Aš nežinau kas man darosi ir nieko nėra greta.
Laikas, atstumas visi kiti matai,
Jie ėda mus, kaip vandenynų piratai.
Aš suprantu, randu, pajuntu skausmo tėkmę,
Nors suklumpu, tačiau atsistoju ir vėl jaučiu sėkmę.
Euforija, nirvana, aš noriu jas patirti,
Ir padalinti save į dar vieną skiltį.
Net jei nieko nebus ir niekam nerūpės,
Bent vienas draugas visada šalia stovės.
Jis vertas tavęs, tavo gyvybės ir mirties,
Tas draugas tai tu, tavo širdis iš praeities.
Tai ne sala, ne dykuma ir , apskritai, ne sausuma,
Tai net ne vandenynas ir ne jūra sukrušta.
Vieta, kurioje tu nepatirsi tų kančių,
Kurias patyrei čia, tarp būtybių svetimų.
Aš suprantu ir jaučiu ką reiškia numirti,
Suprantu kaip nori dangų, pragarą patirti.
Bet išgėręs tabletę pajusi ne Dievo pirtį,
Ar tu pasiruošęs aklinoj tamsoj užlinkti?
Net jei nieko nebus ir niekam nerūpės,
Bent vienas draugas visada šalia stovės.
Jis vertas tavęs, tavo gyvybės ir mirties,
Tas draugas tai tu, tavo širdis iš praeities.
Einu mišku, randu taką išmintą padarų,
Šilkais neklotas jis, be raudonų lašų.
Aš suprantu, kad tai iliuzija arba tiesiog apgaulė,
Ir kas įsisuko į mano tamsią, suknistą makaulę?
Net jei nieko nebus ir niekam nerūpės,
Bent vienas draugas visada šalia stovės.
Jis vertas tavęs, tavo gyvybės ir mirties,
Tas draugas tai tu, tavo širdis iš praeities.
Ką manot? Verta kurti daugiau?
