Antrininkai: neįtikėtina tikrovė ar pramanai

Žinote, kodėl kai kurie žmonės bijo žiūrėti į veidrodį? Nes nėra tikri, kad jie – išties yra jie. Keista, bet tokia baimė – ne be pagrindo. Vieną gražią dieną galite pabusti kur nors Burkina Fase su svetimu pasu ir pakitusios išvaizdos, o jūsų antrininkas eis į darbą, naudosis jūsų banko sąskaita, darys viską, ką ligi šiol darėte jūs.

Fantastika? Vargu. Pavyzdžiui, Billo Gateso antrininkas – žmogus, vardu Steeve’as Seeresas, daug kartų filmavęsis “Microsoft” reklamoje, kartą pabandė perregistruoti šią kompaniją savo vardu.

Kieno eilė dabar? Ir apskritai – kiek tai realu? Kokios įdomios istorijos, susijusios su žinomų žmonių antrininkais?

Netikėk savo akimis

Pakeisti žmogų jo kopija galima įvairiais būdais – pasitelkus antrininką (tai yra panašios išvaizdos žmogų): dvynį, kloną, robotą ar būtybę, kuri moka keisti savo išvaizdą.

Yra ir kitų, mažiau paplitusių, variantų. Tarkime, radikali plastinė operacija, sudėtingas grimas ir kaukės (prisimenate piktadarį Fantomą?) arba net kostiumas iš žmogaus odos, kaip pasielgė milžiniški ateiviai filme “Vyrai juodais drabužiais”.

Kapgraso sindromas – reta psichikos liga, kai ligonis tiki, kad kurį nors iš jo artimųjų pakeitė apsišaukėlis antrininkas. Pirmą kartą ją aprašė prancūzų psichiatras Josephas Capgrasas 1923 m. Atvirkštinis reiškinys – Fregoli sindromas, taip pavadintas italų aktoriaus Leopoldo Fregoli, išgarsėjusio gebėjimu keisti savo išvaizdą čia pat, per vaidinimą, garbei. Šiuo atveju ligonis nepažįstamuosiuose mato pažįstamą žmogų.

Pakeitimas dvyniu – pačiu artimiausiu (genetiškai) pasaulyje žmogumi – techniniu požiūriu pats paprasčiausias būdas, juk atskirti juos galima nebent iš pirštų atspaudų ar atlikus medicininius tyrimus. Dažniausiai tokia “rokiruotė” susijusi su pokštais, rečiau – su sąmokslu ir tragedija, pavyzdžiui, sena legenda apie žmogų geležine kauke.

Tikra istorija

Faktai rodo, kad 1669 m. liepos 1 d. karaliaus Saulės Liudviko XIV asmeniniu įsakymu Pinerolo miesto gubernatoriaus markizo Sen Maro globai buvo perduotas paslaptingas nepažįstamasis, kurio veidą dengė šilkinė kaukė (vėliau liaudies valia virtusi geležine). Kalinys buvo įkurdintas Fenestrelio tvirtovėje, o 1687 m. perkeltas į kalėjimą Šv. Margaritos saloje. Dar po poros metų Sen Maras buvo paskirtas Bastilijos viršininku ir įsivežė į ją savo belaisvį, kuris 1703 m. lapkričio d. ten ir baigė savo liūdnas dienas. Jo drabužiai ir asmeniniai daiktai buvo sudeginti.

Ši istorija greitai apaugo gandais. Vienoje iš versijų skelbiama, kad galingasis kardinolas Mazarinis požemyje įkurdino tikrąjį Liudviką XIV, o į sostą pasodino jo brolį dvynį – silpnavalį ir lengvai kontroliuojamą. Šios neįtikėtinos legendos motyvais buvo pastatyti keli filmai, viename jų – “Žmogus geležine kauke” – vaidino Leonardo DiCaprio.

