Sveiki. Kartais atsibudęs paskaitinėju jūsų forumiuką ir suradau visai atsitiktinai šitą įdomią temą. Tiek įdomią, kad net nusprendžiau pasireikšti joje. Tai labai įdomi tema iš tikrųjų. Ir ji verta daug gilesnių pasvarstymų negu tai padarė iki šiol prieš mane rašę forumiečiai. Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kodėl šis virtualios romantikos reiškinys apskritai egzistuoja. Ir atsakymas turbūt nėra sudėtingas. Tiesiog žmogus ne tik protu suvokia informaciją, bet ir ją sugeba pajausti. Turbūt panaši analogija yra su knyga. Žmogus, perskaitęs gerą knygą, visada ją apmąstys, o beskaitant jam kils įvairių emocijų. Vadinasi, internete taip pat įmanoma jausti, nes iš esmės yra kažkas bent jau skaitoma. Tačiau skaitymas yra interaktyvus, nes asmenybė skaito tai, ką parašo kiti, kitos asmenybės. Ir dėl šios priežasties atsiranda netikėtumas, suvokimas, kad bendraujama su žmogumi. O šį bendravimą dar labiau sustiprina pokalbiai gyvai, pokalbiai naudojantis vaizdo kamera. Tai yra, sukuriamas tam tikras intymumas, kuris, žinoma, neprilygsta realybėje esančiam, tačiau yra pakankamas, kad žmogus galėtų jausti, būti išvestas iš kantrybės. Todėl nurašyti visa tai kaip netikrą, nes tai virtualu, dalyką nėra visiškai teisinga, kadangi faktai sako ką kita. Žmonės psichuoja dėl nelaimingų internetinių meilių, kartais net nusižudo. Tad jeigu tokie įvykiai vyksta, tai reiškia, jog pojūčiai čia egzistuoja ir tai jokia proto stimuliacija, o visų žmogaus pojūčių, tik ji galbūt ne tokia stipri. Tad, mano požiūriu, jausmai, emocijos, suvokimas, gaunant stimulą iš virtualios erdvės, yra tikri, ir išties verti atskiro dėmesio.
Toliau pati meilė per virtualią erdvę. Galima lengvai nurašyti, kad tai netikra ir dėl to neįmanoma. Bet va čia panagrinėkime giliau. Juk yra pavyzdžių, kaip žmonės susipažįsta virtualiai, susitinka, susituokia ir sukuria geras šeimas. Lygiai taip pat yra pavyzdžių, kai virtualus bendravimas baigiasi abipusiu ar vienpusiu skausmu. Tiesą pasakius, realybėje irgi netrūksta pavyzdžių, kaip žmonės susituokia, o po to išsiskiria ir lieka pažeista psichika, tad negalime vienareikšmiškai teigti, kad realybė yra tarsi panacėja, siekiant harmoningų santykių. Disharmonija gali būti sukurta tiek realioje, tiek virtualioje erdvėje, kadangi abiejų erdvių veikiantysis pradas yra tas pats – žmogus, asmenybė, galinti jausti, mąstyti, suvokti, egzistuoti. Tad, jeigu yra pavyzdžių, kaip žmonės sukuria sėkmingas šeimas, pradėję bendravimą virtualioje erdvėje, ar galime teigti, kad meilė gali užgimti per virtualią erdvę? Iš tiesų, sunkoka pasakyti, tačiau lygiai taip pat sunku pasakyti, kas ta meilė išvis yra, nes jos apibrėžimų daugybė. Tad gal geriau atsiribosiu nuo meilės kaip sąvokos ir stengsiuosi visa tai kiek supaprastinti. Vietoje meilės taikykime sėkmingų santykių sukūrimo sąvoką, t.y. klauskime, ar gali užgimti virtualioje erdvėje ne meilė, bet sėkmingi santykiai, kurie testųsi ateityje?
