Ar žmogus gali tikėtis pasiekti nemirtingumą – ir taip, ir ne

Žmonija nori nugalėti mirtį. Mūsų kuriamos technologijos sparčiai ilgina mūsų gyvenimo trukmę – kiekviena nauja žmonių karta gali gyventi ilgiau nei praėjusi, rašo technologijos.lt.
 
Mokslininkai tiria šią sritį ir mano, kad yra aptikę mechanizmą, kurį turi pakeisti, kad mes nesentume ir gyventume amžinai. Tačiau naujas tyrimas atskleidė paprastą tiesą – gyvenimas amžinai žmonėms yra tiesiog matematiškai neįmanomas.

Iš esmės, norėdami gyventi amžinai turime žvilgtelti į savo kūną ląstelių lygmenyje. Žmogus sensta, kuomet ląstelių dauginimosi mechanizmas lėtėja, kuriamos prastesnės kokybės ląstelės, kurios greičiau miršta. Audiniai po truputį netenka savo savybių ir silpsta. Stangrumą praranda oda, iš veido dingsta jaunystės žavesys, silpsta raumenys, galiausiai – smegenys ir širdis. Tačiau jei išspręstume ląstelių dalijimosi problemą, galėtume gyventi amžinai, taip? Taip. Ir ne.

Jei žmogaus ląstelės amžinai dalintųsi tokiu pat tempu ir būtų sukuriamos tokios pat kokybės ląstelės, techniškai galėtume gyventi amžinai. Mokslininkai ne kartą skelbė, kad teorinio žmogaus amžiaus apribojimo nėra. Žvalgomasi ir į vandenynus, kuriuose gyvena šimtamečiai vėžliai, niekaip nesenstantys omarai, viską išgyvenantys banginiai ir techniškai nemirtingi stiklapinčiai. Jei išmoktume šių gyvūnų paslapčių, galėtume likti amžinai jauni. Dar daugiau – galėtume mirti tada, kada šį sprendimą priimtume patys.

Ir mokslas turi tam reikalingus tyrimų ir genų modifikavimo įrankius. Kol kas atliekami tyrimai su ląstelėmis, bandoma surasti metodą jas pasidalinti taip, kad naujų ląstelių karta nebūtų praradusi senosios gyvybingumo. Tačiau entuziazmą slopina naujas Arizonos Universiteto tyrimas, rodantis, kad žmogui pasiekti amžiną gyvenimą yra neįmanoma. Matematiškai neįmanoma.

Ląstelėms dalinantis tuo pačiu būdu ir tempu, anksčiau ar vėliau vėžys yra neišvengiamas. Taigi, reikėtų užprogramuoti žmogaus organizmą taip, kad ląstelės dalindamosi nesentų, nesulėtėtų ir vis tiek neskatintų vėžinių susirgimų. Tačiau šiuo metu tai yra neįmanoma. Skatinant ląstelių dalinimąsi, neišvengiamai daugėtų ir vėžinių ląstelių, kurių yra kiekviename žmogaus organizme. Taigi, viskas ką pavyktų pasiekti būtų anuliuota vėžio.

Paulas Nelsonas, pagrindinis tyrimo autorius, teigia: „Jei atsikratysi tų prastų, tingių ląstelių, tuomet suklestės vėžinės. Jei atsikratysi ar sulėtinsi vėžines ląsteles, tai ir vėl leisi kauptis tingioms ląstelėms“. Kitaip tariant, mokslas yra įstrigęs tarp šių dviejų pasirinkimų ir išeities iš šios padėties nėra. Žinoma, ateityje vėžys bus pagydomas, tačiau vėžio gydymas yra vėžinių ląstelių naikinimas. Taigi, iš kūno šaliname ir lėtas, prastesnes ląsteles, ir vėžines – tai jau nemaži praradimai, sunku tikėtis, kad po to žmogus ilgai išgyventų.

Toks žongliravimas beveik garantuotai pasibaigtų ligomis, kurios kauptųsi ir žmogų pribaigtų. Net ir sustabdžius senėjimą, iškiltų kas nors, kas žmogų, kad ir kokį jauną, nužudytų. Tačiau tai tik dar vienas tyrimas ir dar viena matematiškai pagrindžiama hipotezė. Tai yra kliūtys, kurias žmogui reikia apeiti savo kelyje į nemirtingumą.

Galbūt po kelių šimtų metų žmonės turės būdų kaip išvengti ląstelių dalinimosi klaidų ir kontroliuojamai padidinti kokybiškų ląstelių skaičių, bei išgydyti ligas nesukeliant pakitimų ląstelių lygmenyje ar tiesioginių komplikacijų. Ir, tuomet, pripratinti mūsų netobulą imunitetą prie amžinybės. Kitaip tariant, gali būti, kad vėją laukuose gaudantys mokslininkai turės pripažinti, kad matematikai yra teisūs ir vienintelis kelias į ilgą gyvenimą yra tolygus, technologinis gyvenimo trukmės ilginimas, nešvaistant laiko ieškant trumpesnio aplinkelio.