Tikrovėje pakeisti žmogų jo identišku dvyniu ne taip paprasta. Patogu tai, kad didžioji dauguma identiškų dvynių yra tos pačios lyties, išimčių beveik nepasitaiko. Tačiau neatsižvelgiama į paprastą faktą – kaip du vandens lašai jiedu panašūs tik vaikystėje, o bręsdami vis labiau skiriasi, ir tam įtakos turi gyvenimo sąlygos, įpročiai.

Metams bėgant gali pasikeisti dvynių balsas, svoris, plaukų spalva. Atsiranda naujų randų, nudegimų, pigmentinių dėmių, apgamų. Ištyrus 80 porų identiškų dvynių nustatyta, kad iki 50-mečio jų panašumas sumažėja 30 proc. Skirtumai gali siekti 50 proc. ir daugiau, jei dvyniai gyveno ne kartu.

Žmogaus pakeitimas klonu – palyginti nauja tema, bet mokslinėje fantastikoje ji labai populiari. Apie klonavimą daug rašoma, apie tai statomi filmai. Viename jų – “Sala” – klonas, išaugintas “atsarginėms dalims”, tai yra “originalo” organų transplantacijai, įsigudrina pabėgti iš klonus “štampuojančio” fabriko ir užimti originalo vietą.

Šimtaprocentinė sėkmė negarantuojama

Kiek anksčiau pasirodė filmas “Šeštoji diena”, kuriame vaidino Arnoldas Schvarzeneggeris. Jo herojus Adamas Gibsonas buvo supainiotas su klonu, turėjusiu įrašytą atmintį, tačiau du “Arnoldai” nutarė nesipykti ir bendromis jėgomis stoti prieš nusikalstamą korporaciją, kuri, ignoruodama įstatymus, tiražavo žmonių kopijas. Filmo pavadinimas pasiskolintas iš Biblijos – tądien Dievas sukūrė į save panašų žmogų.

Kalbant apie atminties perrašymą neįmanoma nutylėti pagrindinės problemos, su kuria turi susidurti visi “antrininkai”, išskyrus dvynius, puikiai pažįstančius vienas kitą. Tas, kuris ketina atlikti svetimą vaidmenį, turi ne tik išoriškai panėšėti į savo “klientą”. Jis privalo elgtis lygiai taip pat – turi atitikti įpročiai, manieros, judesių plastika, balsas, kalbos intonacijos, net mėgstami parazitiniai žodeliai. Yra dar vienas, daug svarbesnis dalykas – jis turi žinoti viską, ką žino “originalas”.

Greičiausiai šito pasiekiama fantastinėmis priemonėmis – tarkime, perrašius prisiminimus (taip pat asmenybę). Kitas pavyzdys: “Salos” herojus nieko nežinojo apie “originalą”, tačiau jam padėjo genetinė atmintis – jis sapnavo scenas iš savo gyvenimo, buvo apdovanotas tais pačiais talentais ir gana lengvai įsigyveno į gerai uždirbančio dizainerio vaidmenį.

Visais kitais atvejais, kai rengiamasi pakeisti žmogų, būtinas ilgas ir kruopštus pasirengimas, bet ir tai šimtaprocentinė sėkmė negarantuojama. Bet kuris antrininkas anksčiau ar vėliau gali būti demaskuotas dėl nereikšmingos smulkmenos.

Taip nutiko Tomui Ripliui filme “Talentingasis ponas Riplis”. Šis vaikinas iš vargingos šeimos, mėgdžiojimo meistras, turėjo retą dovaną įsijausti į svetimą gyvenimą. Susipažinęs su vieno turtuolio sūnumi, šį jį nužudė ir pradėjo žaisti slėpynes su visu pasauliu, neįtikėtinai įžūliai ir išradingai kompensuodamas savo išorinį nepanašumą su auka. Tačiau net talentas imituoti svetimą balsą, svetimą parašą ir svetimą gyvenimo būdą negali išgelbėti nuo demaskavimo.

Šaltinis: “Vakaro žinių” priedas “Geras”