Norint atsakyti netgi į supaprastintą klausimą, tenka nemažai pamąstyti. Bet turbūt mąstymas supaprastės viską pradėjus nuo pradžių. Tai yra, kaip vadinamieji virtualūs santykiai prasideda? Turbūt paprasčiausiai kažkas kažkam parašo "Labas", "Pasimylėkime ryt ant stogo per lietų", "Ar norėtum su manimi išgerti puodelį degtinės su krapais rytoj kur nors krūmuose?" ar kitą banalybę. Ir bendravimas prasideda, kai vadinamasis viliojimo objektas atsako. Šis bendravimas tęsiasi, abi asmenybės susipažįsta kažkiek per žinutes ir viena apie kitą susidaro tam tikras prielaidas, lūkesčius, kurie gali būti arba teisingi, arba klaidingi. Kuo daugiau lūkesčių bus teisingų, tuo santykiai turėtų būti geresni ateityje. Taigi, bendravimas tęsiasi virtualiai ir, atrodo, abi pusės viena kitą ima mėgti. Ar tai gali būti laikoma santykių pradžia? Mano nuomonė šiuo klausimu yra tokia, kad tai santykių pradžia visgi galima laikyti, esant tam tikroms sąlygoms, praėjus šiai pradžiai. Paprasčiausiai, jeigu santykiai bus sėkmingi, tai abi pusės prisimins būtent šią pradžią, tai laikys atskaitos taškų, kai jų santykiai prasidėjo. Ir visiškai nebus kreipiamas dėmesys į tai, kad šitai virtualu ir dėl to automatiškai netikra.
Tačiau tęskime toliau šią istoriją. Puiku, abi pusės pabendravo, tarkime, savaitę, ir nusprendė susitikti. Būtent pirmas susitikimas po virtualios pažinties bus ypatingas. Jis būtų visiškai kitoks nei susipažinimas per kaimo šokius ar šiaip studentų eilinę "betonovkę", kadangi pastaruosiuose įvykiuose žmogus neretai būna visai nepažįstamas arba matytas kažkur, kažkur girdėtas, bet daugiau apie jį nieko nežinoma. O štai po virtualaus bendravimo jau apie žmogų kažkas žinoma. Kažkuris ar kažuri iš abiejų pusių apie kitą gal net per Google bus kažką radęs ar radusi įdomesnio, kompromituojantiškesnio, ir dėl to įdomesnio. Tad kas įvyksta šio susitikimo metu? Išgeriama gal kavutės, gal degtinės su krapais, gal alaus ar šiaip laikas smagiai praleidžiamas. Paprastai žmonės per pirmus susitikimus sau daug neleidžia. Kita vertus, abi pusės bendrauja ir ko jos siekia? Ar jos jau automatiškai siekia sukurti santykius? O štai čia ir prasideda įdomybės. Gali būti, virtualus bendravimas buvo gražus, bet va realybėje kažkas tiesiog "nesiriša". Ir kodėl gi taip? Gali būti dėl to, kad tiesiog abipusiai lūkesčiai nesutapo. Pavyzdžiui, vaikinas galbūt norėjo merginos kokiai vasarai, su kuria pasantykiautų tą metų laiką, o vėliau tiesiog išsiskirtų ir liktų draugais. Ir, vaikinui to visiškai nesuprantant, tokie jo tikslai jaučiami iš jo kūno kalbos ar netgi jo sielos vibracijų lygmens. Mergina, žinoma, nepasakys, kad tai jaučia, nes ji pati nesuvoks, ką jaučia, bet va ji puikiai pasakys, kad tiesiog tas vaikinas jai kažkoks netoks, nepatinka gal netgi ar tiesiog kitoks nei pasirodė internete. Tokioje situacijoje blogiausiu atveju kažkas gali likti įskaudintas arba netgi abi pusės. Kita vertus, gali būti ir taip, kad abi pusės sugebės draugiškai nutraukti bendravimą arba jį iš santykių siekiamybės perkelti tiesiog į draugišką bendravimą ir tiek.
Iš tiesų, mano minėtas pavyzdys po virtualios pažinties yra gan dažnas. Tai yra, abi pusės susikuria tam tikrus lūkesčius apie kitą pusę ir po to per pirmą susitikimą kažkuri pusė jaučia, kad jos lūkesčiai yra nepatenkinti. Bet kodėl tai dažnai atsitinka? Tiesiog tai jau turbūt galėtų atsakyti atsakymo į žmogaus prigimties klausimą specialistai. Tiesiog žmonės yra įdomios būtybės. Kas susiję su jų asmeniniu gyvenimu, santykiais, paprastai žmonės svajoja apie gražius dalykus, kurie neretai atsilieka nuo realių žmonių galimybių ar netgi to, ką realybė žmogui gali suteikti. Tai čia yra kažkas panašaus. Tiesiog abi pusės virtualiai kitą pusę tarsi padeda į lentynėlę pagal tam tikras savybes, kurias įsivaizduoja, ir per susitikimą jis tikisi pamatyti žmogų, kuris bus būtent išlindęs iš tos lentynėlės. Tačiau žmogus, kaip jau minėjau, yra asmenybė, ir tu negali jokio žmogaus iš esmės sugrūsti į lentynas, t.y. tai tiesiog yra kategoriško mąstymo ir ego tenkinimo apraiška. Na ir kai antra pusė pamato žmogų ne iš lentynos, juo nusivilia, kad jis ne toks, kokio norėjo, ir šitaip virtualūs santykiai sukelia nusivylimą. Tačiau ar tai galioja tik virtualiai erdvei? Nebūtinai. Realiai tokios situacijos irgi įmanomos. Argi nebūna taip, kad santykiai pirmą mėnesį atrodo tarsi tobuli, o po mėnesio poros sako, kad jų antra pusė yra visai kitokia negu susipažino, t.y. tarsi pasikeitė. Tad mes vėlgi negalime teigti, jog štai virtuali erdvė neleidžia pilnai pažinti žmogaus, o jau reali leidžia. Kita vertus, tikrai verta sutikti, jog virtualioje erdvėje lūkesčių prisikuriama daugiau, bet taip yra ne todėl, nes joje yra tam tikra paslaptis, tam tikras buvimas komforto zonoje, dėl ko žmogui lengviau fantazuoti, kai realioje erdvėje kai kurie individai yra priversti ieškoti žodžio kišenėje ir tiesiog neturi laiko fantazavimams.
