Bendrai apie wicca
Wicca (lietuviškai – Uika) tai iš senovės save keldinantis tikėjimas arba tiksliau žinojimas pagrįstas žmogaus ir Visatos harmoniniu santykiu. Šis žinojimas yra atkeliavęs per amžius nuo senovės druidų ir galų magijos. Vėliau šis žinojimas pasipildė kitų šalių magijos patirtimi o atradus Ameriką bei kitas šalis, bei įsigilinus į šių vietų magiją papildyta ir šiomis žiniomis. Pats pavadinimas wicca atsirado per ilgus amžius egzistuojant raganavimui, susipinant kultūroms ir papročiams. Yra įvairios wicca pavadinimo interpretacijos. Senąją anglosaksų kalba wicca ir wicce vadindavo žmones turinčius gebėjimus magijai. Nuo šių žodžių ir atsirado dabartinis pavadinimas wicca. Wych saksų kalboje ir wicce senąją anglų kalba reiškia suktis, išsilenkti, formuotis. Paprasta kalba wicca tai yra raganavimas. Tai yra gamtos jėgų valdymas ir gebėjimas harmoningai gyventi su aplinka. Harmonija, konflikto nebuvimas kaip su pačiu savimi taip ir su aplinka yra kertinis wicca akmuo. Harmonijos išraiškai wicca‘oje yra laisvė.
Asmens laisvė yra vienas iš pagrindinių wicca vertybių. Wicca ne ieško naujų narių. Wicca nepriverčia elgtis vienaip ar kitaip ar atlikti vienus ar kitus ritualus, tai yra asmens pasirinkimo laisvė. Anksčiau vienintelis būdas tapti wiccanu buvo bendravimas su jau esamu wiccanu. Tik gavus žinių iš jo ir būti juo inicijuojamam buvo vienintelis būdas prisijungti prie wicca‘os. Tačiau keičiasi laikai, keičiasi žmonės, keičiasi pasaulėžiūra. Kadangi wicca yra savanoriškas asmens kelio pasirinkimas, todėl inicijavimas nėra esminis dalykas. Esmė ne ritualuose ar kitų asmenų požiūryje į asmenį, tačiau į žmogaus apsisprendimo laisvę. Jeigu asmuo jaučiasi esąs wiccanas, gyvena pagal wicca įstatymus jis ir bus wiccanu ir niekas kitas negali šiuo fakto paneigti. Tai yra žmogaus pasirinkimas. Kiekvienas žmogus gali inicijuoti save pats ir būti wiccanu.
Kaip ir kiekviena tradicija – wicca turi savo specifiką, ritualus ir filosofiją. Tačiau tradicijos yra kintamas dalykas, jos maišosi, susikerta, susiskaldo ir taip toliau. Nesikeičia tik pats pagrindas, wicca įstatymai ir Deivės nurodymai.
Kaip ir visur kitur tikrieji wiccanai laikosi tam tikrų raganavimo taisyklių, tačiau skirtingai nuo krikščionybės šios taisyklės nėra sukurtos iš neiginių ir tai aprėpia wiccanų pozityvų požiūrį į pasaulį. Tai yra kilę iš formuluočių naudojamų ritualo metu. Darant ritualą negalimą naudoti neiginių, kadangi taip neįmanoma tiksliai apibrėžti ko tu nori ir ko sieki. Visata, kuriai jus perduodat savo intencija, savo vizijos užtaisą, negali nuspėti ko jus iš tiesų norite. Magija, kaip vanduo, tekantis mažiausiai pasipriešinimo sukeliančiu keliu, taigi jeigu jus ritualo metu norite gauti, tarkim pinigu ir formuluojate savo poreikį kaip: „Nenoriu turėti skolų“. Vienas iš lengviausių būdu – panaikinti jūsų skolas, taigi gali atsitikti taip, kad jus gausite iš visų savų bankų, pažįstamų ir draugų pareikalavimus skubiai gražinti jiems skolas. Kas toli gražu nebuvo tas pats ko jus trokštate. Tačiau jeigu jus formuluojate savo norą išreikšdami būtent tai ir tik tai ko jus norite: yra didelė tikimybė, kad būtent taip ir bus. Taigi pabandykite sau užduoti klausimą: „Ko aš noriu?“. O po to pamastytkite kaip pažodžiui yra lengviausiai jūsų norą įgyvendinti. Ir jus pamatysite, kad nėra jau taip lengvą turėti savo norą, suformuluotą, ištobulintą ir išgrynintą.
