Beje, nelabai sutinku su straipsnio pavadinimu, bet visgi paliksiu toki koks ir buvo 🙂
Trys ateizmo klaidos
Kai skaitai ateistus ar jų klausaisi, pirmas dalykas, į ką atkreipi dėmesį – jų pasigėrėjimas pačiais savimi, įsimylėjimas į pačius save, snobizmas žmonių, kurie jaučiasi esą savotiškais "viršžmogiais", drįsusiais mesti iššūkį Dievui, kaip kad legendinis Prometėjas. Nors patys jie vargu ar prisipažins, kur kas dažniau ateistai pozicionuoja save kaip racionalistus, apsišvietusius šiuolaikinius žmones, vienu žodžiu – realistus.
Ir visa tai jie grindžia trimis, jų manymu, principiniais momentais:
– Ateizmas – tai pasaulėžiūra, pagrįsta moksliniais duomenimis;
– Religija – tai nemoksliška pasaulėžiūra, pagrįsta "iškreiptų, fantastiniu" realybės atspindžiu;
– Iš to seka, kad ateisto uždavinys yra įkalti savo "tiesą" į "apmulkinto" paprasto tikinčio žmogaus galvą.
Šiuolaikinis mokslas iš tiesų laiko materialią realybę vientisa sudėtinga mašina. Dauguma šiuolaikinio mokslo atstovų pasakys, kad visa fizinė visata yra absoliučiai identiška vaikiškam modeliui ir kad kiekvienas kiekvieno elemento veiksmas yra nulemtas ankstesnių veiksmų, vykusių šioje visatoje. Mokslininkai netgi primygtinai tvirtins, kad jokių kitų mechanizmų nėra. Realybę sudaro "žaislinio traukinuko visata" ir neegzistuoja joks inžinierius ar išradėjas, kuris tą modelį sukūrė.
Tačiau greta šitų pažiūrų esama ir tokios šiuolaikinės mokslo šakos kaip kvantinė mechanika. Šios disciplinos dėka atėjo supratimas, kad aukščiau minėta teorija yra neteisinga ir kad iš tikrųjų fizinėje visatoje egzistuoja absoliučios laisvės elementas, kai atskirų atomų dalelės nesielgia mechaniškai, bet pačios "pasirenka" savo elgesio pobūdį. Rašau žodį "pasirenka", kadangi mūsų kalba yra gana ribota ir paaiškina kai kuriuos reiškinius ne pačiu geriausiu būdu. Tikroji problema yra ta, kad mokslas negali nieko pasakyti apie prigimtį "to, kas atlieka tuos laisvo pasirinkimo aktus", ir dėl to tie procesai mums atrodo kaip absoliučiai chaotiški ir atsitiktiniai.
Jeigu žmogus pakankamai gerai išmano kvantinę teoriją, tai šiuolaikinio mokslo priešakinės ribos padeda jam suvokti faktą, kad žmogus turi galimybę turėti išties laisvą pasirinkimą. Tačiau šiuolaikinis mokslas negali tiksliai paaiškinti, kur ir kaip realizuojasi tie laisvai pasirenkami troškimai. Yra, tiesa, supratimas apie tai, kad "kažkas" daro įtaką materijai, tačiau mokslas nežino, kas yra tasai "kažkas", jis negali ištirti šio faktoriaus ar bent jau patvirtinti jį. Kas nors gali pasakyti, kad elektronai turi savotiškus nuosavus "nedideles smegenis", priimančias sprendimus. Šiame pažinimo sektoriuje žmogus laisvas tikėti tuo, ko tik nori.
Ir tai, kaip matome, su didelėmis abejonėmis leidžia mums priskirti ateizmą grynai mokslinei pasaulėžiūrai. Nuoseklaus ateizmo, kuris neigtų bet kokias vertybes gyvenime, žmogus paprasčiausiai neišgyventų. Atsižadėjęs Dievo, jis tučtuojau susikuria sau naują stabą. Žmogus visada ieško gyvenimo prasmės per žmogiškojo proto garbinimą žmogus – tai skamba išdidžiai), per pinigų, šlovės, pasisekimo kaip savo saviraiškos tikslų garbinimą. Nes skirtingai nuo Dievo, kurio negalima pamatyti ir pažinti, stabas yra regimas, suprantamas ir pačiupinėjamas. Būtent čia slypi primityvaus proto esmė, o ne tikėjime Dievu, kadangi ateistinis materializmas daro "labai svarbią" išvadą: stabas yra materialus, jis ir yra materija. Materija ateistui yra ta esminė ir svarbiausia vertybė, kuri galų gale pakeičia jam ankstesnes dievybes, kurias garbino "tamsūs fanatikai". Kas gi tai, jeigu ne pati tikriausia ateizmo religija. Ateizmo, kuris bando fetišizuoti materiją, besislapstančią po jau seniai pasenusio mechanistinio mokslo apdangalu? Iš čia seka išvada, kad dar neaišku, kas yra iš tikrųjų racionalesnis: tikintis antgamtiniu Dievu, ar tikintis žmogumi, mokslu ir protu.
Kuo gi toks gundantis ateizmas? Kokia jo užslėpta motyvacija?
Man rodos, kad ateizmas gundo tuo, kad, kaip pasakė Dostojevskis: "Jeigu Dievo nėra – tai viskas leidžiama". Dievo nėra, žmogus kilo iš beždžionės – viskas yra viso labo materijos evoliucija. Į tai susiveda vulgarusis materializmas.
Ir jau visai nelogiškos ir beprasmiškos yra ateizmo prielaidos, neva "paneigiančios" Dievo egzistavimą tuo, kad jeigu Dievas egzistuotų, tai tyrinėjant kurį nors materijos lygmenį, jis būtinai turėtų atsiverti tyrėjų akims. Taip ir norisi užduoti retorinį klausimą apie tai, kas tokiu atveju labiau draugauja su racionalizmu – ateistai, ar tikintieji?
Kaip išsireiškė viename iš savo interviu žymus mokslininkas, profesorius Miničius: "Mokslas gali aprašyti projektą, bet neprivalo pranešti jums projekto autoriaus vardo. Jo asmenybė turi išimtinai teistinę, religinę reikšmę. Religija – tai ne mokslas". Dėl to tegu kiekvienas užsiima savais reikalais: religija – tikėjimu, o mokslas – materialios realybės tyrinėjimu. Šiedu dalykai vienas kitam neprieštarauja. Prieštaravimas gali egzistuoti tik dėl to, kad mokslas vis dar ne iki galo viską žino apie pasaulį.
http://maxpark.com/community/43/content/733987 http://www.versijos.com/publ/mokslas/mokslo_klystkeliai/trys_ateizmo_klaidos/21-1-0-1065
