NSO Paslaptys (I dalis)

Ar protingos būtybės gali išrasti technologijas, kurios apdraustų nuo bet kokios avarijos, garantuotų šimtaprocentinį saugumą? Jei tikėti, kad dūžta, nukrinta net ateivių iš kosmoso erdvėlaiviai, tai turėtų reikšti, kad techninės nelaimės – būtinas civilizacijos pėdsakas.

Neatpažintų skraidančių objektų (NSO) tyrinėtojai, vadinamieji ufologai, matyt, ne be reikalo sako: “Kas pakyla, tas gali ir nukristi.” Ne išimtis ir ateivių erdvėlaiviai. Daugelis mano, jog kartais jie patiria katastrofas ar net žmonių numušami.

Dar 1961 metais mokslininkai pagal išvestą formulę apskaičiavo, kad vien mūsų Paukščių Tako galaktikoje civilizuotų pasaulių skaičius – apie 50 milijonų. Ufologams šie skaičiavimai – papildomas ateivių egzistavimo įrodymas. Juos paremtų ir mokslo korifėjus A. Einšteinas, tikėjęs tarpžvaigždiniu protu.

Tik už kokių tolybių klesti nežemiškosios civilizacijos? Mūsų saulės spindulys, skriedamas šviesos greičiu, tai yra per sekundę nulėkdamas 300000 kilometrų, Paukščių Tako galaktiką nuo krašto iki krašto pasiekia per 100000 metų. Sunkiai įsivaizduojami atstumai. O Visata dar didesnė. Galbūt egzistuoja ir paralelinė Visata? Vienas dalykas ramina: tie, kas įveikia tokias laiko prarajas, tikriausiai nedega neapykanta, godumu. Jei taip būtų, susinaikintų.

Ateivių vizitai žmogaus istorijos priešaušryje

Yra nuomonių apie ateivių vizitus net prieš 65 milijonus metų, kai Žemėje viešpatavo milžiniški ropliai dinozaurai. Kolorade (JAV) iškastas gigantinio driežo kaklo slankstelis siekė pusantro metro. Toks padaras ūgiu pranoktų penkių aukštų pastatą ir svertų apie 100 tonų. Dinozaurai išnyko maždaug prieš 65 milijonus metų. Savo gyvavimą jie baigė staiga. Manoma, kad tai įvyko dėl pasikeitusio klimato. Atšalimo priežastis: globalinė katastrofa – mūsų planeta susidūrė su asteroidu ar kometa.

Sprogimas galėjo išmušti apie 150 kilometrų skersmens kraterį. Pakilusios dulkės, gaisrų suodžiai uždengė saulę. Stojusi ilga žiema sunaikino didžiuosius roplius. Ši teorija turi nemažai šalininkų.

Gal ateiviams ir buvo įdomus uodeguotų pabaisų pasaulis, bet ar paliko jie čia savo lankymosi ženklus? Mįslingus mezozojaus ir vėlesnių epochų radinius – lyg rantuoto bato atspaudas, peršauta neandertaliečio kaukolė – mokslininkai paaiškina žemiškais veiksniais. Sunkiau rasti įprastus atsakymus į kai kurias žmonijos žinias, gigantiškus senovės statinius.

Pavyzdžiui, Afrikoje gyvenanti diogenų gentis turi įstabių astronomijos žinių apie spiralinę Galaktikos struktūrą, apie Jupiterio ir Sirijaus planetas. Iš kur jos? Ką reiškia indų ir kinų epuose minimi dangiškieji vežimai, Japonijoje rastos statulėlės panašios į žmones su skafandrais bei antenomis. Ar tai ateivių pilotai? Panašių piešinių aptikta uolų urvuose. Biblijoje užrašyta ištvirkusių Sodomos ir Gomoros miestų žūtis primena atominį sprogimą. Triukšmą sukėlė Kinijos kalnuose rastos 716 granitinių lėkščių tarsi muzikos plokštelės su įrašais-grioveliais.

Jos neva papasakojo apie tarpžvaigždinės ekspedicijos erdvėlaivio sudužimą ir išsigelbėjusios įgulos palaipsnį išmirimą. Gana abejotinos mįslės, nors apie jas kalba garsaus dokumentinio filmo “Prisiminimai apie ateitį” kūrėjas šveicaras E. Denikenas. Ne paslaptis, kad ateivių tema neretai spekuliuojama. Vieni žmonės viskuo tiki, kiti – ne.

Sekimo pradžia

Susidomėjimo NSO banga kilo 1947 metais, kai virš JAV užfiksuoti nežinomi blizgantys skraidantys aparatai panašūs savo forma į apverstą lėkštę. Skraidančioji lėkštė – šis pavadinimas ir prikibo. Bet ne amerikiečiams priklauso termino autorystė. Į ją pretenduoja italas Frančesko Bardzinis, skėčių pardavėjas, dar 1676 metais parašęs traktatą apie Toskanos padangėje pasirodžiusį švytintį kūną, panašų į lėkštę ar grūdų maišą, gal net javų pėdą. Keistas, aptakių formų objektas, anot F. Bardzinio, kabojęs virš Adrijos jūros, akimirksniu persikėlė virš Viduržiemio jūros. Tuomet pasigirdo keletas sprogimų. Buvo 1676 metų kovo 31 vakaras. Tačiau ankstesni pavieniai NSO pasirodymo atvejai neilgam prikaustydavo skaitytojų dėmesį.

