Druska – apsauga nuo blogio

Vieni giriasi visai atsisakę druskos, kiti ją beria ne tik gamindami maistą.

Nuo senu senovės druska buvo laikoma ne tik geriausia apsauga nuo blogio, bet ir gera padėjėja ritualinėms apeigoms.

Jeigu vyrą kažkas tarsi užbūrė, jis pamiršo savo mylimą moterį ar sužadėtinę ir visą ligtolinį gyvenimą, laisvalaikį leidžia su draugais ir draugėmis, moteriai reikia nors trumpam įsiterpti į tą kompaniją ir vakarėlio metu visiems sėdint prie stalo papilti ant jo druskos, vyras „grįš“ į save ir savo ankstesnį gyvenimą.

Kareiviai, eidami į karą, kabindavo ant kaklo maišelį su gimtosios žemės žiupsneliu, sumaišytu su druska. Tai buvo didelė apsauga nuo žūties.

Šiandien druska gali praversti, jei įtarsite, kad kažkas jus nori nunuodyti. Reikia atlikti nedidelį ritualą: įmeskite į ąsotėlį tris adatas, tris smeigtukus ir tris vinis. Užberkite visa tai druska iki pat viršaus. Tada kuo nors pridengę užriškite, devynis kartus stipriai pakratykite, ant viršaus užliekite kelis raudonos žvakės lašus. Ir pastatykite ąsotėlį į bufetą.

Iš kur tas įsitikinimas, kad druska, lyg amuletas, apsaugo nuo burtų, piktų dvasių ir kitų nemalonumų, netgi gali privilioti meilę ir laimę? Gal jis atėjo iš tų laikų, kai druska buvo aukso vertės? Tuomet druska ne tik gerindavo maisto skonį, bet ir jį saugojo, nes buvo tikima, kad sūdyto maisto neįmanoma užburti, todėl jis saugus.

Rytų šalyse druska būdavo sutvirtinamos vadų sutartys. Sudarydami sąjungą jie lyžteldavo druskos iš vienos druskinės. Ar ne šiame paprotyje slypi baimės netyčia išberti druskos šaknys? Vakarų šalyse iki šiol gyvuoja tikėjimas, kad netyčia išberti druskos – bloga lemiantis ženklas. Jei jau taip nutiko, reikia suimti žiupsnelį pabirusios druskos, mesti per kairį petį nežiūrint kur nukris ir tris kartus nusispjauti, mintyse palinkint sau laimės. Likusią druską sušluoti ir išnešti iš namų.

Dar šeimininkės žiūrėdavo, kad tik nesibaigtų namie druska, mat tai labai blogas ženklas, lauk nelaimės (turto praradimo ar ligos). Ne be reikalo nuolat druskos besiskolinančios kaimynės įvaizdis yra toks atgrasus.

Su druska susijusios senos tradicijos (be abejo, su magijos kvapeliu) ateina į šių dienų buitį lyg šiltų namų elgesio taisyklės.

Juk gražu, kai ant pietų stalo pirmiausia pastatai medinę ar porcelianinę druskinę. Druska sergi maistą ir valgytojus. Jei perduodate druskinę šeimyniškiams, būtinai tuo metu šypsokitės!

O vestuvės bus lyg netikros, jei po jungtuvių į namus grįžusių jaunavedžių tėvas ir motina nepasitiks su duona, druska, gėrimu.

Išpažįstantys baltų tikėjimą namuose įsirengdavo šventyklėlę – alką ten pastatydavo, aukojimo indą su druska ir grūdais. Kad saugotų namus, kad juose netruktų maisto.

Straipsnio autorė: Brigita Balikienė – „Nuo… iki“