Atrastas paprastas kelias į nemirtingumą ir amžiną jaunystę?

Kiekvieną dieną mūsų ląstelių DNR grandinėse atsiranda apie 10 000 klaidų ir pažeidimų. Didžiąją dalį šių pažeidimų pašalina labai efektyviai veikianti DNR taisymo sistema, per milijonus metų išsivysčiusi mūsų ląstelėse.

Deja, bėgant laikui šios sistemos efektyvumas mažėja. Ir manoma, kad būtent šios sistemos nusilpimas lemia senatvines ligas bei vėžinius susirgimus, arstechnica.com cituoja 15min.lt.

Prestižiniame mokslo žurnale „Science“ neseniai publikuotas mokslinis darbas pademonstravo, kad ganėtinai nesudėtingo cheminio junginio, dalyvaujančio daugybėje cheminių procesų, taip pat ir DNR taisyme – nikotinamido adenino dinukleotido (NAD+) – koncentracija organizme su amžiumi mažėja.

Šis koncentracijos kritimas gali būti susijęs su DNR pažeidimais, besirandančiais dėl senėjimo. O tai savo ruožtu reiškia, kad kai kuriuos senatvės požymius galime atitiolinti paprasčiausiai vartodami maisto papildus su NAD+. Tyrimo autoriai savo mokslinio darbo objektu pasirinko žmogaus embrionines inkstų ląsteles (jos puikiai auga laboratorinėmis sąlygomis).

Nustatyta, kad NAD+ jungiasi su baltymu DBC1, kurio pavadinimas iššifruojamas kaip „Deleted in Breast Cancer 1“ („Ištrintas sergant krūties vėžiu 1“). Kaip galima suprasti iš pavadinimo, šį baltymą aptikę ir aprašę mokslininkai jį susiejo su krūties vėžio vystymusi. DBC1 baltymas paprastai jungiasi prie kito baltymo, atliekančio DNR taisymo procesą ir jį slopina. Bet NAD+ prisijungimas prie DBC1 blokuoja jungimąsi su DNR taisančiu baltymu, tad atveria kelią efektyviam DNR taisymui.

O tai reiškia, kad jeigu NAD+ koncentracija su amžiumi mažėja, gali būti, kad ji tampa nebepakankama, kad jungtųsi su DBC1, kuris savo ruožtu gali blokuoti DNR taisymo procesą. Norėdami savo įtarimus patikrinti gyvame organizme, mokslininkai tyrimą atliko su pagyvenusiomis pelėmis. Kaip ir tikėtasi, NAD+ koncentracija jų organizmuose mažėjo.

Koncentracijai mažėjant DBC1 blokuojantis poveikis stiprėjo – DNR taisantis fermentas buvo išjungiamas vis dažniau. Kitame tyrimo etape mokslininkai pelėms davė NAD+ prekursoriaus, kuris turėjo iki normalaus lygio kilstelėti šio junginio koncentraciją organizme.

Dėl tokio gydymo pelių DNR taisymas vėl suaktyvėjo ir DNR pažeidimų kiekis sumažėjo. Labai svarbu pažymėti, kad efektas buvo pastebėtas lyginant su tokių papildų negavusiomis senstančiomis pelėmis. Jis nebuvo kiekybiškai lyginamas su natūraliu DNR pažeidimų šalinimu jaunų pelių organizmuose, tad sunku pasakyti, koks yra tikrasis tokio gydymo būdo jauninantis efektas.

Mokslinis darbas negali paaiškinti visų su amžiumi besikaupiančių DNR pažeidimų – gali būti, kad tai nėra vienintelės senėjimą lemiantis veiksnys. Tačiau jis pakankamai aiškiai parodo, kad nuo NAD+ priklausomas mechanizmas gali būti susijęs su senėjimu.

Tad šio atradimo pagrindu mokslininkai kelia prielaidą, kad NAD+ koncentracijos didinimas gali sumažinti tam tikrų DNR pažeidimus sukeliančių veiksnių – pavyzdžiui, chemoterapijos, radioaktyvios spinduliuotės – poveikį. Ir nors šie tyrimo duomenys atrodo labai patrauklūs bei perspektyvūs, pulti ieškoti NAD+ ar prekursorių, kurie organizme virsta NAD+, dar labai anksti – prieš rekomenduojant taip gydyti žmones, reikia su žmonėmis atlikti didelio masto tyrimus, mat šis daug žadantis atradimas buvo padarytas dirbant su maža imtimi.

Ir ne žmonių, o pelių – kiekviename eksperimente buvo panaudotos nuo trijų iki penkių pelių. Kol kas nėra žinoma, dėl kokių priežasčių bėgant metams mažėja NAD+ koncentracija, be to, sunku pasakyti, kokias kitas organizmo funkcijas keičia NAD+ koncentracijos mažėjimas. Išsamiau aprašius NAD+ koncentracijos kitimo poveikį (ir gavus optimistiškai nuteikiančius tyrimų rezultatus) šis junginys iš tiesų galėtų tapti puikia priemone riboti DNR pažeidimus ir atitolinti senatvę.