Reikmenys: nuotrauka, geriausiai nespalvota, originali, paties žmogaus atiduota ar dovanota. Adatos ir juodos žvakės.
Atlikimas: Pakaitiname adata ir nuotraukoje esančiai aukai perduriame, akis, lūpas, galvą (kaktą), širdį. Praktiškai kalbėti kaip ir nieko nereikia anot ritualo, bet iš esmės su kiekvienu dūriu reikia perduoti savo pyktį, savo skausmą aukai žodžiais (konkretaus teksto ritualinio nėra, bet kuo garsiau išrėksit savo nepasitenkinimą, tuo stipriau ir greičiau jis palies auką. Tada nuotrauką ir adatą reikėtų užkasti kapinėse. Kapą reikia pasirinkti protingai, ne bet kokį, o jaunos mirties, t.y. gal žmogus avarijoje žuvo jaunas, gal nuo kokio vėžio numirė – na staigios netikėtos mirties kvapą reik surast kapinėse. Tame kape užkasame aukos nuotrauką ir adatą, nieko kalbėti nereikia, nebent paprašyti mirusiojo sielos įvykdyti tai ko prašai.
Rezultatai: išsipildė viskas šimtu procentų, žmogus, kuris bent kiek aš žinau nesirgo mažiausiai 12ka metų – susirgo tiek, kad dvi savaites bilietenį net turėjo imti, negalėjo nieko daryti išvis (kaip jau rašiau – užkeikimas sukelia tik laikiną negalavimą), bet buvo smagu žiūrėti. Tokį pat ritualą atlikau ir vienai moterytei piktai, į jos mirusio vyro kapą ikišau jos nuotrauką (gaila originalios neturėjau, tai matyt suveikė silpniau), ir žinot ką? 🙂 aš ją pamačiau gruodžio viduryje po metų nuo paskutinio matymo – susenus boba belen kiek, baisu net žiūrėti, o aš tik pasakiau, kai laidojau foto (beje jos mirusio vyro kapą irgi mistiškai radau tuose hektaruose, tarsi kažkas raganiško nuvedė ten kur reikia, nes net nenutuokiau kur jis palaidotas tose kapinėse labai didelėse), aš tik pasakiau tada – pasiimk savo mylimą žmoną pas save, jūs verti būti kartu amžinai ir kuo greičiau. Žiūriu – gi nuseno moteriškė per metus nematytai neregėtai, turbūt visgi siurbia energiją jos kažkas. Taip kad visais atvejais veikia šita magija, tik prie originalios nuotraukos – greita liga, o prie spausdintos – metinė senatvė.