Kad ir kaip ten bebūtų, virtuali erdvė leidžia daugiau fantazuoti, tačiau reali, kaip jau minėjau pavyzdį, irgi nėra garantas, kad žmogus bus visiškai pažintas. Kodėl taip yra? Galima kelti tokią idėją – kito žmogaus pažinimo lygis priklauso ne nuo konteksto, kuriame jį sieki pažinti, o nuo paties žmogaus noro ir pastangų kitą žmogų pažinti. Pavyzdžiui, ar būtinai žmogus turi kurti fantazijas, bendraudamas su virtualiu pašnekovu? Tikrai ne, nes tai galima kontroliuoti, o kiekvieną kylančią fantaziją kvestionuoti. Tai yra, jeigu mergina ar vaikinas neprisikurs lūkesčių apie savo virtualų pašnekovą, su kuriuo galbūt norėtų ir santykius sukurti, tai susitikimas realybėje bus visai kitoks, nes žmogus ateis į susitikimą ne kažko konkretaus tikėdamasis, o norėdamas pamatyti žmogų, asmenybę. Tokiu atveju nusivylimo bus daug mažiau arba jis bus pakeistas maloniu bendravimu, o galbūt ir santykių sukūrimu, nes realybėje pasirodys žmogus simpatiškas, mielas ir su juo norėsis vėl susitikti. Tuomet realybė. Ar tikrai galime teigti, kad žmogų pažįstame realybėje geriau nei virtualiai vien todėl, kad realiai mes galime jį užuosti ir pamatyti iš arčiau, t.y. akis į akį? Taip, yra kalbama, kad kūno kalba daug lemia, tačiau pastarieji mokslininkų tyrimai teigia, kad kūno kalba perduoda ne tiek jau daug informacijos kiek verbalinė (na kaip ir logiška, kad verbalinė informacija yra kiekybiškesnė ir kokybiškesnė nei kūno kalba, kadangi kitu atveju žmonėms evoliuciškai šis mechanizmas nebūtų išsivystęs). Be to, netgi ir kūno kalbą įmanoma kontroliuoti, tik reikia tam praktikos. Apskritai lengviausia yra kontroliuoti verbalinę, sunkiau kūno kalbą, o sunkiausia – asmenybę, įpročius ir t.t. Tad ką tai reiškia? Kad realybėje žmogus irgi turi galimybę apsimesti. Jam užtenka suvaldyti savo kūno kalbą, verbalinę ir to užteks, kad paslėptų savo asmenybę, kuri galbūt po mėnesio antrai pusei pasirodys šlykšti. Tad tiek realybė, tiek virtuali erdvė turi neapbrėžtumo ir negalima užtikrinti, kad kažkurioje erdvėje žmogų galima pažinti būtinai geriau.
Žinoma, gyvenimas bus realioje erdvėje, o ne virtualioje, tad žmogaus tikslas, kuriant santykius, yra rasti žmogų, su kuriuo būtų gera ne virtualiai, bet realiai. Tik iki šiol lyg ir paaiškėjo, kad visgi nėra tokio aiškaus būdo susipažinti su žmogumi, kad neliktum nusivylęs. Apskritai akivaizdu, kad tiek virtualiai, tiek realiai galima sulaukti įvairių manipuliacijų, psichozių, nusivylimų, skausmo ir negalima primityviai tarti, kad štai virtuali erdvė netikra, ji gali būti tiesiog ignoruojama, per ją negali atsirasti jokių rimtų santykių, o štai reali – ta erdvė, kur viskas tikra ir tik ten atsiranda tikri santykiai. Deja, kaip matome, viskas daug subtiliau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Iš pirmo žvilgsnio net kompiuteris atrodo bukas, bet, kai aplošia pasaulio šachmatų čempioną ar pradeda po truputį įveikti Turingo testą, pasimato galutinis kompiuterių potencialas, kuris bauginančiai didelis.
