Susidaro toks įspūdis, kad užmiršai viską apie ką buvo diskutuota. Filosofinis tyrimas „neužstringa" tik todėl, kad nesusiduria su niekuo realaus, tik žaidžia abstrakcijomis ir loginėmis struktūromis savo prote, todėl atrodo, kad nėra jokių ribų. Iš tikro tokia riba yra pats protas, nes jis irgi ne begalinis, dėl to filosofas užstringa taip pat kaip mokslininkas ir pradeda naudoti visokias mistines sąvokas.
Nieko panašaus, visada teigiu, kad filosofinis tyrimas yra ribotas, ir galiausiai niekur nenuveda. Bet jis turi daugiau galimybių neprarasti sveiko proto, ir įžvelgti dideles klaidas ir trūkumus visuminiame pasaulio vaizde, ir geriau suvokia savo ribotumą, kas pvz. nebūdinga materializmui. Sokratas sakė: "žinau, kad nieko nežinau", materializmas teigia: "žinom, kad viską žinom, arba labai greitai viską sužinosim, nes dirbam ir tiriam, kol kiti svajoja, ir tas viskas yra materija". Šaržuoju, bet tokių tendencijų yra.
Mano schemoje žalia spalva pažymėtas protinis tyrimas, kaip matome, jis taip pat siaurėja. Taigi, filosofija negali aprėpti nepriežastingos realybės.
Kadangi filosofas žaidžia tik savo galvoje, jis operuoja galimybėmis, mokslininkas tiria pačią tikrovę ir jam reikalavimas yra visas išvadas pagrįsti faktais, vien samprotavimai – nepakankami. Todėl turi būti griežtai atskiriama kur yra galimybės, o kur faktai.
Ir tie, ir tie naudojasi dviem metodais:
1. Jutiminių/objektiškų faktų apčiuopimas
2. Tų faktų apmąstymas, dėliojimas į koncepcijas, teorijas ir t.t.
Tarp filosofų ir fizikų nematau didelio skirtumo, skirtingi yra balansai, kaip jie dirba su tais dviem metodais:
– fizikai linkę į "kietąją materiją", skaičius ir matavimus, faktų apčiuopimą kiekybiškai, faktų smulkinimą. .
– filosofai linkę remtis reikšmėmis, prasmėmis ir įspūdžiais, kuriuos juos supantys dažniausiai makro ir mezo dydžio faktai sukelia jų mintyse, ir tada pačia minties srove keliauti toliau.
Galima pastebėti, kad fizikams jų tyrimo pobūdžiui labai reikia išvystyto abstraktaus instrumentarijaus, ir tada jie galiausiai paskęsta to abstrakčiojo instrumentarijaus ir jo taikymo sudėtingume. Tuo būdu fizikinės teorijos tampa tokios sudėtingos, kad jau jiems patiems susuka galvas.
Tas pats gresia ir abstraktiesiems filosofams, todėl Vakarų filosofija irgi tampa nepaprastai sudėtinga, nuobodi, ir tik tiems patiems filosofams susukusi galvą ir tik jiems įdomi.
Kalbant apie faktus, arba empiriką (t.y. patirtį), empirika gali būti kelių rūšių:
1. Objektiška, materinė, pvz. akmuo yra kietas, saulė šviečia, ir t.t., viskas, kas apčiuopiama jutimais.
2. Emocinė, mentalinė, pvz. visokių jausmų išgyvenimas, mintys, etc. Tai susiję su tuo, kas vyksta apčiuopiamame pasaulyje.
3. Mistinė patirtis. Dalykai, kurie nekyla iš apčiuopiamo pasaulio, ir kurių tokių tame pasaulyje neegzistuoja. Jie manifestuojasi iš kitur. Daro poveikį ir 2 pobūdžio faktams, t.y. mistinė patirtis įtakoja ir atsispindi emociniuose, mentaliniuose procesuose. Sakykim, pagal šio pasaulio patirtį, mirtis kelia baimę, mirtis yra stebimas faktas, ir baimė yra psichologinis įvykis. Abu dalykai yra faktai, abu dalykai yra empirika, patirtis. O kas nors išgyvenęs mistinę NDE patirtį, gali nebijoti mirties. Taigi, mistinė patirtis tokiu būdu keičia psichologinius gyvenimo faktus.
Yra galimybė samprotauti ir kurti versijas, tačiau versija ne tikrovė. Čia panašiai kaip teisme: teistai ateina su versijomis, ateistai su faktais – spėk kas laimi?
Iš teistų perspektyvos: ateistai ateina su daliniais siauros srities faktais ir globalinėmis versijomis, teistai su įvairiais faktais ir globalinėmis versijomis. Materialistai samprotauja, kuria versijas, kaip viskas gali būti tik materija, remia tuo, kad turi daug savo materijos apčiuoptų faktų, ir teigia, kad kitokių faktų nėra (metafora parodanti tokių pretenzijų klaidingumą: "jeigu metalo detektorius sėkmingai aptinka metalus, tai egzistuoja tik metalai"). Tai, kad jie neigia kitokiems faktams faktų statusą yra paremta tik jų materialistinėmis versijomis ir prielaidomis.
O tose jų versijose filosofiškai aptinkamas prieštaringumas ir susinaikinimas.
Tuo pačiu materialistai propaguoja ir siekia įtvirtinti visišką aklumą kitokio pobūdžio empirikoms, visų pirma, paties žmogaus sąmonės empirikai, tada santykių su Visumine Realybe empirikai, ir Visuminės Realybės reiškimosi šiame pasaulyje empirikai. Šią empiriką nagrinėja religija. Religijoje nėra jokio rėmimosi fantazija, viskas paremta empirika. Filosofai fantazuoja, bet religijos praktikai negali fantazuoti nei per milimetrą. Bet kokie fantazijos elementai yra pagaunami ir atsijojami.
Tai galima būtų palyginti į keliautojus po du žemynus, vieni keliauja po Materijos žemyną, visur remiasi to žemyno faktais, tai fizikai ir materialistai. Kiti keliauja po Dvasios žemyną ir visur remiasi to žemyno patirtimi ir faktais, tai religijos praktikai. O treti – laisvamaniai ir filosofai tiesiog spekuliuoja apie abu žemynus, ir niekur nekeliauja. Jie gali fantazuoti, bet tie, kas remiasi į tvirtą žemę, nefantazuos, kadangi keliauja ne po vieną. Bet kas kitas, buvęs atitinkamai Materijos (kiti materialistai) arba Dvasios žemyne (kiti religijos praktikai), užginčys bet kokias išgalvotas fantazijas, kurios neatitinka tuose žemynuose realiai aptinkamų faktų.
Ateistai-materialistai nustoja remtis į tvirtą Materijos žemę keldami įvairiausias ateistines teorijas. Jos nėra įrodytos Materijos žemyno faktais. Jie bando įrodyti, kad jos yra tikros ne faktais, o abstrakčiomis tų faktų interpretacijomis. Tokiu būdu jie tampa filosofais-ateistais. Jie jau nebe fizikai. Kraussas jau nebėra fizikas, jis filosofas-ateistas. Dawkinsas irgi jau nebėra biologas, jis filosofas-ateistas.
P.S.: o jeigu manai, kad neapčiuopiamos substancijos neegzistuoja, tai fizikiniais instrumentais ir matavimais apčiuopk ir išryškink popieriniame tekste glūdinčią mintį. Manau, nepavyks, bus išnagrinėta tik popieriaus ir tušo fizika.