Tikros istorijos iš palatų minkštom sienom

Ne veltui kone kiekvienoje apleistoje psichiatrinėje ligoninėje vaidenasi. Tos sienos yra mačiusios tokių dalykų, kokius žmonės mano egzistuojant tik žiauriausiuose siaubo filmuose.

Vienas portalas pakvietė seseles, sanitarus ir gydytojus pasidalinti baisiausiomis istorijomis iš savo praktikos – realaus gyvenimo, nuo kurio nepabėgsi paspaudęs mygtuką ir pagalvojęs “Tai tik filmas… Taip nebūna”.

1. Mano mama, psichiatrinės darbuotoja, užėjo gulintį sanitarą. Pasirodo, jis gavo širdies smūgį išvydęs pacientę, plikom rankom išsiplėšusią sau akis. Kol mama kvietė pagalbą, pacientė ramiai sėdėjo sukryžiavusi kojas, laikydama rankose akies obuolius.

2. Ligoninėje, kurioje dirbau, kurį laiką veikė psichiatrijos skyrius. Atkreipiau dėmesį į vieną berniuką – itin malonų, draugišką devynmetį. Jis visada mandagiai sveikindavosi, sakydavo komplimentus… Kol vieną kartą seselės pasikvietė mane ir pasakė, kad liaučiausi megzti su juo ryšį. Pasirodo, kad darželyje vaikas labai prisirišo prie auklėtojos ir ėmė vadinti ją mama. Auklėtoja pasakė, jog derėtų liautis – tai gali įžeisti tikrosios mamos jausmus.

Grįžęs namo berniukas perpjovė gerklę savo miegančiai biologinei mamai… Kad auklėtoja galėtų būti jo „mama“. Dėl to seselės griežtai vengė bet kokio artimesnio bendravimo su juo.

3. Pirma bėda buvo, kai radome Džeinę kraujo baloj – ji nagais dyrėsi sau blauzdos odą… Be to, kaskart prieš miegą vaikščiodavo pirštu braižydama ant sienų kryžius. Po kelių valandų tokios veiklos guldavosi miegoti.

Kartą šio ritualo metu Džeinė elgėsi itin maniakiškai. Tą naktį ją išgirdo klykiant. Kai sanitaras užėjo į palatą, Džeinė stovėjo tarpduryje šypsodamasi. „Kas negerai, Džeine?“, – paklausė jis. „Kodėl manai, kad kalbi su Džeine?“, – atsakė ji.

4. Jį rado degančiame apleistame name. Nebuvo sužeistas, bet elgėsi keistai, tad paramedikai atgabeno čia. Vyrukas buvo be namų, be dokumentų, nuo nieko neapsvaigęs… Tačiau pažiūrėjus į jo akis matėsi, kad jis mato ne tą patį, ką mes. Nuolat kartojo, kad yra oro pajėgų pilotas ir skraidė eksperimentiniais lėktuvais, kadangi turėjo natūraliai skystą kraują ir galėjo atsilaikyti prieš gravitacinę jėgą. Testai rodė, kad spaudimas išties aukštas, ir ne nuo vaistų. Taigi sakė tiesą…

Mano pasakojimą apie šį vyrutį nugirdo rezidentas, tikras buvęs oro pajėgų pilotas. Jis išbalo… Kai paminėjau bazės pavadinimą, rezidentas pašiurpo. Paaiškino, jog tas miestelis/bazė neturi nei įvažiavimo, nei išvažiavimo; ten atliekami patys slapčiausi šalies bandymai. Niekas, nebuvęs ten, nežino apie tai.

Dėl to jis patarė garsiai nekalbėti apie šią bylą…

5. Ši istorija baisi, pasiruoškit… 13-14 metų mergaitė su nežmoniškos prievartos istorija atvedama praustis, kai staiga lėtai lėtai spjauna seilių gumulą ant žemės, parklumpa ant keturių ir nulaižo. „Aš pasiruošusi, tėveli“, – nusijuokia.

Ačiū šventiesiems, kad vėliau ji buvo įvaikinta, o jos tėvas pūna kalėjime.

6. Mano mama – senų žmonių slaugė. Ji gerai žino „ritualą“, po kurio žmonės miršta.
Iš pradžių jie ima kalbėtis su kažkuo nematomu. Tas nematomas esąs miręs artimasis, kuris klausia, ar gyvasis jau pasiruošęs keliauti toliau. Paprastai būna pasiruošęs, tad giminaitis pažada ateiti rytoj konkrečią valandą.

Tą valandą jie ir miršta.

7. Mano klientai serga demencija. Viena jų mane gąsdina. Dienomis ji – maloniausia senučiukė, bet naktim… ji kalba per miegus.

Neįprastai kalba – paprastai atsisėdusi ir atsimerkusi. Vienintelis būdas, kaip atskirti – kai ji ima kalbėti apie žmones, kuriuos mato vienintelė: negyvą berniuką; nuolat įsakinėjantį vyrą; mergaitę, kuri kartais miega su ja; savo mirusį vyrą, amžinai jos ieškantį.

Kartą ji tarė: „Ššš, jie miega. Geriau nebekalbėti“ ir gulėjo nebejudėdama ir nebekalbėdama.

8. Nemažai žmonių kliedi, kad CŽV įdeda jiems į smegenis mintis ar mikročipus, bet vienas pacientas, ko gero, buvo protingesnis ir už mane, o tikėjo, kad tai tiesa. Jo argumentas buvo paprastas: psichiniai ligoniai geriausi bandymų triušiai. Kas jų paistalus priims rimtai? O ir kaip kitaip išbandyti naujas technologijas?

„Kaip matai, nenusišneku“, – gūžtelėjo pacientas. „Žinau, skamba beprotiškai… Bet štai aš, gyvas pavyzdys.“

9. Kartą pacientė savo lovos apačioje rado užrašų. (Toje ligoninėje buvo tik senos pusiau medinės lovos.) Po to visi pasitikrino ir atrado tą patį ant savųjų – buvusių pacientų istorijas: kaip kas ketino nusižudyti, kurios seselės buvo blogosios, kurios gerosios.
Kažkaip šiurpu.

Parengė: E.

Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami skelbiamą turinį portale kuris priklauso Anomalija.lt grupei, Jūs turite įdėti nuorodą į šaltinį (t.y. Anomalija.lt). Daugiau informacijos apie naudojimo taisykles rasite čia.