Kūrinys be pavadinimo.
Galbūt kada nors jis sulauks savo pavadinimo.
Labai nesmerkit, nes kitokio pobūdžio kūrinio negaliu jums pateikti. Nors šis ir rašytas senai, tačiau jis savotiškas. Gomen.
Jau mėnuo laikas, kaip aš su patėviais persikėlėme į naująjį miestą, kuris buvo prie jūros. Miestelis tikrai nebuvo kuo ypatingas, tačiau prieš mėnesį, patėvis gavo naują darbo pasiūlymą. Todėl teko viską palikti, draugus, pažįstamus. Nauja aplinka, viską pakeičia. Bet ne mane. Visada mane sekios tas pats ….
[b]
Pradžia
-Lėja, kelkis, nes pavėluosi.- Iš apačios sušuko mama.
-Gerai.-atsikėliau.Pasižiūrėjau pro langą. Visur sniego likučiai. Žiemos pabaiga..Feee… Matosi visi šunų „suvenyrai“. Dangus apsiniaukęs. Diena niūri.
Nuėjau į vonią, šaltu vandeniu perliejau veidą. Pakėliau galvą ir žiūrėjau į veidrodį. Veidas buvo išblyškęs, akys raudonos, matėsi kraujagyslės.-Ech…-suaimanavau. Žvilgtelėjau į spintelę, trūko kelių bonkučių.
-Mama,man reikia pinigų vaistams. –sušukau rengdamasi.
-Užteks 20 eurų? –paklausė mama.
-Tikiuosi.-tyliai ištariau.Greit susišukavau ir nulipau žemyn. Mama jau buvo paruošusi pusryčius, o Kailas, mano brolis sėdėjo stalo galė, gurkšnojo kavą, ir skaitė šiandienos laikraštį.
-Labas rytas, cukrinuk.- Nepakeldamas akių Kailas man ištarė.
-Labas rytas, pašaipūne.-pašaipiai tariau.
-Nevadink manęs taip.
-O tu manęs cukrinuke. –ir parodžiau jam liežuvį.
-Baikite, greičiau Lėja valgyk, nes tuoj atauš.
Greitai įsimečiau pora kąsnių į burną ir nulėkiau į fojė. Maunantis batus, mama sušuko :
-Nepamiršk pinigų.
-Dėkui. Aš jau einu.
-Iki.
-Iki.
Lauke pūtė stiprus vėjas. Ech. Kaip man nepatinka žiema.Tačiau ji yra, ir turiu ją kęsti.
Pasukau keliu į mokyklą ir įsijungiau savo grotuvą.
„Not gonna get us. They not gonna get us…Let‘s make a promise…Nothing can‘t stop this, i love you….“
-Lėja, Sveikutė-sušaukė Faustina.
-Sveika
-Kaip sekasi? Esi naujokė, todėl tau viską aprodysiu.
-Nereikia, aš pati galiu.
-Ne. –ji sustojo.- Man bus malonu tau padėti.- Ir nusišypsojo atvira šypsena.
– Che… Che..Nereikia…
Tačiau jos buvo viršus, ka priėjome mokyklą. Faustina man viską aprodė. Taip pat, palydėjo į klasę.
-Šiandien mes sulaukėme naujos mokinės. Tai Lėja Misuzu Keshio. Būkite draugiški. Lėja, štai ten laisva vieta.- Ji parodė į suolą prie lango.-Atsisėsk.
– Sveika Lėja.- Aš esu Ebė.
– Labas.
~
Pamokos baigėsi gan greitai. Todėl su Ebe patraukėme prie jūros.
– Žinai tu miela, nors esi gana keista. – pareiškė Ebė.
-Tu irgi miela. – pasakiau šypsodamasi.- O kodėl aš tau atrodau keista?
– Na.. Mokykloje žiūrėjai kažkur į tolį. Ir nieko nesakei. Maniau kad mąstei apie ką nors.
– Ne.-nusišypsojau.- Tiesiog kartais man taip nutinka.
– Tikrai?-pridėjo pirštą prie lūpos . – Tada..- Pabėgėjusi į priekį ji sustojo. – Kodėl čia atsikraustei?
Aš sustojau. Pakėliau galvą ir pažiūrėjau į jos akis. Lūpos suspaustos, o burna tarsi išdžiuvus. Mano akyse iškilo visokie vaizdai.
– Lėja!!- supurtė mane Ebė.
-M…? – paklausiau jos.
-Tu vėl skrajoji. Ar tau viskas gerai?- ji žiūrėjo sunerimusiu žvilgsniu.
-Aš…-bet mane pertraukė švelnus vyriškas balsas.
– Ir vėl varnas skaičiuoji?- paklausė Kailas ir nusijuokė.
– Kailai??? Ką tu čia veiki?-paklausiau.
– Ištrūkau iš darbo ankščiau. Galvojau nueiti prie jūros. Juk tai vienintelis geras dalykas šiame užkampyje.. – šiek tiek su panieka sakė jis.
– Oho…-išpyškino Ebė. – Kas jis?
– Tai mano brolis, Kailas. Kailai, čia Ebė.
– Malonu, Ebe-tarė brolis .
– Man irgi. – pasakė Ebė ir nusisuko. Mačiau kaip ji paraudo.
– Tai kur traukiat? – paklausė Kailas.
– Prie jūros.-trumpai atsakiau.
– Prie jūros?-nustebo jis. Pasikasęs pakaušį paklausė:
– Gal norėtumėt kapucino ar kakavos ar šiaip ko?
Ebė atsisuko į mane. Jos akyse mačiau didelį norą .
– Na gerai.
Brolis ėjo priekyje, o mes su Ebe iš paskos. Atrodė tarsi jis būtu mūsų vedlys. Ebė ėjo nuleidusi galvą. Ir žinomą kai brolis atsisukdavo ji nusukdavo žvilgsnį kitur. Priėję kavinukę, visi susižvalgėm. Ir įėjom. Kaip visada Kailas rinkosi didelį latte, Ebė – kapucino su šokolado drožlėmis , o aš tenkinausi žaliąją arbata.. Susėdę prie staliuko ėmėm linksmai šnekučiuotis. Baigę patraukėme toliau. Užlipę siaurais laiptais, išvydome kad vartai užrakinti. Teko grįžti .
Palydėję Ebe, patraukėme namo. Visą kelią Kailas neatitraukė nuo manęs akių.
– Kas?- paklausiau jo.
– Nieko.- ir nusisuko jis.
Parėję namo radome tuščius namus.
-Kažin kur mama?- paklausiau jo.
– Ji išėjusi į kažkokį vakarėlį.-Kailo balsas sklido iš virtuvės. Nuėjusi pamačiau kad Kailas šildė mums vakarienę.
– Ir vėl?- paklausiau nusiminus. Išsidriebiau kėdėje. Girdėjau kaip Kailas kažką sako man, Tačiau mano akys merkėsi. Ir vėl… Vaizdai pasirodė akyse.. Pajutau kaip panirau į tamsą. .
1 dalies pabaiga.


























