Moksliniame pasaulyje yra terminas “telegonija” medicinoje tai vadinama “pirmojo patino reiškiniu”. Apie telegonijos reiškinį stengiamasi kalbėti kiek galima mažiau. Kas gi tai per dalykas?
Maždaug prieš 150 metų Anglijoje lordas Martonas nusprendė išvesti stipriausių ir ištvermingiausių arklių veislę. Tam jis sukryžmino veislinę anglišką kumelę su zebru. Tačiau palikuonių neatsirado dėl genetiško nesuderinamumo tarp šių dviejų rūšių. O po kurio laiko tą pačią grynakrauję anglišką kumelę sukryžmino su grynakrauju anglišku žirgu. Rezultatas – kumelė atsivedė kumeliuką, tačiau su ryškiai pasireiškusiais zebro požymiais. Lordas Martonas pavadino šį reiškinį telegonija.
Savo veikloje gyvūnų veisėjai praktiškai susiduria su šiuo reiškiniu pakankamai dažnai. Pvz., bet kuris šunų veisimo klubas brokuoja anksčiau buvusią kilmingiausią kalytę, jeigu ji turėjo ryšį su nekilmingu sargiuku. Tokia kalytė jau niekad nebeturės kilmingų šuniukų, netgi suporavus ją su pačiais kilmingiausiais šunimis.
Balandžių veisėjai iškart užmuša netgi pačią brangiausią ir gryniausio kraujo balandę, jeigu ją “pamaigė” nekilmingas balandis. Praktika rodo: ji jau niekad neturės grynakraujų paukščiukų.
Įvairių šalių mokslininkai atliko daugybę tyrimų, kurie liudija, kad šis reiškinys tinka ir žmonėms. Yra žinoma atvejų, kai baltieji sutuoktiniai susilaukė tamsiaodžių vaikų. Buvo nutikimų, kai į pasaulį ateidavo juodaodis mažylis, ir taip nutikdavo tik dėl to, kad gimdyvės senelė arba motina turėjo ryšį su juodaodžiu vyru. Tokio reiškinio priežastimi visada tampa ikisantuokiniai merginos arba tiesioginių jos protėvių ryšiai, jeigu jų pirmaisiais vyrais būdavo juodaodžiai vyrai. Tačiau šie faktai akivaizdūs ir iškart pastebimi. O kiek jų nepastebėtų? Išeina, kad jų daugybė. Juk šiandien ikisantuokiniai ryšiai yra savaime suprantami. O jeigu taip, tai negalima kaltinti moters, jeigu ji išteka nebe nekalta. Ją tokia padarė mūsų visuomenė, siaubinga sekso propaganda ir visagalė sekso industrija.
Vakaruose tėvai aprūpina savo vaikus moksleivius prezervatyvais žinodami, kad jie jau nėra nekalti. Bet jie nežino, kad joks prezervatyvas negelbėja nuo “pirmojo patino” efekto, nuo telegonijos. Apie tai byloja konkretūs atvejai iš žmonių ir gyvūnų gyvenimo.
Dauguma senųjų mokymų ir religijų irgi kalbėjo apie telegoniją, nors ir vadino ją kitais vardais. Tačiau esmės tai juk nekeičia. Ir mokslininkai, ir senovės išminčiai mano: pirmasis vyras nekaltos merginos gyvenime palieka po savęs dvasios ir kraujo pavidalą. Vaikų, kuriuos ji gimdys, psichinį ir fizinį pavidalą. Visi kiti vyrai, kurie turės intymių santykių su šia moterimi, turėdami tikslą užmegzti kūdikį, duoda moteriai tik sėklą ir kūniškas ligas.
Ar ne čia slypi masinio tėvų ir vaikų tarpusavio nesupratimo priežastis? O ir visos šiuolaikinės visuomenės degradacijos priežastis.
Daugybė konkrečių pavyzdžių byloja apie tai, kad užsimezgant vaisiui, dalyvauja kažkokia energija. Bet jeigu taip yra, tai ne tik mokslas, bet ir visi žmonės turi apie ją žinoti. Mūsų neseni protėviai, matomai, nujautė tai. Jie stengėsi griežtai sekti, kad besituokianti mergina būtų būtinai nekalta. Galbūt būtent dėl šios priežasties daugelis tautų turėjo paprotį vestuvių metu uždaryti jaunuosius atskirame kambaryje, o paskui išnešti ir demonstruoti paklodę su kraujo dėmėmis, kurios patvirtina, jog mergina buvo nekalta. Tačiau dar senesni mūsų protėviai laikė nekaltybę nepakankamu rodikliu, kad gims giminės tęsėjas. Jie tvirtino, kad jeigu moteris intymaus artumo metu su vienu vyru galvos apie kitą, tai gims vaikas, panašus į tą, apie kurį galvota.
Tokie tvirtinimai byloja, kad žmonės senovėje nujautė, o gal ir tvirtai žinojo, kad pagrindinis dalykas užmezgant kūdikį yra mintis. Tiksliau, minties energija. Telegonijos reiškinys irgi patvirtina šį teiginį. Moteris galbūt pasąmongame lygmenyje saugo savo atmintyje duomenis apie savo pirmajį vyrą, ir dėl to gimsta vaikas, visiškai arba iš dalies panašus į jį.
Iš pradžių maniau: rašyti šia tema geriau nereikia, kad nesukelčiau tarp vaikų, jų tėvų, sutuoktinių įtampos. Tegu būna laimingi savo nežinojime. Tačiau tos laimės kaip tik ir nesimato.
Jau seniai keliamas klausimas apie vaikų seksualinį auklėjimą mokyklose: ginčijamasi, reikia jį įvesti, ar ne. jeigu šis kursas tik apmokys vaikus, kaip naudotis prezervatyvais, tai įvesti tikrai nereikėtų. O jeigu vaikams bus pasakojama apie pagrindinę moters paskirtį, apie teisingą požiūrį į vaisiaus užmezgimą – tada toks dalykas yra gyvybiškai svarbus. Bet tam dėstytojai turi išmanyti pačią dalyko esmę, turėti atitinkamos literatūros. Būtina apie tai kalbėti, tačiau masinės informacijos priemonėse, deja, šiuo metu mes matome tik sekso propagandą. Taip vadinamose demokratinėse šalyse daug kalbama apie žmogaus laisvę. Bet ar galima laikyti laisvu žmogų, nuo kurio slepiami gyvybiškai svarbūs būties klausimai, o mainais brukama iškrypimų, vaizduojamų kaip gėris, propaganda? Esant tokiai situacijai, žmogus yra laisvas gal tik nuo tikro, laimingo žmogiško gyvenimo.
—-
Is vieno mano WORD'o dokumento kur nenurodytas nei autorius nei saltinis 🙂