Retkarčiais wiccanai buriasi į bendruomenes, kurios vadinasi kovenais arba ratais. Tai yra raganų ratai kurių narių maksimalus skaičius siekia trylika raganų ir raganių, o mažiausias skaičius – trys.
Wicca įstatymai
Kaip ir viskas pasaulyje wiccanai turi savus įstatymus, gyvenimo ir „žaidimo“ taisykles. Fiziniame pasaulyje valdo fizikiniai reiškiniai, dvasiniame – dvasiniai. Taip ir wicca‘oje galioja tam tikros taisyklės, kurių nevalia peržengti. Magija yra tokia pat natūrali kaip ir fizika. Atlikus vieną veiksmą laukia vienas atoveiksmis.
Pagrindinė wiccanu taisyklė yra: Gali daryti viską ko nori, jeigu tai nekenkia kitam. Ši taisyklė apibrėžia wiccanu tolerancija viskam išskyrus negatyvios veiklos. Tokios kaip prievarta, seksualinis išnaudojimas, vagystė, valios primetimas, manipuliavimas ir kitos. Tačiau sakyti, kad wiccanai tėra taikus ir romus pasaulio gyventojai negalima. Wiccanas turi teisę į gynybą, jis neprivalo atsukti kito skruosto, kai į vieną jam trenkiama. Jis turi teisę į savigyną. Jis gali nužudyti verčiamas alkio ar savigynos. Wiccanas yra pilnavertis šiuo pasaulio gyventojas, toks pat kaip ir liūtas, vilkas, voras, žuvis, voras ar gyvatė.
Be šios pagrindinės wiccanų taisyklės yra trylika raganavimo nuostatų. Jos gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo wiccanų koveno, tačiau visada išlaikys tą pačią idėja:
Pažink save. Tai reiškia kad tu privalai nemeluoti pats sau. Privalai žinoti kur tu stiprus, o kur silpnas ir vystytis būtent atsižvelgiant į savęs pažinimą.
Pažink raganavimą. Negalima tik perskaičius knygą ar pažiūrėjus kino filmą kitą dieną pasakyti sau: „Aš esu raganius/ragana ir galiu valdyti gamtos jėgas“. Šis kelias yra įdomus, tačiau ilgas ir kartais pavojingas. Nesilaikant raganavimo taisyklių gali pakenkti ne tiek aplinkai kiek pats sau.
Išmok viską ką gali. Niekada nežinai kas ir kada tau gali praversti. Jokios žinios neateina pačios sau. Viskam yra priežastis ir pasekmė. Toks yra karminis įstatymas. Tačiau tai visai nereiškia, kad reikia pulti studijuoti kvantinę fiziką (nors būtent ji padėtų geriau susigaudyti raganavime) tačiau tai ką jus pradėjot mokytis, turit išmokti iki galo, o ne pradėti šimtus darbų ir vėliau juos numesti.
Naudok savo žinias išmintingai. Neplepėk ir nedemonstruok savo žinias bergždžiai tik vardan įspūdžio. Visų pirma aplinkiniai gal visai ir nenori tai girdėti, be to ir nebūtina kiekvienam tai girdėti. Žinios tai yra tik tavo, tai yra tavo jėga, o per išmintį ateina tikrasis pažinimas ir išmintingas žinių panaudojimas.
Siek harmonijos. Harmonija ir yra visko ko pagrindas. Harmonija tarp vyro ir moters, tarp ugnies ir ledo, tarp šviesos ir tamsos. Neturi būti kraštutinumų, visame kame turi būti harmonija, juk pasaulis tai nėra tik juoda ir balta, tačiau yra milžiniškas spalvų spektras.
Kalbėk tvarkingai. Nereikia teršti savo kalbos nereikalingais žodžiais, nereikia kalbėti chaotiškai ir viską kas ateiną ant liežuvio. Magijoje nėra vietos beprasmybėm. Kiekvienas tavo žodis ir veiksmas turi savo paskirtį.
