Paslaptinga titanų civilizacija

Kaip byloja seniausios daugelio pasaulio tautų legendos, anksčiau planetoje egzistavo rasė žmonių, kurie savo galia buvo beveik lygūs dievams.

Šią rasę vadino titanais, apie juos pasakoja visos pasaulinės religijos. Tiesa tai, ar išsigalvojimas? Specialistai linkę manyti, kad tiesa.

Juk kaip kitaip dar galima būtų paaiškinti faktą, kad skirtingos tautos ir gentys, kurias skiria vieną nuo kitos jūros ir okeanai, savo mituose ir padavimuose beveik žodis žodin kartoja tuos pačius dalykus? Ir kaip paaiškinti stulbinantį siaubingų katastrofų, kurios vos nepražudė planetos, aprašymų panašumą?

Tarkime, ir Tibete, ir Skandinavijoje esama daugybė legendų apie titanus, kurios pasakoja, kad milžinai buvo įvaldę žinias, kurių lygio nepasiekė netgi šiuolaikinis mūsų mokslas. Tarkime, Atlantas, atskleidęs žmonėms astronomijos paslaptis, už ką jis buvo vaizduojamas kaip galiūnas, laikantis ant savo pečių Teotiukano miestą.

Jo išplanavimas stebėtinai tiksliai sutampa su Saulės sistemos sandara. Ten esama dviejų šventyklų, kurios simbolizuoja Uraną ir Plutoną, kuriuos mokslininkai atrado tik XX amžiuje. Kaip teigia “Senasis Testamentas”, titanai atsirado susimaišius kraujui, kai žmonių dukterys tapdavo “dievų sūnų” žmonomis.

Be Biblijos ir įvairių tautų mitų, apie juos kalba Koranas ir graikų mitai. Iš daugybės padavimų apie titanus galima susidaryti bendrą vaizdą. Tarkime, pasak legendų, titanai pasižymėjo stulbinančia jėga. Jos dėka pasaulyje atsirado nuostabūs paminklai, tokie kaip Stounhendžas, Dievų Miestas, Egipto Sfinksas ir daug kitų.

Pavyzdžiui, Baalbeko terasos pamatuose guli trys gigantiški blokai, sveriantys iki 700 tonų. Jie su stebėtinu tikslumu suglausti vienas prie kito, plyšys matuojamas milimetro dalimis. Toks blokų suleidimas neįmanomas netgi šiuolaikinei statybos technikai. Vien tam, kad pajudintum vieną tokį bloką, prireiktų 40-50 tūkstančių žmonių pastangų.

Tai, kad visiškai skirtingos pasaulio tautos turi panašius kitus ir legendas, kur figūruoja milžinai, negali būti sutapimas. Galbūt visos tos medžiagos pagrindą sudaro realūs faktai, apie kuriuos pasakojama iš kartos į kartą, kaip kad padavimai apie 5 metrų ūgio žmones. Senuose istoriniuose dokumentuose užfiksuota nemažai radinių, kurie liudija apie tai, kas milžinai išties egzistavo.

Informacijos apie milžinus esama ir Pausanijaus knygose. Būtent jis užrašė istoriją apie tai, kaip iš Sronto upės dugno buvo iškeltas žmogaus skeletas, siekęs 5,5 metrų aukščio. Informaciją apie 4 metrų skeletą pateikia ir viduramžių knyga “Istorija ir godumas”. Skeletą aptiko Kamberlende, jis buvo su karine apranga, o netoliese buvo rastas gigantiškas kirvis ir kalavijas.

Teisėjas E. P. Vestas, gyvenęs XIX amžiuje JAV ir domėjęsis kasinėjimais, Misurio miškuose aptiko pilkapius su gigantiškais žmonių kaulais. Vieno iš tų skeletų apatinis žandikaulis buvo dvigubai didesnis už normalų. O Airijoje XIX amžiaus pabaigoje buvo atrasta beveik 4 metrų ūgio mumija. Šis radinys buvo plačiai aprašytas, jį matė daugybė žmonių parodose Mančesteryje, Dubline ir Liverpulyje.

Netoli Kabulo išliko 5 akmeninės figūros. Viena figūra – normalaus ūgio, kita – 6 metrų, trečia – apie 18 metrų, ketvirta – beveik 38, o penkta – beveik 54 metrų ūgio. Apie skulptūrų kilmę vietiniai gyventoji nieko nežino, tik spėja, kad skulptūros “saugo jų kaimą”.

Pasak padavimų, mūsų planetoje nėra nė vienos gyvenamos sausumos teritorijos, kur anksčiau nebūtų gyvenę titanai. Dauguma turistų, kurie lankosi Anglijoje, apsilanko ir Stounhendže – didžiuliame megalitiniame statinyje ir akmenų, sveriančių šimtus tonų. Anglijoje esama ir daugiau tokių objektų, tačiau mažesnio dydžio.

