Lafajetas Ronaldas Hubbardas , amerikiečių kilmės fantastinių veikalų rašytojas , pseudomokslininkas , kuris oficialiai yra parašęs daugiau nei bet kuris kitas kada nors gyvenęs fantastinių knygų rašytojas . Vis daugiau žmonių kalba bei rašo apie jo kontraversišką gyvenimo būdą , bei keistą elgesį su trijomis žmonomis . Daug spekuliuojama jog prie pagrindinių knygų rašymo prisidėjo trečioji žmona taip pat ir antroji , nors oficialiai skelbiama jog jis buvo susituokęs antrą kartą , nėra šaltinių įrodančių šį faktą . Artimi aplinkos žmonės Ronaldą apibdūno nuo jaunystės dienų , kaip atsikyrusį žmogų , mėgusį vienatvę , daug svajojantį , fantazuojantį , taip pat buvo apibūdinamas kaip narcizas . Buvo linkęs į savižudybes , smurtaudavo prieš žmonas . 1948 pripažintas kaltu dėl vagystės . Lygiai po 30 metų Prancūzijoje už machinacijas , nuteistas 4 metams kalėjimo bei pinigine bauda . Per savo gyvenimą Ronaldas išleido ne vieną pseudomokslinę literatūrą , viena žymesnių "Dianetics: the Modern Science of Mental Health“ , knyga vėliau tapusi scientologų metodine eciklopedija , kaip pritraukti žmones į bažnyčią . Turtas neoficialias duomenimis prieš mirtį buvo įvertintas nuo 500 iki 600 milijonų JAV dolerių , tiesa po mirties viskas atiteko bažnyčiai . Yra koonspiracijų teorijų jog jis galėjo būti nužudytas dar 1982 metais , nes susipyko su kitu tuometiniu religiniu vadovu , tačiau oficialiai mirties data 1986m , priežastis – insultas .
Dianetika
Šį scientologijos dirbtinį žodį Hubbardas sudarė iš graikiškų žodžių dia (=per) ir nous (=protas); jis turi reikšti maždaug „mokslas apie protą“ arba „dvasinės sveikatos mokslas“; su tuo dar susietas įsivaizdavimas, kad esą galima „pagydyti per protą“. Savo knygoje „Dianetika“ jis apibrėžia šią sąvoką ir išvardija panaudojimo sritis: „1. Ji yra susistemintas mokslas apie mąstymą, pagrįstas tiksliomis aksiomomis [įrodytais mokslo principais arba dėsniais]. 2. Ji apima terapijos techniką, kuria galima gydyti visas neorganines psichikos ligas ir visus psichosomatinius negalavimus, kiekvienam garantuojant visišką išgijimą. 3. Ji atskleidžia žmogaus sugebėjimus ir protingumą, gerokai pranokstančius dabartinį vidurkį… 6. Dianetika kliniškai bei eksperimentiškai atrado ir pademonstravo vienintelę psichikos sutrikimų priežastį… 10. Dianetika padarė galą ‘būtinybei’ naikinti smegenis (elektros) šoku ar chirurginiu būdu, kad psichikos ligonis taptų ‘paklusnus’ ir ‘prisitaikęs’…“ (p. 6).
Hubbardas čia atsako ir į savo iškeltus klausimus, ko turįs pasiekti „proto mokslas“, būtent rasti ir visiškai pašalinti psichikos ligų, neurozių, psichozių, įkyrių būsenų ir socialinių sutrikimų priežastis“. Tai dabar esą įmanoma, teigia jis, dėl jo „tyrimų“ rezultatų.
Jis neva atrado, kad žmogaus protą sudaro pozityvus ir negatyvus aspektas, ir pavadino juos „analitiniu protu“ ir „reaktyviu protu“. Konkrečiai jis tai įsivaizdavo šitaip: visa, ką žmogus patiria, suvokia ir pastebi ir mielai laiko atmintyje, priimama „analitinio proto“ ir kaupiama „standartiniame atminties banke“. Bet būna situacijų, kai žmogus nėra savo „analitinio proto“ šeimininkas, nes šis tampa neaktyvus ir stringa. Tai atsitinka ypač vadinamojo nesąmoningumo būsenomis, prie kurių Hubbardas, be tikro apalpimo, priskiria ir šoką, kliedesį bei skausmą. Visi įspūdžiai, jausmai ir vaizdai, kurie plaukia į žmogų per šias būsenas, priimami „reaktyvaus proto“ ir kaupiami „reaktyviame banke“: Hubbardas tokius negatyvius įspūdžių vaizdus vadina „ingramomis“ ir apibrėžia: „Ingrama – visiškai užsifiksavęs ‘nesąmoningumo’ momento turinys, kuris apima fizinį skausmą arba skausmingas emocijas ir visus jutimus. Ji yra vienintelė aberacijų ir psichosomatinių ligų priežastis“ („Dianetik“, p. 516). Tuo tarpu „aberacijos“ yra kuopinė sąvoka psichozėms ir bet kokiai įkyrių vaizdinių rūšiai pavadinti.