Turėk eiliškumą ir užbaigtumą savo darbuose. Kiekvienas žodis, kiekvienas darbas palieka savo atspindį ne tik astraliniame, bet ir fiziniame lygmenyje. Negalima pradėti kelis darbus ir juos numesti. Kiekvienas darbas turi turėti savo loginį užbaigtumą.
Mėgaukis gyvenimu. Imk iš gyvenimo viską ir džiaukis tuo, jeigu tai atitinka tavo kelią ir niekam nekenkia. Gyvenimas nėra skirtas kentėjimui ir savęs varžymui. Viską ką mes matom aplinkui, tai yra gerai, tai nuostabu.
Jausk Visatą. Jausk gamtos ciklus, mėnulio ciklus, pajusk Visatos kvėpavimą. Gyvenk kartu su jais.
Kvėpavimas ir maitinimas turi būti tinkamas. Nenuodyk savo kūno netinkamu maistu ar vaistais. Kvėpavimas padės susitvarkyti su jauduliu ar nereikalingu stresu.
Lavink kūną ir protą. Kūnas, tai mūsų fizinis apvalkalas, reikia juo rūpintis. Jis mus saugo nuo begalės pavojų, nereikia jo pamiršti. Kūnas turi būti gražus ir sveikas. Protas turi būti aštrus ir blaivas, kad galėtum atskirti vertingą nuo beverčio. Domėkis aplinka, kuo daugiau žinių įgysiu, tuo stipriau galėsi veikti astraliniame plane.
Medituok. Medituojant atpalaiduoji kūną ir sielą. Meditacijos metu suvoki esmę, ateina žinios ir galios.
Gerbk Deivę ir Dievą. Nesvarbu kokiais vardais tu juos vadinsi. Prisimink. Tu nesi vergas ir nesi dievas. Žinok iš kur ateina energija ir kas yra su tavimi.
Šie trylika Deivės nurodymu padeda geriau suvokti wicca požiūrį į gyvenimą. Skirtingai nuo kitų religijų wicca nekankina savęs, nevadina savo kūną nuodėminguoju, tačiau kūnas yra skirtas dvasiai, kad galėtų užbaigti dar vieną savo ciklą amžinajame gyvenimo rate. Todėl juo reikia rūpintis ir puoselėti. Grožis yra gerai. Wiccanas privalo rūpintis savimi. Grožis tai ne tik gražus kūnas, bet ir mintys bei darbai. Visame kame reikia stengtis prie užbaigtumo, pilnumo ir savęs realizacijos. Savimi privalu rūpintis, kūnas privalo atlikti savo funkcijas.
Deivės ir Dievo koncepcija
Daug klausimų atsiranda kas yra Deivė ir Dievas. Kitose religijose yra nemažai mitų kaip jų dievai atsirado, kaip jie gyveno, iš kur gimė ir taip toliau. Wicca reikėtų Deivę ir Dievą suvokti per vizualizacijos prizmę. Kaip mes žinome egzistuoja du poliai, du kraštutinumai, dvi jėgos. Tai pliusas ir minusas, judėjimas ir stagnacija, karšta ir šalta, balta ir juoda. Deivę ir Dievą reikia suvokti kaip dvi esmines Visatos jėgos.
Deivė
Deivė- pasyvioji energija. Priimančioji energija, tai yra moteriškoji Visatos pusė. Ir čia yra paradoksas, nes būtent Deivė ir yra kūrėjas. Pasyvioji energija, arba siurbianti energija yra kuriančioji, Ji yra Motina visko kas gyva, visko kas yra aplink mūsų ir mumyse. Nors wicca nenurodo dievų hierarchijos, tačiau priimta, kad Deivė yra vyresnioji. Kaip buvo minėta anksčiau dievai wicca‘oje yra suasmeninti, kad palengvinti vizualizacija. Iš esmės nėra jokio skirtumo kaip įsivaizduoti šias energijas. Vizualizacijos metu, kreipiantis į Deivę žymiai lengviau ją matyti kaip moterį negu kaip kažkokios energijos pavidale. Deivė yra vaizduojama trejybės pavidale, tačiau tai nieko bendro neturi su krikščionišką trejybe. Jos trejybę apibrėžia amžina gamtos ratą: gimimas, branda, senatvė ir mirtis. Pagal šiuos ciklus Deivė yra vaizduojama kaip Deivė Mergaitė, Deivė Motina ir Deivė Senė. Su Deive labai tampriai yra susijęs mėnulis. Wicca‘oje mėnulis vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų. Mėnulis atvaizduoja amžiną gamtos ciklą Priešpilnis – Deivė Mergelė, Pilnatis – Deivė Motina ir Delčia – Deivė Senė po kurios seka mirtis. Ir su nauju mėnulio ciklu prasideda viskas iš naujo. Deivė Mergelė ji yra žaisminga, kupina energijos ir noro kurti. Deivė Motina – brandi moteris, kupina kuriančiosios energijos, o Deivė Senė pilna žinių ir išminties. Ritualo metu atsižvelgiama į Mėnulio fazę tam, kad kerai pasiektų reikiamo rezultato. Per priešpilnį atliekami ritualai, kai pradedami kokie nors darbai, arba siekiant gauti pelno arba padidinti kažką. Per pilnatį atliekami praktiškai visi kerai, kadangi Deivė Motina pasiekė savo brandą. Per delčia atliekami ritualai skirti išvarymui, užbaigimui, pavojaus sumažinimui.