Adygėjoje ir Abchazijoje (Rusija, Kaukazas) priskaičiuojami daugiau kaip 4 tūkstančiai dolmenų kompleksų. Padavimai pasakoja, kad milžiniški statiniai Kaukaze, vadinami dolmenais, buvo irgi sukurti titanų. Kai kurios legendos teigia, kad prieš daugelį metų ten vyko žiaurios kautynės – titanai kariavo su dievais. Karo metu titanams teko statytis gynybinius akmeninius statinius, keliančius priešams siaubą.

Mokslininkai skeptiškai žiūri į tokią versiją, tačiau esama liudijimų, kad statybininkai išties buvo žmonės su anomaliai aukštu ūgiu. Pastatai tiek iš išorės, tiek iš vidaus primena dotus. Visiškai įmanoma, kad dolmenai turėjo fortifikacinę paskirtį, o gal jie buvo naudojami vien kulto reikalams.

Labiausiai stulbina tikslumas, su kuriuo akmenys suleisti vienas prie kito, statant dolmenus. Plokščių susilietimo vietos yra tiesiog idealios. Šiuolaikiniai meistrai deja negali pademonstruoti tokios darbų kokybės.

Pats įdomiausias yra ko gero “Mėnulio dolmenas” ant Neksio kalno, jis sudėtas iš L formos, akivaizdžiai dirbtinės kilmės blokų. Kaip būtent visa tai buvo statoma, mokslininkai nežino. Vietiniams gyventojams dolmenai yra savotiška jungiamoji grandis tarp Žemės ir Dangaus, jie ateina prie dolmenų ir prisiglaudę ilgai stovi, pasikraudami energijos.

Taigi, kažkas senovėje turėjo technologiją, leidžiančią kilnoti didžiulius akmenis, suleisti juos su stulbinančiu tikslumu, jų statybiniai įgūdžiai netgi šiuolaikiniams specialistams kelia susižavėjimą. Kitaip sakant, gaunasi, kad žmonija užmiršo kažkokią didingą civilizaciją, egzistavusią prieš tūkstančius metų. Ir tik įvairių tautų padavimuose išliko to laikmečio įvykių atbalsiai.

Gelendžiko rajono gyventojai teigia, kad jų apylinkėse dar valdant Chruščiovui buvo aptikti didžiuliai kaulai. Žmonės atvėrė viduramžių nekropolį ir aptiko tai, ko neturėjo aptikti. Ekspediciją po to skubiai nutraukė. Iškasenos buvo sunaikintos ir mokslininkai daugiau niekad nebesilankė tame rajone. Panaši istorija nutiko kitoje planetos vietoje, Nan Madolo archipelage. Mokslas apie šią vietą žino nuo 1585 metų, tačiau paaiškinti ką nors apie “Ramiojo vandenyno Veneciją” iki šiol negali.

Savo mastais statiniai nenusileidžia Egipto piramidėms. Koralų rifuose rankų darbu sukurtos 92 salos. Didžiausia iš jų iškilusi virs vandens paviršiaus per 8 metrus. Akmenys, iš kurių sukrautos sienos ir bokštai, sveria ne mažiau kaip 500 tonų. Niekas nežino, kam prireikė kilnoti iš vietos į vietą milijonus tonų akmenų, statyti krantines, tvirtoves ir kanalus. Apie šių salų egzistavimą mokslininkai stengiasi “pamiršti”. Akmenų amžiaus nustatyti praktiškai neįmanoma.

Okeanijos čiabuvių padavimai pasakoja apie kažkokius gigantus, kurie ir pastatė Nan Madolą. Mokslininkai žvelgia į tai skeptiškai, nors gigantai ir buvo aptikti. XX amžiaus septintame dešimtmetyje amerikiečių archeologų ekspedicija aptiko labai stambius žmogaus kaulus ir iš karto darbai buvo nutraukti. Kaulus paprasčiausiai užkasė atgal ir tolimesnius tyrimus nutraukė. Beveik tas pats nutiko ir Kaukaze.

Visa eilė mokslininkų šiandien yra pasirengę atsisakyti taip vadinamos “klasikinės” žmonijos istorijos, labai jau daug prisirinko jai prieštaraujančių faktų. Tai ir Egipto piramidės, kurias atseit statė rankų darbu, ir 200 tonų akmenys Maču Pikču, ir 500-800 tonų akmenys Baalbeke.

O padavimai ir legendos, kurie yra ne kas kita, kaip tautų atsiminimai apie priešistorinius laikus, gali paaiškinti nemažai momentų, kurių negali paaiškinti mokslas. Pavyzdžiui dievų ir titanų karą, apie kurį pasakoja Graikijos legendos. Ant Kaukazo dolmenų matosi pėdsakai, kuriuos galima palyginti su pirštų pėdsakais, įspaustais ant gabalo sviesto. Susidaro įspūdis, tartum akmenys buvo patyrę itin aukštos temperatūros poveikį. Gal kaip tik per to mitinio karo įkarštį?

Išvertė: versijos.com, nashaplaneta.su