a.t.sielis rašė:Tie, kurie yra tobuli, nėra įstrigę – jie bet kada gali išeiti savo valia. Bet jie čia pasilieka, nes turi gailestingumo šio pasaulio gyvoms esybėms, ir nori atlikti tarnystę Aukščiausiajam, padėdami kitiems siekti to paties dvasinio tobulumo, rodydami pavyzdį. Tobula asmenybė neturi materialaus proto, yra visažinė ir visagalė.
Abejoju ar nuolatos išeinant iš kūno būtų nepažeidžiamas organizmas, jo labiau siela trumpam išeina, o kūnas lieka šalti, irti. Kaip jie vienu metu gali būti ir visagaliais ir kažkam tarnauti, aukščiausiajam, jei tos esybės yra visagalės atitinkamai turi pranokti patį aukščiausiąjį. Negali būti kelių visagalių. Jei jie bus identiški, tokie pat galingi, tai kažkuris iš jų negalėtų sunaikinti to kito, kas pabrėžia, kad trūksta sakykime smarvės, galios.
a.t.sielis rašė:O ką pasakytum apie patį mokslininką, kuris tiria tuos visus objektus, kurie priklauso nuo visatos jėgų? Jis tiria visa kita, vadinasi, yra aukščiau už tuos tiriamus dalykus, savo valia, savo protu, ir visgi, negeba ištirti savęs tais pačiais metodais, kuriais tiria objektus ir gamtos jėgas. Tai kaip su pačiu tyrėju? Viskas tiriama, bet ką galima pasakyti apie tą, kas tiria? Ar jo atžvilgiu ekstrapoliuosim jo tyrimo objektų savybes?
Mokslininkas atlieka greičiausiai visiškai nereikšmingą vaidmenį, bet kokiu atveju nesvarbu, kurią jėgą jis tirs, visvien jis išliks stebėtoju. Jis negali tų jėgų valdyti, koreguoti ar esamas pakeisti kitomis. Visada jis būna tik stebėtojas ir jo pozicija yra hierarchiškai žemesnė nei visatos jėgų. Jis jėgas tik stebi, bet jų nekeičia, tuo tarpu jis jėgos yra veikiamos nuolatos, negali tam pasipriešinti, kad ir kaip norėtų, tad žmogus lieka žemiau už visatą.
Žinoma ir tas pats mokslininkas kurdamas teorijas ar naujas išvadas pateikia savo subejktyvią nuomonę, skirtumas tarp mokslininko ir to nušvitusiojo tas, kad nušvitęs dvasingasis remiasi jausmų patirtimi, tai ką jis jautė jam aiškina apie pasaulį, o mokslininkas remiasi protu, loginiu mąstymų, gamtos, visatos mechaniniu darbu.