Wicca‘oje į Deivę kreipiamasi visais atvejais, nes Motina yra švenčiausias ir artimiausias žmogus gyvenime. Ji niekada nepaliks savo vaiku ir nenustos jais rūpintis. Deivė valdo magijos jėgą. Todėl moteris wicca‘oje užima svarbiausią padėtį, kadangi ji yra kūrėjas, ji yra visko kas gyva motina. O ir pačio Visata gyva. Ne tik augalai, gyvūnai ir žmonės, tačiau ir akmenys, debesys, planetos. Tik jų gyvenimo ciklas mums yra per lėtas, mes nepastebim. Dažnai wiccanai tiesiog kalbasi su vėjui, akmenimis ir medžiais, nes jie tiki, kad kiekvienas iš jų turi savo sielą ir dvasią.
Dievas
Kalbant apie Dievą, tai jis yra vadinamas daugelių vardų tokių kaip Toras, Panas, Cernunos, Raguotasis, ir Žalias žmogus. Jo koncepcija yra ta, kad jis yra miško Dievas, jis valdo gaivališkumą, gyvūnus ir gamtą. Jis stiprus, laukinis, medžiotojas ir karys. Jis padeda Deivei Motinai išlaikyti pusiausvyrą pasaulyje. Tokia Dievo koncepcija kilo iš pačios gamtos kur vyriškos lyties atstovai privalo rūpintis savo šeimą ją aprūpinant ir apsaugant. Paprastai Dievas vaizduojamas su ragais, kartais ožio galva ir su ožio kojomis.
Ragai simbolizuoja Dievo jėgą ir vaisingumą, o ožio kojas simbolizuoja gaivališkumą ir jo ryšį su gyvūnų pasaulių. Raguotasis simbolizuoja aktyviąją Visatos energiją, griaunančią ir duodančią. Norint pasisemti jėgos kreipiamasi į saulę, kadangi ji yra Raguotojo simbolis. Skirtingai nuo Deivės Raguotasis ne visada pasiekiamas. Kadangi jis gimsta gruodžio pabaigoje, kai būna trumpiausia diena tada prasideda gamtoje ėjimas į pavasarį, saulė apšviečia Žemę vis ilgiau , gegužės pradžioje pasiekia lytinę brandą ir tampa Deivės vyru, tada kai visa gamta išbujoja, vėliau jis toliau auga ir miršta lapkričio mėnesi kartu su gamta. Gamta neturi užbaigtino proceso, viskas gimsta, gyvena, miršta ir atgimsta vėl, taip ir Raguotasis atgimsta iš Deivės žiemos pabaigoje, kai gamta pradeda busti po ilgo žiemos miego.
Wicca legendos
Wicca turi savo pasaulio sukūrimo legenda, kuri kupina simbolikos. Jos nereikia suprasti tiesiogiai, tai yra gilios simbolikos ir wicca filosofijos mistifikacija.
