Aitvaras: lobius nešanti dvasia, kurios bijojo protėviai
Vėlyvas rudens vakaras kaime. Senolis, sėdėdamas prie lango, staiga mosteli ranka į dangų: virš kaimyno klojimo nuo debesų iki stogo švystelėjo ugninė juosta – tarsi kibirkščiuojanti uodega. „Na, vėl jam aitvaras neša“, – sumurma jis ir persižegnoja. Ryte visas kaimas jau šnabždasi: iš kur tam ūkininkui tiek grūdų aruoduose, kai pas kitus pelės ir tos alkanos? Taip pasakojimai apie aitvarą gyvavo Lietuvos kaimuose šimtmečius – tarp pavydo, baimės ir slapto noro pačiam tokį pagauti.
Kas tas aitvaras?
Aitvaras – viena ryškiausių lietuvių mitologijos būtybių, namų dvasia, nešanti šeimininkui turtą. Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, aitvaru jis vadintas Aukštaitijoje, o žemaičiai panašią būtybę dažnai vadino kauku. Kitur girdimi ir kiti vardai, o panašių dvasių turi ir mūsų kaimynai – latviai, estai, slavų tautos. Aitvarai minimi jau XVI a. raštuose, tad tikėjimas jais tikrai senas.
Aitvaras nėra nei visai geras, nei visai blogas. Jis – kaip ugnis: gali sušildyti ir pamaitinti, o gali paversti pelenais. Būtent šis dviprasmiškumas daro jį tokį įdomų. Su aitvaru nesusidraugaujama – su juo sudaromas sandoris.
Svarbu atskirti: viskas, kas pasakojama toliau, – liaudies tikėjimai ir sakmės, užrašyti tautosakininkų. Jie byloja ne apie tai, kas iš tiesų buvo, o apie tai, kaip mūsų protėviai aiškino pasaulį, sėkmę ir nelaimes.
Kaip jis atrodo

Pagal sakmes, aitvaras keičia pavidalus. Namuose jis dažniausiai pasirodo kaip gaidys – juodas ar baltas, kartais su ugnine, ilga, žėrinčia uodega. Ore jis virsta liepsnojančia gyvate ar slibinu, kuris švysteli dangumi it krentanti žvaigždė. Kai kur pasakojama, kad jis gali atrodyti kaip katė ar net kaip šlapias, pusgyvis viščiukas.
Įdomu, kad žmonės dažnai aitvaru vadindavo meteorus ar ryškias krentančias žvaigždes. Kai naktiniame danguje šmėstelėdavo ugninis pėdsakas, kaimas žinojo – aitvaras skrenda su kroviniu. Jei uodega ryški ir ilga – neša kažką vertingo.
Ką jis neša – ir iš kur
Aitvaras – darbštus tarnas. Jis atneša šeimininkui grūdų, miltų, pieno, sviesto, medaus ir, žinoma, pinigų. Tačiau sakmės čia negailestingos: aitvaras nieko nesukuria iš nieko. Jis tiesiog vagia iš kaimynų. Todėl jei pas vieną aruodai pilni, pas kitą jie keistai tuštėja, o karvės nustoja duoti pieno.
Iš čia ir pavydas, ir įtarumas. Jei kas nors staiga praturtėdavo, kaimynai sakydavo, kad „jam aitvaras neša“. Šis posakis kalboje išliko iki šių dienų – taip kartais pajuokaujama apie žmogų, kurio turto kilmė mįslinga.
Sakmėse aitvaro krovinys kartais atitekdavo visai ne tam, kuriam buvo skirtas. Pasakojama, kaip vienas ūkininkas pastebėjo aitvarą, nešantį grūdus, ir garsiai jam sušuko ar parodė špygą. Išsigandęs aitvaras visą krovinį išbėrė tiesiai į jo kiemą. Kitur sakoma, kad aitvarą skrendantį galima priversti numesti naštą tam tikrais žodžiais ar gestu – bet tuomet reikia saugotis jo keršto.
Kaip gauti aitvarą

Sakmės pateikia kelis būdus – ir nė vienas nėra visai nekaltas:
- Išperėti iš gaidžio kiaušinio. Tikėta, kad senas gaidys, sulaukęs garbaus amžiaus, gali padėti mažą kiaušinėlį. Jį reikia išperėti – ir išsiris aitvaras.
- Nusipirkti. Pasakojama, kad aitvarą galima įsigyti mieste ar turguje iš paslaptingo pirklio, kuris neretai būna pats velnias. Kaina – ne pinigai, o siela.
- Rasti. Kartais aitvaras pasirodo kaip sušlapęs, sušalęs paukštelis ar viščiukas. Jei žmogus jį pasigaili ir parsineša namo, aitvaras lieka gyventi ir pradeda tarnauti.
Laikyti aitvarą taip pat reikia mokėti. Jį reikia maitinti, dažniausiai kiaušiniene, ir jokiu būdu neįžeisti. Pamiršai pavaišinti ar pasijuokei – gali sulaukti bėdos.
Dar sakoma, kad šeimininkas, turintis aitvarą, privalo laikyti tai paslaptyje. Svetimas akis aitvaras nemėgsta, todėl jo lizdas dažniausiai būdavo kur nors tamsiame kampe – ant aruodo, po klojimo stogu ar už krosnies.
Kaip jo atsikratyti
Čia prasideda tikroji aitvaro istorijos tamsioji pusė. Atsikratyti juo daug sunkiau nei įsigyti. Sakmėse aitvaras prie namų prisiriša, o išvarytas ar įžeistas gali atkeršyti – sudeginti trobą. Todėl kai kur tikėta, kad saugiausia aitvarą perleisti kitam ar apgaule išprašyti, kad jis pats išeitų.
Viena dažna sakmė pasakoja apie šeimininkę, kuri, neištvėrusi, į aitvarui skirtą kiaušinienę įdėjo kažko negardaus arba aitvaro lizdą sudegino. Po to netrukus užsiliepsnojo ir pati troba. Tautosakos išmintis aiški: turtas, gautas nesąžiningai, anksčiau ar vėliau atsigręžia prieš savininką.
Ką žinome ir kas lieka paslaptimi
Žinome, kad aitvaras – gerai dokumentuota lietuvių tautosakos būtybė, apie kurią užrašyta daugybė sakmių. Mokslininkai jose mato senovinius tikėjimus namų globėjais, susipynusius su krikščioniškais velnio vaizdiniais. Aitvaras tapo patogiu paaiškinimu nelygybei kaime: kodėl vienam sekasi, o kitam – ne. O ugniniai pėdsakai danguje dažniausiai būdavo paprasčiausi meteorai.
Daugiau apie mūsų protėvių tikėjimus skaitykite skiltyje „Lietuva“ ir mitinių būtybių skyriuje.
O gal jūsų seneliai irgi pasakojo apie aitvarus? Ar girdėjote posakį „jam aitvaras neša“? Pasidalykite savo krašto sakmėmis komentaruose – tokios istorijos neturi būti pamirštos.










Komentarų dar nėra
Diskutuokime ir Facebook'e! Kasdien – paslaptys, naujienos ir vardadienių sveikinimai.
Sekti Anomalija.lt Facebook'e