Daugumai praktikuojančių kyla paprasta mintis, kad visi naudojami “magiški” žodžiai turi paveldėtą jėgą. Netiesa. Kuomet žodžiai yra ištariami, jų ypatybės turi mažai įtakos. Pavyzdžiui, žmogus perskaito paprastą romano pastraipą. Nieko ypatingo, jis tiesiog garsiai skaito. Magui atsivertus tą knygą ir perskaičius tą pačią pastraipą, ims ir pakils vėjas. Kodėl? Ar magas atrado kažkokią užslėptą žodžių reikšmę, kurios nepastebėjo paprastas skaitytojas? Aišku, kad ne. Tai kas nutiko, vyko mago viduje. Nors jis skaitė tuos pačius žodžius, jo tikslas buvo kitoks. Jis skaitė su noru, kad pūstų vėjas. Žodžiai iš jo lūpų sklido su troškimu iššaukti vėją. Skirtumas yra ar ne?
VALIA – priežastis suteikianti žodžiams jėgą, juos skaitant garsiai, ar mintimis. Tikėjimas, kad tinkamas jų perskaitymas sukurs trokštamą rezultatą. Ta pati valia, kurią magas sukoncentruoja norėdamas sukelti efektą yra bet kokio magiško veiksmo katalizatorius. Kaip pavyzdį paimkime maldą. Krikščioniai tiki, jog yra teisinga melsti atleidimo kiekvieną dieną. Jie savo tikėjime turi tam tikrus žodžius, kuriuos reikia kartoti daug kartų. Pavyzdžiui nusidėjusiam gali reikti sukalbėti šešis kartus “Sveika Marija” ir dukart “Tėve mūsų”. Galiu patikinti, kad ne žodžiai užtarnaus kalbėtojui atleidimą. Žodžiai, tai būdas išreikšti idėjas, remiantis valia. Pastaruoju atveju pasiekti atleidimą. Realiai yra dvi priežastys, dėl kurių šios maldos katalikui yra svarbios: Pirma, tikėjimas, jog maldų kartojimas užtarnaus atleidimą. Antra, kad valia esanti už žodžių užtarnaus atleidimą. Jei žodžiai kartojami su stipria valia, tuomet ketinimas esantis už žodžių, juos nuneš tiesiai į tikslą.
Patyrinėkime, kas magiškame kontekste yra žodis. Žodis, pats savyje yra ne ką daugiau nei garsas. Šis garsas yra tik paprasčiausia balso stygų vibracija, kuri suvirpina kažkieno ausies būgnelį. Šiame procese nieko magiško nėra, tik anatomija. Turime atsiminti, kad garsai yra svarbūs, nes be jų neišreikšime savo idėjų ir minčių kitiems. Tačiau tuo pačiu metu tai tik garsai, todėl juos išreikšti ir suprasti galime tik iki tam tikros ribos. Visa tai turint galvoje pasidaro aišku, kodėl kartais kad ir kiek kalbėtum su žmogumi apie visatos paslaptis, jis tavęs vistiek nesupras.
Skaitytojui jau turėjo kilti klausimas, kokia nauda iš žodžių turinčių jėgą? Iš kur šie žodžiai šios jėgos igijo?
Kolektyvinės minties teorija
Yra teorija, kurią laikau gana teisinga, kuri teigia, jog visos mintys egzistuoja tam tikroje erdvėje, kiekviena susijusi su tam tikru simbolizmu ir ketinimu. Šioje erdvėje panašios mintys traukia viena kitą. Iš šios teorijos gali išplaukti paaiškinimas, kodėl, kai kurie žodžiai, kuomet ištarti, turi daugiau jėgos nei kiti. Pažiūrėkime į šią teoriją iš arčiau:
Kiekvienas magas žino, jog visos mintys egzistuoja mentalinėje sferoje, astralinėje plotmėje. Tai vieta kur vyksta valios apsireiškimai. Bet kokia mintis, kuri kada nors papuolė žmogaus galvon, vienokia ar kitokia forma egzistavo šioje plotmėje, tačiau išsisklaidė, dėl kitų priešiškų energijų. Tik tai tos mintys, kurios sugebėjo sukaupti didesnį kiekį energijos ir atsilaikyti, tebėra tenais. Šią energiją galima surinkti daugeliu būdų, bet daugiausiai tai vyksta dviem būdais: Galvojantysis nuolat palaiko tą mintį savo galvoje, taip kasdien mintis gauna energijos arba mintis pritraukia panašias mintis, sinergizuoja su jomis ir tampa didesnė apskritai.
Iš tikrųjų mintis (kiek leidžia raiškos galimybės) gali būti visiškai kitokia, nei visos kitos kada nors buvusios mintys. Trauką sukelia vidinis ketinimas, iš kurio ta mintis radosi. Tarkim vienas pagalvos ” Yra penki valdantieji dievai”, o kitas ” Ši panteonistinė hierarchija susideda iš penkių dievybių”. Nors išsireikšta skirtingai, tačiau pagrindinė mintis bendra. Taigi šios dvi mintys susijungs ir kurs.
O kaip tai pritaikoma magijos teorijoje? Paimkime pavyzdį. Pats pirmutiniausias magas sugalvojo, kad oro elementas yra rytuose ir sukūrė tokią mintį “Oras – rytuose”. Ši mintis patenka į astralą ir laikosi tenais tol kol jos kūrėjas ją maitina energija. Tuomet tas magas eina pas savo draugą ir jam aiškina, kad “Oras – rytuose”. Kuomet išaiškina, kodėl jis taip mano, draugas juo taip pat tiki. Dabar astrale jau yra dvi panašios mintys, kurios sinergizuoja. Taip grandinė tęsiasi neribotą laiką. Ir po kurio laiko,mintis išauga taip, jog jai jau nebereikia, jos kūrėjo palaikymo, ji tampa nepriklausoma. Net gi tuomet kai minties kūrėjas miršta, ji išlieka, dabar jau kaip sudėtinga minties matrica. Ir šiandien kaip žinia, didžioji dauguma laikosi nuomonės, kad oras asocijuojasi su rytais. Tas pats pritaikoma ir kitiems elementams.