Dar labai įdomu aptarti virtualios erdvės pranašumą prieš realią atskiro individo atveju. Nesunku turbūt sutikti, jog virtualioje erdvėje užkalbinti svetimą žmogų daug lengviau nei realioje. Na įsivaizduokite situaciją, kad realybėje kažkas gatvėje taip prieina, užkalbina jus ir nori susipažinti. Nors tame asmeniškai nieko blogo pats nematau, bet realiai žmonės linkę labai nepasitikėti vieni kitais ir toks užkalbinimas kažkam gali pasirodyti keistai, gal net įžeidimas ir dauguma žmonių taip elgtis neišdrįstų. Tiesiog tai akivaizdžiai peržengia daugelio komforto zonos ribas. O štai virtualiai tiesiog nueini į pažinčių puslapį, parašai patikusiai merginai ar patikusiam vaikinui ir vuolia – bendravimas vyksta. Kita vertus, tai nėra vien tik geras dalykas. Toks laisvas užkalbinimas kartu ir kelia kitas problemas. Žmogus, kuris užkalbina (užkalbintas, beje, taip pat), mažiau jaučia kitą žmogų ir dėl to lengviau gali kitam žmogui pasakyti kartais įžeidžiančių dalykų. Bent jau tarp jaunimo yra dažnas tas reiškinys, kad jauni žmonės dažnai susipyksta būtent bendraudami per Skype, per Facebook, SMS žinutėmis, nes tiesiog negalvoja apie kitą ir sako daugiau nei pasakytų realybėje. Ir tai neretai būna skyrybų priežastis. Kita vertus, manau, kad apskritai visi žmonės, kurie nevengia bendrauti virtualiai, mažiau įsijaučia į kito padėtį ir dėl to lengviau pasako įžeidžiančių dalykų. Kita vertus, toks dalykas gali irgi išeiti į gera. Tiesiog įžeidimas tiek per SMS, tiek realybėje paveiks įžeistą žmogų vienodai ir dėl to per SMS išsakytas įžeidimas bus stipresnio poveikio, nes jis būtent toks ir bus. Tačiau, jeigu pora rimtai pasiryžusi būti kartu, ji spręs problemą galbūt realiai, galbūt taip pat virtualiai. Ir ką tai duos? Jeigu problema bus išspręsta, tuomet realybėje bendravimas bus atviresnis, supratingesnis, o virtualiai šis bendravimas irgi gerės.
Tad įdomus dalykas išeina. Išeina, kad virtualus ir realus bendravimas netgi nelabai gali būti priešpastatomi, t.y. abu bendravimo būdai vienas kitą gali sėkmingai papildyti, jeigu tai išnaudojama protingai. Todėl ir laikausi nuomonės, kad virtualus bendravimas, virtuali santykių pradžia iš esmės yra tokia pat reali kaip ir santykiai, užsimezgę realybėje. Svarbiausia tai, kad virtualus bendravimas vėliau pereitų į realų. Na o psichozės, manipuliacijos, nusivylimai, diskomfortas, kylantis dėl virtualaus bendravimo, gali lygiai taip pat kilti ir dėl realaus bendravimas, vadinasi viskas priklauso ne nuo erdvės, kurioje bendraujama, o nuo žmonių, kurie joje bendrauja, elgesio tendencingumų lygio.
Bet verta aptarti ir įvairias manipuliacijas, persekiojimus, psichozes. Taip, virtualiai tokie dalykai lengviau sukeliami. Žmogus gali tiesiog virtualiai apsimesti bet kuo ir rastą "romantikos objektą" visaip terorizuoti, po to jį persekioti realybėje ir šitaip jį įbauginti. Tačiau realybėje tokie dalykai irgi dažnai prasideda, tad vėlgi žmonių tendencingumai išlenda.
Tad galiausiai noriu pasakyti, jog šią virtualios romantikos temą verta nagrinėti daug giliau, nes tai iš esmės gali pateikti daugiau įžvalgų apie žmogaus elgesį. Ypač dėl to, kad virtuali erdvė bendravimo ir santykių kūrimo prasme supama tam tikrų nusistatymų, kurių dalį, manau, aptariau, ir kurie, pasirodo, taip pat gali veikti ir realioje erdvėje. Tikrai įdomu.