Iki siol parasytos siaubo istorijos:
https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=280.msg5521#msg5521 – Mano baba
https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=280.msg44704#msg44704 – Balerinos paveikslas
https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=851.msg13729#msg13729 – Lele
https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=280.0 – Lėlę vardu Robertas
https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=280.msg45375#msg45375 – Motinos meile
Pradesiu, ka radau internete (gal nelabai pataikysiu, bet geresnio nieko neradau) 🙂
Lėlę vardu Robertas

XXa. pradžioje, Key West‘e, JAV gyveno tikrai ne varguolis daktaras Otto. Kaip tuo laiku ir priklausė namus jam padėjo prižiūrėti tarnai/vergai iš Bahamų. O kas gi nėra girdėjęs apie Centrinės Amerikos saleles apgaubusius vudu kerus? Vienas tarnas, tikriausiai keršto genamas, surentė iš vielinio rėmo, šiaudų ir medžiagos penkiamečio vaiko dydžio vudu lėlę. O, kad smagesnė ji pataptu, įkišo vidun ne baterijomis varomą prietaisiuką, kurį paspaudus groja ir groja ir groja ir groja Spice Girls daina, o kristalą suteikiantį sielą daiktui, kuriame jis yra. Tad dovana buvo įteikta daktaro sūnui Robert Eugene Otto. Žaislas iškart tapo mylimiausiu berniuko daiktu. Tai, žinoma, puikiai suprantama, juk tais laikais nebuvo nei interneto, nei xbox‘ų, nei beibleidu. Žodžiu, nebuvo nieko dėl ko verta gyventi šiuolaikiniam vaikui. Vudu lėlius buvo taip mylimas, kad jaunasis šeimininkas jam davė savo vardą – Robert‘as – o visiems kitiems liepė save vadinti Gene.
Įkurdinus Robert‘ą, Otto namuose ėmė dėtis keisti dalykai. Taurės ir įrankiai būdavo išmėtomi po visą valgomąjį, staltiesės ir lovų užklotai nutraukyti. Prirėmus Gene prie kampo, šis primigtinai teigdavo, kad visai tai Robert‘o išdaigos. Kartais namiškiai girdėdavo, kaip Gene žaismingai klykaudamas šėlioja savo kambaryje, o jau kitą akimirką išgirsdavo žemą, piktai įsakmų balsą. Vieną dieną susirūpinusi mama (aš irgi susirūpinčiau) įlėkė į berniuko kambarį ir rado sūnų tupintį susigūžusį kampe, o Robert‘ą sėdintį ant lovos krašto ir piktai dėbsantį į vaiką.

Galiausiai Gene užaugo ir iškeliavo studijuoti į Paryžių. Ten jis sutiko savo žmoną Anne ir parsivežęs į Ameriką supažindino su (niekad neatspėsite) Robert‘u. Sutuoktiniai persikraustė į namą, kurio trečiojo aukšto kambarį Gene perdarė į tinkamą gyventi tik Robert‘ui : žemos lubos, mažos kėdutės ir lovelė. Gene prisirišimui prie Robert‘ui nebuvo ribų. Jis sodindavo lėlę prie vakarienės stalo ir net guldėsi šalia žmonos į lovą. Kaimynų vaikai tikino, jog yra ne kartą regėję Robert‘ą vaikštant savo kambaryje ar net šmirinėjant aplink langą. Sendamas Gene tapo ypatingai agresyvus ir dažnai užrakindavo Anne į kambarėlį po laiptais. Harry‘s Potter‘is išgyveno, o ko jai jau taip prastai ten buvo? Vienaip ar kitaip, moterėlės būta kantrios. Ji išlaukė, kol vyras pakratys kojas, ir susikrovusi daiktus, užrakinusi Robert‘ą kambaryje iškeliavo į Boston‘ą.

Namas buvo išnuomotas su oficialia sąlyga, kad naujieji gyventojai paliks Robert‘ą užrakintą savo kambaryje. Santechnikas tvarkęs vamzdžius naujam tualetui pasakojo vienas dirbęs namuose trečiajame aukšte. Jis matęs lėlę, kuri jam pasirodė ypatingai šiurpi sėdinti savo mažytėje kėdutėje laikydama žaisliuką, tačiau jis stengėsi nekreipti į ją dėmesio. Nekreipė dėmesio net tuomet, kai kiekvieną kartą jam atsisukus atrodydavo, jog Robert‘as pakeitė sėdėjimo pozą. Tačiau kaip, po velniais, gali ignoruoti kikenimą už nugaros?! Atsisukęs santechnikas pamatė, kad Robert‘as sėdi kitame kambario gale. Žmonės gyvenę name pasakojo apie naktį girdimus žingsnius, juoką ir daiktų kritimą. Jie taip pat pastebėję, jog Robert‘as dažnai keisdavo lokaciją. Naujieji gyventojai taip sudirginti lėlės būdo (o kas nebūtų?) užrakino ją skrynioje. Deja, tai nebuvo geriausias sprendimas. Robert‘as galiausiai ištrūko ir išsidrėbdavo visu gražumu ant grindų ar lovos. Galiausiai, paskutinis kantrybės lašas buvo Robert‘o atsiradimas prie šeimininko lovos laikant virtuvinį peilį ir kikenant. Vargšas Robert‘as, kuris tikriausiai norėjo tik pažaisti (forever…and ever and ever…) buvo atiduotas East Martello muziejui.

Robert‘as muziejaus sandėlyje išgulėjo daugybę metų kol galiausiai pradėtas eksponuoti. Dabar Robert‘as tykiai sėdi ant savo kėdutės po stikliniu gaubtu ir gąsdina lankytojus keisdamas mimikas ir pozas. Sakoma, kad šalia jo super greitai išsikrauna baterijos, o žmonės po akistata su lėle suserga. Muziejų kasdien atakuoja laiškai su atsiprašymais skirtais Robert‘ui ir maldavimu nuimti prakeiksmą.