Paprastai ingramos neveikia; bet jas gali atgaivinti „dirginimo-atsiliepimo“ mechanizmas; taigi tuo, kad per panašius išorinius įvykius, vaizdus ar vyksmus prisimenami patys negatyvūs patyrimai. Kam, pavyzdžiui, kartą labai skaudžiai įkando šuo, tam šis išgyvenimas kaip „ingrama“ įsirašė į „reaktyvų protą“. Vis dėlto ingrama tol neatmenama, kol nukentėjusis nemato šalia šuns arba kol šuo nesitaiko jam įkąsti. Bet kai tai atsitinka, tada ingrama „restimuliuojama“ ir nulemia akimirksnio mąstymą ir jausmą: jis bijo šuns.
Kitos ingramos signalizuoja gyvačių ar uošvės, darbo vietos praradimo baimę arba baimę, kad maiste gali būti nuodų ir t.t. Iš viso Hubbardas manė kiekvieną žmogų turint nuo 200 iki 300 ingramų, kurios sukelia įvairias psichikos ir fizines ligas.
Scientologija
Dianetika orientuota į terapijos analizę ir praktiką, o scientologijos atveju neva kalbama apie religiją ir filosofiją. Pats žodis, regis, sudarytas iš lotyniško scire (=žinoti) ir graikiško logos (=mokymas) ir reiškia maždaug „mokymą apie žinojimą“ (arba „žinoti, kaip žinoma“).
Pasak Hubbardo, scientologija susideda iš viso pasaulio išminties: joje neva yra induistinės vedos ir Gautamos Budos mokymai; kinų lamų vienuolynų žinios, graikų, romėnų ir arabų matematinis pažinimas, kaip ir Kanto, Nietzsche’s ir Schopenhauerio filosofijos; greta atseit yra įvairių sudėtinių dalių iš krikščionybės ir iš Vakarų bei Rytų civilizacijos technologijų, kokios jos gyvavo mūsų amžiaus pradžioje.
Iš vedų (šventųjų induizmo raštų) kaip „seniausio scientologijos šaltinio“ esą perimtas ir „tikėjimas reinkarnacija“, pereinąs į įsivaizdavimą, „kad žmogus yra nemirtinga dvasinė būtybė, turi kūną ir protą (o nėra vien kūnas ar protas), taip pat į tikslą pasiekti tobulą dvasinę laisvę sau ir savo artimiems“ („Glaube und religiöses Brauchtum der ScientologyKirche“, p. 4 ir t.).
Panašumas tarp budizmo ir scientologijos yra tas, kad abiejuose žinoma priežasties ir pasekmės sąveika, ypač žmogaus problemos atžvilgiu. Kaip ir budizmas, scientologija norinti pradėti nuo žmogaus, įduoti jam į rankas problemos įveikimo įrankį ir įgalinti jį sąmoningai jausti visus būties aspektus, ypač susijusius su dvasiniu gyvenimu.
Siekiant apibrėžti vieną scientologijos poskyrį, nepasigailėta ir krikščionybės. Ištraukiama „paprasta Kristaus žinia apie tiesą ir Dievo meilę“, kuri galinti padėti mylėti savo artimą, „net ir mūsų priešus“. Jėzus skelbė „kelią į Dievą“ ir „dvasios išlaisvinimą“, taip pat „žmogaus atsakomybę prieš savo artimuosius…“ Kas jaučiasi toks atsakingas ir padeda kitiems, tas esą patiria „pasitenkinimą“ ir „džiaugsmą“.
Iš induizmo, budizmo ir krikščionybės pasiskolintos religinės detalės su įvairiais mokslinės fantastikos elementais nūnai suplakamos į naują sistemą ir, remiantis dirbtinai sukurtų svetimžodžių žodynu, pristatoma į rinką kaip „religijos filosofija“ ir „moderni religija“.