Pastebėta, kad NSO mėgsta skraidyti virš karo vietų, raketinių bazių.Baigiantis Antrajam pasauliniam karui amerikiečių ir anglų lakūnai antskrydžių virš Vokietijos metu matė ryškius šviesulius. Sąjungininkai juos vadindavo ugniniais naikintuvais. Jie manė, kad tai slaptas nacių ginklas. Ugniniai kamuoliai persekiodavo lėktuvus, tačiau niekada jų nepuldavo. Šviesuliai buvo pastebimi virš vokiečių raketų bazės Penemiundėje.

1980 metais išleisto romano “Būties knyga” autorius V. A. Harbinsonas teigė, kad Trečiojo reicho mokslininkai kūrė nedidelius distancinio valdymo apskritus aparatus, kurių varikliai jonizavo atmosferą ir sukeldavo švytėjimą. Jie buvo naudojami, kaip antiradarai ir panikai sukelti. V. A. Harbinsonas tvirtina, kad naciai tobulino ugninius naikintuvus “Feuerball”, ketindami sukurti pilotuojamą variantą, kurio kodinis pavadinimas ” Kugelblitz”.

Šviesuliai karo danguje pasitarnavo amerikiečių fantastinių filmų režisieriui S. Spilbergui. LTV rodė jo serialą “Pagrobtieji”, pastatytą pagal Rosvelo incidentą JAV pietvakariuose. Manoma, kad 1947-ųjų birželio mėnesį kariškiams pavyko nuslėpti skraidančios lėkštės avariją Niū Meksiko valstijoje netoli bombonešių dalinio, ginkluoto atominėmis bombomis

Sprogimas virš taigos

1908 metų birželio 30 dienos ankstyvą rytą į Žemės atmosferą įsiveržė paslaptingas kosminis objektas. Jis sprogo virš Sibiro taigos (Rusija), miškingos Minusinsko krašto teritorijos, netoli Tunguskos upės žemupio. Smūgio banga sugriovė vietos gyventojų piemenų ir medžiotojų evenkų kuklius būstus net už 30 kilometrų. Pakilęs vertikalus ugnies ir dūmų stulpas buvo matyti už 450 kilometrų. Miško medžiai ruožais sugulė lyg šapeliai, ruožais nulaužti įvairiame aukštyje. Jų šakos nudegė. Bet pačiame smūgio centre medžiai liko stovėti. Sprogimą lydėjo ryškios pašvaistės.

Siaubingai nuniokotą teritoriją pirmoji mokslinė ekspedicija pamatė tik praėjus 20 metų po katastrofos. Politiniai neramumai carinėje Rusijoje, lėšų trūkumas neleido mokslininkams greitai atvykti į nelaimės vietą Sibiro dykynėje.

L. Kuliko ekspedicija surengta jau tarybiniais laikais. Iki tol gyvavusi versija, jog žemę sudrebino mažiausiai 30 metrų skersmens meteoritas, nebuvo patvirtinta. Nerasta nei kraterio, nei meteorito nuolaužų. Iškilo galvosūkis: kas sprogo erdvėje virš pelkėto miško? Kad sprogimas įvyko ore, liudijo smogiamosios bangos į šalis išguldytas miškas. Sprogimo centre apačioje medžiai nenukentėjo.

Po L. Kuliko ekspedicijos pradėta manyti, kad Tunguskos įvykio kaltininkė – maža kometa. Ši teorija turi daugiausiai šalininkų. Tačiau laikas atnešė naujų hipotezių. Palyginus nuotraukose atominio bombardavimo sugriautus Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio vaizdus su nusiaubta Sibiro taiga, apstulbino jų panašumas.

Nuomonė, jog virš Tunguskos sprogo ateivių branduolinis erdvėlaivis – ne vien tik egzotika. Rasti į medžių kamienus įsirėžę spindintys stikliški rutulėliai tektitai susiformuoja veikiami didelio karščio. Tektitai randami branduolinių sprogdinimų zonose, taip pat meteoritų kritimo vietose.

Tunguskos sprogimą aiškina daugiau kaip 100 hipotezių. Šalininkų turi ir NSO versija. Tiriant senus liudytojų pasakojimus, apskaičiuotas ir nubrėžtas liepsnojančio dangaus kūno kelias tarp Irkutsko ir Vanavaros. Diagrama rodo, kad prieš sprogimą objektas sukinėjosi virš pelkės. Kometa ar meteoritas taip nedaro.

Erdvėlaivio teorijai palankus liudijimas – žmonės danguje matė švytintį ovalo formos judantį daiktą, ne uodeguotą kometą. Po sprogimo iškilęs grybo pavidalo debesis irgi primena atominę katastrofą. Fantastiškiausia prielaida: Tunguskos NSO – žmonijos sukurtas laivas, atkeliavęs iš ateities ir patyręs katastrofą.

II dalis

Parengta pagal: Akistata inf., paruošė: Romualdas MAŽUTIS