Deivės legenda
Deja, mūsų Deivė, sugeba išspręsti visas paslaptys, netgi mirties paslaptį. Ir ji keliavo į kitą pasaulį savo valtelėje, plaukdama šventa kartų upe. Ir teko jai priplaukti prie pirmų iš septynių vartų į kitą pasaulį. Sargas sustabdė ją, pareikalaudamas vieną iš jos papuošalų kaip mokestį už įėjimą, juk nieko neįmanoma gauti nieko neatidavus… Tai ir prie visų kitų vartų ji turėdavo atiduoti ką nors vardan praleidimo. Sargai jai sakydavo: „Numesk savo rūbus, nes nieko iš jų tu negali įnešti į mūsų karalystę.“ Taip Deivė atidavė vartų sargas savo drabužius, savo brangenybes ir tapo tokia pat kaip ir paprasti mirtingieji ieškantys įėjimo į mirties ir galingųjų karalystę.
Prie pirmų vartų ji neteko savo skeptrą, prie antrųjų – savo karūną, prie trečiųjų – ji prarado savo vėrinį, prie ketvirtųjų – savo žiedą, prie penktųjų ji paliko savo diržą, prie šeštųjų – savo batukus, o prie septintųjų, paskutinių, atidavė ir savo tuniką.
Ir tokia apnuoginta ji stovėjo prieš jį ir toks buvo jos grožis, kad jis pats griuvo prieš ją ant kelių. Padėjo savo karūną ir kalaviju prie jos kojų ir pasakė: „Palaimintos tavo kojos, atlikusios visą šį kelią“. Po to jis atsistojo ir pasakė Dėjai: „Meldžiu tavęs likti su manimi, nes palietei tu mano širdį“.
Ir Deivė atsakė jam: „Bet gi nemyliu aš tavęs, nes tu kad viską ką aš mylėjau, kame rasdavau nusiraminimą, pavertei dulkėmis“.
„Valdovė mano, – nesutiko jis, – viskas šiame pasaulyje turi savo paskirtį ir savo amžių. Aš nesu laiko valdovas, o laikas viską privedą prie pabaigos. Bet kai laikas baigiasi ir žmonės miršta, aš duodu jiems ramybę ir taiką. Pradžioje jie būna Mėnulyje, tapdami jos dvasiomis, bet karta jie vėl gali tapti žmonėmis ir gręžti į gyvenimą. Tu nuostabi ir aš meldžiu tavęs negrįžti, o likti su manimi“. Bet ji atsakė: „Ne, aš tavęs nemyliu“. Ir tada jis pasakė: „Jeigu tu atstumi mano meilę, tada priimsi mirties rimbą“. Deivė atsakė: „Reiškia toks mano likimas ir tebūnie taip.“ Ir paklusniai išsitiesė prieš jį. Bet jis ją plakė taip, kad ji neiškentėjo ir suriko: „Aš suvokiau skausmą ir tai yra tavo meilės skausmas“.
JI pakėlė ją ir pasakė: „Palaiminta esi tu, mano valdovė ir mano karalienė“, o vėliau pabučiavo jis jos veidą penkiais įšventinimo bučiniais sakydamas: „Tik tai taip tu gali pasiekti žinias ir džiaugsmą“.
Jis mokė ją visoms paslaptims ir davė vėrinį, kuris buvo atgimimų ratu. O ji išmokė jį veiksmų su nuostabiąją šventąją taurę. Jie susijungė ir mylėjo vienas kitą ir kurį laiką aname pasaulyje jie gyveno kartu. Iš viso žinomi trys stebuklai žmogaus gyvenime: kūniška meilė, gimimas ir mirtis, tačiau meilė valdo jos visus. Kad atlikti meilės sakramentą, tu turi atsirasti toje pačioje vietoje tuo pat metu kaip ir tie, kuriuos tu mylėjai. Tu turi susitikti, sugebėti atpažinti, prisiminti juos – ir pamilti vėl. O tam, kad atgimti, tu turi numirti ir būti pasiruošusiam naujam kūnui. O tam, kad numirti, tu turi iš pradžių gimti, tačiau be meilės vargu ar tu gimsi tarp savųjų.
Mūsų Deivė virš visko keldino meilę, malonumus ir džiaugsmą. Ginė ir saugojo savo slaptus vaikus kaip šiame taip ir sekančiame gyvenime. Rodė ji jiems, kad mirtyje ras kelia susijungimui su ją. Taip pat mokė ji, kad rato paslaptyje susijungia dievų ir žmonių pasauliai.
Šios legendos nevalia suprasti pažodžiui, kaip jau buvo minėta aukščiau, tai yra simbolių ir paslėptų reikšmių tekstas.