Svarbiausią vaidmenį šios naujos religijos mokyme vaidina dvi sąvokos – „teta“ ir „tetanas“. Graikiška raide „teta“ scientologija žymi kūrybinę, dvasinę energiją arba gyvybinę jėgą, kuri savo pirmykšte forma yra visa ko materialaus priežastis. Ji yra „tetano“, nemirtingos, amžinos žmogaus dvasios dispozicijoje. Taigi „tetanas“ yra tikrasis žmogus, nepriklausomas nuo savo kūno, sąmonės ir proto. Todėl jis nepavaldus laiko, erdvės ir materijos apribojimams; jis stovi virš visatos ir turi sugebėjimą sukurti sau šią visatą iš materijos (matter), energijos (energy), erdvės (space) ir laiko (time) – MEST. Tetanui galimos įvairios būties būsenos, tarp kitų – be kūno apsistoti už fizikinės visatos ribų arba tyčia būti už savo kūno, kad šiam vadovautų iš šalies (eksteriosiacija).
Fizinės mirties atveju tetanas atsiskiria nuo kūno ir pagal „reinkarnacijos principą“ stengiasi rasti naują žmogišką apvalkalą. „Kaip elgiasi tetanai, kai staiga nebetenka kūno? Jie elgiasi kaip žmonės. Jie laikosi arti žmonių; jie pamato nėščią moterį ir nuseka paskui ją gatve… Tetanai daro keisčiausius dalykus. Nėra normos, kada priimamas naujas kūnas, tik paprastai (kai tetanas nieko kito neketina) tai įvyksta dvi ar trys minutės po vaiko atsiskyrimo nuo motinos. Tetanas vaiko kūną dažniausiai perima maždaug tada, kai šis pirmąkart įkvepia“ („Staatsanwaltschaft München“, 1986 balandis, p. 51 ir t.).
Hubbardo manymu, iš pradžių visi žmonės buvo įsisąmoninę, jog yra nemirtingos dvasinės būtybės; kaip tetanai jie sugebėjo tvarkyti chaotišką visatą ir susikurti sau kūną. Jie buvo absoliučiai laisvi. Tačiau šiandien žmonės mano esą priklausomi nuo materijos, erdvės ir laiko.
Aiškindamas, kaip galėjo būti prieita iki šio sąmonės susidrumstimo, Hubbardas pasinaudojo savo moksline fantastika: kadaise tetanai gyveno Helotrobos planetoje laimingi ir pasitikintys savimi. Bet ten prieš 35 milijardus metų viešpatavęs piktasis kunigaikštis Xenn turėjęs rūpesčių dėl gyventojų pertekliaus. Tad jis ilgai negalvojęs ir sugrūdęs du milijardus tetanų į vandenilio bombas, kurias susprogdinęs vulkano krateryje, ir nusviedęs juos į žemę, kuri tuomet dar vadinosi Teegeack (tydžek). Šio perkėlimo metu Xenn tetanus pavertęs vergais, jų „visuminį pėdsaką“ (visą laiko pėdsaką per milijardus metų) prikrovęs negatyvių įvykių (ingramų). Kunigaikštis už savo nusikaltimą buvęs nubaustas – ištikimų liaudies karininkų uždarytas į elektra įkrautą dėžę ir užkastas viename kalne Šiaurės Amerikos vakaruose, kur tebėra ir šiandien.
Jei šiandieniniams žmonėms būtų galima grąžinti tetanų tapatybę, jie būtų išvaduoti iš „vergo būties“ ir patirtų visišką laisvę. Šią svajonę ir norinti įgyvendinti scientologija.
Hubbardo sekėjai mano, kad žmonių veiklą lemia „aštuonios dinamikos“:
pirmoji dinamika: siekis egzistuoti kaip individui ir atskleisti save;
antroji dinamika: tarpžmogiško ryšio ir šeimos sukūrimo siekis;
trečioji dinamika: veržimasis priklausyti bendrijai, profesinei, sporto ar bendraminčių grupei;
ketvirtoji dinamika: veržimasis į bendražmogišką būtį;
penktoji dinamika: siekis išgyventi per tolesnį gyvūnų ir augalų pasaulio gyvavimą;
šeštoji dinamika: siekis išgyventi per fizinę visatą;
septintoji dinamika: veržimasis į dvasinės būtybės būtį;
aštuntoji dinamika: begalybės, aukščiausios būtybės egzistencijos siekis.
Tetano ypatybė yra ne „leistis paveikiamam“, o „pačiam paveikti“, pačiam būti poveikių priežastimi. Scientologija parodo šį kelią, kuris per pirmąsias septynias „dinamikas“ veda aukštyn, kol siekiantysis aštuntoje pakopoje vėl taps laisva, visiškai nepriklausoma dvasine būtybe kaip kadaise – nemirtinguoju tetanu.
