrodo nematerialios sielos egzistavimą; metafiziniai šaltiniai apibūdina sielos savybes ir veiklą.
Pradėsiu nuo neurochirurgų. Buvo toks žymus Kanados neurochirurgas Wilder Penfield ( http://en.wikipedia.org/wiki/Wilder_Penfield ). Iš pradžių paskaites apie jo eksperimentus, pagalvojau, kad čia kažkokie fantastiniai išsigalvojimai, nes jis juos darė 20 amžiaus viduryje, kai nebuvo labai išvystytų medicinos technologijų. Bet visgi tai rimtai vertinamas asmuo, ir jis iš tikro yra vienas iš atraminių autoritetų moderniuose smegenų tyrimuose, pvz. iš esmės tebesivadovaujama jo sudarytais smegenų zonų žemėlapiais: This technique also allowed him to create maps of the sensory and motor cortices of the brain (see cortical homunculus) showing their connections to the various limbs and organs of the body. These maps are still used today, practically unaltered.
Penfield eksperimentavo su pacientais, kurių smegenys buvo operuojamos dėl epilepsijos. Jie būdavo narkozėje, bet sąmoningi, tada Penfield su elektrodais dirgindavo smegenis. Epilepsijai gydyti jis ieškodavo tokios smegenų audinio vietos, kurią palietus prasidėtų artėjančio epilepsinio priepuolio simptomai, ir tą vietą išpjaudavo, taip išspręsdamas epilepsijos problemą. Šalia to, jis ėmė nagrinėti, kaip įvairūs smegenų dirginimai elektrodais kitose vietose veikia proto ir organizmo funkcijas.
Jis sugebėdavo padaryti taip, kad pvz. stimuliavus smegenis, pacientas atlikdavo judesius arba ištardavo žodžius. Kai pacientas pats pakeldavo ranką, arba ištardavo žodį, paciento apibūdinimas buvo, kad jis pats tai padarė: "aš pakėliau ranką", "aš ištariau žodį". Bet kai tie patys veiksmai įvykdavo dėl smegenų stimuliavimo elektrodais, tada pacientas raportuodavo dalyką kitaip: "mano ranka pakilo, aš to nedariau".
O implikacijos buvo tokios: abejais atvejais, smegenys buvo aktyvios, kad pakeltų ranką. Bet antruoju atveju, smegenis aktyvuodavo išorinis veikėjas, chirurgas. O kas jas aktyvuodavo pirmuoju atveju? Abiem atvejais, smegenys tarnavo kaip mašina, kuri vykdo veikėjo nurodymą. Antru atveju, ji vykdydavo chirurgo nurodymą. O pirmuoju: kas tas "aš", kuris nurodė smegenims atlikti veiksmą? Penfield po keturiasdešimties metų tyrimų priėjo tokios išvados: "smegenys yra kompiuteris, bet jis užprogramuojamas kažko, kas yra ne smegenyse".
Čia vienas iš sielos egzistavimo tyrimo būdų, apie kurį mes kalbėjome kitoje temoje:
Taigi, mes galėtume nagrinėti, ar proto ir smegenų veikimas yra grynai mechaninių reakcijų seka, ar tame yra kažkas, kas nepaklūsta fizinės realybės dėsniams, ir grąžina netikėtą rezultatą.
Be to, Penfield atradimai, kad sudirginus smegenų tam tikras zonas, žmogui ima plaukti praeities laikotarpių atsiminimų srautas, kartu su visom buvusiomis emocijomis, irgi yra įdomūs ir įnešantys esminį indėlį į smegenų/proto/sielos nagrinėjimus.
Taip pat radau ilgą straipsnį irgi iš neurochirurginės perspektyvos: "Understanding Brain, Mind and Soul: Contributions from Neurology and Neurosurgery"
http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3115284/
Jame daug klasikinės informacijos, nuo pat graikų filosofų, kurioje žmogaus kūno vietoje buvo ieškoma sielos ir t.t. ir pan. Ilgas straipsnis, gerai būtų išversti, bet tiesiog neužtenka laiko ir energijos. Bet paskaityti ir susipažinti tikrai vertas.



